Titas — „bendradarbis jūsų labui“

PIRMOJO amžiaus krikščionių susirinkime kartais iškildavo problemų. Jos turėjo būti išspręstos, o tam reikėjo drąsos ir paklusnumo. Vyras, sėkmingai įveikęs ne vieną tokį sunkumą, buvo Titas. Bendradarbiaudamas su apaštalu Pauliumi, jis uoliai stengėsi padėti kitiems daryti viską taip, kaip nori Jehova. Todėl Paulius sakė Korinto krikščionims, kad Titas yra ‛bendradarbis jų labui’ (2 Korintiečiams 8:23, NW).

Kas buvo Titas? Kaip jis padėjo spręsti problemas? Kuo mums naudinga apmąstyti jo elgesį?

Apipjaustymo klausimas

Titas buvo neapipjaustytas graikas (Galatams 2:3).a Kadangi Paulius vadina jį „tikruoju sūnumi bendrame tikėjime“, Titas galėjo būti vienas iš apaštalo dvasinių vaikų (Titui 1:4; palygink 1 Timotiejui 1:2). Titas buvo su Pauliumi, Barnabu bei kitais, kai maždaug 49 m. e. m. jie iš Sirijos Antiochijos vyko į Jeruzalę svarstyti apipjaustymo klausimo (Apaštalų darbai 15:1, 2; Galatams 2:1).

Neapipjaustytų nežydų atsivertimo klausimas buvo svarstomas Jeruzalėje ir Titas, matyt, buvo pakviestas vykti drauge. Tuo norėta parodyti, jog įgyti Dievo palankumą gali tiek žydai, tiek nežydai, ar jie apipjaustyti, ar ne. Kai kurie Jeruzalės susirinkimo nariai — buvę fariziejai — įrodinėjo, kad atsivertusieji nežydai turi būti apipjaustyti ir laikytis Įstatymo, tačiau tam buvo priešinamasi. Priversti Titą bei kitus nežydus apsipjaustyti reikštų teigti, jog išgelbėjimas priklauso nuo Įstatymo darbų, o ne nuo Jehovos neužtarnauto gerumo ir tikėjimo Jėzumi Kristumi. Be to, taip būtų atmestas įrodymas, kad nežydai, arba tautų žmonės, gavo Dievo šventąją dvasią (Apaštalų darbai 15:5-12).

Pasiųstas į Korintą

Išsprendus apipjaustymo klausimą, Paulius ir Barnabas buvo įgalioti skelbti tautoms. Tuo pat metu jie stengėsi prisiminti vargšus (Galatams 2:9, 10). Iš tiesų maždaug po šešerių metų Titas vėl minimas įkvėptame laiške. Dabar jis, kaip Pauliaus pasiuntinys, Korinte organizuoja rinkliavą šventiesiems. Tačiau, užsiimdamas tais reikalais, Titas atsidūrė kitoje įtemptoje situacijoje.

Pauliaus laiškai korintiečiams rodo, jog pirmiausia jis liepė ‛nebebendrauti su ištvirkėliais’. Jis norėjo pasakyti, kad jie pašalintų neatgailaujantį nusidėjėlį iš savo tarpo. Taip, Paulius parašė jiems griežtą laišką „su gausiomis ašaromis“ (1 Korintiečiams 5:9-13; 2 Korintiečiams 2:4). Tuo tarpu Titas buvo pasiųstas į Korintą ir įpareigotas padėti rinkti aukas vargstantiems Judėjos krikščionims. Galbūt jis turėjo ir stebėti, kaip korintiečiai reaguoja į Pauliaus laišką (2 Korintiečiams 8:1-6).

Kaip korintiečiai atsilieps į Pauliaus patarimą? Paulius norėjo tai sužinoti ir galbūt pasiuntė Titą iš Efezo per Egėjo jūrą į Korintą, nurodęs kuo greičiau grįžti. Atlikęs šį pavestą darbą iki laivybos sezono uždarymo (apie lapkričio vidurį), Titas galėtų plaukti laivu į Troadę arba pasirinkti ilgesnį sausumos kelią per Helespontą. Paulius tikriausiai anksti atvyko į sutartą vietą Troadėje, nes sidabrakalių sukeltas maištas privertė jį palikti Efezą anksčiau negu buvo numatyta. Po nekantraus laukimo Troadėje Paulius suprato, jog Titas negrįš jūra. Taigi Paulius išvyko sausuma tikėdamasis sutikti jį kelyje. Eidamas per Europą, jis pasirinko Egnacijaus kelią ir pagaliau susitiko su Titu Makedonijoje. Didžiam Pauliaus palengvėjimui ir džiaugsmui naujienos iš Korinto buvo geros. Susirinkimas palankiai atsiliepė į apaštalo patarimą (2 Korintiečiams 2:12, 13; 7:5-7).

