Kaip Dievas įkvėpė Bibliją?

KOMUNIKACIJA šiandien nuostabesnė negu kuriuo nors kitu istorijos laikotarpiu. Telefonai, fakso aparatai, kompiuteriai — kas prieš daugelį metų būtų galėjęs įsivaizduoti tokį laiką, kai žinios tiesiog akimirksniu bus perduodamos į bet kurią pasaulio vietą?

Bet labiausiai stebinanti komunikacijos rūšis, kuri ne žmogaus rankose, yra dieviškasis įkvėpimas. Jehova įkvėpė apie 40 rašytojų sukurti jo rašytinį Žodį, Šventąją Bibliją. Kaip žmonės naudojasi ne viena komunikacijos priemone, taip ir Jehova Raštui įkvėpti panaudojo keletą komunikacijos būdų.

Diktavimas. Dievas perdavė ypatingas žinias, kurios vėliau buvo užrašytos Biblijoje.a Štai kad ir Įstatymo sandorą sudarančios taisyklės. „Užsirašyk sau šituos žodžius, — pasakė Jehova Mozei, — kuriais ir su tavim, ir su Israėliu padariau sandorą“ (Išėjimo 34:27). Tuos „žodžius“, ‛paskelbtus per angelus’, Mozė užrašė ir dabar juos galime rasti Biblijoje Išėjimo, Kunigų, Skaičių bei Pakartoto Įstatymo knygose (Apaštalų darbai 7:53).

Daugelis kitų pranašų, pavyzdžiui, Izaijas, Jeremijas, Ezechielis, Amosas, Nahumas ir Michėjas, ypatingas žinias nuo Dievo gavo per angelus. Kartais šie vyrai pradėdavo savo pranešimus tokia fraze: „Viešpats [„Jehova“, NW] sako taip“ (Izaijo 37:6; Jeremijo 2:2; Ezechielio 11:5; Amoso 1:3; Michėjo 2:3; Nahumo 1:12). Paskui jie užrašydavo Dievo pasakytus žodžius.

Vizijos, sapnai ir transai. Vizija yra vaizdas, scena ar žinia, sukeliama žmogaus prote jam esant budriam; dažniausiai tai padaroma kaip nors ypatingai. Pavyzdžiui, Petras, Jokūbas ir Jonas „išbudę“ pamatė pasikeitusio Jėzaus viziją (Luko 9:28-36; 2 Petro 1:16-21). Kartais žinia būdavo perduodama per sapną, arba nakties regėjimą, ir taip įsirašydavo sapnavusiojo pasąmonėn jam miegant. Taip Danielius rašo apie ‛regėjimą, kurį jis turėjo savo lovoje’, arba, kaip skaitome vertėjo Ronaldo A. Nokso vertime, ‛kai jis gulėjo budėdamas sapne’ (Danieliaus 4:10, ŠvR).

Asmuo, kuriam Jehova sukeldavo transo būseną, matyt, būdavo giliai susikaupęs, tačiau kažkiek budrus. (Palygink Apaštalų darbų 10:9-16.) Biblijoje graikiškas žodis (ekʹsta·sis), išverstas žodžiu „transas“, reiškia ‛padėjimą į šalį arba perkėlimą’. Čia turimas omenyje normalios proto būsenos pakeitimas. Taigi apimtas transo, žmogus būna visiškai pasinėręs į viziją ir nereaguoja į aplinką. Apaštalas Paulius, matyt, irgi patyrė tokį transą, kai buvo „paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti“ (2 Korintiečiams 12:2-4).

Skirtingai nei tie, kurie užrašinėjo Dievo diktuojamas žinias, mačiusieji vizijas ar sapnus ar patyrusieji transus Biblijos rašytojai dažnai turėjo tam tikrą laisvę aprašyti tai, ką matė, savais žodžiais. Habakukui buvo pasakyta: „Rašyk regėjimą ir išdėstyk jį plokštėse, kad būtų galima jį greitai skaityti“ (Habakuko 2:2).

Ar tai reiškia, kad šios Biblijos dalys kaip nors mažiau įkvėptos negu padiktuotieji fragmentai? Visai ne. Per savo dvasią Jehova aiškiai įrašė savo žinią į kiekvieno rašytojo protą, taigi buvo perduotos ne žmogaus, o Dievo mintys. Nors Jehova leido rašytojui pasirinkti tinkamus žodžius, jis veikė rašytojo protą ir širdį taip, kad esminė informacija nebūtų praleista ir galiausiai tie žodžiai tinkamai būtų laikomi Dievo žodžiais (1 Tesalonikiečiams 2:13).

Dievo apreiškimas. Biblijoje yra pranašystės — iš anksto atskleista ir aprašyta istorija; to nesugeba padaryti žmogus. Vienas pavyzdys yra „Graikų karaliaus“, Aleksandro Didžiojo, iškilimas ir žlugimas, išpranašautas apie 200 metų iš anksto! (Danieliaus 8:1-8, 20-22) Biblija taip pat atskleidžia įvykius, kurių niekada nematė žmogus. Pavyzdžiui, joje pasakojama apie dangaus ir žemės sukūrimą (Pradžios 1:1-27; 2:7, 8, Brb red.). Joje taip pat kalbama apie danguje vykusius pokalbius, tokius kaip aprašytieji Jobo knygoje (Jobo 1:6-12; 2:1-6).

