mwbr19.05 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
GEGUŽĖS 6–12 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 KORINTIEČIAMS 4–6
„Todėl mes ir nepasiduodame“
(2 Korintiečiams 4:16) Todėl mes ir nepasiduodame. Net jeigu mūsų išorinis žmogus nyksta, vidinis diena iš dienos atnaujinamas.
Nuvargę, bet nenusilpę
16 Rūpintis savo dvasine sveikata labai svarbu. Turėdami artimus santykius su Jehova Dievu, net jei nuvargtume, niekada nepailsime jį garbinti. Jehova „nuvargusiam... duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį“. (Izaijo 40:28, 29) Apaštalas Paulius, pats patyręs, kokie teisingi šie žodžiai, rašė: „Nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina.“ (2 Korintiečiams 4:16)
17 Atkreipk dėmesį į posakį „diena iš dienos“. Tai rodo, jog būtina kasdien stiprintis Jehovos teikiamomis priemonėmis. Vienai misionierei, ištikimai tarnavusiai 43 metus, teko ištverti ir nuovargį, ir neviltį. Bet ji nepailso. Sesė pasakoja: „Įpratau atsikelti ankstėliau ir prieš imdamasi bet kokio darbo pasimeldžiu Jehovai, paskaitau jo Žodį. Tai ir padėjo man laikytis iki pat dabar.“ Mes tikrai galime pasikliauti Jehovos palaikančiąja galia, jei nuolat, „diena iš dienos“ melsimės, apmąstysime jo didingas savybes bei pažadus.
(2 Korintiečiams 4:17) Juk jei atlaikome suspaudimą, kuris yra laikinas ir lengvas, gausime nepranokstamą amžinos šlovės didybę.
it-1-E p. 724
Ištvermė
Be to, krikščioniui svarbu neišleisti iš akių vilties gyventi amžinai ir pasiekti tobulybę. Tos vilties iš mūsų negali atimti net mirtis nuo persekiotojų rankos (Rom 5:4, 5; 1 Tes 1:3; Apr 2:10). Visi šio laikmečio kentėjimai nieko nereiškia palyginti su nuostabios vilties išsipildymu (Rom 8:18–25). Mąstant apie amžinybę bet koks dabartinis suspaudimas atrodo „laikinas ir lengvas“ (2 Kor 4:16–18). Turėdamas omenyje, kad išmėginimai laikini, ir tvirtai laikydamasis duotos vilties, krikščionis nepasiduos nusivylimui ir liks ištikimas Jehovai.
(2 Korintiečiams 4:18) Mes sutelkę žvilgsnį ne į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji – amžini.
Ką vertinga radome
(2 Korintiečiams 4:7) Tačiau šitas lobis yra mumyse, moliniuose induose, todėl aišku, kad mūsų neįprastai didelė galia yra iš Dievo, o ne iš mūsų pačių.
„Tegu Jehova, žvelgdamas į jus, maloniai šypsosi“
Tokia buvo Biblija pagrįsta Vadovaujančiosios tarybos nario Deivido Spleino kalbos tema (2 Korintiečiams 4:7). Kas yra tas lobis? Žinios ar išmintis? „Ne, – pasakė kalbėtojas. – Apaštalo Pauliaus paminėtas lobis yra ‘ši tarnystė’, per kurią ‘atskleidžiama tiesa’ (2 Korintiečiams 4:1, 2, 5). Brolis Spleinas absolventams priminė, jog penkis mėnesius jie mokėsi tam, kad pasiruoštų ypatingai tarnystės užduočiai. Šią savo tarnystę reikia labai branginti.
Kalbėtojas paaiškino, jog „moliniai indai“ vaizduoja mūsų fizinį kūną. Molinį indą jis sugretino su auksiniu. Auksiniai indai naudojami gan retai. O moliniai indai dažnai naudojami buityje. Jeigu lobį laikytume auksiniame inde, dėmesį patrauktų ne tik lobis, bet ir pats indas. „Absolventai, jums nederėtų stengtis atkreipti dėmesio į save, – patarė brolis Spleinas. – Būdami misionieriais turėtumėte kreipti žmones link Jehovos. Esate kuklūs moliniai indai.“
(2 Korintiečiams 6:13) Tad ir jūs – kalbu kaip savo vaikams – plačiai atverkite savo širdis.
