Žvelk ne tik į tai, ką matai!
GERAS fizinis regėjimas yra palaima. Iš tikrųjų dauguma žmonių pasakys, kad tik nedaugelis jų turimų dalykų yra vertingesni už regėjimą. Tačiau viena regėjimo rūšis, apie kurią kalbėjo apaštalas Paulius, krikščionims yra vertingesnė net už gerą fizinį regėjimą. „Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima“, — rašė Paulius (2 Korintiečiams 4:18). Iš tiesų tai turėtų būti kažkokia ypatinga regėjimo rūšis, įgalinanti asmenį matyti nematomus dalykus! Mes galėtume tai pavadinti puikiu dvasiniu regėjimu.
Kodėl jis reikalingas?
Pirmojo šimtmečio krikščionims toks dvasinis regėjimas buvo tikrai reikalingas. Jie turėjo atlikti savo krikščionišką tarnybą labai sunkiomis sąlygomis. Paulius taip pasakė: „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę“ (2 Korintiečiams 4:8, 9).
Nepaisant tokių aplinkybių, ištikimi mokiniai buvo tvirti. Tvirtai tikėdami Dievą, jie galėjo pasakyti, kaip pasakė Paulius: „Nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina.“ Tačiau kaip buvo įmanomas toks kasdienis atsinaujinimas? Paulius tęsė sakydamas: „O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Korintiečiams 4:16-18).
Paulius drąsino savo dvasinius brolius, kad problemos, sunkumai, persekiojimai — visokiausi vargai — neužtemdytų jų žvilgsnio, nukreipto į didingą jiems skirtą atpildą. Jie turėjo matyti ne tik savo tuometines sąlygas, bet nukreipti savo žvilgsnį į laimingą krikščioniškojo gyvenimo rezultatą. Tai ir padėjo jiems kasdien atnaujinti savo pasiryžimą tęsti kovą. Krikščionims šiandien lygiai taip pat reikia turėti tokį gerą dvasinį regėjimą.
Į dabartinius vargus žiūrėk kaip į laikinus!
Ar mums patinka, ar ne, mes kasdien matome dalykus, kurių nenorėtume matyti. Pažvelgę į veidrodį, mes negalime nepastebėti savo fiziniame kūne nepageidaujamų trūkumų, rodančių mūsų fizinį netobulumą. Kai įsižiūrime į Dievo Žodžio veidrodį, mes matome dvasines dėmes bei trūkumus ir savyje, ir kituose (Jokūbo 1:22-25). O kai žvelgiame į dienraštį ar televizijos ekraną, mus užgriūva pranešimai apie neteisybę, žiaurumą bei tragiškus įvykius ir tai žeidžia mus iki sielos gelmių.
Šėtonas norėtų, kad mus apimtų neviltis dėl to, ką matome, arba kad mes pasidarytume neryžtingi ir mūsų tikėjimas susvyruotų. Kaip mes galime to išvengti? Mes turime sekti Jėzaus Kristaus duotu pavyzdžiu, kaip patarė apaštalas Petras sakydamas: „Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Petro 2:21). Jėzus buvo tobulas pavyzdys visais krikščioniško gyvenimo atžvilgiais.
Nurodydamas Jėzų mūsų pavyzdžiu, Petras ypač paminėjo tai, kad Jėzus kentėjo. Iš tiesų būdamas žemėje, Jėzus daug kentėjo. Kaip Jehovos „darbų vykdytojas“, dalyvavęs sukuriant žmones, jis tiksliai žinojo, kokie žmonės turėjo būti pagal Dievo ketinimą (Patarlių 8:30, 31, NW). Bet dabar jis tiesiogiai matė, kuo jie tapo dėl nuodėmės ir netobulumo. Jis kasdien matė ir susidurdavo su žmonių netobulumu ir silpnybėmis. Tai tikriausiai jam buvo tam tikras išbandymas (Mato 9:36; Morkaus 6:34).
Jėzus matė ne tik kitų žmonių nelaimes; jam ir pačiam teko patirti vargų (Žydams 5:7, 8). Bet turėdamas tobulą dvasinį regėjimą, jis matė ne tik tuos vargus; jis matė atpildą — nemirtingo gyvenimo dovaną už savo ištikimybę. Tada kaip Mesijiškasis Karalius jis turės privilegiją pakelti vargstančią žmoniją iš jos pažemintos padėties į tobulumą, kurį pradžioje buvo numatęs Jehova. Sukoncentruodamas savo žvilgsnį į šias nematomas ateities perspektyvas, jis galėjo išsaugoti džiaugsmą Dievo tarnyboje, nepaisant vargų, su kuriais jam kasdien tekdavo susidurti. Paulius vėliau rašė: „Jis vietoj sau priderančių [„dėl jam pažadėtų“, NW] džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių [„kančių stulpą“, NW] ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Žydams 12:2).
Jėzus niekada neleido, kad sunkumai ar varginančios aplinkybės sukeltų jam neviltį, padarytų jį neryžtingą ar susilpnintų jo tikėjimą. Būdami jo mokiniai, mes turime tiksliai sekti jo patikimu pavyzdžiu (Mato 16:24).