Jeigu Dievas tų įvykių neatskleidė tiesiogiai rašytojui, tai atskleidė kam nors kitam, ir taip jie įėjo į perduodamą iš kartos į kartą žodinę ar rašytinę istoriją, kol galiausiai buvo užrašyti Biblijoje. (Žiūrėk rėmelį 7 puslapyje.) Šiaip ar taip, galime būti tikri, jog visos tos informacijos Šaltinis buvo Jehova, ir jis vadovavo rašytojams, kad jų pranešimai nebūtų užteršti netikslumais, perdėtais faktais ar mitais. Petras rašė apie pranašystę: „Šventosios Dvasios paakinti [„varomi“, NTP] žmonės kalbėjo Dievo vardu“b (2 Petro 1:21).

Reikėjo didelių pastangų

Nors Biblijos rašytojai buvo „Šventosios Dvasios varomi“ (NTP), vis dėlto jiems reikėjo viską rūpestingai apmąstyti. Pavyzdžiui, Saliamonas „viską ištyrė, apsvarstė ir sudėjo daug patarlių. [Jis] stengėsi surasti tinkamus pasakymus ir tiksliai užrašyti tiesos žodžius“ (Ekleziasto 12:9, 10, Brb red.).

Kai kurie Biblijos rašytojai, norėdami patvirtinti savo medžiagą dokumentais, turėjo imtis išsamių tyrinėjimų. Lukas, pavyzdžiui, rašė apie jo evangelijoje esantį pranešimą: „Rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti... sutvarkytą pasakojimą.“ Žinoma, Dievo dvasia laimino Luko pastangas neabejotinai padėdama jam surasti tikrus istorinius dokumentus ir pasikalbėti su patikimais įvykių liudytojais, pavyzdžiui, su dar tebegyvenančiais mokiniais ir galbūt Jėzaus motina Marija. Po to Dievo dvasia vadovavo Lukui, kad jis tą informaciją tiksliai užrašytų (Luko 1:1-4).

Jono evangelija, kitaip negu Luko, yra viską savo akimis mačiusio liudytojo pranešimas, parašytas praėjus maždaug 65 metams po Jėzaus mirties. Jehovos dvasia, be abejo, aštrino Jono atmintį, kad ji laikui bėgant nesusilpnėtų. Tai Jėzus ir buvo pažadėjęs savo pasekėjams: „Padėjėjas, Šventoji Dvasia, kurią Tėvas atsiųs mano vardu, jis mokys jus viso ir primins jums visa, ką aš esu jums pasakęs“ (Jono 14:26, NTP).

Kartais Biblijos rašytojai įtraukdavo medžiagą iš ankstesnių istorikų dokumentų, kurie ne visi buvo įkvėpti. Taip Jeremijas sudarė didžiąją Trečiosios ir Ketvirtosios karalių knygų dalį (4 Karalių 1:18). Ezdras, rinkdamas medžiagą Pirmajai ir Antrajai kronikų knygoms, rėmėsi mažiausiai 14 neįkvėptų šaltinių, įskaitant „karaliaus Dovido metraščius“ bei „Judo ir Israėlio karalių knygą“ (1 Kronikų 27:24; 2 Kronikų 16:11). Mozė citavo net iš „Viešpaties [„Jehovos“, NW] Karų knygos“ — neabejotinai tikro Dievo tautos karų aprašymo (Skaičių 21:14, 15).

Tokiais atvejais Dievo dvasia aktyviai veikė ir skatino Biblijos rašytojus atrinkti tik patikimą medžiagą, kuri vėliau tapo įkvėpto Biblijos pranešimo dalimi.

Kieno tie praktiški patarimai?

Biblijoje yra gausybė praktiškų patarimų, pagrįstų atidžiais žmonių stebėjimais. Pavyzdžiui, Saliamonas rašė: „Nėra žmogui nieko geresnio, kaip valgyti ir gerti, ir paruošti savo sielai linksmybių už vargą. Aš mačiau, kad ir tai ateina iš Dievo rankos“ (Ekleziasto 2:24). Paulius pasakė, kad jo patarimas dėl santuokos yra „[jo] nuomonė“, tačiau pridūrė: „Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią“ (1 Korintiečiams 7:25, 39, 40). Paulius tikrai turėjo Dievo dvasią, nes, pasak apaštalo Petro, jis viską rašė „pagal jam duotą išmintį“ (2 Petro 3:15, 16). Taigi savo nuomonę jis išsakė vadovaujamas Dievo dvasios.

Pareikšdami tokius savo įsitikinimus, Biblijos rašytojai rėmėsi tada jiems prieinamais Raštais, kuriuos studijavo ir pritaikė. Galime būti tikri, kad jų raštai derinosi su Dievo mąstymu. Ką jie užrašė, buvo įtraukta į Dievo Žodį.

