Gyventi dėl dabarties ar dėl amžinos ateities?
„Mes esame išgelbėti viltimi“ (ROMIEČIAMS 8:24).
1. Ko mokė epikūrininkai ir kaip tokia filosofija veikė kai kuriuos krikščionis?
APAŠTALAS Paulius Korinte gyvenusiems krikščionims rašė: „Kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?!“ (1 Korintiečiams 15:12) Matyt, žalinga graikų išminčiaus Epikūro filosofija buvo prasiskverbusi į pirmųjų krikščionių tarpą. Todėl Paulius atkreipė dėmesį į epikūrininkų mokymą: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Korintiečiams 15:32). Neturėdami jokios vilties gyventi ateityje, to filosofo pasekėjai manė, kad kūno malonumai yra vienintelis ir didžiausias gyvenimo gėris (Apaštalų darbai 17:18, 32). Epikūrininkų filosofija buvo egocentriška, ciniška ir galiausiai žlugdanti.
2. a) Kodėl buvo pavojinga neigti prikėlimą? b) Kaip Paulius stiprino Korinto krikščionių tikėjimą?
2 Tas prikėlimo neigimas turėjo didelį poveikį. Paulius samprotavo: „Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. ... Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Korintiečiams 15:13-19). Taip, be amžinosios ateities vilties krikščionybė būtų ‛tuščia’. Ji būtų beprasmė. Tad nenuostabu, kad tokio pagoniško mąstymo veikiamas krikščionių susirinkimas tapo problemų židiniu (1 Korintiečiams 1:11; 5:1; 6:1; 11:20-22). Taigi Paulius norėjo sustiprinti jų tikėjimą prikėlimu. Veiksmingai logiškai samprotaudamas, cituodamas Raštą ir vartodamas palyginimus, jis, be abejo, įrodė, kad prikėlimo viltis yra ne prasimanymas, o tikrai būsiantis įvykis. Todėl jis galėjo skatinti savo bendratikius: „Būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Korintiečiams 15:20-57; 15:58, Brb red.).
„Budėkite“
3, 4. a) Kokį pavojingą požiūrį, anot Petro, turės kai kurie paskutinėmis dienomis? b) Ką turime nuolat sau priminti?
3 Šiandien daugelis turi pesimistinį požiūrį ir gyvena tik šia diena (Efeziečiams 2:2). Yra taip, kaip pranašavo apaštalas Petras. Jis kalbėjo apie ‛šaipūnus, kupinus pajuokos... ir kalbančius: „Kur jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios“’ (2 Petro 3:3, 4). Jeigu tikrieji garbintojai perima tokį požiūrį, jie gali „apsileisti ir likti bevaisiai“ (2 Petro 1:8). Laimei, su dauguma Dievo tautos žmonių to neatsitinka.
4 Nėra bloga rūpintis artėjančia dabartinės sugedusios sistemos pabaiga. Prisimink, kad ir patiems Jėzaus apaštalams tai rūpėjo: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jėzus atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia“ (Apaštalų darbai 1:6, 7). Šiais žodžiais išreiškiama ta pati pagrindinė mintis, kurią jis jau buvo pasakęs ant Alyvų kalno: „Nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. ... Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mato 24:42, 44). Mums reikia nuolat priminti sau tą patarimą! Kai kurie gali būti gundomi samprotauti, jog galima truputį sulėtinti tempą ir taip nesirūpinti tuo. Kokia būtų klaida! Pagalvokime apie Jokūbą ir Joną, „griaustinio vaikus“ (Morkaus 3:17).
5, 6. Ko galime pasimokyti iš Jokūbo ir Jono pavyzdžių?
