Kreiptis į Jehovą paguodos

„Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu“ (ROMIEČIAMS 15:5).

1. Kodėl kasdien mums vis labiau reikia paguodos?

KASDIEN mums vis labiau reikia paguodos. Kaip pasakė vienas Biblijos rašytojas prieš daugiau nei 1900 metų, „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Romiečiams 8:22). Mūsų laikais ‘dūsavimas’ ir ‘kančios’ didesni negu kada nors anksčiau. Nuo Pirmojo pasaulinio karo žmonija patiria vieną krizę po kitos: karus, nusikaltimus, stichines nelaimes, kurios dažnai būna susijusios su tuo, kad žmogus blogai valdo žemę (Apreiškimas 11:18).

2. a) Kas yra kalčiausi dėl dabartinių žmonijos vargų? b) Koks faktas mums duoda pagrindą paguodai?

² Kodėl mūsų laikais tiek daug kančių? Atsakymas yra Biblijoje, kurioje rašoma apie tai, kad po Karalystės gimimo 1914 metais sekė Šėtono išmetimas iš dangaus: „Vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apreiškimas 12:12). Aiškus šios pranašystės išsipildymo įrodymas reiškia, kad mes priartėjome prie Šėtono blogo valdymo pabaigos. Kaip paguodžia žinia, kad netrukus gyvenimas žemėje pasikeis — bus taikingas kaip tuomet, prieš Šėtonui sukurstant mūsų pirmuosius tėvus maištauti.

3. Kada žmonėms nereikėjo paguodos?

³ Iš pradžių žmogaus Kūrėjas įveisė puikų parką — namus pirmajai žmonių porai. Jis buvo vietovėje, pavadintoje Edenu, kas reiškė „žavesys“ arba „malonumas“ (Pradžios 2:8, NW, išnaša). Be to, Adomas ir Ieva turėjo tobulą sveikatą ir perspektyvą niekada nemirti. Tik pagalvok, kiek daug buvo sričių, kuriose jie galėjo ugdyti savo sugebėjimus, — sodininkystė, menas, statyba, muzika. Taip pat pagalvok apie visus kūrinius, kuriuos jie galėjo tyrinėti vykdydami savo įpareigojimą valdyti žemę ir paversti ją rojumi (Pradžios 1:28). Iš tikrųjų Adomo ir Ievos gyvenimas būtų buvęs kupinas ne dūsavimų bei kentėjimų, bet malonumo ir žavesio. Aišku, kad jiems nebūtų reikėję paguodos.

4, 5. a) Kodėl Adomas ir Ieva neišlaikė paklusnumo išbandymo? b) Kaip žmonijai prireikė paguodos?

⁴ Tačiau Adomas ir Ieva turėjo ugdyti didelę meilę bei dėkingumą savo geram dangiškajam Tėvui. Ta meilė būtų skatinusi juos visomis aplinkybėmis paklusti Dievui. (Palygink Jono 14:31.) Liūdna, kad abu mūsų pirmieji tėvai nepanoro paklusti savo teisėtam Suverenui Jehovai. Priešingai — jie pasidavė puolusio angelo, Šėtono Velnio, blogai valdžiai. Būtent Šėtonas sugundė Ievą nusidėti ir valgyti uždraustą vaisių. Vėliau nusidėjo ir Adomas valgydamas vaisių nuo to medžio, apie kurį Dievas aiškiai perspėjo: „Tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“ (Pradžios 2:17, Biblija, parengė K. Burbulys, redaguota).

⁵ Taip nuodėminga pora ėmė artėti prie mirties slenksčio. Paskelbdamas mirties nuosprendį, Dievas taip pat pasakė Adomui: „Prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus“ (Pradžios 3:17, 18, Brb red.). Taip Adomas ir Ieva prarado perspektyvą paversti nekultivuojamą žemę rojumi. Išvaryti iš Edeno, jie turėjo įtempę jėgas sunkiai dirbti, kad prasimaitintų iš žemės, kuri buvo prakeikta. Jų palikuonims, paveldėjusiems tą nuodėmingumą ir mirtingumą, labai reikėjo paguodos (Romiečiams 5:12).

