Visi tikrieji krikščionys turi būti evangelistai
„Dirbk evangelisto [arba „misionieriaus“, NW, išnaša] darbą“ (2 TIMOTIEJUI 4:5).
1. Kokią gerąją naujieną skelbė evangelistai pirmajame amžiuje?
KĄ ŠIANDIEN reiškia būti evangelistu? Ar tu esi juo? Žodis „evangelistas“ kyla iš graikiško žodžio eu·ag·ge·li·stesʹ, kuris reiškia „gerosios naujienos skelbėjas“. Nuo krikščionių susirinkimo įkūrimo 33 m. e. metais krikščioniškoje gerojoje naujienoje buvo akcentuojamos dieviškos išgelbėjimo priemonės ir skelbiama, jog Jėzus Kristus grįš vėlesniu laiku, kad pradėtų valdyti žmoniją per savo Karalystę (Mato 25:31, 32; 2 Timotiejui 4:1; Žydams 10:12, 13).
2. (a) Kaip mūsų dienomis praturtėjo gerosios naujienos turinys? (b) Ką daryti šiandien yra įpareigoti visi tikrieji krikščionys?
2 Pradedant nuo 1914 metų, atsirado vis daugiau įrodymų, kad pildosi ženklas, kuriuo Jėzus nurodė savo sugrįžimą ir nematomą dalyvavimą (Mato 24:3-13, 33). Gerojoje naujienoje vėl galėjo skambėti žodžiai: „Dievo karalystė arti“ (Luko 21:7, 31; Morkaus 1:14, 15). Iš tikrųjų atėjo didingo išsipildymo laikas Jėzaus pranašystei, užrašytai Mato 24:14: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.“ Taigi evangelizacija dabar apima uolų skelbimą apie įkurtą Dievo Karalystę ir tas palaimas, kurias ji netrukus suteiks paklusniai žmonijai. Visi krikščionys yra įpareigoti atlikti šį darbą ir ‛daryti mokinius’ (Mato 28:19, 20; Apreiškimas 22:17).
3. (a) Kokią papildomą reikšmę turi žodis „evangelistas“? (b) Kokie dėl to kyla klausimai?
3 Biblijoje žodis „evangelistas“ be bendros gerosios naujienos skelbimo reikšmės dar pritaikomas specialiai tiems, kurie palieka savo gimtąsias vietas, kad praneštų gerąją naujieną neapskelbtuose kraštuose. Pirmajame amžiuje buvo daug misionierių-evangelistų, tokių kaip Pilypas, Paulius, Barnabas, Silas ir Timotiejus (Apaštalų darbai 21:8; Efeziečiams 4:11). Tačiau ką galima pasakyti apie mūsų ypatingą laikmetį nuo 1914 metų? Ar šiandien Jehovos tarnai yra ne tik vietiniai evangelistai, bet ir misionieriai?
Progresas nuo 1919 metų
4, 5. Kokios buvo evangelizacijos darbo perspektyvos netrukus po 1914 metų?
4 Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui 1918 metais, Dievo tarnai patyrė didėjantį tiek atskalūnų, tiek krikščionijos dvasiškių bei jos politinių sąjungininkų pasipriešinimą. Faktiškai tikroji krikščioniška evangelizacija beveik sustojo, kai 1918 metų birželį vadovaujantieji Sargybos bokšto bendruomenės Jungtinėse Valstijose tarnautojai dėl klaidingų kaltinimų buvo nuteisti 20 metų kalėti. Ar Dievo priešams pasisekė nutraukti gerosios naujienos skelbimą?
5 Bendruomenės tarnautojai 1919 metais kovo mėnesį netikėtai buvo išlaisvinti ir vėliau išteisinti nuo klaidingų kaltinimų, dėl kurių jie buvo įkalinti. Vėl atgavę laisvę, šie pateptieji krikščionys suprato, kad jie turėjo atlikti dar daug darbo, kol bus surinkti, kad gautų savo dangišką apdovanojimą kaip Dievo Karalystės bendraįpėdiniai (Romiečiams 8:17; 2 Timotiejui 2:12; 4:18).