Mokykimės vis stipriau mylėti savo bendratikius
7 Kaip galime praplėsti širdį ir labiau mylėti savo brolius ir seseris? Bendraamžius ar tos pačios etninės kilmės žmones savaime traukia vienus prie kitų. Paprastai daug laiko drauge praleidžia ir tie, kurių pomėgiai panašūs. O jeigu mūsų ir kai kurių bendratikių interesai smarkiai skiriasi? Čia ir yra galimybė ‘praplėsti širdį’. Štai apie ką būtų išmintinga pagalvoti. Kiek dažnai einu į tarnybą ar pramogauju su tais bendratikiais, kurie nėra artimiausi mano draugai? Kodėl Karalystės salėje su jais mažai tebendrauju? Gal manau, kad jie patys pirmi turi įrodyti esą verti mano draugystės? Ar sveikinuosi tiek su jaunais, tiek su pagyvenusiais bendruomenės nariais?
GEGUŽĖS 13–19 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 KORINTIEČIAMS 7–10
„Tarnaujame nelaimės ištiktiesiems“
(2 Korintiečiams 8:1–3) Norime, broliai, kad žinotumėte, kokią malonę Dievas suteikė Makedonijos bendruomenėms. 2 Nors slėgė sunkūs išmėginimai ir vargas, jie nestokojo džiaugsmo, todėl jų baisus neturtas tapo gausiais dosnumo turtais. 3 Jie davė, kiek išgalėjo, ir, galiu paliudyti, netgi daugiau.
„Dievas myli linksmą davėją“
Pirmiausia Paulius kalbėjo korintiečiams apie makedonus, pavyzdingai atsiliepusius į pagalbos organizavimą. ‘Nors ir dideli vargai juos bandė, – rašė Paulius, – jie pasirodė kupini džiaugsmo ir jų baisus neturtas išsiliejo dosnumo turtais.’ Makedonų nereikėjo raginti. Priešingai, Pauliaus žodžiais, jie „prašyte prašė mus malonės leisti jiems prisidėti“. Džiaugsmingas makedonų dosnumas juo labiau vertas dėmesio pagalvojus, kad jie patys buvo „baisiame neturte“ (2 Korintiečiams 8:2–4).
Tarnaujame nelaimės ištiktiesiems
JUDĖJA. 46-ieji mūsų eros metai. Krašte siaučia badas. Grūdų atsargos taip sumenko, kad krikščionys žydai maisto įpirkti niekaip neįstengia. Alkis – kasdienis jų palydovas. Bet Jehova savo tarnų nepamiršo. Jis suruošė jiems tokią pagalbą, kokios Kristaus mokiniai iki tol dar nebuvo gavę niekur kitur. Kaip Jehova jais pasirūpino?
(2 Korintiečiams 8:4) Jie patys primygtinai maldavo mus malonės paaukoti šventiesiems ir taip prisidėti prie patarnavimo jų labui.
Tarnaujame nelaimės ištiktiesiems
4 Antrajame laiške korintiečiams Paulius kalbėjo, kad krikščionys tarnauja dvejopai. Nors laiškas buvo rašytas pateptiesiems krikščionims, šiandien Pauliaus žodžiai taikytini ir tiems, kurie priskiriami prie „kitų avių“ (Jn 10:16). Viena, kaip krikščionys tarnauja, – eina „sutaikinimo tarnystę“, tai yra žmonėms skelbia gerąją naujieną ir juos moko (2 Kor 5:18–20; 1 Tim 2:3–6). Kitas būdas tarnauti – padėti savo tikėjimo draugams, arba, Pauliaus žodžiais tariant, atlikti jiems „patarnavimą“ (2 Kor 8:4). Beje, ir kalbėdamas apie „sutaikinimo tarnystę“, ir vėliau apie „patarnavimą“, apaštalas vartojo graikišką žodį diakonia. Kuo tai reikšminga?
