Tu gali tobulėti dvasiškai

SUVOKTI tikrąją vertę gali būti sunku. Taip būna su deimantais. Nupoliruotas deimantas žėri, o neapdirbtas paprastai spindi blausiai. Vis dėlto yra neabejotina tikimybė, kad to neapdirbto deimanto gilumoje slypi gražus brangakmenis.

Krikščionys daugeliu atžvilgių panašūs į nenugludintus deimantus. Nors mums dar toli iki tobulybės, turime tai, ką Jehova vertina. Kaip ir deimantai, kiekvienas iš mūsų — skirtingas. Ir kiekvienas galime tobulėti dvasiškai, jei to nuoširdžiai trokštame. Mūsų asmenybės gali būti patobulintos, kad ryškiau spindėtų Jehovos šlovei (1 Korintiečiams 10:31).

 Nušlifuotas ir nupoliruotas deimantas dedamas į lizdą, kuris padeda jam atspindėti šviesą. Panašiai Jehova gali panaudoti mus skirtingomis aplinkybėmis arba skirtingoms užduotims, jei ‛apsivelkame nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume’ (Efeziečiams 4:20-24).

Tokia dvasinė pažanga nevyksta pati savaime, kaip ir neapdirbtas deimantas retai težėri brangakmeniu. Mums galbūt reikės atsikratyti kai kurių įsisenėjusių silpnybių, pakeisti savo požiūrį į pareigas, kurių galėtume imtis, arba net pasistengti išsivaduoti iš dvasinės monotonijos. Bet mes darysime pažangą, jeigu iš tiesų norėsime, nes Jehova Dievas mums suteikia ‛visa viršijančios jėgos apstybės’ (2 Korintiečiams 4:7, Brb red.; Filipiečiams 4:13).

Jehova sustiprina savo tarnus

Norint šlifuoti deimantus, reikia pasitikėjimo, kylančio iš tikslių žinių, nes paprastai nušlifuotoji deimanto dalis nueina niekais. Gludinant tenka atmesti brangią žaliavą, — kartais 50 procentų nenušlifuoto akmens, ir tik tada jis įgyja pageidaujamą formą. Mums irgi reikia pasitikėjimo, įgaunamo per tikslų pažinimą, kad formuotume savo asmenybę ir darytume dvasinę pažangą. Ypač turime pasitikėti, kad Jehova suteiks mums jėgų.

Tačiau mes galbūt jaučiamės netinkami ar manome esą nepajėgūs daryti daugiau. Praeityje kartais taip jausdavosi ištikimi Dievo tarnai (Išėjimo 3:11, 12; 3 Karalių 19:1-4). Kai Dievas paskyrė Jeremiją būti „pranašu tautoms“, jis sušuko: „Ak, Viešpatie Dieve, aš nemoku kalbėti, nes esu tik vaikas“ (Jeremijo 1:5, 6, Brb red.). Nors buvo uždaras, Jeremijas tapo drąsiu pranašu ir atvirai skelbė žinias priešiškai tautai. Kaip tai buvo įmanoma? Jis išmoko pasitikėti Jehova. Vėliau Jeremijas rašė: „Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats!“ (Jeremijo 17:7, Brb red.; 20:11)

Dabar Jehova taip pat stiprina tuos, kurie juo pasitiki. Edvardas,a keturių vaikų tėvas, lėtai daręs dvasinę pažangą, patyrė, kad tai tiesa. Jis aiškina: „Devynerius metus buvau Jehovos Liudytojas, bet atrodė, jog dvasine prasme stoviu vietoje. Bėda buvo ta, kad man trūko paskatos bei pasitikėjimo. Kai persikėlėme Ispanijon, patekau į nedidelį susirinkimą, kuriame buvo tik vienas vyresnysis ir vienas tarnybinis padėjėjas. Kadangi trūko brolių, vyresnysis prašydavo manęs atlikti daug užduočių. Jaudinausi sakydamas savo pirmąsias kalbas bei atlikdamas užduotis sueigose. Vis dėlto išmokau pasitikėti Jehova. Vyresnysis visuomet pagirdavo mane ir duodavo taktiškų pasiūlymų, kaip pasitobulinti.

