5. Kokia svarbi priežastis atleisti kitiems nurodoma Efeziečiams 5:1 (Brb red.)?

⁵ Svarbi priežastis, kodėl turėtume atleisti kitiems, nurodoma Efeziečiams 5:1 (Brb red.): „Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai.“ Kokiu atžvilgiu turime būti „Dievo sekėjai“? Žodis „taigi“ šį posakį susieja su ankstesne eilute, kurioje sakoma: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Efeziečiams 4:32). Taip, kada reikia atleisti, turime būti Dievo sekėjai. Kaip mažas berniukas stengiasi būti toks kaip jo tėvas, taip ir mes, kaip Jehovos švelniai mylimi vaikai, turime trokšti būti panašūs į savo atlaidų dangiškąjį Tėvą. Kaip turi džiaugtis Jehovos širdis, jam žvelgiant iš dangaus ir matant, kad jo žemiškieji vaikai stengiasi lygiai kaip jis atleisti vieni kitiems! (Luko 6:35, 36; palygink Mato 5:44-48)

6. Kokiu atžvilgiu yra milžiniškas skirtumas tarp Jehovos ir mūsų atleidimo?

⁶ Žinoma, mes niekada negalime atleisti taip tobulai kaip Jehova. Bet dėl to turime dar didesnę priežastį atleisti vieni kitiems. Pagalvok: yra milžiniškas skirtumas tarp to, kaip atleidžia Jehova ir kaip mes (Izaijo 55:7-9). Kai atleidžiame tiems, kurie mums nusikalto, dažniausiai žinome, kad anksčiau ar vėliau galbūt mums reikės jų atleidimo. Žmonių atveju visada nusidėjėliai atleidžia nusidėjėliams. O Jehovos atveju visada atleidžia tik jis. Jis atleidžia mums, bet mums niekada nereikės atleisti jam. Jeigu Jehova, niekada nenusidedantis, gali taip meilingai ir visiškai mums atleisti, argi mes, nuodėmingi žmonės, neturėtume stengtis atleisti vieni kitiems? (Mato 6:12)

11. Kai kiti mums nusideda, kas gali mums padėti atleisti jiems?

¹¹ Tačiau kaip tada, jei kiti, nusidėdami mums, padaro pastebimą žaizdą? Jeigu nuodėmė nelabai sunki, mums gana lengva pritaikyti Biblijos patarimą ‛būti atlaidiems’ (Efeziečiams 4:32). Toks noras atleisti atitinka įkvėptus Petro žodžius: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Petro 4:8). Prisimindami, kad patys esame nusidėjėliai, galime būti atlaidesni kitų klaidoms. Atleisdami nebejausime pagiežos, užuot leidę jai plėstis. Dėl to mūsų santykiai su įžeidėju ilgam nenukentės ir taip išsaugosime brangią susirinkimo taiką (Romiečiams 14:19). Laikui bėgant to asmens padaryta skriauda išblės.