Ar tave nuodija pasaulio dvasia?

VIENOJE Kazachstano gamykloje 1990 metų rugsėjo 12-ąją įvyko sprogimas. Atmosfera pasidarė pavojingai radioaktyvi ir kilo grėsmė 120000 vietinių gyventojų sveikatai; daugelis išėjo į gatves protestuoti, kad yra mirtinai nuodijami.

Tačiau gavę daugiau informacijos, jie sužinojo, kad dešimtmečius gyveno užnuodytoje aplinkoje. Per daugelį metų 100000 tonų radioaktyvių atliekų buvo suversta nesaugomoje, atviroje vietoje. Nors šalia buvo pavojinga zona, niekas nekreipė į tai dėmesio. Kodėl?

Kasdien vietiniame sporto stadione būdavo rodomi pareigūnų pateikti duomenys apie radiaciją; pagal juos, nebuvo jokio pavojaus. Skaičiai būdavo tikslūs, bet nurodydavo tik gama radiaciją. Alfa radiacija, kuri taip pat pavojinga gyvybei, nebuvo matuojama. Daugelis motinų pradėjo suvokti, kodėl jų vaikai yra tokie silpni.

Dvasine prasme mes taip pat galime būti nuodijami nematomų teršalų. Kaip ir tie nelaimingi žmonės Kazachstane, dauguma nė nežino apie gyvybei gresiantį pavojų. Biblija tokį užteršimą vadina „pasaulio dvasia“, kurios šaltinis yra ne kas kitas kaip Šėtonas Velnias (1 Korintiečiams 2:12). Dievo Priešininkas piktavališkai stengiasi per tą pasaulio dvasią — arba vyraujantį požiūrį — sugriauti mūsų atsidavimą Dievui.

Kaip gali pasaulio dvasia atimti mūsų dvasines jėgas? Sužadindama akių geismą ir naudodamasi mūsų įgimtu savanaudiškumu (Efeziečiams 2:1-3; 1 Jono 2:16). Pavyzdžiui, mes aptarsime tris skirtingas sritis, kur pasaulio mąstysena gali palaipsniui apnuodyti mūsų dvasingumą.

Pirmiausia reikia ieškoti Karalystės

Jėzus skatino, ‛pirmiausia ieškoti Karalystės ir Dievo teisybės’ (Mato 6:33). O pasaulio dvasia gali paskatinti pernelyg svarbiais laikyti savo pačių interesus ir gerovę. Pirminis pavojus toks: dvasinių interesų nėra visiškai atsisakoma, bet jie nelaikomi svarbiausiais. Mes galime žiūrėti į pavojų pro pirštus — kaip kad darė žmonės Kazachstane, — klaidingai manydami esą saugūs. Dėl to, kad metų metais ištikimai tarnaujame ir vertiname savo dvasinius brolius bei seseris, galime pradėti galvoti, jog mes niekada neišsižadėsime tiesos kelio. Galbūt taip manė ir daugelis Efezo susirinkimo narių.

Apie 96-uosius m. e. m. Jėzus pasakė jiems taip: „Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apreiškimas 2:4). Tie ilgą laiką tarnavę krikščionys ištvėrė daug sunkumų (Apreiškimas 2:2, 3). Juos mokė ištikimi vyresnieji, įskaitant apaštalą Paulių (Apaštalų darbai 20:17-21, 27). Tačiau metams bėgant, jų meilė Jehovai ataušo ir jie prarado savo dvasinę galią (Apreiškimas 2:5).

Matyt, kai kuriems Efezo susirinkimo nariams turėjo įtakos miesto komercija ir klestėjimas. Deja, šiandieninis visuomenės polinkis į materializmą taip pat patraukia kai kuriuos krikščionis. Siekis laikytis prabangaus gyvenimo būdo neišvengiamai atitrauks mus nuo dvasinių tikslų. (Palygink Mato 6:24.)

Perspėdamas apie tokį pavojų, Jėzus pasakė: „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika [„pavydi“, NW, išnaša], visas tavo kūnas skendės tamsoje“ (Mato 6:22, 23). „Sveika“ akis yra tokia, kuri sutelkia dėmesį į dvasinius dalykus, — akis, žvelgianti į Dievo Karalystę. O „nesveika“, arba „pavydi“, akis yra ta, kuri trumparegė, gebanti sutelkti dėmesį tik į laikinus kūniškus geismus. Ji neįžvelgia dvasinių tikslų ir būsimo atlygio.

