mwbr19.07 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
LIEPOS 1–7 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | KOLOSIEČIAMS 1–4
„Nusivilkite senąjį žmogų ir apsivilkite naująjį“
(Kolosiečiams 3:5–9) Tad numarinkite savo kūno narius, kuriuose gimsta ištvirkavimas, netyrumas, nežabotas geidulingumas, nedori troškimai ir gobšumas, prilygstantis stabmeldystei. 6 Dėl tokių dalykų ištinka Dievo rūstybė. 7 Kitados jūs irgi taip elgėtės. 8 Dabar teatitolsta nuo jūsų rūstybė, pyktis, piktadarybės, užgaulės, pašalinkite nešvankias kalbas nuo savo lūpų. 9 Nemeluokite vienas kitam. Nusivilkite senąjį žmogų su visais jo darbais
Priimkime Dievo, ne pasaulio, dvasią
12 Kuri dvasia – Dievo ar pasaulio – formuoja mano asmenybę? (Perskaityk Kolosiečiams 3:8–10, 13.) Pasaulio dvasia skatina daryti kūno darbus (Gal 5:19–21). Kokia dvasia mus veikia, ypač pasimato ne tada, kai viskas einasi sklandžiai, o kai kyla sunkumų, pavyzdžiui, kai bendratikis ima šaltai elgtis, mus užgauna ar net padaro didelę skriaudą. Kuri dvasia ima viršų, darosi akivaizdu ir namų aplinkoje, nuošaly nuo svetimų akių. Dėl to reikėtų save ištirti. Kiekvienas pasvarstykime: ar per pastarąjį pusmetį labiau supanašėjau su Kristumi? O gal grįžau prie kai kurių senų įpročių – vėl kalbu ir elgiuosi kaip kadaise?
13 Dievo dvasia padės mums ‘nusivilkti senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkti naują’. Tapsime maloningesni, geresni, būsime labiau linkę vienas kitam kilniaširdiškai atleisti, net jeigu atrodytų, kad turime pagrindą skųstis. Į neteisybę – ar ji būtų tikra ar tik numanoma – neatsakysime „šiurkštumais, piktumais, rūstybėmis, riksmais ir piktžodžiavimais“. Ne, mes labai stengsimės būti „malonūs, gailestingi“ (Ef 4:31, 32).
(Kolosiečiams 3:10–14) ir apsivilkite naująjį. Vis geriau pažinkite Dievą, kad tas žmogus būtų atnaujinamas ir darytųsi panašus į savo Kūrėją. 11 Tokiam žmogui nėra skirtumo, ar kas yra graikas, ar žydas, apipjaustytas ar neapipjaustytas, ar barbaras, ar skitas, vergas ar laisvasis. Svarbiausia, kad esame su Kristumi ir Kristus – su mumis. 12 Taigi, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir mylimieji, apsivilkite širdinga atjauta, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. 13 Jei kuris nors turite skundą prieš kitą, būkite pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite. Jehova jums mielai atleido, tad ir jūs mielai atleiskite. 14 Be viso to, užsivilkite meilę. Meilė yra tobulas vienybės saitas.
„Visiškai pasikeiskite“
18 Kad Dievo Žodis padėtų mums keistis, reikia daugiau nei vien jį skaityti, semtis iš jo žinių. Bibliją retsykiais paskaito daugelis ir su jos turiniu galbūt yra visai neblogai susipažinę. Tikėtina, esi tokių žmonių sutikęs tarnyboje. Kai kurie ištisus Biblijos fragmentus net gali pacituoti atmintinai. Tačiau toks išmanymas paprastai nedaro didelio poveikio jų mąstysenai ir gyvensenai. Ko gi trūksta? Dievo Žodis padės žmogui keistis tik tada, jei bus įrašytas giliai širdyje. Todėl turime gerai apmąstyti visa, ką iš Biblijos sužinome. Kiekvienas pagalvokime: ar neabejoju, kad tai, ką skaitau, yra ne šiaip religiniai mokymai, bet tikra tiesa? Kas man padėjo tuo įsitikinti? Ar stengiuosi, ką supratęs, pirmiausia taikyti savo paties gyvenime, o ne vien mokyti kitus? Ar girdžiu, ką Jehova nori pasakyti man asmeniškai? Tokia savityra sužadins dar didesnę meilę Jehovai. Kada tai, ko mokomės, palies mūsų širdį, jausime stiprią paskatą keistis į gera (Pat 4:23; Lk 6:45).
