„Vieningai nutarėme“

1, 2. a) Į kokius svarbius klausimus pirmojo amžiaus vadovaujančioji taryba turėjo atsakyti? b) Kas broliams padėjo priimti sprendimą?

JERUZALĖJE susirinkę apaštalai ir vyresnieji kupini lūkesčių. Jie žvelgia vienas į kitą suprasdami, kad atėjo lemiamas momentas priimti sprendimą dėl apipjaustymo. Sykiu reikia atsakyti į kitus svarbius klausimus. Ar krikščionys pavaldūs Mozės Įstatymui? Ar dera krikščionis skirstyti į žydus ir kitataučius?

² Šie atsakingi vyrai daugelį faktų jau apsvarstė. Jie aptarė, kas išpranašauta Dievo Žodyje, taip pat išklausė brolius, paliudijusius, kad Jehova laimina įtikėjusius kitataučius. Be to, patys laisvai išdėstė savo mintis. Įrodymų jau tiek daug, kad akivaizdu, kur link kreipia Jehovos dvasia. Ar tie vyrai leisis jos vadovaujami?

3. Kodėl naudinga pasigilinti į Apaštalų darbų 15 skyrių?

³ Klausyti šventosios dvasios, atrodo, bus nelengva, reikės tvirto tikėjimo ir drąsos. Gal kils dar didesnė žydų religinių vadovų neapykanta. Be to, pačioje bendruomenėje yra tokių, kurie reikalauja laikytis Mozės Įstatymo. Pažiūrėkime, ką apaštalai ir vyresnieji nutars. Skaitydami šį skyrių sužinosime, kokį pavyzdį tie broliai parodė ir kaip juo seka dabartinė Jehovos liudytojų Vadovaujančioji taryba. Tuo pavyzdžiu ir mums derėtų sekti, kai tenka apsispręsti įvairiais klausimais ar iškyla sunkumų.

„Su tuo derinasi ir Pranašų žodžiai“ (Apd 15:13–21)

4, 5. Kokią pranašystę priminė Jokūbas?

⁴ Prabyla Jėzaus brolis Jokūbas.a Regis, jis vadovauja šiam susirinkimui. Jokūbas apibendrina susirinkusiųjų nuomones ir padaro išvadą, prie kurios, atrodo, priėjo visi. Jis pradeda taip: „Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirmą sykį pažvelgė į kitataučius ir ėmė juos rinkti į savo vardo tautą. Su tuo derinasi ir Pranašų žodžiai“ (Apd 15:14, 15).

⁵ Simeono, tai yra Simono Petro, kalba, taip pat Barnabo ir Pauliaus liudijimas tikriausiai priminė Jokūbui tam tikras šventųjų raštų ištraukas, padedančias suprasti Dievo požiūrį svarstomu klausimu (Jn 14:26). Sakydamas, kad „su tuo derinasi ir Pranašų žodžiai“, Jokūbas pacitavo Amoso 9:11, 12. Ši knyga įėjo į hebrajiškųjų šventraščių dalį, paprastai vadinamą Pranašais (Mt 22:40; Apd 15:16–18). Pastebėsi, kad Jokūbo pacituoti žodžiai šiek tiek skiriasi nuo tų, kuriuos šiandien skaitome Amoso knygoje. Jokūbas tikriausiai citavo iš Septuagintos (hebrajiškosios Biblijos dalies vertimo į graikų kalbą).

6. Kas nagrinėjamu klausimu paaiškėjo iš šventųjų raštų?

⁶ Jehovos įkvėptas pranašas Amosas kalbėjo, kad ateityje Dievas atstatys „Dovydo namus“ – per vieną iš jo palikuonių, Mesiją, įkurs savo Karalystę (Ez 21:26, 27). Ar tai reiškė, kad savąja tauta Jehova vėl laikys tiktai žydus? Ne. Pranašystėje sakoma, kad „visų tautų žmonės“ bus surinkti draugėn ir bus „vadinami [Dievo] vardu“. Prisiminkime: Petras ką tik paliudijo, kad tarp žydų tautybės krikščionių ir įtikėjusių kitataučių Dievas „nepadarė jokio skirtumo ir išgrynino [kitataučių] širdis dėl jų tikėjimo“ (Apd 15:9). Kitaip tariant, Jehovos valia yra, kad tiek žydai, tiek nežydai taptų Karalystės paveldėtojais (Rom 8:17; Ef 2:17–19). Jokia Dievo įkvėpta pranašystė neduoda pagrindo manyti, kad kitataučiai pirma turi būti apipjaustyti arba tapti prozelitais.