5 Mes žinome, kad Jokūbas buvo ypač uolus apaštalas (Luko 9:51-55). Įkūrus krikščionių susirinkimą, Jokūbas tikriausiai buvo aktyvus jo narys. Bet dar palyginti jaunas, jis buvo Erodo Agripos I nužudytas (Apaštalų darbai 12:1-3). Ar manome, jog matydamas netikėtą savo gyvenimo baigtį Jokūbas sielojosi, kad buvo toks uolus ir taip stengėsi tarnauti? Vargu! Jis, be abejo, buvo laimingas, kad geriausius palyginti trumpo savo gyvenimo metus praleido tarnaudamas Jehovai. O ir mes nė vienas negalime žinoti, ar mūsų gyvenimas staiga nenutrūks (Ekleziasto 9:11, Brb red.; palygink Luko 12:20, 21). Aišku, kad yra išmintinga išlikti kuo uolesniems ir aktyvesniems Jehovos tarnyboje. Taip turėsime gerą vardą jo akyse ir gyvensime savo amžinosios ateities viltimi (Ekleziasto 7:1).
6 Turime ko pasimokyti iš apaštalo Jono, buvusio tarp tų, kuriuos Jėzus karštai ragino: „Budėkite“ (Mato 25:13; Morkaus 13:37; Luko 21:34-36). Jonas priėmė tai į širdį ir entuziastingai tarnavo daug dešimtmečių. Atrodo, kad jis net pragyveno visus kitus apaštalus. Ar, būdamas jau gana senas ir galėdamas prisiminti savo ištikimos tarnybos dešimtmečius, jis laikė tai klaida, ar manė ėjęs neteisingu keliu ir gyvenęs nenuosaikiai? Visiškai ne! Jis vis dar pakiliai žvelgė į ateitį. Kai prikeltasis Jėzus tarė „Taip, aš veikiai ateinu!“, Jonas tuoj pat atsakė „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apreiškimas 22:20) Jonas tikrai negyveno dėl dabarties ir netroško neskubaus bei ramaus ‛normalaus gyvenimo’. Jis buvo pasiryžęs tarnauti visa savo esybe ir visomis jėgomis, kada Viešpats beateitų. O mes?
Tikėjimo amžinuoju gyvenimu pagrindas
7. a) Kaip amžinojo gyvenimo viltis buvo ‛pažadėta prieš ilgus laikus’? b) Kaip Jėzus nušvietė amžinojo gyvenimo viltį?
7 Būk tikras, kad amžinojo gyvenimo viltis nėra žmogaus išgalvota svajonė ar prasimanymas. Kaip sakoma Titui 1:2 (Brb red.), mūsų atsidavimas Dievui pagrįstas „viltimi amžinojo gyvenimo, kurį nemeluojantis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius [„ilgus“, NW] laikus“. Dievas pačioje pradžioje numatė, kad visa paklusni žmonija gyvens amžinai (Pradžios 1:28). Niekas, net Adomo ir Ievos maištas, negali sukliudyti įgyvendinti tą tikslą. Kaip užrašyta Pradžios 3:15 (Brb red.), Dievas tuoj pat pažadėjo „sėklą“, atitaisysiančią visą žmonijos patirtą žalą. Kai „sėkla“, arba Mesijas, Jėzus, pasirodė, vienas pagrindinių jo mokymų buvo amžinojo gyvenimo viltis (Jono 3:16; 6:47, 51; 10:28; 17:3). Paaukodamas savo tobulą gyvybę kaip išpirką, Kristus įgijo įstatyminę teisę suteikti žmonėms amžinąjį gyvenimą (Mato 20:28). Kai kurie iš jo mokinių, iš viso 144000, amžinai gyvens danguje (Apreiškimas 14:1-4). Taigi tie kažkada buvę mirtingi žmonės ‛apsivilks nemarybe’! (1 Korintiečiams 15:53)
8. a) Kas yra „nemarybė“ ir kodėl Jehova dovanoja ją 144000? b) Kokią viltį Jėzus suteikė „kitoms avims“?