6. Kaip progresavo evangelizacijos darbas nuo 1919 iki 1939 metų?
6 Tada, 1919 metais, apie savo dalyvavimą gerosios naujienos platinime pranešdavo mažiau kaip 4000 žmonių. Per kitus du dešimtmečius tarnauti misionieriais-evangelistais pasisiūlė tam tikras skaičius vyrų ir kai kurie iš jų buvo pasiųsti į Afrikos, Azijos ir Europos šalis. 1939 metais, praėjus 20-iai Karalystės skelbimo metų, Jehovos liudytojų skaičius padidėjo virš 73000. Šitas žymus pagausėjimas, pasiektas nepaisant didelio persekiojimo, prilygo augimui pirmaisiais krikščionių susirinkimo metais (Apaštalų darbai 6:7; 8:4, 14-17; 11:19-21).
7. Kokia panaši situacija egzistavo 47 m. e. m. ir 1939 metais krikščioniškos evangelizacijos darbe?
7 Tačiau dauguma Jehovos liudytojų tuo metu susikoncentravo angliškai kalbančiose protestantiškose šalyse. Faktiškai apie 75 procentai iš 73000 Karalystės skelbėjų buvo iš Australijos, Didžiosios Britanijos, Kanados, Naujosios Zelandijos ir Jungtinių Valstijų. Taip kaip ir apie 47 m. e. metus reikėjo kažko, kas padrąsintų evangelistus skirti didesnį dėmesį toms šalims žemėje, kur buvo mažiau skelbiama.
8. Ką nuveikė Galaado mokykla iki 1992 metų?
8 Karo metų apribojimai ir persekiojimai negalėjo sutrukdyti galingai šventajai Jehovos dvasiai paskatinti jo tarnus ruoštis didesniam plitimui. 1943 metais, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, didesniam gerosios naujienos platinimui Dievo organizacija įkūrė Sargybos bokšto biblinę Galaado mokyklą. Iki 1992 metų kovo mėnesio iš šios mokyklos buvo pasiųsta 6517 misionierių į 171 skirtingą šalį. Be to, buvo paruošti vyrai, kurie rūpintųsi Sargybos bokšto bendruomenės filialais užsienio šalyse. Iki 1992 metų 75 iš 97 filialų komitetų koordinatorių buvo mokomi Galaado mokykloje.
9. Kokios mokymo programos turėjo poveikį evangelizacijos darbo ir mokinių ruošimo progresui?
9 Be Galaado mokyklos dar kitos mokymo programos padeda Jehovos tautai plėsti ir gerinti jų evangelizacijos darbą. Pavyzdžiui, visoje žemėje Jehovos Liudytojų susirinkimuose veikia Teokratinės tarnybos mokykla. Šios priemonės kartu su savaitine Tarnybine sueiga dėka paruošiami milijonai Karalystės skelbėjų efektyviam darbui viešojoje tarnyboje. Taip pat yra Karalystės tarnybos mokykla, duodanti vertingą mokymą vyresniesiems ir tarnybiniams padėjėjams, kad jie galėtų geriau rūpintis didėjančiais susirinkimais. Pionieriškos tarnybos mokykla padeda daugeliui nuolatinių evangelistų tapti efektyvesniems skelbimo veikloje. Pastaruoju metu įvairiose šalyse veikia Tarnybos tobulinimo mokykla, padedanti nevedusiems vyresniesiems ir tarnybiniams padėjėjams tapti šiuolaikiniais Timotiejais.
10. Koks yra puikaus mokymo, suteikto per Dievo organizaciją, rezultatas? (Žiūrėk informaciją rėmeliuose.)
10 Koks yra viso šio mokymo rezultatas? 1991 metais Jehovos Liudytojai pasiekė aukščiausią skaičių — per keturis milijonus Karalystės skelbėjų 212-oje šalių. Tačiau skirtingai nuo situacijos, buvusios 1939 metais, virš 70 procentų iš jų gyvena katalikiškose, stačiatikiškose, nekrikščioniškose ir kitose šalyse, kur anglų kalba nėra vyraujanti. (Žiūrėk rėmeliuose „Plitimas nuo 1939 metų“.)