Paguodžiančio pažado išsipildymas

6. a) Kokį paguodžiantį pažadą Dievas davė, kai žmonija nusidėjo? b) Kokią pranašystę apie paguodą pasakė Lamechas?

⁶ Nuteisdamas žmogaus maišto kurstytoją, Jehova įrodė esąs „paguodos Dievas“ (Romiečiams 15:5). Jis tai padarė pažadėdamas atsiųsti „sėklą“, kuri galiausiai išlaisvins Adomo palikuonis nuo pražūtingų Adomo maišto pasekmių (Pradžios 3:15, Brb red.). Laikui bėgant Dievas taip pat duodavo šio išlaisvinimo išankstinių pavyzdžių. Pavyzdžiui, jis įkvėpė Lamechą, tolimą Adomo palikuonį, kilusį iš jo sūnaus Seto, pranašauti apie tai, ką padarys Lamecho sūnus: „Tasai mus paguos mūsų rankų darbuose ir varguose ant žemės, kurią Dievas yra prakeikęs“ (Pradžios 5:29). Pagal šį pažadą tas berniukas buvo pavadintas Nojumi, kas reiškia „ramybė“ arba „paguoda“.

7, 8. a) Kokios aplinkybės vertė Jehovą apgailestauti dėl žmogaus sukūrimo ir ko jis ėmėsi? b) Kaip Nojus įvykdė tai, ko ir buvo tikimasi pagal jo vardo prasmę?

⁷ Tuo metu Šėtonas įgijo pasekėjų tarp dangaus angelų. Jie materializavosi į žmones ir ėmė patrauklias Adomo palikuones sau kaip žmonas. Tokie nenormalūs ryšiai dar labiau sugadino žmonių visuomenę ir iš jų gimė bedieviška giminė nefilimai — „smogikai“ (NW), pripildę žemę smurto (Pradžios 6:1, 2, 4, 11; Judo 6). „Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės, ... gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje“ (Pradžios 6:5, 6, Brb red.).

⁸ Jehova nutarė sunaikinti tą piktą pasaulį pasauliniu tvanu, bet pirmiausia jis liepė Nojui pastatyti laivą, kad išsaugotų gyvybę. Taip žmonių giminė ir gyvūnų rūšys buvo išsaugoti. Kokį palengvėjimą turėjo pajusti Nojus ir jo šeima po Tvano išlipę iš laivo į išvalytą žemę! Kokia paguoda buvo matyti, kad žemės prakeikimas panaikintas, todėl ir žemdirbystė labai palengvėjo! Iš tikrųjų Lamecho pranašystė pasirodė teisinga ir pagal prasmę Nojui tiko jo vardas (Pradžios 8:21). Ištikimas Dievo tarnas Nojus buvo tas, kuris suteikė tam tikrą „paguodą“ žmonijai. Tačiau Šėtonas bei jo demoniški angelai nesiliovė darę blogą įtaką po Tvano ir žmonija toliau dūsauja po nuodėmės, ligų ir mirties našta.

Tas, kuris didesnis už Nojų

9. Kaip Jėzus Kristus įrodė esąs atgailaujančios žmonijos padėjėjas ir guodėjas?

⁹ Pagaliau, praėjus maždaug 4000 žmonijos istorijos metų, pasirodė pažadėtoji Sėkla. Iš didelės meilės žmonijai Jehova Dievas atsiuntė savo viengimį Sūnų į žemę mirti už nuodėmingą žmoniją (Jono 3:16). Jėzus Kristus suteikia didelę paguodą atgailaujantiems nusidėjėliams, kurie parodo tikėjimą, kad jis mirė kaip auka. Visi, kurie paaukoja savo gyvenimą Jehovai ir pasidaro krikštytais jo Sūnaus mokiniais, gauna tikrą atgaivą ir paguodą (Mato 11:28-30; 16:24). Nors jie yra netobuli, tačiau randa didelį džiaugsmą tarnaudami Dievui švaria sąžine. Kokia paguoda jiems yra žinoti, kad jei jie parodys tikėjimą Jėzumi, galiausiai bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu! (Jono 3:36; Žydams 5:9) Jei iš silpnumo padaro didelę nuodėmę, jie turi padėjėją, arba guodėją, — prikeltąjį Viešpatį Jėzų Kristų (1 Jono 2:1, 2). Išpažindami tą nuodėmę ir žengdami Rašte nurodytus žingsnius, kad nekartotų nuodėmės, jie gauna paguodos žinodami, jog ‛Dievas ištikimas ir teisingas, kad atleistų jiems nuodėmes’ (1 Jono 1:9; 3:6; Patarlių 28:13).