Nors Paulius nerimavo dėl to, kaip sutiks jo pasiuntinį, Dievas padėjo Titui atlikti šią užduotį. Titą priėmė su „baime ir drebėdami“ (2 Korintiečiams 7:8-15, Brb red.). Pasak komentatoriaus V. D. Tomo, „galime manyti, kad [Titas], nesušvelnindamas aštrios Pauliaus kritikos, sumaniai bei taktiškai įtikinėjo korintiečius, kad Paulius taip kalbėjo tik dėl jų dvasinės gerovės“. Titas pamilo Korinto krikščionis už jų paklusnią dvasią bei pasikeitimą į gera. Jų girtinas požiūris buvo jam padrąsinimo šaltinis.

Kaip Titui sekėsi Korinte atlikti kitą pavedimą — organizuoti rinkliavą Judėjos šventiesiems? Iš Antrojo laiško korintiečiams suprantame, kad Titas tai padarė. Tas laiškas tikriausiai buvo parašytas Makedonijoje 55 m. e. m. rudenį, netrukus po Tito ir Pauliaus susitikimo. Paulius rašė, kad Titas, kuris buvo pradėjęs rinkti aukas, dabar su kitais dviem neįvardytais padėjėjais siunčiamas baigti tą darbą. Nepaprastai rūpindamasis korintiečiais, Titas labai troško sugrįžti. Vykdamas į Korintą, jis turbūt nešė Pauliaus Antrąjį įkvėptą laišką korintiečiams (2 Korintiečiams 8:6, 17, 18, 22).

Titas buvo ne tik geras organizatorius, bet ir toks vyras, kuriam galima patikėti subtilias užduotis sudėtingose situacijose. Jis buvo drąsus, subrendęs bei ryžtingas. Paulius tikriausiai manė, jog Titas sugebės įveikti sunkumus, kilusius dėl Korinto „antapaštalių“ (2 Korintiečiams 11:5). Toks įspūdis apie Titą susidaro skaitant ir kitą Rašto vietą, kur aprašyta kita sunki jo užduotis.

Kretos saloje

Tikėtina, kad 61—64 m. e. m. Paulius rašė Titui, tuomet tarnaujančiam Viduržemio jūros saloje, Kretoje. Paulius paliko jį ten, kad šis ‛sutvarkytų, kas buvo likę nesutvarkyta’, ir ‛paskirtų kiekvienam miestui vyresniuosius’. Apskritai kretiečiai buvo žinomi kaip „melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai“. Todėl Kretoje Titui vėl reikėjo veikti drąsiai ir ryžtingai (Titui 1:5, 10-12). Tai buvo labai atsakingas pavedimas, nes nuo to tikriausiai priklausė krikščionybės ateitis toje saloje. Įkvėptas Paulius padėjo Titui; jis nurodė, kokios turėtų būti prižiūrėtojų savybės. Į tuos reikalavimus iki šiol atsižvelgiama skiriant krikščionių vyresniuosius.

Rašte nesakoma, kada Titas išvyko iš Kretos. Jis ten buvo gana ilgai, nes Paulius prašė jo pasirūpinti Zenu ir Apolu, kurie keliaudami apsistojo ten kažkuriuo laiku. Tačiau Titas nebuvo labai ilgai saloje. Paulius planavo ten pasiųsti Artemą arba Tichiką, o Titas tuomet turėjo susitikti su apaštalu Nikopolyje, matyt, žymiame mieste šiaurės vakarų Graikijoje (Titui 3:12, 13).

Iš Biblijos trumpos užuominos apie Titą sužinome, kad tikriausiai apie 65 m. e. m. Paulius paskyrė jam dar vieną užduotį. Jis turėjo vykti į Dalmatiją — vietovę į rytus nuo Adrijos jūros, šiandieninę Kroatiją (2 Timotiejui 4:10). Nepranešama, ką Titas ten veikė, tačiau galime manyti, kad jį pasiuntė sutvarkyti susirinkimo reikalų ir dalyvauti misionieriškoje veikloje. Jei taip, Titas turėjo panašių įgaliojimų, kaip ir tada, kai tarnavo Kretoje.

Kokie mes dėkingi už tokius subrendusius krikščionių prižiūrėtojus kaip Titas! Gerai suprasdami Rašto principus bei drąsiai jais vadovaudamiesi, jie padeda išsaugoti susirinkimo dvasingumą. Tad sekime jų tikėjimu ir palaikydami savo bendratikių dvasinius interesus įrodykime esą tokie kaip Titas (Žydams 13:7).

[Išnaša]

[Iliustracija 31 puslapyje]

Titas buvo drąsus bendradarbis krikščionių labui Korinte bei kitur