Kodėl sėkmingi
11. Kam priskyrė apaštalas Paulius savo, kaip tarno, pasisekimą?
11 Jehovos Liudytojai dėl šio plitimo nepriskiria nuopelnų sau. Į savo darbą jie žiūri kaip apaštalas Paulius, paaiškinęs tai savo laiške korintiečiams. „Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas — Dievas. Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs — Dievo dirva, Dievo statyba“ (1 Korintiečiams 3:5-7, 9).
12. (a) Koks yra Dievo Žodžio vaidmuo sėkmingoje krikščioniškoje evangelizacijoje? (b) Kas buvo paskirtas krikščionių susirinkimo Vadovu ir kokiu vienu svarbiu būdu mes galime parodyti savo paklusnumą jo vadovavimui?
12 Be abejonės, Jehovos liudytojų skaičius fenomenaliai didėja dėka Dievo palaimos. Tai Dievo darbas. Suvokdami šį faktą, jie toliau reguliariai studijuoja Dievo Žodį. Visa, ką jie moko, atlikdami evangelizacijos darbą, paremta Biblija (1 Korintiečiams 4:6; 2 Timotiejui 3:16). Kita jų sėkmingo evangelijos skelbimo priežastis yra ta, kad jie visiškai pripažįsta Tą, kurį Dievas paskyrė susirinkimo Vadovu, — Viešpatį Jėzų Kristų (Efeziečiams 5:23). Pirmojo amžiaus krikščionys tai pripažino bendradarbiaudami su Jėzaus paskirtais apaštalais. Kartu su kitais Jeruzalės susirinkimo vyresniaisiais tie vyrai įkūrė pirmojo amžiaus krikščionių vadovaujančiąją korporaciją. Viešpats Jėzus Kristus iš dangaus naudojosi šia subrendusių krikščionių grupe, kad būtų sprendžiami klausimai ir vadovaujama evangelizacijos darbui. Dėl uolaus Pauliaus bendradarbiavimo su šia Dievo institucija gausėjo tie susirinkimai, kuriuos jis lankė (Apaštalų darbai 16:4, 5; Galatams 2:9). Ir šiandien dėka to, kad krikščioniški evangelistai tvirtai laikosi Dievo Žodžio ir uoliai vykdo Vadovaujančiosios korporacijos nurodymus, jų tarnavimą tikrai lydi sėkmė (Titui 1:9; Žydams 13:17).
Kitus vertinti aukščiau už save
13, 14. (a) Kokį patarimą davė apaštalas Paulius pagal laišką Filipiečiams 2:1-4? (b) Kodėl dalyvaujant evangelizacijos darbe svarbu prisiminti šį patarimą?
13 Apaštalas Paulius parodė tikrą meilę tiems, kurie ieško tiesos, ir kitų atžvilgiu jis neturėjo pranašumo jausmo arba rasizmo dvasios. Todėl jis galėjo patarti savo tikėjimo broliams „kitus vertinti aukščiau už save“ (Filipiečiams 2:1-4).
14 Taip pat ir šiandien tikrieji krikščioniški evangelistai nejaučia pranašumo bendraudami su skirtingų rasių ir įvairios kilmės žmonėmis. Vienas Jehovos liudytojas iš Jungtinių Valstijų, paskirtas dirbti misionieriumi Afrikoje, sako: „Aš žinau, kad mes nesame aukštesni už kitus. Galbūt mes turime daugiau pinigų ir tai, kas vadinama oficialiu išsilavinimu, bet jie [vietiniai gyventojai] turi tokių savybių, kuriomis pralenkia mus.“