10. Ką mes sužinome iš Jėzaus padarytų stebuklų jam būnant žemėje?

¹⁰ Būdamas žemėje, Jėzus taip pat teikė atgaivą išlaisvindamas demonų apsėstuosius, gydydamas nuo visokių ligų ir prikeldamas mylimus mirusiuosius gyventi. Tiesa, tokie stebuklai davė tik laikinos naudos, nes asmenys, kurie buvo taip palaiminti, vėliau paseno ir mirė. Vis dėlto tuo Jėzus atkreipė dėmesį į ilgalaikes būsimas palaimas, kurias jis išlies visai žmonijai. Dabar būdamas galingas dangiškasis Karalius, jis netrukus ne tik pašalins demonus, bet padarys dar daugiau. Jis įmes juos kartu su jų vadovu, Šėtonu, į bedugnę — padarys neveiklius. Tada prasidės šlovingas Tūkstantmẽtis Kristaus valdymas (Luko 8:30, 31; Apreiškimas 20:1, 2, 6).

11. Kodėl Jėzus pavadino save „šabo Viešpačiu“?

¹¹ Jėzus sakė esąs „šabo Viešpats“ ir daug ką pagydė šabo dieną (Mato 12:8-13; Luko 13:14-17; Jono 5:15, 16; 9:14). Kodėl jis tai darė? Na, šabas įėjo į Izraeliui duotą Dievo Įstatymą, todėl jis buvo „būsimųjų gėrybių šešėlis“ (Žydams 10:1, NTP). Šešios savaitės darbo dienos primena mums apie praėjusį 6000 metų despotišką Šėtono valdymą. Šabo diena savaitės pabaigoje nurodo ramų poilsį, kurį žmonija patirs per Tūkstantmẽtį Didesniojo Nojaus, Jėzaus Kristaus, valdymą. (Palygink 2 Petro 3:8.)

12. Kokių paguodžiančių įvykių galime tikėtis?

¹² Kokią paguodą patirs žemiškieji Kristaus pavaldiniai jam valdant, kai pagaliau pasijus visiškai laisvi nuo blogos Šėtono įtakos! Dar daugiau paguodos jie susilauks, kai bus išgydyti nuo savo fizinių, emocinių bei psichinių ligų (Izaijo 65:17). Tik įsivaizduok jų būsimą ekstazę, kai jie ims sveikinti mylimus asmenis, sugrįžusius iš mirties! Taip Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apreiškimas 21:4). Palaipsniui pritaikant Jėzaus išperkamosios aukos palaimas, paklusnūs Dievo Karalystės pavaldiniai tobulės ir taps visiškai laisvi nuo blogų Adomo nuodėmės pasekmių (Apreiškimas 22:1-5). Po to Šėtonas bus išleistas „trumpam laikui“ (Apreiškimas 20:3, 7). Visi žmonės, ištikimai palaikantys teisėtą Jehovos suverenitetą, bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu. Įsivaizduok neapsakomą džiaugsmą bei palengvėjimą visiškai ‛išsivadavus iš pragaišties vergovės’! Taip paklusni žmonija įgis „Dievo vaikų garbės laisvę“ (Romiečiams 8:21).

13. Kodėl visiems tikriesiems krikščionims reikia Dievo teikiamos paguodos?

¹³ Šiuo metu mes tebedūsaujame ir tebesikankiname; tai būdinga visiems, gyvenantiems sugedusioje Šėtono sistemoje. Fizinių ligų bei emocinių sutrikimų daugėjimas paliečia visus žmones, įskaitant ištikimus krikščionis (Filipiečiams 2:25-27; 1 Tesalonikiečiams 5:14). Be to, kaip krikščionys, mes dažnai patiriame neteisingas patyčias ir persekiojimą, kuriuos Šėtonas užtraukia mums dėl to, kad ‛Dievo klausome labiau negu žmonių’ (Apaštalų darbai 5:29). Kad vykdydami Dievo valią ištvertume iki pat Šėtono pasaulio pabaigos, mums reikia Jo teikiamos paguodos, pagalbos ir stiprybės.