7, 8. a) Ką daryti pasiūlė Jokūbas? b) Kaip reikėtų suprasti Jokūbo žodžius?

⁷ Turėdamas omenyje argumentus iš Dievo Žodžio ir liudininkų pateiktus nenuneigiamus faktus, Jokūbas pasakė: „Todėl mano sprendimas būtų toks: neapsunkinkime kitataučių, kurie gręžiasi į Dievą, tik parašykime jiems, kad atsisakytų dalykų, suterštų stabmeldyste, ištvirkavimo, pasmaugtų gyvūnų mėsos ir kraujo. Juk Mozė jau nuo senų laikų kiekviename mieste turi apie jį skelbiančių žmonių ir yra skaitomas sinagogose kiekvieną šabą“ (Apd 15:19–21).

⁸ Ar Jokūbas žodžiais „mano sprendimas“ norėjo iškelti save ir parodyti geriausiai žinąs, ką nuspręsti? Visai ne. Graikiškas pasakymas, verčiamas „mano sprendimas“, gali reikšti ir „mano nuomone“, „mano supratimu“. Nors Jokūbas tam susirinkimui, matyt, vadovavo, būti visų galva nesiekė. Remdamasis liudininkų parodymais ir Dievo Žodžiu, jis tiesiog pasiūlė, ką būtų galima daryti.

9. Kodėl Jokūbo pasiūlymas buvo labai tinkamas?

⁹ Ar pasiūlymas buvo tinkamas? Be abejo, nes apaštalai ir vyresnieji jam pritarė. Kuo naudingas pasirodė toks sprendimas? Pirma, krikščionys iš kitų tautų nebuvo apsunkinti Mozės Įstatymo reikalavimais (Apd 15:19). Antra, buvo atsižvelgta į žydų tautybės bendratikių sąžinę, – tikinčiųjų, kurie daugelį metų klausėsi Mozės, „skaitomo sinagogose kiekvieną šabą“ (Apd 15:21).b Toks sprendimas tikrai turėjo suvienyti žydų tautybės krikščionis ir įtikėjusius kitataučius. Svarbiausia, turėjo nudžiuginti Jehovą, nes atitiko vis aiškėjančią jo valią. Kaip išmintingai buvo išspręsta problema, kelianti grėsmę visos Dievo tautos vienybei ir gerovei! Išties geras pavyzdys šių laikų krikščionių bendruomenei.

10. Kaip Vadovaujančioji taryba seka savo pirmtakės pavyzdžiu?

¹⁰ Ankstesniame skyriuje minėta, kad šiandien Jehovos liudytojų Vadovaujančioji taryba visus klausimus sprendžia taip, kaip darė jos pirmtakė. Broliai stengiasi suvokti, kokia yra visatos Valdovo Jehovos ir bendruomenės galvos Jėzaus Kristaus valia (1 Kor 11:3).c Kaip viskas vyksta? Vadovaujančiosios tarybos narys Albertas Šrėderis apie tai kalbėjo: „Vadovaujančiosios tarybos nariai susitinka trečiadieniais ir posėdį pradeda malda – prašo, kad Jehova vestų savo dvasia. Kiekvieną dalyką jie sprendžia laikydamiesi Dievo Žodžio, Biblijos, principų.“ Kitas ilgametis Tarybos narys Miltonas Henšelis Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos 101 laidos absolventų paklausė: „Ar yra žemėje kita organizacija, kurios vadovybė svarbius sprendimus priima remdamasi Dievo Žodžiu, Biblija?“ Atsakymas akivaizdus.d