15. Kaip gali tie, kurie yra paskirti dirbti kitose šalyse, parodyti nuoširdžią pagarbą būsimiems mokiniams?
15 Žinoma, jeigu mes parodysime nuoširdžią pagarbą žmonėms, su kuriais dalijamės gerąja naujiena, jiems bus lengviau priimti Biblijos žinią. Padeda ir tai, kada misionierius-evangelistas parodo, jog jis džiaugiasi gyvendamas tarp žmonių, kuriems yra paskirtas į pagalbą. Vienas sėkmingai dirbantis misionierius, paskutinius 38 metus praleidęs Afrikoje, paaiškina: „Aš giliai jaučiu, kad tai mano namai, ir kad priklausantieji susirinkimui, kur esu paskirtas, yra mano broliai ir seserys. Kai grįžtu atostogų į Kanadą, aš tikrai nesijaučiu esąs namuose. Paskutinę savaitę Kanadoje aš nekantrauju grįžti atgal. Aš visada taip jaučiuosi. Žmonėms, su kuriais studijuoju Bibliją, ir savo broliams bei seserims aš kalbu, koks esu laimingas sugrįžęs atgal, ir jie vertina tai, kad aš noriu būti kartu su jais“ (1 Tesalonikiečiams 2:8).
16, 17. (a) Kokį iššūkį priima daugelis misionierių ir evangelistų vietinėje teritorijoje, kad būtų efektyvesni savo tarnyboje? (b) Ką patyrė viena misionierė dėka to, kad ji kalbėjo vietine kalba?
16 Kiti, kurių vietinėje teritorijoje gyvena daug svetima kalba šnekančių asmenų, stengiasi išmokti tą kalbą, tuo parodydami, kad jie vertina kitus aukščiau už save. „Pietų Afrikoje, — pastebi vienas misionierius, — tarp afrikietiškos ir europietiškos kilmės žmonių kai kada yra tarpusavio nepasitikėjimo jausmas. Bet kai mes kalbamės vietine kalba, šis jausmas greit išnyksta.“ Šnekant kalba tų žmonių, su kuriais mes dalijamės gerąja naujiena, yra daug lengviau pasiekti jų širdis. Dėl to reikalingas atkaklus darbas ir nuolanki ištvermė. Vienas misionierius, dirbantis Azijos šalyje, paaiškina: „Dažnai daryti klaidas, kai kiti nuolat juokiasi iš tavęs — tai gali būti išbandymas. Atrodytų, kad lengviausia pasiduoti.“ Bet meilė Dievui ir artimui padėjo tam misionieriui toliau atkakliai dirbti (Morkaus 12:30, 31).
17 Suprantama, kad žmones jaudina, kai svetimšalis stengiasi pasidalinti su jais gerąja naujiena jų kalba. Kai kada dėl to patiriamos netikėtos palaimos. Viena misionierė Afrikos šalyje Lesote kalbėjosi sesuto kalba su moterimi, dirbusia gobelenų parduotuvėje. Ministras iš kitos Afrikos šalies buvo ten ekskursijoje ir atsitiktinai išgirdo jų pokalbį. Jis priėjo prie jos ir nuoširdžiai ją pagyrė, o ji pradėjo kalbėti su ministru jo gimtąja kalba. „Kodėl jūs neatvažiuojate [į mano šalį] ir nedirbate mūsų tautos tarpe, juk jūs žinote ir suahelių kalbą?“ — paklausė jis. Misionierė taktiškai atsakė: „Tai būtų labai gerai, bet aš esu viena iš Jehovos liudytojų, o jūsų šalyje dabar mūsų darbas uždraustas.“ „Prašom negalvoti, — atsakė jis, — kad mes visi pasisakome prieš jūsų darbą. Daugelis mūsų pritaria Jehovos liudytojams. Galbūt kada nors jūs galėsite laisvai mokyti ir mūsų tautoje.“ Praėjus kuriam laikui misionierė labai džiaugėsi sužinojusi, kad toje šalyje Jehovos liudytojams buvo suteikta garbinimo laisvė.