5 Abiem atvejais pavartodamas tą patį žodį, Paulius pagalbą nelaimės ištiktiesiems prilygino kitoms tarnystės rūšims krikščionių bendruomenėje. Anksčiau jis buvo rašęs: „Esama įvairių tarnysčių, bet tas pats Viešpats. Taip pat esama įvairių veikmių [...]. Visa tai daro viena ir ta pati dvasia“ (1 Kor 12:4–6, 11). Visas bendruomenėje atliekamas tarnystes Paulius siejo su „dievatarnyste“ (Rom 12:1, 6–8). Štai kodėl jis pats noriai skyrė laiko „patarnauti šventiesiems“ (Rom 15:25, 26).
6 Aiškindamas, kodėl patarnavimas vargų slegiamiems broliams yra dievatarnystė, Paulius korintiečiams dėstė: krikščionys, kurie suteikia pagalbą kitiems, yra „klusnūs savo išpažįstamai Kristaus gerajai naujienai“ (2 Kor 9:13). Kitaip tariant, tikėjimo namiškiams tarnaujame iš noro laikytis Kristaus mokymų. Tokiais gerais darbais iš tikrųjų pasireiškia „neprilygstama Dievo malonė“ (2 Kor 9:14; 1 Pt 4:10). Todėl apie patarnavimą stokojantiems broliams 1975 metų gruodžio 1 dienos Sargybos bokšte buvo rašoma: „Be abejonės, Jehova ir jo Sūnus Jėzus Kristus tokią tarnystę laiko labai svarbia.“ Taigi padėdami nelaimės ištiktiesiems einame dievatarnystę, ir šią veiklą Jehova tikrai vertina (Rom 12:1, 7; 2 Kor 8:7; Hbr 13:16).
(2 Korintiečiams 9:7) Kiekvienas tedaro, kaip yra širdyje nusprendęs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.
Kaip Dievo Karalystės veikla finansuojama
10 Pirma priežastis – meilė Jehovai ir noras daryti, „kas patinka jo akims“ (1 Jn 3:22). Jehova gėrisi savo tarnais, kai jie duoda iš visos širdies. Patyrinėkime, ką apie aukas rašė apaštalas Paulius. (Perskaityk 2 Korintiečiams 9:7.) Karalystės reikalams kiekvienas krikščionis duoda todėl, kad yra taip „širdyje nusprendęs“. Jis tai daro ne šykštaudamas, ne per prievartą. Krikščionis supranta poreikį ir džiaugiasi galėdamas prisidėti prie to poreikio patenkinimo. Pauliaus žodžiais tariant, tokį „linksmą davėją“ Dievas labai myli.
Ką vertinga radome
(2 Korintiečiams 9:15) Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!
Rodykime dėkingumą Dievui už jo „neapsakomą dovaną“
2 Paulius žinojo, kad tik dėl Kristaus, tobulo žmogaus, paaukotos gyvybės išsipildys visi didingi Dievo pažadai. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:20.) Taigi „neapsakoma dovana“ yra ne vien pati Jėzaus auka, bet ir Jehovos gerumas bei ištikimoji meilė, kuriuos dėl tos aukos jis mums rodo. Ši dovana pernelyg didelė, kad galėtume žodžiais apsakyti jos vertę. Kaip į tokią dovaną reikėtų žiūrėti? Ir ką svarbu turėti omenyje ruošiantis Kristaus mirties minėjimui, kuris 2016 metais vyks kovo 23-iąją, trečiadienį?
(2 Korintiečiams 10:17) „Kas giriasi, tesigiria Jehova.“
g99-E 7/8 p. 20–21
Ar didžiuotis tinkama?
Biblijos graikiškojoje dalyje veiksmažodis kaukhaomai, verčiamas žodžiais „didžiuotis, džiūgauti, girtis“, vartojamas tiek neigiama, tiek teigiama prasme. Pavyzdžiui, Paulius ragino: „Kas giriasi, tesigiria Jehova“ (2 Korintiečiams 10:17). Taigi mes didžiuojamės tuo, kad Jehova – mūsų Dievas, ir jaučiame paskatą džiūgauti dėl jo gero vardo.
GEGUŽĖS 20–26 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 KORINTIEČIAMS 11–13
„Paulius kenčia „dyglį kūne“
(2 Korintiečiams 12:7) vien dėl to, kad gaunu tokius nepaprastus apreiškimus. Kad pernelyg neišsiaukštinčiau, man duotas dyglys kūne. Jis tarsi koks Šėtono pasiuntinys smūgiuoja mane, kad pernelyg neišsiaukštinčiau.