„Nutarė pasiųsti ką nors iš jų“ (Apd 15:22–29)

11. Kaip apie priimtą sprendimą buvo informuotos bendruomenės?

¹¹ Vadovaujančioji taryba Jeruzalėje sprendimą dėl apipjaustymo priėmė sutartinai. Dabar reikėjo informuoti bendratikius. O kad bendruomenės veiktų vieningai ir sprendimo laikytųsi, viską derėjo išdėstyti aiškiai, pozityviai. Kaip geriausia tai padaryti? Lukas pasakoja: „Apaštalai ir vyresnieji drauge su visa bendruomene nutarė pasiųsti ką nors iš jų į Antiochiją kartu su Pauliumi ir Barnabu. Ir jie išrinko Judą, vadinamą Barsabu, ir Silą – vyrus, vadovaujančius tarp brolių.“ Taip pat buvo parašytas laiškas ir įduotas šiems pasiuntiniams, kad perskaitytų visose Antiochijos, Sirijos ir Kilikijos bendruomenėse (Apd 15:22–26).

12, 13. Kodėl buvo išmintinga a) pasiųsti į bendruomenes atstovus ir b) išdėstyti sprendimą laiške?

¹² Judas ir Silas buvo „vadovaujantys tarp brolių“, taigi visiškai tinkami atstovauti apaštalams ir vyresniesiems. Tas faktas, kad buvo siunčiama keturių vyrų delegacija, akivaizdžiai bylojo: bendruomenėms perduodamas ne šiaip atsakymas į iškeltą klausimą, o vadovaujančiosios tarybos nurodymas. Šių išrinktų vyrų apsilankymas padėjo sustiprinti žydų tautybės krikščionių ir įtikėjusių kitataučių brolybės saitus. Kaip protingai ir su kokia meile viskas sutvarkyta! Taip buvo išsaugota Dievo tautos santarvė ir vienybė.

¹³ Kitataučiams krikščionims laiške ne tik konkrečiai atsakyta į klausimą dėl apipjaustymo, bet ir nurodyta, kas privalu, kad pelnytų Jehovos malonę ir būtų jo laiminami. Esminė laiško dalis tokia: „Šventajai dvasiai ir mums pasirodė tinkama neuždėti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: atsisakyti to, kas paaukota stabams, kraujo, pasmaugtų gyvūnų mėsos ir ištvirkavimo. Jums gerai klosis, jeigu saugositės šitų dalykų. Likite sveiki!“ (Apd 15:28, 29).

14. Kaip tokiame susiskaldžiusiame pasaulyje Jehovos tauta išsaugo vienybę?

¹⁴ Šiandien daugiau kaip aštuonis milijonus Jehovos liudytojų, susibūrusių 100 tūkstančių suvirš bendruomenių, vienija bendras tikėjimas ir bendra veikla. Kaip šiame pakrikusiame, susiskaldžiusiame pasaulyje tokia vienybė įmanoma? Ją pirmiausia laiduoja tai, kad mums vadovauja krikščionių bendruomenės galva Jėzus Kristus. Jis duoda aiškius, konkrečius nurodymus per „ištikimą ir nuovokų vergą“, tai yra Vadovaujančiąją tarybą (Mt 24:45–47). Vienybė klesti ir dėl to, kad visame pasaulyje krikščionių brolija noriai paklūsta Vadovaujančiosios tarybos sprendimams.

Mokiniai „tokiu padrąsinimu džiaugėsi“ (Apd 15:30–35)

15, 16. Kaip bendruomenės reagavo į sprendimą dėl apipjaustymo ir kas tokią reakciją lėmė?