Pasiryžimas atsisakyti savo teisių
18, 19. (a) Kokiu svarbiu atžvilgiu Paulius stengėsi sekti savo Viešpačiu Jėzumi Kristumi? (b) Papasakok įvykį (aprašytą pastraipoje arba savo asmeninį), kuris parodytų, kaip svarbu vengti bet kokios dingsties, vedančios į suklupimą tuos, su kuriais mes dalijamės gerąja naujiena.
18 Prieš apaštalui Pauliui parašant: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“, jis ką tik buvo apsvarstęs, kad būtina vengti duoti dingstį kitiems suklupti, sakydamas: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei. Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo Bažnyčios, šitaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, ieškodamas ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Korintiečiams 10:31-33; 11:1).
19 Evangelistai, kurie, kaip Paulius, yra pasiruošę aukotis dėl tų, kuriems jie skelbia, patiria palaimas. Pavyzdžiui, vienoje Afrikos šalyje misionierių pora kartą nuėjo vakarieniauti į vietinį viešbutį, norėdami atšvęsti savo vedybų sukaktuves. Pradžioje kartu su valgiu jie norėjo užsakyti vyno, kadangi saikingas alkoholinių gėrimų vartojimas Biblijoje nėra smerkiamas (Psalmių 103:15). Bet paskui ši pora nusprendė to nedaryti, kad galbūt neįžeistų vietinių gyventojų. „Po kurio laiko, — prisimena vyras, — mes sutikome vyriškį, dirbusį tame viešbutyje vyriausiuoju virėju, ir pradėjome su juo biblinę studiją. Praėjus daug laiko jis mums papasakojo: ‛Prisimenate, kaip jūs atėjote vakarieniauti į viešbutį? Mes visi stovėjome už virtuvės durų stebėdami jus. Suprantate, bažnyčios misionieriai pasakė, kad mums netinka gerti alkoholinius gėrimus. Tačiau atėję į viešbutį, jie nesivaržydami užsisako vyno. Todėl mes nusprendėme, kad jeigu jūs užsakysite ką nors išgerti, mes jūsų neklausysime, kai jūs ateisite mums skelbti.’“ Šiandien tas vyriausiasis virėjas ir kai kurie kiti viešbučio darbuotojai yra krikštyti liudytojai.
Vis dar daug darbo
20. Kodėl yra nepaprastai svarbu, kad mes, kaip uolūs evangelistai, būtume ištvermingi ir kokią džiaugsmingą privilegiją įgyja daugelis?
20 Greitai artinantis šios piktos sistemos pabaigai, dar yra daug trokštančių išgirsti gerąją žinią, todėl dabar labiau negu kada nors anksčiau kiekvienas krikščionis turi parodyti ištvermę likdamas ištikimu evangelistu (Mato 24:13). Ar tu gali išplėsti savo veiklą šiame darbe, tapdamas evangelistu ypatinga prasme, kaip Pilypas, Paulius, Barnabas, Silas ir Timotiejus? Daugelis tai daro įsijungę į pionierių gretas ir pasiruošę tarnauti tose vietose, kur yra didesnis poreikis.
21. Kokiu atžvilgiu Jehovos tautai atsivėrė „plačios durys darbui“?
21 Neseniai Afrikos, Azijos ir Rytų Europos šalyse, kur anksčiau Jehovos Liudytojų darbas buvo apribotas, atsivėrė plačios sritys evangelijos skelbimui. Kaip ir apaštalo Pauliaus atveju, Jehovos tautai buvo „atsivėrusios plačios durys darbui“ (1 Korintiečiams 16:9). Pavyzdžiui, misionieriai-evangelistai, neseniai atvykę į Afrikos šalį Mozambiką, nebegali aptarnauti daugybės žmonių, norinčių studijuoti Bibliją. Kokie mes esame laimingi, kad 1991 metų vasario 11 dieną toje šalyje Jehovos Liudytojų darbas buvo įteisintas.
