Biblijos knyga Nr. 51: Kolosiečiams

Rašytojas: Paulius

Parašymo vieta: Roma

Baigta rašyti: apie 60—61 m. e. m.

DU VYRAI, iškeliavę iš Efezo, per Mažąją Aziją palei Meandero (Mendero) upę traukė rytų link. Frygijoje pasiekę intaką, vadinamą Liku, jie pasuko į pietryčius upės pakrante, norėdami pereiti kalnų apsuptą slėnį. Prieš akis atsivėrė puikus reginys: vešlios ganyklos su didžiulėmis avių bandomis. (Vilnos gaminiai buvo pagrindinis šio regiono pajamų šaltinis.a) Einant slėniu keliautojams iš dešinės liko klestintis Laodikėjos miestas, Romos valdomas šios srities centras. Kairėje, kitapus upės, matėsi Hierapolis, garsėjantis šventyklomis ir karštosiomis versmėmis. Šiuose miestuose, taip pat mažame Kolosų miestelyje už maždaug 16 kilometrų kylant slėniu aukštyn, buvo įsikūrusios krikščionių bendruomenės.

² Abu keleiviai, krikščionys, vyko į Kolosus. Bent vienas jų gerai pažinojo tą regioną, nes iš Kolosų buvo kilęs. Tai Onesimas — vergas, grįžtantis pas savo šeimininką, tenykštės bendruomenės narį. Onesimą lydėjo Tichikas. Pasiųsti Pauliaus, jiedu turėjo pristatyti jo laišką „ištikimiesiems broliams Kristuje, gyvenantiems Kolosuose“. Kiek žinoma, Pauliui niekada neteko ten lankytis. Bendruomenę, kurią sudarė daugiausia nežydai, matyt, įkūrė Epafras, darbavęsis ten, o dabar esantis su Pauliumi Romoje (Kol 1:2, 7; 4:12).

³ Kad laiško rašytojas yra Paulius, patvirtina pirmi ir paskutiniai žodžiai (1:1; 4:18). Pabaiga taip pat liudija, kad apaštalas rašė iš kalėjimo. Tai galėjo būti per pirmąjį jo įkalinimą Romoje, 59—61 m. e. m. Tada Paulius parašė nemaža padrąsinančių laiškų, tarp jų ir Laišką kolosiečiams, kurį išsiuntė kartu su laišku Filemonui (Kol 4:7-9; Fm 10, 23). Atrodo, kad jis parašytas maždaug vienu metu, kaip ir Laiškas efeziečiams, nes jų mintys ir posakiai panašūs.

⁴ Laiško kolosiečiams autentiškumu abejoti nėra dėl ko. Jis su kitais Pauliaus laiškais yra Česterio Bičio papiruse Nr. 2 (P⁴⁶), datuojamame maždaug 200 m. e. m., ir tai rodo, jog pirmieji krikščionys pripažino jį vienu iš Pauliaus laiškų. Jo tikrumą patvirtina tie patys ankstyvieji šaltiniai, bylojantys apie kitų Pauliaus laiškų autentiškumą.

⁵ Kas paskatino Paulių rašyti Laišką kolosiečiams? Pirma, Onesimas rengėsi grįžti į Kolosus. Epafras buvo neseniai prisidėjęs prie Pauliaus, tad jo pranešimas apie padėtį Kolosuose, be abejo, buvo kita priežastis parašyti jiems (Kol 1:7, 8; 4:12). Tenykštei krikščionių bendruomenei grėsė pavojus: to meto religijos skaldėsi, o iš jų samplaikų kūrėsi naujos. Pagoniškos filosofijos, susijusios su asketizmu, spiritizmu ir stabmeldišku prietaringumu, kartu su žydų mokymais apie susilaikymą nuo maisto bei tam tikrų dienų šventimą, galbūt darė įtaką kai kuriems bendruomenės nariams. Šiaip ar taip, Epafras, matyt, turėjo svarią priežastį keliauti ilgą kelią į Romą, kad pasimatytų su Pauliumi. Tačiau apskritai dėl kolosiečių bendruomenės baimintis nereikėjo, nes įkvepiantis Epafro pasakojimas liudijo apie jų meilę ir tvirtybę. Išgirdęs tą pasakojimą, Paulius pasiryžo ginti tikrą pažinimą bei tyrą garbinimą, todėl parašė laišką Kolosų bendruomenei. Jame pabrėžta Kristui Dievo duota viršenybė lyginant su pagoniškomis filosofijomis, angelų garbinimu ir žydų tradicijomis.

KUO VERTINGA

¹² Galima įsivaizduoti, kaip greit tarp Kolosų krikščionių pasklido žinia apie dviejų brolių iš Romos atvykimą. Nekantraudami jie galbūt susirinko Filemono namuose, kad išgirstų skaitomą Pauliaus laišką (Fm 2). Kokių gaivinančių tiesų jame pateikta apie tikrą Kristaus padėtį ir būtinybę siekti tikslaus pažinimo! Kaip aiškiai atskleista žmonių filosofijų bei žydų tradicijų tuštybė ir iškelta Kristaus ramybė bei jo žodis! Dvasinio peno gavo visi bendruomenės nariai — prižiūrėtojai, vyrai, žmonos, tėvai, vaikai, šeimininkai, vergai. Žinoma, gerų patarimų gavo ir Filemonas su Onesimu, — jiedu vėl buvo šeimininkas ir vergas. Kokių puikių minčių duota prižiūrėtojams, kaip pagelbėti kaimenei grįžti prie teisingų mokymų! Pauliaus žodžiai padėjo kolosiečiams geriau suprasti, kokia garbė visa daryti iš širdies, kaip Jehovai. Nuoširdus paraginimas išsivaduoti iš pavergiančių pasaulio idėjų bei papročių aktualus ir šių dienų bendruomenei (Kol 1:9-11, 17, 18; 2:8; 3:15, 16, 18-25; 4:1).

¹³ Kolosiečiams 4:6 Dievo tarnams duodamas puikus patarimas: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti.“ Maloningi tiesos žodžiai patraukia atviros širdies žmones ir paveikia amžinai jų gerovei. Be to, patariama: „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami.“ Jeigu krikščionis nepaliauja iš širdies melstis, Jehova jį dosniai laimins. O kiek džiaugsmo ir atgaivos teikia krikščionių draugija! „Mokykite ir raginkite vieni kitus, — sako Paulius, — giedokite Dievui“ (4:2; 3:16). Tyrinėdami Laišką kolosiečiams galime rasti ir daugiau vertingų, praktiškų patarimų.

¹⁴ Apie Įstatymo laikymąsi šiame laiške sakoma: „Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui“ (2:17). Ta tikrovė apie Kristų pabrėžta Laiške kolosiečiams. Jame ne kartą minima šlovinga viltis, atidėta danguje tiems, kurie bus drauge su Kristumi (1:5, 27; 3:4). Jie gali ypač dėkoti Tėvui, kad jis jau išgelbėjo juos iš tamsybių valdžios ir perkėlė „į savo mylimojo Sūnaus karalystę“. Taigi jie tapo pavaldūs Tam, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios“. Jis labiausiai tinkamas teisingai valdyti Dievo Karalystėje. Taigi Paulius ragina pateptuosius krikščionis: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (1:12-16; 3:1).

[Išnaša]