Būdami silpni, esame galingi
Kitas ištikimas Jehovos tarnas, apaštalas Paulius, meldė pašalinti „dyglį kūne“ – kažkokią įsisenėjusią bėdą. Tris kartus jis prašėsi Dievo išvaduojamas. Nežinia, kas tai buvo, bet aišku, kad negerovė lyg dirginantis dyglys trukdė Pauliui džiaugtis Jehovos tarnyba. Anot paties apaštalo, jis jautėsi tarsi nuolat smūgiuojamas. Tačiau Jehova jam atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“ Anas „dyglys kūne“ liko. Paulius ir toliau turėjo su juo grumtis. Bet čia jis pasakė: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12:7–10). Ką jis turėjo omenyje?
(2 Korintiečiams 12:8, 9) Aš tris kartus maldavau Viešpatį, kad tą dyglį pašalintų, 9 bet jis man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano galia tobulai pasireiškia, kai esi silpnas.“ Todėl aš mielai girsiuosi silpnumu, kad Kristaus galybė gaubtų mane tarsi palapinė.
Jehova suteikia „šventąją dvasią tiems, kurie jį prašo“
17 Štai koks buvo Dievo atsakymas į Pauliaus maldas: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“ Apaštalas kalbėjo: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje [„gaubtų mane tarsi palapinė“, NW]“ (2 Korintiečiams 12:9; Psalmyno 147:5). Vadinasi, Paulius jautė, kad per Kristų galingos Dievo rankos saugomas jis yra lyg palapinėje. Taip Jehova atsako ir į mūsų maldas. Jo apsauga savo tarnams – tartum pastogė.
18 Aišku, lietus ir vėjas nesiliauja, jei ir glaudžiamės palapinėje; vis dėlto ji nuo darganos apsaugo. Panašiai yra ir krikščionio gyvenime: išmėginimai ir sunkumai nesiliauja, bet „Kristaus galybė“ dengia lyg pastogė. Joje apsaugome savo dvasingumą nuo šio pasaulio „darganos“ ir atlaikome jo valdovo, Šėtono, puldinėjimus (Apreiškimo 7:9, 15, 16). Todėl jeigu tenka kęsti nesibaigiantį išbandymą, būk tikras, kad Jehova žino apie tavo grumtynes ir jau atsiliepė, kai ‘šaukeisi jo pagalbos’ (Izaijo 30:19; 2 Korintiečiams 1:3, 4). Paulius rašė: „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti“ (1 Korintiečiams 10:13; Filipiečiams 4:6, 7).
(2 Korintiečiams 12:10) Taigi džiaugiuosi silpnumu, įžeidinėjimais, nepritekliais, persekiojimais ir sunkumais dėl Kristaus, mat būdamas silpnas esu galingas.
„Nuvargusiam jis duoda jėgų“
8 Perskaityk Izaijo 40:30. Kad ir kokie gabūs ar patyrę būtume, ne viską galime padaryti vien savo jėgomis. Tai įsisąmoninti labai svarbu. Prisiminkime apaštalą Paulių. Jis buvo veiklus, tvirtos valios žmogus, tačiau dėl savo ribotumų negalėjo nuveikti visko, ką norėtų. Į jo maldas Jehova atsakė šitaip: „Mano galia tampa tobula silpnume.“ Paulius suprato esmę ir tai byloja šie jo žodžiai: „Kai esu silpnas, tada esu galingas“ (2 Kor 12:7–10). Ką jis turėjo omenyje?
9 Apaštalas suvokė, kad be pagalbos iš aukščiau jis gali labai nedaug. Taip reikiamų jėgų jam galėjo suteikti tik Dievo šventoji dvasia. Jos padedamas Paulius padarė darbų, kurių niekaip nebūtų galėjęs padaryti vienas pats. Taip yra ir su mumis. Išties stiprūs galime būti tik jei jėgų mums teikia pats Jehova.