Tuo pat metu pradėjau aktyviau dalyvauti skelbimo tarnyboje ir geriau vadovauti savo šeimai dvasiškai. Dėl to tiesa tapo reikšmingesnė visai šeimai, ir aš jaučiausi labiau patenkintas. Dabar esu tarnybinis padėjėjas ir stengiuosi išsiugdyti krikščionių prižiūrėtojo savybes.“

‛Nusivilkite senąjį žmogų’

Norint tobulėti dvasiškai, kaip suprato Edvardas, reikia pasitikėti Jehova. Taip pat yra būtina ugdytis ‛naują’ asmenybę pagal Kristaus pavyzdį. Kaip tai galima daryti? Pirmasis žingsnis yra ‛nusivilkti’ tuos bruožus, kurie yra senos asmenybės dalis (Kolosiečiams 3:9, 10). Lygiai kaip iš neapdirbto deimanto stengiantis padaryti žėrintį brangakmenį būtina pašalinti nereikalingus mineralus, taip reikia atsisakyti „pasaulio“ požiūrių, kad mūsų nauja asmenybė spindėtų (Galatams 4:3).

Vienas požiūrių yra nenoras imtis pareigų, bijantis, kad iš mūsų bus per daug reikalaujama. Tiesa, pareigos reiškia darbą, bet tai malonus darbas. (Palygink Apaštalų darbų 20:35.) Paulius pripažino, jog atsidavę Dievui turime ‛triūsti bei kovoti’. Pasak jo, mes tai mielai darome, nes „pasitikime gyvuoju Dievu“, kuris niekada nepamiršta, ką nuveikiame bendrakrikščionių bei kitų naudai (1 Timotiejui 4:9, 10; Žydams 6:10).

Kai kurių deimantų sandara turi „silpnų vietų“, tad su jais reikia elgtis atsargiai. Tačiau su instrumentu, vadinamu poliariskopu, poliruotojas gali nustatyti silpnąsias vietas ir sėkmingai apdirbti akmenį. Galbūt dėl savo kilmės ar patirtos traumos mes kenčiame nuo vidinės įtampos arba asmeninių trūkumų. Ką daryti? Pirmiausia reikia problemą pripažinti pačiam ir pasiryžti ją įveikti, kiek įmanoma. Tikrai, turėtume atverti širdį Jehovai maldoje ir galbūt ieškoti krikščionių vyresniojo dvasinės pagalbos (Psalmių 55:22, Brb red.; Jokūbo 5:14, 15).

Tokia vidinė įtampa paveikė Nikolą. „Mano tėvas buvo alkoholikas ir sukėlė daug kančių mano seseriai bei man, — aiškina jis. — Baigęs mokyklą įstojau į kariuomenę, bet mano maištingi polinkiai greit pridarė rūpesčių. Kariuomenės vadovybė pasodino mane į kalėjimą už prekybą narkotikais, o kitu atveju aš dezertyravau. Galiausiai mečiau armiją, bet vis vien turėjau rūpesčių. Nors mano gyvenimas dėl piktnaudžiavimo narkotikais bei girtuokliavimo buvo netvarkingas, domėjausi Biblija ir troškau turėti gyvenimo tikslą. Galų gale susipažinau su Jehovos Liudytojais, pakeičiau savo gyvenseną ir priėmiau tiesą.

