6, 7. Kada ir kaip nupuolė izraelitai, būdami Jehovos Dievo garbintojai?

⁶ Pasak Pauliaus, taip atsitiko su senovės izraelitais. Jis rašė: „Tie įvykiai yra mums įspėjimas, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. Nebūkite stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų, — kaip parašyta: ‛Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti.’ Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai“ (1 Korintiečiams 10:6-8).

⁷ Pirmiausia Paulius nurodo atsitikimą su aukso veršiu, izraelitų garbintu Sinajaus kalno papėdėje (Išėjimo 32:5, 6). Tai buvo tiesioginis nepaklusnumas Dievo įsakymui, nors jo laikytis jie sutiko vos prieš keletą savaičių (Išėjimo 20:4-6; 24:3). Paskui Paulius mini tą atvejį, kai izraelitai drauge su moabitėmis lenkėsi Baalui (Skaičių 25:1-9). Veršio garbinimas buvo savo įgeidžių tenkinimas, noras „žaisti“.a Baalo garbinimą lydėjo baisus seksualinis palaidumas (Apreiškimas 2:14). Kodėl izraelitai taip nuodėmiavo? Todėl, kad leido savo širdims ‛geisti blogio’: stabmeldystės arba ją lydinčio palaidumo.

8. Ko galime pasimokyti iš izraelitų istorijos?

⁸ Paulius rašė, kad mes turime pasimokyti iš tų įvykių. Kaip? Sunku įsivaizduoti krikščionį, garbinantį aukso veršį arba kurį nors senovės moabitų dievą. Tačiau ką galima pasakyti apie palaidumą arba nežabotą įgeidžių tenkinimą? Šiandieną tai įprasta ir jei leisime, kad širdyje geismas tokiems dalykams stiprėtų, jie atskirs mus nuo Jehovos. Susilauksime to paties kaip ir puolę stabmeldystėn: tarp mūsų ir Dievo atsiras praraja. (Palygink Kolosiečiams 3:5; Filipiečiams 3:19.) Paulius baigia savo perspėjimą apie tuos įvykius bendratikių raginimu: „Bėkite nuo stabmeldystės“ (1 Korintiečiams 10:14, NTJ).