Kur rasti paguodos

14. a) Ką pažadėjo Jėzus naktį prieš savo mirtį? b) Kas būtina, jei mes norime turėti visapusiškos naudos iš Dievo šventosios dvasios paguodos?

¹⁴ Naktį prieš mirtį Jėzus aiškiai pasakė savo ištikimiems apaštalams, kad jis netrukus paliks juos ir grįš pas savo Tėvą. Tai sukėlė nerimą ir nuliūdino juos (Jono 13:33, 36; 14:27-31). Suprasdamas, kad jiems ir toliau reikia paguodos, Jėzus pažadėjo: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius“ (Jono 14:16, Brb red.). Čia Jėzus nurodė Dievo šventąją dvasiąa, kuri buvo išlieta jo mokiniams praėjus 50 dienų po jo prikėlimo. Be kitos pagalbos, Dievo dvasia guosdavo juos išbandymų metu ir stiprindavo toliau vykdyti Dievo valią (Apaštalų darbai 4:31). Tačiau tokios pagalbos nereikia laikyti savaiminga. Kad visiškai pasinaudotų ja, kiekvienas krikščionis turi nepaliauti melsti paguodžiančios pagalbos, kurią Dievas teikia per savo šventąją dvasią (Luko 11:13).

15. Kokiais keletu būdų Jehova teikia mums paguodos?

¹⁵ Kitas būdas, kuriuo Dievas guodžia, yra per jo Žodį — Bibliją. Paulius rašė: „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Romiečiams 15:4). Tai parodo, kad mums reikia reguliariai studijuoti ir apmąstyti dalykus, parašytus Biblijoje ir ja pagrįstuose leidiniuose. Mums taip pat reikia reguliariai lankyti krikščionių sueigas, kuriose pateikiamos paguodžiančios mintys iš Dievo Žodžio. Vienas iš pagrindinių tokių sambūrių tikslų yra skatinti vieni kitus (Žydams 10:25).

16. Ką turi skatinti mus daryti Dievo paguodžiančios priemonės?

¹⁶ Toliau Pauliaus laiške romiečiams rašoma apie gerus rezultatus, kurių pasiekiame naudodamiesi paguodžiančiomis Dievo priemonėmis. „Ištvermės ir paguodos Dievas, — rašė Paulius, — teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą“ (Romiečiams 15:5, 6). Taip, naudodamiesi visomis paguodžiančiomis Dievo priemonėmis, mes tapsime labiau panašūs į mūsų drąsų Vadovą, Jėzų Kristų. Tai mus skatins šlovinti savo lūpomis Dievą mūsų skelbimo darbe, per mūsų sueigas, asmeniniuose pokalbiuose su bendratikiais bei maldose.

Sunkių išbandymų metu

17. Kaip Jehova paguodė savo Sūnų ir koks buvo poveikis?

¹⁷ Naktį prieš savo kankinančią mirtį Jėzus ‛liūdėjo’ ir ‛sielvartavo’ (Mato 26:37, 38). Todėl jis kiek pasitraukė nuo savo mokinių ir meldė savo Tėvą pagalbos. „Jis... buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo“ (Žydams 5:7, NTP). Biblijoje pranešama, kad „[Jėzui] pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino“ (Luko 22:43). Tai, kad Jėzus drąsiai ir vyriškai pasitiko savo priešininkus, yra įrodymas, jog Dievo būdas paguosti savo Sūnų buvo labai veiksmingas (Jono 18:3-8, 33-38).

18. a) Koks apaštalo Pauliaus gyvenimo laikotarpis buvo ypač kupinas išbandymų? b) Kaip mes galime būti paguoda sunkiai dirbantiems užjaučiantiems vyresniesiems?