Ankstesnėje eilutėje yra tokie Jėzaus žodžiai: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mato 6:21). Iš kur mes galime žinoti, ar mūsų širdis sutelkusi dėmesį į dvasinius, ar į materialius dalykus? Galbūt geriausiai tai parodo mūsų kalba, nes „burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Luko 6:45). Jei pastebime, jog nuolat kalbame apie materialius dalykus arba pasaulietiškus pasiekimus, akivaizdu, kad mūsų širdis nevieninga ir mūsų dvasinis regėjimas silpnas.

Karmen,a sesė ispanė, turėjo kovoti su šia problema. „Mane augino tiesoje, — pasakoja Karmen, — bet būdama 18 metų atidariau privatų vaikų darželį. Po trejų metų turėjau keturias darbuotojas, verslas klestėjo ir aš uždirbdavau daug pinigų. Bet man, matyt, daugiausia kėlė pasitenkinimą, kad esu finansiškai nepriklausoma ir kad man ‛sekasi’. Tiesą sakant, mano širdis priklausė verslui — tai buvo mano didžiausia meilė.

Aš maniau, kad vis tiek galiu būti Liudytoja, nors ir skiriu daugiausia laiko verslo reikalams. Antra vertus, aš taip pat nuolat jaučiau, kad galiu daugiau tarnauti Jehovai. Galiausiai dviejų draugių, tarnavusių pionierėmis, pavyzdys mane įtikino skirti pirmenybę Karalystės interesams. Viena iš jų, Chulijana, priklausė mano susirinkimui. Ji nepiršo man minties būti pioniere, bet jos pasakojimai ir tas džiaugsmas, kurio ji akivaizdžiai susilaukdavo tarnyboje, padėjo man naujai pažvelgti į savo pačios dvasines vertybes.

Vėliau, atostogaudama Jungtinėse Valstijose, aš apsistojau pas Gloriją — sesę pionierę. Ji neseniai buvo tapusi našle ir prižiūrėjo penkiametę dukrą bei savo mamą, sergančią vėžiu. Tačiau ji tarnavo pioniere. Jos pavyzdys ir nuoširdus savo tarnybos branginimas palietė mano širdį. Per keturias greit prabėgusias dienas, praleistas jos namuose, aš pasiryžau atiduoti Jehovai geriausia, ką galiu. Pirmiausia aš tapau reguliariąja pioniere, o po keleto metų drauge su vyru buvome pakviesti tarnauti į Betelį. Aš palikau savo verslą — kliūtį mano dvasinei pažangai — ir dabar manau, kad mano gyvenimas yra sėkmingas Jehovos akyse, o tai svarbiausia“ (Luko 14:33).

Kaip Karmen, mokėdami „pasirinkti, kas vertingiau“, galėsime išmintingai apsispręsti dėl savo darbo, išsilavinimo, būsto ir gyvenimo būdo (Filipiečiams 1:10). Bet ar mes taip pat mokame pasirinkti, kas vertingiau, kai poilsiaujame? Tai dar viena sritis, kur labai pasireiškia pasaulio dvasia.

Būk nuosaikus pramogaudamas ir poilsiaudamas

Pasaulio dvasia klastingai naudojasi natūraliu žmonių troškimu poilsiauti bei pramogauti. Dauguma žmonių neturi tikros ateities vilties, tad aišku, kodėl jie stengiasi užpildyti savo dienas pramogomis bei poilsiavimu. (Palygink Izaijo 22:13; 1 Korintiečiams 15:32.) Gal mes pastebime, jog vis daugiau dėmesio skiriame pramoginiam poilsiui? Tai gali būti ženklas, kad pasaulio mąstymo būdas daro įtaką mūsų požiūriui.

Biblija perspėja: „Kas mėgsta linksmybes [„pramogas“, Lamsa], bus vargšas“ (Patarlių 21:17, Brb red.). Papramogauti nėra bloga, bet jei mėgsti tai ir skiri tam pirmenybę, gali netekti dvasingumo. Mūsų dvasinis apetitas neišvengiamai sumažės ir mažiau beturėsime laiko gerajai naujienai skelbti.

Todėl Dievo Žodis pataria mums ‛paruošti savo protą veikti, tobulai save kontroliuoti’ (1 Petro 1:13, The New English Bible). Savikontrolės reikia, kad supratingai apribotume savo pramogų laiką. Būti pasiruošusiam veikti reiškia pasirengimą dvasiniam darbui: studijavimui, sueigoms ir lauko tarnybai.