Tačiau prireikė daugelio metų, kol atsikračiau savo trūkumo. Jaučiau didelę antipatiją autoritetams ir pasišiaušdavau, kai kas nors duodavo patarimą. Nors norėjau būti kuo naudingesnis Jehovai, ta silpnybė man kliudė. Pagaliau dviejų supratingų vyresniųjų dėka pripažinau savo problemą ir pradėjau taikyti jų meilingą Raštu pagrįstą patarimą. Nors retkarčiais dar suliepsnoja nedidelis apmaudas, dabar aš valdau savo maištingą prigimtį. Aš labai dėkingas už Jehovos parodytą kantrybę bei meilingą vyresniųjų pagalbą. Dėl dvasinės pažangos neseniai buvau paskirtas tarnybiniu padėjėju.“

Kaip pastebėjo Nikolas, pakeisti giliai įsišaknijusį požiūrį nėra lengva. Mums irgi gali tekti toks nelengvas uždavinys. Gal esame per jautrūs. Galbūt ilgai nepamirštame skriaudos ar per daug pabrėžiame nepriklausomybę. Taigi mūsų krikščioniška pažanga gali būti ribota. Deimantų poliruotojai su panašia problema susiduria apdirbdami brangakmenius, kuriuos vadina naatais. Tai iš tikrųjų yra du brangakmeniai, formavimosi metu susilydę į vieną. Dėl to naatai turi dvi skirtingas faktūras, kurios labai apsunkina šlifavimą pagal sandarą. Mūsų atveju ryžtingos dvasios „faktūra“ kovoja su netobulo kūno „faktūra“ (Mato 26:41; Galatams 5:17). Kartais galbūt jaučiame polinkį iš viso liautis grūmęsi, manydami, kad mūsų trūkumai nereikšmingi. Gal sakysime: ‛Šiaip ar taip, mano šeima bei draugai vis vien mane myli.’

Tačiau jei norime tarnauti savo broliams ir šlovinti dangiškąjį Tėvą, mes turime ‛atsinaujinti savo proto gelmėje’, apsivilkdami nauja asmenybe. Kaip gali paliudyti Nikolas bei daugybė kitų, stengtis verta. Deimantų poliruotojas žino, kad viena dėmė sugadina visą deimantą. Nepaisydami kurios nors savo silpnybės, galime susigadinti dvasinę išvaizdą. Dar blogiau, didelės silpnybės privestų prie dvasinio žlugimo (Patarlių 8:33).

Kaip vidinis „žiburys“

Deimantų poliruotojas stengiasi išgauti deimanto vidinį spindesį. Tam plokštumos nugludinamos taip, kad sukeltų vadinamąjį vaivorykštės efektą. Kai po deimantą laksto įvairiaspalvė šviesa, jis žėri. Panašiai ir Dievo dvasia gali būti mūsų vidinis „žiburys“ (1 Tesalonikiečiams 5:19; Apaštalų darbai 18:25; Romiečiams 12:11).

Bet kaip tada, jei jaučiame poreikį dvasinių motyvų? Kaip jų įgyti? Mums reikia ‛galvoti apie savo kelią’ (Psalmių 119:59, 60, Brb red.). Tai reikštų suprasti, kas apsunkina mūsų dvasinį augimą, ir nuspręsti, kokia teokratine veikla mums labiau užsiimti. Savo dvasinį dėkingumą puoselėsime reguliariai asmeniškai studijuodami bei karštai melsdamiesi (Psalmių 118:18, 32; 142:1, 5, 8, 10). Be to, bendraudami su tais, kurie sunkiai triūsia tikėjime, toliau stiprinsime pasiryžimą uoliai tarnauti Jehovai (Titui 2:14).

Jauna krikščionė Luiza prisipažįsta: „Dvejus metus svarsčiau dėl reguliariosios pionierės tarnybos, kol iš tikrųjų tapau pioniere, arba visalaike Karalystės skelbėja. Nebuvo nieko, kas man kliudytų, bet aš buvau įpratusi gyventi lengvai ir nedėjau pastangų to atsisakyti. Tada staiga mirė tėvas. Aš supratau, koks trapus yra gyvenimas ir kad savojo nenaudojau geriausiai. Pakeičiau savo dvasinį požiūrį, pradėjau skirti daugiau laiko tarnybai ir tapau reguliariąja pioniere. Ypač šiuo atžvilgiu padėjo tie mano dvasiniai broliai bei seserys, kurie visada lankė skelbimo tarnybos sueigas ir reguliariai dirbo su manimi liudijimo darbą. Aš supratau, kad mūsų vertybės ir tikslas, geri ar blogi, būna tokie kaip tų, su kuriais bendraujame.“