22. Ką mes visi turime būti pasiryžę daryti, nežiūrint į tai, gerai ar nepakankamai pasidarbuota vietinėje teritorijoje?
22 Šalyse, kur visada buvo garbinimo laisvė, mūsų broliai taip pat džiaugiasi tolesniu augimu. Taip, kur begyventume, mes vis dar galime „dirbti Viešpaties darbą“ (1 Korintiečiams 15:58). Todėl ir toliau išmintingai naudokime likusį laiką; tegu kiekvienas iš mūsų ‛dirba evangelisto darbą, [„visiškai“, NW] atlieka savo tarnystę’ (2 Timotiejui 4:5; Efeziečiams 5:15, 16).
Ar tu gali paaiškinti?
◻ Kas yra evangelistas?
◻ Kaip nuo 1914 metų praturtėjo gerosios naujienos turinys?
◻ Koks progresas buvo padarytas evangelizacijos darbe nuo 1919 metų?
◻ Kokie pagrindiniai faktoriai turėjo reikšmės sėkmingam evangelizacijos darbui?
[Rėmelis 11 puslapyje]
Plitimas nuo 1939 metų
Peržiūrėk pavyzdžius iš trijų žemynų, kur buvo pasiųsti misionieriai, paruošti Galaado mokykloje. 1939 metais ataskaitas iš Vakarų Afrikos atsiuntė tik 636 Karalystės skelbėjai. Iki 1991 metų šis skaičius pasiekė daugiau kaip 200000 dvylikoje Vakarų Afrikos šalių. Misionieriai taip pat įnešė savo dalį į fenomenalų pagausėjimą Pietų Amerikos šalyse. Viena tokių šalių — Brazilija, kur pasiektas padidėjimas nuo 114 Karalystės skelbėjų 1939 metais iki 335039 skelbėjų 1992 metų balandį. Panašus augimas buvo ir atvykus misionieriams į Azijos šalis. Japonijoje Antrojo pasaulinio karo metu nedidelis Jehovos liudytojų būrelis buvo griežtai persekiojamas, ir jų darbas sustojo. Po to, 1949 metais, atvyko 13 misionierių, kad padėtų reorganizuoti darbą. Tais tarnybiniais metais apie lauko tarnybą visoje Japonijoje pranešė mažiau kaip dešimt vietinių skelbėjų, o 1992 metų balandį bendras skelbėjų skaičius pasiekė 167370.
[Rėmelis 13 puslapyje]
Krikščionija ir kalbinė problema
Kai kurie krikščionijos misionieriai rimtai stengėsi išmokti užsienio kalbą, bet daugelis tikėjosi, kad vietiniai gyventojai kalbės jų europietiška kalba. Džefris Murhauzas savo knygoje The Missionaries (Misionieriai) paaiškina:
„Problema buvo ta, kad vietinės kalbos žinių įsigijimas pernelyg dažnai buvo laikomas tik priemone versti Raštą. Atskiri asmenys arba juos samdančios bendruomenės dėjo palyginus nedaug pastangų, kad misionierius galėtų kalbėtis su vietiniu gyventoju jo gimtąja kalba taip sklandžiai, jog du žmonės gerai suprastų vienas kitą. Kiekvienas misionierius paviršutiniškai išmokdavo vietinę kalbą ... Be to, ryšys daugiausia buvo palaikomas šnekant baisiu ir juokingu vadinamuoju pidžino-anglų kalbos žargonu ir besąlygiškai buvo manoma, kad vietinis afrikietis turi paklusti svečio iš Anglijos normoms. Ir kas blogiausia, tai buvo dar vienas rasinio pranašumo pasireiškimas.“
Rytų ir Afrikos tyrinėjimo mokykla Londone 1992 metais paskelbė kalbinių problemų ataskaitą. „Mes manome, — buvo sakoma ataskaitoje, — kad vidutinis progreso lygis, kurį pasiekė misionieriai vietinės kalbos atžvilgiu... yra apgailėtinai ir net pavojingai žemas.“
Sargybos bokšto bendruomenės misionieriai vietinės kalbos žinojimą visada laikė būtinybe, kuo paaiškinama jų sėkminga misionieriška veikla.