3. a) Kokia buvo Jėzaus nuostata dėl politikos? b) Kodėl Jėzaus pateptuosius sekėjus galima vadinti pasiuntiniais? (Dar žiūrėk išnašą.)

³ Jėzus nedalyvavo politikoje. Jis sutelkė visas jėgas skelbti apie Dievo Karalystę — būsimą dangiškąją valdžią, kurios Karaliumi vėliau pats turėjo tapti (Danieliaus 7:13, 14; Luko 4:43; 17:20, 21). Todėl stovėdamas Romos valdytojo Poncijaus Piloto akivaizdoje jis galėjo pasakyti: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jono 18:36). Jėzaus pėdomis eina ir jo sekėjai — jie atsidavę Kristui, jo valdomai Karalystei ir skelbia apie tą Karalystę pasauliui (Mato 24:14). „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, — rašė apaštalas Paulius. — Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’“a (2 Korintiečiams 5:20).

4. Iš ko akivaizdi visų tikrųjų krikščionių ištikimybė Dievo Karalystei? (Žiūrėk rėmelį „Pirmųjų krikščionių neutralumas“.)

⁴ Pasiuntinys yra kokio nors valdovo ar valstybės diplomatinis atstovas kitoje šalyje, todėl nesikiša į tos šalies vidaus reikalus, laikosi neutralumo. Vis dėlto jis gina savo atstovaujamo krašto valdžios interesus. Taip daro ir Kristaus pateptieji sekėjai, Šventajame Rašte pavadinti „dangaus piliečiais“ (Filipiečiams 3:20). Uoliai skelbdami Karalystę jie padėjo milijonams Kristaus „kitų avių“ susitaikyti su Dievu (Jono 10:16; Mato 25:31-40). Pastarieji irgi atstovauja Karalystei — remia Jėzaus pateptuosius brolius. Drauge su pateptaisiais jie sudaro vieną kaimenę ir yra ištikimi Mesijo Karalystei, o į pasaulio politinius reikalus visai nesikiša (Izaijo 2:2-4).