O ką galima pasakyti apie reikalingą poilsį? Ar turime jausti kaltę, kai skiriame laiko poilsiui? Anaiptol. Pailsėti būtina, ypač šiuolaikiniame įtampos kupiname pasaulyje. Tačiau, kaip pasiaukoję krikščionys, mes negalime gyventi sutelkę dėmesį į poilsį bei pramogas. Pernelyg didelis pramogavimas gali mus išblaškyti ir vis mažiau bebūsime užsiėmę prasminga veikla. Tai gali nuslopinti mums neatidėliotinumo jausmą ir net paskatinti pataikauti sau. Tad kaip mes galime turėti nuosaikų požiūrį į poilsį?

Biblijoje patariama truputį pailsėti, užuot dirbus be saiko, ypač jei pasaulietiškas darbas bereikalingas (Ekleziasto 4:6). Nors poilsis padeda mūsų kūnui atgauti jėgas, dvasinės energijos šaltinis yra Dievo veiklioji jėga (Izaijo 40:29-31). Mes gauname jo šventąją dvasią dalyvaudami krikščioniškoje veikloje. Asmeninis studijavimas maitina mūsų širdis ir skatina teisingus troškimus. Sueigų lankymas ugdo dėkingumą mūsų Kūrėjui. Krikščioniška tarnyba žadina jautrumą kitiems žmonėms (1 Korintiečiams 9:22, 23). Paulius tikroviškai pastebėjo, kad „jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina“ (2 Korintiečiams 4:16).

Ileanos, šešių vaikų mamos, turinčios netikintį vyrą, gyvenimas labai užimtas. Ji atsakinga už savo pačios šeimą ir keletą kitų giminaičių, tad visada yra užsiėmusi ir skuba. Tačiau ji taip pat parodo nuostabų pavyzdį skelbdama ir pasiruošdama sueigoms. Kaip ji aprėpia tiek daug darbo?

„Sueigos bei lauko tarnyba man tikrai padeda atlikti ir kitas pareigas, — pasakoja Ileana. — Pavyzdžiui, po skelbimo aš turiu daug ką apmąstyti, kai esu užimta namų ruoša. Dažnai tai darydama aš giedu. O jei praleidžiu sueigą arba mažai tedirbu lauko tarnyboje, namų ruoša pasidaro tikras sunkumas.“

Kokia priešybė perdėto pramoginio poilsio vaikymuisi!

Jehovai patinka dvasinis grožis

Mes gyvename pasaulyje, kuriame vis daugiau dėmesio skiriama žmogaus išorei. Žmonės išleidžia daugybę pinigų operacijoms, kad pagerintų savo išvaizdą ir panaikintų senėjimo žymes. Transplantuojami ir dažomi plaukai, didinamos krūtys, daroma veido kosmetinė operacija. Milijonai žmonių lanko centrus svoriui numesti, gimnastikos bei aerobikos sales ir perka pratimų vaizdajuostes bei knygas apie dietą. Pasaulis nori mus įtikinti, kad laimės raktas yra mūsų išvaizda ir viską nulemia mūsų „įvaizdis“.

Pagal žurnale Newsweek pateiktus apklausos duomenis, Jungtinėse Valstijose apie 90 procentų baltaodžių Amerikos paauglių yra „nepatenkinti savo išvaizda“. Dedant daug pastangų turėti idealią figūrą, gali nukentėti mūsų dvasingumas. Jauna Jehovos Liudytoja Dora gėdijosi savo išvaizdos, nes buvo kiek per didelio svorio. „Kai nueidavau į parduotuvę, man sunku būdavo rasti tinkamo dydžio drabužių, — pasakoja ji. — Atrodė, kad madingi rūbai siuvami tik plonoms paauglėms. Bet sunkiausia, kad žmonės nemaloniai atsiliepdavo apie mano svorį ir tai labai liūdino, ypač kai taip darė dvasiniai broliai bei seserys.