Ką vertinga radome
(2 Korintiečiams 12:2–4) Pažįstu vieną žmogų, Kristaus tarną, kuris prieš keturiolika metų – ar kūne, ar ne kūne, nežinau, Dievas žino – buvo pagautas ir nuneštas iki trečio dangaus. 3 Taip, pažįstu žmogų, kuris – ar kūne, ar atskirai nuo kūno, nežinau, Dievas žino – 4 buvo pagautas ir nuneštas į rojų ir girdėjo žodžius, kurių nevalia sakyti, kurių žmogui neleidžiama tarti.
Skaitytojų klausimai
„Trečiasis dangus“, paminėtas 2 Korintiečiams 12:2, tikriausiai yra Jėzaus Kristaus ir 144 000 dvasia pateptųjų valdoma Karalystė, arba, pasak apaštalo Petro, „naujas dangus“ (2 Pt 3:13).
„Trečiuoju dangumi“ ji pavadinta norint pabrėžti, jog toji Karalystė yra pati aukščiausia valdžios forma.
„Rojus“, į kurį Paulius regėjime buvo „staigiai nuneštas“, tikriausiai reiškia: 1) būsimą rojų žemėje tiesiogine prasme; 2) būsimą rojų perkeltine prasme – įspūdingą dvasinę gerovę (didesnę nei ta, kuria džiaugiamės dabar); 3) „Dievo rojų“ danguje. Naujajame pasaulyje visi šie dalykai egzistuos kartu.
(2 Korintiečiams 13:12) Sveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu.
it-2-E p. 177
Pabučiavimas
„Šventas pabučiavimas“. Pirmieji krikščionys pasveikindavo vienas kitą „šventu pabučiavimu“ (Rom 16:16; 1 Kor 16:20; 2 Kor 13:12; 1 Tes 5:26) arba „brolišku pabučiavimu“ (pažod. „meilės pabučiavimu“) (1 Pt 5:14, išn.); taip sveikintis tikriausiai buvo įprasta tarp tos pačios lyties asmenų. Gali būti, kad krikščionys paprotį sveikinti vienas kitą pabučiavimu perėmė iš senovės hebrajų. Nors Šventajame Rašte apie tai neminima, „šventas pabučiavimas“ arba „broliškas pabučiavimas“, matyt, liudijo apie nuoširdžią meilę bei vienybę, vyraujančią krikščionių bendruomenėje (Jn 13:34, 35).
GEGUŽĖS 27–BIRŽELIO 2 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | GALATAMS 1–3
„Pasipriešinau jam į akis“
(Galatams 2:11–13) Tačiau kai Kefas atvyko į Antiochiją, pasipriešinau jam į akis, nes elgėsi nederamai. 12 Prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su kitataučiais, bet aniems atvykus ėmė kitataučių šalintis, laikytis nuo jų atskirai, nes apipjaustytųjų bijojo. 13 Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas buvo jų pastūmėtas į veidmainystę.
Ar tavo teisingumo jausmas toks kaip Jehovos?
16 Perskaityk Galatams 2:11–14. Petras pasidavė žmonių baimei (Pat 29:25). Nors gerai žinojo, kaip į kitataučius žiūri Jehova, jis pabijojo iš Jeruzalės atvykusių apipjaustytų krikščionių žydų nuomonės. Apaštalas Paulius, irgi buvęs minėtame susitikime 49-aisiais ir girdėjęs, kaip Petras kitataučius užstoja, visų akivaizdoje supeikė jį dėl veidmainystės (Apd 15:12; Gal 2:13). Kaip į Petro elgesį sureaguos kitataučiai krikščionys, kurių apaštalas ėmė šalintis? Ar tai taps jiems suklupimo akmeniu? Ar dėl tokios klaidos Petras praras savo ypatingas pareigas?