Išgaląstas tarsi geležimi

Deimantas yra kiečiausia natūrali žemėje randama medžiaga. Taigi vienas deimantas yra šlifuojamas kitu. Biblijos studijuotojams tai gali priminti patarlę, kurioje sakoma: „Geležis galandama geležimi ir žmogus galanda savo prietelio veidą“ (Patarlių 27:17). Kaip asmens veidas ‛galandamas’? Vienas asmuo sėkmingai galanda kitą intelektiniu ar dvasiniu požiūriu taip, kaip geležies gabalu galandami tokio pat metalo ašmenys. Pavyzdžiui, jei mes prislėgti nevilties, kito asmens padrąsinimas labai pagelbės. Nebeatrodysime tokie liūdni ir vėl imsimės uolios veiklos (Patarlių 13:12). Ypač susirinkimo vyresnieji, pasitelkę Raštą, gali pagaląsti mus, drąsindami bei patardami, kaip pasitobulinti. Jie vadovaujasi Saliamono paminėtu principu: „Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis; pamokyk teisųjį, ir jo pažinimas išaugs“ (Patarlių 9:9, Brb red.).

Žinoma, dvasinis mokymas atima laiko. Apaštalas Paulius dalijosi su Timotiejumi savo patirtimi bei mokymo metodais daugiau kaip dešimtį metų (1 Korintiečiams 4:17; 1 Timotiejui 4:6, 16). Tai, kad Jozuė ilgą laiką — 40 metų buvo Mozės mokomas, ilgam išėjo į naudą Izraelio tautai (Jozuės 1:1, 2; 24:29, 31). Eliziejus lydėjo pranašą Eliją galbūt 6 metus ir taip pasidėjo puikų pagrindą savo tarnybai, trukusiai apie 60 metų (3 Karalių 19:21; 4 Karalių 3:11). Kantriai nuolat mokydami, vyresnieji seka Pauliaus, Mozės bei Elijo pavyzdžiu.

Pagyrimas yra itin svarbi mokymo dalis. Nuoširdus padėkos žodis už gerai atliktą užduotį ar už pagirtiną veiksmą įkvepia kitiems troškimą daugiau tarnauti Dievui. Pagyrimas stiprina pasitikėjimą, o jis skatina grumtis su silpnybėmis. (Palygink 1 Korintiečiams 11:2.) Jei esame labai užimti Karalystės skelbimo darbu bei kita susirinkimo veikla, tai irgi gali būti postūmis daryti pažangą tiesoje (Apaštalų darbai 18:5). Kai vyresnieji paskiria broliams pareigas, atitinkančias jų dvasinę pažangą, tai duoda tiems vyrams vertingos patirties ir, matyt, sustiprina jų troškimą toliau tobulėti dvasiškai (Filipiečiams 1:8, 9).

Geras motyvas tobulėti dvasiškai

Deimantai labai vertinami. Taip pat ir tie, kurie pradeda bendrauti su pasauline Jehovos garbintojų šeima. Iš tikrųjų pats Dievas vadina juos tuo, „kas pageidaujama“, arba „brangu“, iš visų tautų (Agėjo 2:7, NW, išnaša). Per praėjusius metus krikštytais Jehovos Liudytojais tapo 375923 asmenys. Kad būtų galima sutalpinti šį prieaugį, reikia ‛išplėsti savo padangtės vietą’. Tobulėdami dvasiškai bei siekdami krikščioniškos tarnybos privilegijų, palaikome šį plitimą (Izaijo 54:2; 60:22).

Priešingai negu daug brangių deimantų, kurie laikomi banko saugyklose ir yra retai matomi, mūsų gerosios dvasinės savybės gali ryškiai spindėti. Nuolat tobulindami ir rodydami savo krikščioniškas savybes, mes šloviname Jehovą Dievą. Jėzus ragino savo pasekėjus: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mato 5:16). Žinoma, tai geras motyvas mums tobulėti dvasiškai.

[Išnaša]