Todėl aš kankinausi dėl savo išvaizdos taip smarkiai, jog dvasinės vertybės pasidarė antraeilės mano gyvenime. Atrodė, tarsi laimė priklausytų nuo mano liemens apimties. Praėjo keletas metų; dabar, kaip subrendusi moteris ir krikščionė, į viską žvelgiu kitaip. Nors aš rūpinuosi savo išvaizda, suprantu, kad svarbiausia — dvasinis grožis, ir tai man teikia didžiausią pasitenkinimą. Tai supratusi, galėjau Karalystės interesams skirti deramą vietą.“

Sara buvo ištikima senovės laikų moteris, turėjusį nuosaikų požiūrį. Nors Biblijoje užsimenama apie Saros išorinį grožį tuomet, kai jai buvo 60 su viršum metų, daugiausia atkreipiamas dėmesys į jos puikias savybes — į paslėptąjį širdies žmogų (Pradžios 12:11; 1 Petro 3:4-6, NTP). Ji rodė švelnią bei nuolankią dvasią ir pagarbiai klaũsė savo vyro. Sara nebuvo pernelyg susirūpinusi, kaip atrodo kitiems. Nors ir kilusi iš turtingųjų, ji daugiau kaip 60 metų noriai gyveno palapinėse. Sara romiai ir nesavanaudiškai palaikė savo vyrą; ji buvo tikėjimą rodžiusi moteris. Būtent todėl ji buvo tikrai graži moteris (Patarlių 31:30; Žydams 11:11).

Mums, krikščionims, svarbu pagerinti savo dvasinį grožį — šis grožis, reguliariai jį puoselėjant, didėja ir nevysta (Kolosiečiams 1:9, 10). Savo dvasine išvaizda mes galime rūpintis dviem pagrindiniais būdais.

Mes būsime gražesni Jehovos akyse, jei dalyvausime gyvybę gelbstinčioje savo tarnyboje (Izaijo 52:7; 2 Korintiečiams 3:18–4:2). Be to, mes gražėjame, jei mokomės rodyti krikščioniškas savybes. Apstu galimybių gražėti dvasiškai: „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus...; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. ... Būkite liepsnojančios dvasios. ... Puoselėkite svetingumą. ... Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. ... Niekam neatmokėkite piktu už pikta. ... Gyvenkite taikingai su visais žmonėmis“ (Romiečiams 12:10; 12:11-18, Brb red.). Ugdydamiesi tokį požiūrį, būsime mylimi Dievo bei žmonių ir tai sumažins nemaloniai atrodančius mūsų paveldėtus nuodėmingus polinkius (Galatams 5:22, 23; 2 Petro 1:5-8).

Mes galime įveikti pasaulio dvasią!

Nuodinga pasaulio dvasia daugeliu subtilių būdų gali susilpninti mūsų ištikimybę. Ji gali padaryti mus nepatenkintus tuo, ką turime, paskatinti rūpintis savo pačių poreikiais ir skirti pirmenybę jiems, o ne Dievui. Arba ji gali versti mus mąstyti žmogaus, o ne Dievo mintimis ir skirti pramogoms, poilsiui bei išvaizdai pernelyg didelę reikšmę. (Palygink Mato 16:21-23.)

Šėtonas yra pasiryžęs sužlugdyti mūsų dvasingumą ir vienas iš pagrindinių jo ginklų yra pasaulio dvasia. Atmink, kad Velnias gali pakeisti savo taktiką — iš riaumojančio liūto virsti atsargia gyvate (Pradžios 3:1; 1 Petro 5:8). Kartais pasaulis nugali kokį nors krikščionį žiauriu persekiojimu, bet dažniau — palengva nuodydamas. Šis pavojus kėlė didesnį nerimą Pauliui: „Aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas nesugadintų ir neatitrauktų nuo tyro atsidavimo Kristui“ (2 Korintiečiams 11:3).

Norėdami apsisaugoti nuo gyvatės klastos, mes turime atpažinti tą propagandą, kuri yra „iš pasaulio“, ir ryžtingai ją atmesti (1 Jono 2:16). Mes neturime klaidingai manyti, kad pasaulio mąstysena yra nežalinga. Šėtono sistemos oro užterštumas pasiekė pavojingą ribą (Efeziečiams 2:2).

Atpažinę pasaulio mąstymą, galime kovoti su juo užpildydami savo protą ir širdį tyru Jehovos mokymu. Panašiai kaip karalius Dovydas, tarkime: „Viešpatie, parodyk man savąjį kelią, pamokyk mane savo takų. Vesk mane savo tiesa ir mokyk, nes Tu esi mano išgelbėjimo Dievas“ (Psalmių 25:4, 5, Brb red.).

[Išnaša]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Ištaigingo gyvenimo siekis gali atitraukti mus nuo dvasinių tikslų