Žinoma, Biblijoje yra žodžių ir tokių žmonių, kurie mąstė neteisingai. (Palygink Jobo 15:15 [Brb red.] ir 42:7.) Joje yra ir keletas pareiškimų, kuriais atskleidžiamas Dievo tarnų sielvartas, nors jais ir ne visiškai pasakoma, kodėl jie taip jautėsi.c Tačiau ir išsakydamas tokią savo nuomonę rašytojas vis dėlto buvo vadovaujamas Dievo dvasios, kad pranešimas būtų tikslus ir tai padėtų atpažinti bei demaskuoti klaidingą samprotavimą. Be to, kiekvienas supratingas skaitytojas iš konteksto visada mato, ar rašytojo mąstymas pagrįstas.

Apskritai, mes galime pasitikėti, kad visa Biblija yra Dievo žinia. Jehova užtikrino, kad visa, kas joje yra, derintųsi su jo tikslu ir mokytų būtinų dalykų tuos, kurie trokšta tarnauti jam (Romiečiams 15:4).

Kodėl rašė žmonės?

Biblijai parašyti Jehova naudojosi žmonėmis, ir tai rodo jo didelę išmintį. Pagalvok: jei tai padaryti Dievas būtų įpareigojęs angelus, ar Biblija būtų tokia patraukli? Savaime suprantama, mums būtų įdomu skaityti angelų požiūriu aprašytas Dievo savybes ir veiksmus. Bet jei prie Biblijos parašymo visai nebūtų prisidėjęs žmogus, mums galėtų būti sunku suprasti Biblijos žinią.

Pavyzdžiui: Biblijoje galėjo būti paprastai pasakyta, kad karalius Dovydas svetimavo ir įvykdė žmogžudystę, o paskui atgailavo. Tačiau juk daug geriau skaityti paties Dovydo žodžius, kuriais jis išreiškė širdį veriantį skausmą dėl savo poelgių ir maldavo Jehovos atleidimo! „Mano nuodėmė yra nuolat mano akyse, — rašė jis. — Sutrintos ir nužemintos širdies, Dieve, tu nepaniekinsi“ (Psalmių 50:5, 19). Taigi Biblija yra šilta, įvairi ir patraukli todėl, kad ją rašė žmonės.

Taip, Jehova pateikė mums savo Žodį geriausiu būdu. Nors jis naudojosi silpnybių ir trūkumų turinčiais žmonėmis, jiems vadovavo šventoji dvasia, kad jų raštuose nebūtų klaidų. Taigi Biblija yra didžiausios vertės. Jos patarimai naudingi ir jos pranašystės apie būsimąjį žemės Rojų patikimos (Psalmių 118:105; 2 Petro 3:13).

Kodėl neįprasti kasdien skaityti po keletą puslapių iš Dievo Žodžio? Petras rašė: „Trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui“ (1 Petro 2:2, Brb red.). Kadangi Raštas yra Dievo įkvėptas, tu pamatysi, jog jis visas yra „naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17).

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]

Iš kur Mozė gavo informaciją?

MOZĖ parašė Biblijos Pradžios knygą, bet visa, ką jis užrašė, įvyko daug anksčiau, negu jis gimė. Tad iš kur jis gavo tą informaciją? Jam tai galėjo atskleisti tiesiog pats Dievas arba žinios apie kai kuriuos įvykius galėjo būti perduotos žodžiu iš kartos į kartą. Kadangi senovėje žmonės gyveno daug ilgiau, didelė dalis informacijos, kurią Mozė užrašė Pradžios knygoje, galėjo būti perduota nuo Adomo iki Mozės tik per penkis asmenis — Matūzalį, Semą, Izaoką, Levį ir Amramą.

Be to, informacijos Mozė galėjo gauti iš rašytinių šaltinių. Šiuo atžvilgiu verta dėmesio tai, kad Mozė dažnai vartoja frazę „šita yra... istorija“, nurodydamas asmenį, apie kurį bus kalbama (Pradžios 6:9; 10:1, NW; 11:10, 27, NW; 25:12, NW; 25:19; 36:1, 9, NW; 37:2). Kai kurie mokslininkai sako, kad hebrajiškas žodis toh·le·dhohthʹ, išverstas žodžiu „istorija“, reiškia jau turimą parašytą istorinį dokumentą, kuriuo Mozė rėmėsi rašydamas savo raštus. Žinoma, tai negali būti galutinis tvirtinimas.

Gali būti, kad Pradžios knygoje esanti informacija buvo gauta visais trimis anksčiau paminėtais būdais — dalis tiesiogiai apreikšta, dalis perduota žodžiu ir dalis paimta iš rašytinių šaltinių. Svarbiausia, kad Jehovos dvasia įkvėpė Mozę. Taigi tai, ką jis parašė, yra teisėtai laikoma Dievo žodžiu.

[Iliustracija 4 puslapyje]

Įvairiais būdais Dievas įkvėpė žmones parašyti Bibliją