¹⁵ Apaštalų darbų knygoje toliau pasakojama, kad broliai iš Jeruzalės atvyko į Antiochiją ir „sukvietę visą būrį mokinių įteikė jiems laišką“. Kaip tenykščiai reagavo į vadovaujančiosios tarybos nurodymus? Laišką „perskaitė ir tokiu padrąsinimu džiaugėsi“ (Apd 15:30, 31). Tada Judas su Silu „daugeliu kalbų drąsino brolius ir juos stiprino“. Dėl to tiedu vyrai pavadinti pranašais, – kaip kad Barnabas, Paulius ir kai kurie kiti. Taip vadinti Dievo valios skelbėjus labai tinkama (Apd 13:1; 15:32; Iš 7:1, 2).

¹⁶ Jehova akivaizdžiai laimino tai, kas buvo daroma, ir viskas išėjo į gera. Kas lėmė sėkmę? Be abejo, aiškūs nurodymai, kuriuos, remdamasi Dievo Žodžiu ir šventosios dvasios padedama, pačiu laiku davė vadovaujančioji taryba. Svarbu ir tai, kad ji informuoti apie savo sprendimą atsiuntė keletą brolių. Tai bylojo apie tai, kad broliai iš vadovaujančiosios tarybos yra supratingi ir savo bendratikius myli.

17. Kieno pavyzdžiu seka rajono prižiūrėtojai?

¹⁷ Panašiai ir šiandien Jehovos liudytojų Vadovaujančioji taryba reikiamu metu duoda tinkamų nurodymų visai pasaulinei brolijai. Ji aiškiai ir suprantamai praneša bendruomenėms apie savo sprendimus, pavyzdžiui, per rajono prižiūrėtojus. Šie pasiaukojančios dvasios broliai lanko bendruomenes ir teikia vertingų pamokymų, maloniai visus paskatina. Kaip ir Paulius su Barnabu, jie nemažai laiko skiria tarnybai – užsiima mokymu ir su daugeliu bendratikių skelbia gerąją naujieną, garsina Jehovos žodį (Apd 15:35). Taip pat šie vyrai, sekdami Judu ir Silu, „daugeliu kalbų“ drąsina brolius ir seses ir juos stiprina.

18. Ko reikia, kad Jehova bendruomenes laimintų?

¹⁸ O kokia atsakomybė tenka bendruomenėms? Kaip šiame nevieningame pasaulyje mums išsaugoti santarvę ir vienybę? Prisiminkime, ką vėliau sakė Jėzaus brolis Jokūbas: „Išmintis iš aukštybių pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, supratinga, linkusi paklusti [...]. Taikoje sėjamas teisumas duoda vaisių taikdariams“ (Jok 3:17, 18). Gal rašydamas šiuos žodžius Jokūbas turėjo omenyje aną susirinkimą Jeruzalėje? Mes nežinome. Bet apžvelgę įvykius, užrašytus Apaštalų darbų knygos 15 skyriuje, matome, kad Jehova bendruomenę laimina tik tada, jeigu visi puoselėja vienybę ir bendradarbiavimo dvasią.

19, 20. a) Iš ko buvo akivaizdu, kad Antiochijos bendruomenėje įsiviešpatavo taika ir vienybė? b) Kam dabar galėjo atsidėti Paulius ir Barnabas?

¹⁹ Akivaizdu, kad Antiochijos bendruomenėje įsiviešpatavo taika ir vienybė. Tenykščiai krikščionys ne tik neprieštaravo atvykusiems Judui ir Silui, bet ir džiaugėsi jų apsilankymu. „Kurį laiką ten pabuvusius, broliai išleido juos ramybėje pas tuos, kurie juos atsiuntė“ (Apd 15:33).e Kai pasiuntiniai grįžo, broliai Jeruzalėje, be abejo, džiaugėsi klausydamiesi jų pasakojimo apie kelionę. Dėl Jehovos parodytos malonės savo misiją jie atliko sėkmingai.

²⁰ Antiochijoje pasilikę Paulius ir Barnabas galėjo sutelkti jėgas į vadovavimą evangelizacijos darbui – taip šiandien daro ir rajono prižiūrėtojai lankydami bendruomenes (Apd 13:2, 3). Kokia dovana jie yra Jehovos tautai! Ką dar per tuos du uolius skelbėjus Jehova nuveikė ir kaip juos laimino? Apie tai – kitame skyriuje.