8 Būti ‛nemariam’ reiškia daugiau negu vien tik niekada nemirti. Tai reiškia „nenykstamo gyvenimo galybę“ (Žydams 7:16; palygink Apreiškimo 20:6). Ką Dievas įgyvendina duodamas tokią didelę dovaną? Prisimink Šėtono mestą iššūkį, kad nė vienu Dievo kūriniu negalima pasitikėti (Jobo 1:9-11; 2:4, 5). Dovanodamas tiems 144000 nemirtingumą, Dievas parodo savo visišką pasitikėjimą šia grupe, taip drąsiai atsakiusia į Šėtono iššūkį. Tačiau kaip su likusia žmonija? Pirmiesiems iš šios Karalystės paveldėtojų „mažosios kaimenės“ Jėzus pasakė, kad jie ‛sėdės sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių’ (Luko 12:32; 22:30). Tai reiškia, kad kiti gaus amžinąjį gyvenimą žemėje kaip jo Karalystės pavaldiniai. Nors toms „kitoms avims“ nesuteikiamas nemirtingumas, jos gauna „amžinąjį gyvenimą“ (Jono 10:16; Mato 25:46, NW). Taigi amžinasis gyvenimas yra visų krikščionių viltis. Tai ne prasimanymas, o kažkas, ką iškilmingai pažadėjo „nemeluojantis Dievas“ ir už ką užmokėjo brangiu Jėzaus krauju (Titui 1:2, Brb red.).
Ar išsipildymas toli ateityje?
9, 10. Kokių yra aiškių įrodymų, kad esame arti pabaigos?
9 Apaštalas Paulius išpranašavo, jog „kritiški laikai, kai bus sunku gyventi“, rodys, kad mes tikrai gyvename „paskutinėmis dienomis“. Mus supančioje žmonių visuomenėje nebėra meilės, vyrauja gobšumas, pataikavimas sau ir bedievybė, tad ar nesuprantame, kad Jehovos nuosprendžio įvykdymo šiai blogajai pasaulio sistemai diena greit artėja? Plintant smurtui ir neapykantai, argi apsižvalgę aplink nematome, kaip išsipildo tolesni Pauliaus žodžiai: „Pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn“? (2 Timotiejui 3:1, NW; 3:2-5, 13) Kai kurie gali optimistiškai šaukti „Ramybė ir saugumas“, bet visos taikos viltys žus, nes „juos... ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepaspruks“. Mes nesame palikti nežinioje dėl to, ką reiškia mūsų laikai. Todėl „budėkime ir būkime blaivūs“ (1 Tesalonikiečiams 5:1-6, Brb red.).
10 Be to, Biblijoje nurodoma, kad paskutinės dienos yra ‛mažas laiko’ tarpas (Apreiškimas 12:12; palygink 17:10). Didžioji to ‛mažo laiko’ tarpo dalis neabejotinai jau praėjo. Pavyzdžiui, Danieliaus pranašystėje tiksliai aprašomas į mūsų šimtmetį nusitęsęs „šiaurės karaliaus“ ir „pietų karaliaus“ konfliktas (Danieliaus 11:5, 6). Dar turės būti galutinis „šiaurės karaliaus“ puolimas, aprašytas Danieliaus 11:44, 45 (Brb red.). (Ši pranašystė aptariama 1987 metų liepos 1 dienos (anglų k.) ir 1994 metų balandžio mėnesio Sargybos bokšto numeriuose.)
11. a) Kokiu mastu pildosi Mato 24:14? b) Ką nurodo Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato 10:23?
11 Jėzus irgi pranašavo, kad „bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mato 24:14). Šiandien Jehovos Liudytojai darbuojasi 233 šalyse, salose ir teritorijose. Tiesa, dar yra teritorijų, kuriose nebuvo skelbta, ir galbūt Jehovai tinkamu laiku ten atsidarys durys veiklai (1 Korintiečiams 16:9). Tačiau Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato 10:23, verčia susimąstyti: „Dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus.“ Nors geroji naujiena tikrai bus paskelbta visoje žemėje, mes patys nepasieksime visų žemės vietų su Karalystės žinia, iki Jėzus „ateis“ kaip Nuosprendžio Vykdytojas.
