Kai kurie senovės Korinto krikščionys prisikėlimo klausimu neturėjo tvirtos nuomonės, dar kiti apskritai netikėjo, kad mirusiųjų prisikėlimas tiesiogine prasme yra įmanomas. Todėl pirmame laiške to miesto krikščionims apaštalas aiškino, kokia pirštųsi išvada, jeigu prisikėlimas būtų tik pramanas. Jis rašė: „Jeigu mirusiųjų prisikėlimo nėra, tada ir Kristus nebuvo prikeltas. O jeigu Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas. Be to, tada pasirodytų, kad apie Dievą liudijame melagingai.“ Ir dar pridūrė: „Tada jūsų tikėjimas bergždžias — jūs tebesate savo nuodėmėse. Tada ir tie, kurie užmigę Kristuje, yra pražuvę“ (1 Korintiečiams 15:13-18).

„Jis pasirodė išsyk daugiau kaip penkiems šimtams brolių [...]. Paskui pasirodė Jokūbui, tada visiems apaštalams, o paskiausiai [...] pasirodė ir man“ (1 Korintiečiams 15:6-8).

Be to, jeigu Kristus nebuvo prikeltas, tada apskritai krikščionių tikėjimas tuščias, pagrįstas melu. Paulius bei kiti būtų melagingai liudiję ne tik apie Jėzaus prisikėlimą, bet ir apie jį prikėlusį Jehovą Dievą. Neteisingas būtų ir tvirtinimas, kad „Kristus numirė už mūsų nuodėmes“, nes jeigu pats Gelbėtojas nebuvo išvaduotas iš mirties, jis negalėtų išgelbėti kitų (1 Korintiečiams 15:3). Tai reikštų, jog krikščionys, kurie mirė, ne vienas netgi kankinio mirtimi, pražuvo amžiams, tuščiai vildamiesi būti prikelti.