(Galatams 2:14) Pamatęs, kad jie neina išvien su tiesa, kurią skelbia geroji naujiena, visų akivaizdoje Kefui pasakiau: „Jeigu tu, būdamas žydas, gyveni kaip kitataučiai, o ne kaip žydai, kaip gali versti kitataučius gyventi taip kaip žydai?“
Tiems, kas myli Jehovą, „nėra suklupimo akmens“
12 Petrą kartais parklupdydavo žmonių baimė. Nors jis liko ištikimas Jėzui ir Jehovai, dėl minėtos silpnybės padarė ir keletą didelių klaidų. Pavyzdžiui, sykį jis triskart viešai išsižadėjo savo Mokytojo (Lk 22:54–62). Kiek vėliau Petras su kitataučiais krikščionimis ėmė elgtis taip, lyg jie būtų menkesni už apipjaustytus bendratikius iš žydų tarpo. Apaštalas Paulius į šitą reikalą negalėjo žiūrėti pro pirštus, juk bendruomenėje ne vieta tokiam etniniam susiskirstymui. Petro požiūris tikrai buvo taisytinas. Idant šio elgesiu neimtų sekti ir kiti broliai, Paulius drąsiai supeikė Petrą (Gal 2:11–14). Ar Petras tiek įsižeidė, kad nustojo bėgęs krikščioniškose lenktynėse? Ne, jis apmąstė Pauliaus žodžius, pakeitė požiūrį ir toliau skubėjo link finišo.
Ką vertinga radome
(Galatams 2:20) Esu prikaltas prie stulpo drauge su Kristumi. Dabar nebe aš pats, o Kristus gyvena manyje. Taigi gyvenimą, kurį dabar kūne gyvenu, gyvenu tikėdamas Dievo Sūnų. Jis pamilo mane ir atidavė save už mane.
Ištikimai tarnaukime Dievui net užėjus suspaudimams
20 O kaip atremti slaptus Šėtono puolimus? Kaip, pavyzdžiui, neleisti slogiems jausmams mūsų užvaldyti? Vienas paveikus būdas – apmąstyti, ką žmonijai davė Jėzaus išpirka. Tokiomis mintimis save stiprino apaštalas Paulius. Jis kartais jausdavosi esąs apgailėtinas, bet žinojo, jog Kristus mirė ne už tobulus žmones, o už tokius nusidėjėlius kaip ir pats apaštalas. Jis rašė: „Gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, pamilusį mane ir atidavusį save už mane“ (Gal 2:20). Paulius pripažino, kokia neįkainojama yra išpirka, ir tikėjo, jog ji sumokėta ir už jį.
21 Tu irgi jausiesi visai kitaip, jei pripažinsi, kad išpirka yra Jehovos dovana asmeniškai tau. Žinia, liūdnos mintys neišsisklaidys tuojau pat. Kai kuriuos jos gali kamuoti iki pat tol, kol bus įkurtas naujasis pasaulis. Tačiau atmink: gyvenimo dovana laukia tų, kurie grumiasi iki galo. Sulig kiekviena diena artėja metas, kai žemėje įsiviešpataus didinga Dievo Karalystė. Tuomet klestės taika ir visi žmonės taps tobuli. Būk pasiryžęs įeiti į tą Karalystę, net jei tektų patirti daugelį suspaudimų.
(Galatams 3:1) O neprotingi galatai! Kas jus užbūrė? Juk jums taip aiškiai buvo papasakota apie Jėzų Kristų, kurį prikalė prie stulpo!
it-1-E p. 880
Laiškas galatams
Pauliaus žodžiai „O neprotingi galatai“ nėra įrodymas, kad jis turėjo omenyje tik tam tikros etninės grupės žmones, galus, gyvenančius šiaurės Galatijoje (Gal 3:1). Savo laiške Paulius priekaištavo kai kuriems bendruomenių nariams už tai, kad pasidavė tarp jų esantiems judaizmo šalininkams žydams, mėginusiems siekti teisumo per Mozės įstatymą, o ne dėl tikėjimo naujosios sandoros pagrindu (Gal 2:15–3:14; 4:9, 10). „Galatijos bendruomenės“ (Gal 1:2), kurioms Paulius rašė, susidėjo iš žydų ir nežydų; pastarieji buvo apipjaustyti prozelitai ir neapipjaustyti kitataučiai, tarp kurių, be abejo, buvo ir keltų kilmės žmonių (Apd 13:14, 43; 16:1; Gal 5:2). Visus juos Paulius vadino galatais, pagal vietovę, kur jie gyveno. Visas laiškas liudija apie tai, kad Paulius rašė gerai pažįstamiems krikščionims, gyvenantiems šios Romos provincijos pietuose, o ne visai nepažįstamiems žmonėms šiaurinėje dalyje, kur jis, matyt, niekada nebuvo lankęsis.