12. a) Koks ‛užantspaudavimas’ turimas omenyje Apreiškimo 7:3? b) Ką rodo pateptųjų skaičiaus žemėje mažėjimas?
12 Pagalvok ir apie Apreiškimo 7:1, 3, kur sakoma, jog naikinantys ‛keturi vėjai’ yra sulaikomi, „kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų [„vergų“, NW] kaktas“. Turimas omenyje ne pirmutinis užantspaudavimas, kai priklausantieji 144000 gauna dangiškąjį pašaukimą (Efeziečiams 1:13). Čia kalbama apie galutinį užantspaudavimą, kai jie neatšaukiamai pripažįstami išbandytais ir ištikimais „Dievo vergais“. Tikrų pateptųjų Dievo sūnų, dar tebegyvenančių žemėje, skaičius labai sumažėjęs. Be to, Biblijoje aiškiai sakoma, kad „dėl išrinktųjų“ pirmutinis didelio suspaudimo etapas bus ‛sutrumpintas’ (Mato 24:21, 22). Dauguma laikančių save pateptaisiais jau yra gana seno amžiaus. Ir vėl, argi tai nerodo, kad pabaiga čia pat?
Ištikimas sargybinis
13, 14. Kokios yra sargybinio klasės pareigos?
13 Mes gerai darome, jei dabar laikomės ‛ištikimojo vergo’ nurodymų (Mato 24:45, NTP). Daugiau nei šimtą metų šiuolaikinis „vergas“ ištikimai tarnauja „sargybiniu“ (Ezechielio 3:17-21, Brb red.). 1984 metų sausio 1 dienos Sargybos bokštas paaiškino: „Šis sargybinis stebi, kaip žemėje vystantis įvykiams išsipildo Biblijos pranašystės, perspėja apie artėjantį ‛didelį suspaudimą, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios’, ir skelbia ‛gerąją naujieną apie kažką geresnio’“ (Mato 24:21; Izaijo 52:7, NW).
14 Atsimink: sargybinio darbas yra pranešti „ką tik jis pamatys“ (Izaijo 21:6-8). Bibliniais laikais sargybinis perspėdavo net tada, kai galima grėsmė dar būdavo toli ir beveik nenumanoma (4 Karalių 9:17, 18). Žinoma, būdavo ir klaidingų pavojaus signalų. Tačiau geras sargybinis kalbės, nebijodamas patekti į nepatogią padėtį. Kaip pasijustum, jei liepsnotų tavo namas, o gaisrininkai nepasirodytų manydami, jog tai klaidingas signalas? Ne, mes tikimės, kad tie vyrai skubės atsiliepti į bet kokį pavojaus ženklą! Panašiai ir sargybinio klasė atvirai kalbėjo tada, kai aplinkybės rodė, jog yra pagrįsta tai daryti.
15, 16. a) Kodėl būna pataisomas mūsų supratimas apie pranašystes? b) Ko pasimokome iš ištikimų Dievo tarnų, klaidingai supratusių tam tikras pranašystes?
15 Įvykiams besirutuliojant, mūsų supratimas apie pranašystes aiškėja. Istorija rodo, kad tik retais atvejais, jeigu iš viso tokių buvo, Dievo pranašystės buvo visiškai suprastos iki jų išsipildymo. Dievas Abramui tiksliai pasakė, kiek laiko jo palikuonys bus „ateiviai ne savam krašte“ — būtent 400 metų (Pradžios 15:13). Tačiau Mozė pasisiūlė būti išvaduotoju pirma laiko (Apaštalų darbai 7:23-30).