Sutelk dėmesį į nematomus amžinuosius dalykus!
Kalbėdamas apie tai, kas įgalino Jėzų ištverti, Paulius taip pat nurodė mums kryptį rašydamas: „Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, [„įdėmiai“, NW] žiūrėdami į savo tikėjimo [„vyriausiąjį“, NW] vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Žydams 12:1, 2). Taip, kad sėkmingai ir džiaugsmingai bėgtume krikščionišku keliu, mes turime matyti ne tik tiesiogiai prieš mus esančius dalykus. Bet kaip mums „įdėmiai“ žiūrėti į Jėzų ir kokia bus iš to nauda?
Pavyzdžiui, 1914 metais Jėzus tapo Dievo Karalystės Karaliumi ir valdo iš dangaus. Visa tai, žinoma, nematoma mūsų fizinėmis akimis. Tačiau jeigu mes ‛įdėmiai žiūrėsime’ į Jėzų, mūsų dvasinis regėjimas padės mums pamatyti, kad jis dabar pasiruošęs veikti, kad padarytų galą dabartinei piktajai daiktų sistemai ir surakintų Šėtoną bei jo demonų ordas neveiklumo grandinėmis. Jeigu žvelgsime dar toliau, mūsų dvasinis regėjimas atskleis mums nuostabų naująjį pasaulį, kuriame „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimas 19:11-16; 20:1-3; 21:4).
Tad užuot leidus prislėgti mus laikiniems vargams, su kuriais galbūt kasdien tenka susidurti, kodėl mums nesukoncentruoti savo įdėmaus žvilgsnio į amžinuosius dalykus? Kodėl vietoj ligų ir gobšumo šioje užterštoje žemėje tikėjimo akimis nematyti rojaus, pilno sveikų, laimingų ir rūpestingų žmonių? Kodėl žvelgiant pro mūsų fizinius ir dvasinius trūkumus nematyti savęs išlaisvinto nuo jų amžiams per Kristaus išperkamosios aukos vertę? Kodėl savo žvilgsnio nenukreipti toliau ir kodėl vietoj karo, nusikaltimų ir smurto aukų nematyti iš naujo prikeltų žmonių, mokomų Jehovos taikos ir teisingumo?
Be to, ‛įdėmiai žiūrėti’ į Jėzų taip pat reiškia sukoncentruoti savo dvasinį regėjimą į tai, ką Karalystė, nors ir nematoma, jau įgyvendino Dievo tautoje žemėje: vienybę, taiką, meilę, brolišką prisirišimą ir dvasinį klestėjimą. Viena krikščionė Vokietijoje, pamačiusi vaizdo juostą „Suvienyti Dievo mokymo“, rašė: „Ši juosta padės man vis labiau galvoti apie tai, kiek daug krikščionių brolių ir seserų visame pasaulyje kaip tik šiuo metu ištikimai tarnauja Jehovai, — ir tai nepaisant viešo priešiškumo. Kokia vertinga mūsų broliška vienybė smurto ir neapykantos pasaulyje!“
Ar tu „matai“ Jehovą, Jėzų, ištikimus angelus ir milijonus brolių krikščionių, stovinčių tavo pusėje? Jeigu taip, tu neužsiimsi per daug „šio pasaulio [„šios daiktų sistemos“, NW] rūpesčiais“, kad nepasidarytum neveiklus, neprarastum drąsos ir netaptum „nevaisingas“ krikščioniškoje tarnyboje (Mato 13:22). Tad ‛įdėmiai žiūrėk’ į Jėzų, nukreipdamas savo dvasines akis į Dievo įkurtą Karalystę ir jos palaimas, tiek dabartines, tiek ir būsimas.
Gyvenk taip, kad pamatytum tai, kas dabar nematoma!
Matydami didelį skirtumą tarp Dievo amžino naujojo pasaulio ir yrančio šiandieninio senojo pasaulio, mes turėtume būti paskatinti elgtis taip, kad būtume pripažinti vertais gyventi ir tiesiogiai pamatytume tai, ką šiandien galime matyti tik tikėjimo akimis. Daugybei prikeltųjų bus sunku patikėti savo akimis, kai pažadinti jie pamatys teisingą rojišką žemę — tokią skirtingą nuo to pasaulio, kurį jie matė prieš savo mirtį. Įsivaizduok, kaip mes džiaugsimės būdami gyvi, galėdami pasveikinti juos ir paaiškinti jiems, ką padarė Dievas! (Palygink Joelio 2:21-27, ŠvR.)
Taigi koks vertingas yra geras dvasinis regėjimas ir kaip svarbu jį išlaikyti! Tai padaryti mums padės reguliarus asmeniškas Biblijos studijavimas, krikščioniškų sueigų lankymas, pokalbiai su kitais apie Biblija pagrįstą mūsų viltį ir, svarbiausia, prašymas Dievo vadovavimo. Taip mūsų dvasinis regėjimas išliks geras ir aiškus ir įgalins mus žvelgti į tai, ko nematome!