¹⁸ Apaštalui Pauliui taip pat teko išgyventi sunkių išbandymų laikotarpių. Pavyzdžiui, jo tarnyba Efeze buvo paženklinta „ašaromis ir bandymais, kuriuos [jam] teko iškęsti dėl žydų pinklių“ (Apaštalų darbai 20:17-20). Galop Pauliui teko palikti Efezą, nes deivės Artemidės garbintojai sukėlė mieste sąmyšį dėl jo skelbimo veiklos (Apaštalų darbai 19:23-29; 20:1). Paulius vykdamas į šiaurę, į Troados miestą, buvo dar dėl kai ko labai sunerimęs. Kažkuriuo metu prieš sąmyšį Efeze jis gavo nerimastingą pranešimą. Jauną Korinto susirinkimą kamavo susiskaldymas ir ten buvo toleruojama paleistuvystė. Todėl iš Efezo Paulius parašė griežtą pabarimo laišką tikėdamasis pataisyti padėtį. Tai jam nebuvo lengva padaryti. „Aš gi esu jums rašęs iš didelio sielvarto ir širdies suspaudimo“, — vėliau prisipažino jis savo antrajame laiške (2 Korintiečiams 2:4). Panašiai kaip Pauliui, užjaučiantiems vyresniesiems nėra lengva pataisyti ar pabarti iš dalies todėl, kad jie labai gerai žino savo pačių silpnybes (Galatams 6:1). Todėl būkime paguoda tiems, kurie mums vadovauja, mielai atsiliepdami į meilingą Biblija pagrįstą patarimą (Žydams 13:17).

19. Kodėl Paulius išvyko iš Troados į Makedoniją ir kaip jis galiausiai gavo paguodos?

¹⁹ Būdamas Efeze, Paulius ne tik parašė broliams į Korintą, bet taip pat pasiuntė Titą jiems padėti įpareigojęs jį pranešti, kaip jie atsilieps į laišką. Paulius tikėjosi sutikti Titą Troadoje. Čia Paulius buvo palaimintas puikia galimybe ruošti mokinius. Bet tai nesumažino jo nerimo, nes Titas dar nebuvo atvykęs (2 Korintiečiams 2:12, 13). Todėl jis iškeliavo į Makedoniją tikėdamasis sutikti Titą ten. Pauliaus įtampa padidėjo dėl smarkaus priešiškumo jo tarnybai. „Į Makedoniją mums atvykus, — jis sako, — mūsų kūnas neturėjo jokio atsigavimo, bet visaip mes buvome spaudžiami: lauke ėjo kovos, viduje veikė baimė. Bet tas, ‛kuris guodžia prislėgtuosius’, Dievas, paguodė mus Tito atvykimu“ (2 Korintiečiams 7:5, 6, NTP). Kokia buvo paguoda, kai pagaliau atvyko Titas ir papasakojo Pauliui, kad korintiečiai teigiamai atsiliepė į jo laišką!

20. a) Koks yra kitas svarbus Jehovos būdas teikti paguodą (turint omenyje Pauliaus atvejį)? b) Kas bus nagrinėjama kitame straipsnyje?

²⁰ Pauliaus patirtis teikia šiandieną paguodos Dievo tarnams — daugelis iš jų taip pat susiduria su išbandymais, dėl kurių jie būna „prislėgti“, arba „nusiminę“ (Phillips). Taip, ‛Dievas, kuris teikia paguodos’, žino mūsų individualius poreikius ir gali panaudoti mus paguosti vieni kitus, lygiai kaip Paulius buvo paguostas Tito pranešimo apie atgailaujančius korintiečius (2 Korintiečiams 7:11-13). Kitame straipsnyje nagrinėsime šiltą Pauliaus atsakymą korintiečiams ir kaip jis gali padėti mums veiksmingai dalintis Dievo paguoda šiandieną.

[Išnaša]

Ar tu gali atsakyti?

◻ Kaip žmonijai prireikė paguodos?

◻ Kaip Jėzus įrodė esąs didesnis už Nojų?

◻ Kodėl Jėzus vadino save „šabo Viešpačiu“?

◻ Kaip šiandieną Dievas teikia paguodą?

[Žemėlapis/iliustracija 10 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Paulių labai paguodė Tito pranešimas apie korintiečius

MAKEDONIJA

Filipai

GRAIKIJA

Korintas

AZIJA

Troada

Efezas