16 Apsvarstyk taip pat pranašystes apie Mesiją. Žvelgiant į praeitį, atrodo visiškai aišku, kad Mesijo mirtis ir prikėlimas buvo išpranašauti (Izaijo 53:8-10). Tačiau paties Jėzaus mokiniams tas faktas nebuvo suprantamas (Mato 16:21-23). Jie nesuvokė, kad Danieliaus 7:13, 14 išsipildys Kristaus būsimojo „dalyvavimo“, arba pa·ru·siʹa, metu (Mato 24:3, NW). Taigi jie apsiriko beveik 2000 metų, klausdami Jėzaus: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apaštalų darbai 1:6) Net sutvirtėjus krikščionių susirinkimui vis kildavo klaidingų idėjų ir nerealių lūkesčių (2 Tesalonikiečiams 2:1, 2). Nors kai kurių krikščionių požiūris kartais būdavo klaidingas, Jehova neabejotinai laimino tų pirmojo amžiaus tikinčiųjų darbą!
17. Kaip turime reaguoti, kai pataisomas mūsų Rašto supratimas?
17 Šiuolaikinė sargybinio klasė protarpiais irgi turėdavo patikslinti savo požiūrį. Tačiau ar gali kas nors abejoti, kad Jehova palaimino ‛ištikimąjį vergą’? Be to, žvelgiant į visumą, argi dauguma pataisų neatrodo palyginti mažos? Iš esmės mūsų Biblijos supratimas nepasikeitė. Mūsų įsitikinimas, kad gyvename paskutinėmis dienomis, tvirtesnis negu bet kada!
Gyventi dėl amžinos ateities
18. Kodėl turime vengti gyventi vien dėl šios dienos?
18 Pasaulio žmonės gali sakyti ‛Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime’, bet toks neturi būti mūsų požiūris. Kam tuščiai vaikytis visų gyvenimo malonumų dabar, jei tu gali darbuotis dėl amžinos ateities? Viltis nemirtingiems gyventi danguje arba amžinai gyventi žemėje nėra svajonė ar prasimanymas. Tai realybė, pažadėta „nemeluojančio“ Dievo (Titui 1:2, Brb red.). Yra gausybė įrodymų, kad mūsų vilties įgyvendinimas čia pat! „Laikas trumpas!“ (1 Korintiečiams 7:29)
19, 20. a) Kaip Jehova žiūri į mūsų aukas dėl Karalystės? b) Kodėl turime gyventi galvodami apie amžinybę?
19 Iš tiesų ši sistema tęsiasi jau ilgiau negu daugelis tikėjosi. Kai kurie dabar mano, kad jei būtų tai žinoję anksčiau, jie nebūtų kai ko aukoję. Bet nereikia apgailestauti dėl to. Juk aukojimasis yra svarbiausias krikščionio gyvenimo bruožas. Krikščionys ‛išsižada savęs’ (Mato 16:24). Niekada neturime manyti, kad mūsų pastangos įtikti Dievui buvo tuščios. Jėzus pažadėjo: „Nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai... ir būsimajame pasaulyje — amžinojo gyvenimo“ (Morkaus 10:29, 30). Kiek reikšmingas tau atrodys tavo darbas, namas ar banko sąskaita po tūkstančio metų? Tačiau tai, ką paaukosi dėl Jehovos, bus reikšminga praėjus milijonui, net milijardui metų! „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų“ (Žydams 6:10).
20 Tad gyvenkime galvodami apie amžinybę ir žiūrėkime ne „to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Korintiečiams 4:18). Pranašas Habakukas rašė: „Regėjimas yra skirtam laikui, bet galiausiai jis kalbės ir nemeluos. Jei jis uždelstų — lauk, nes jis tikrai išsipildys ir nevėluos“ (Habakuko 2:3, Brb red.). Kokią įtaką pabaigos ‛laukimas’ turi mūsų atliekamoms asmeninėms ir šeimos pareigoms? Šie klausimai bus nagrinėjami kitame straipsnyje.
Pakartojimo punktai
◻ Kaip kai kuriuos veikia tai, kad šios daiktų sistemos pabaiga tarsi delsia ateiti?
◻ Koks yra mūsų amžinojo gyvenimo vilties pagrindas?
◻ Kaip turime žiūrėti į savo aukas dėl Karalystės interesų?
[Iliustracija 15 puslapyje]
Iki ateis pabaiga, turi būti baigtas pasaulinis skelbimo darbas