19 Reguliariai skaitydami ir apmąstydami Dievo Žodį, pajėgsime tęsti, ką jau esame pradėję, – nusivilkti senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkti naująjį, atnaujinamą aiškiu pažinimu (Kol 3:9, 10). Jei suvoksime Biblijos mokymus ir juos taikysime, mums pavyks tapti nauja, į Kristų panašia asmenybe ir nepakliūti į Šėtono pinkles.
Ką vertinga radome
(Kolosiečiams 1:13, 14) Jis išvadavo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. 14 Jis mus išpirko, dėl jo mums atleidžiamos nuodėmės.
it-2-E p. 169, pstr. 3–5
Dievo Karalystė
„[Jo] mylimojo Sūnaus karalystė“. 33 m. e. m. Penkiasdešimtinių dieną, praėjus dešimčiai dienų po to, kai Jėzus pakilo į dangų, savo mokiniams jis išliejo šventąją dvasią. Jiems tai buvo įrodymas, kad Jėzus yra „išaukštintas iki Dievo dešinės“ (Apd 1:8, 9; 2:1–4, 29–33). Tuomet jiems įsigaliojo „nauja sandora“ ir jie tapo „šventos tautos“, dvasinio Izraelio, branduoliu (Hbr 12:22–24; 1 Pt 2:9, 10; Gal 6:16).
Kristus, sėdintis savo Tėvo dešinėje, nuo tada yra šios bendruomenės galva (Ef 5:23; Hbr 1:3; Fil 2:9–11). Iš Biblijos suprantame, kad per 33 m. e. m. Penkiasdešimtines buvo įkurta dvasinė karalystė, kuriai yra pavaldūs jo mokiniai. Rašydamas pirmojo amžiaus Kolosų krikščionims, apaštalas Paulius paminėjo, kad Jėzus Kristus jau yra karalius: „[Dievas] išvadavo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę“ (Kol 1:13; palygink su Apd 17:6, 7).
Kristaus karalystė, įkurta 33 m. e. m. Penkiasdešimtinių dieną, yra dvasinė. Ji valdo dvasinį Izraelį – krikščionis, kurie yra gimę iš Dievo dvasios, kad taptų dvasiniais Dievo vaikais (Jn 3:3, 5, 6). Kai tie iš dvasios gimę krikščionys gaus dangiškąjį apdovanojimą, jie nebebus žemiški dvasinės Kristaus karalystės pavaldiniai, bet karaliaus su Kristumi danguje (Apr 5:9, 10).
(Kolosiečiams 2:8) Žiūrėkite, kad kas nors nepasigrobtų jūsų, kad nesuviliotų filosofija ir tuščia apgaule – tuo, kas tėra žmonių tradicijos ir pasaulio pradmenys, o ne Kristaus mokslas.
Laiškų galatams, efeziečiams, filipiečiams ir kolosiečiams apžvalga
2:8. Kokių „pasaulio pradmenų“ Paulius perspėjo saugotis? Čia jis turėjo omenyje pagrindinius Šėtono valdomo pasaulio elementus – kas jį sudaro ir kuo jame įprasta vadovautis, ko siekti (1 Jn 2:16). Tarp tokių dalykų yra ir šio pasaulio filosofija, materializmas, neteisinga religija.
LIEPOS 8–14 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 TESALONIKIEČIAMS 1–5
„Drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite“
(1 Tesalonikiečiams 5:11–13) Tad drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite. Tą jūs ir darote. 12 Prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie tarp jūsų pluša, Viešpaties tarnyboje jums vadovauja ir jus protina. 13 Labai juos branginkite ir mylėkite už jų darbą. Taikiai tarpusavyje sugyvenkite.
Gerbkite tuos, „kurie tarp jūsų pluša“
12 Vadovauti bendruomenei reiškia daugiau negu tik mokyti. Apie vadovavimą Paulius užsiminė ir kitame laiške, 1 Timotiejui 3:4. Čia apaštalas rašė, kad prižiūrėtojas turi būti „gerai vadovaujantis savo šeimynai, turintis vaikus, klausančius su tikru rimtumu“ (NW). Akivaizdu, jog vadovavimu jis vadina ne tik vaikų mokymą, bet rūpinimąsi visais šeimynos reikalais. Kuris gerai vadovauja, tas ir vaikus auklėja, kad būtų klusnūs. O bendruomenėje yra panašiai kaip šeimoje: vyresnieji rūpinasi visokiais reikalais, nukreipia bendratikius teisinga linkme, padeda visiems paklusti Jehovai (1 Tim 3:5).
Gerbkite tuos, „kurie tarp jūsų pluša“
19 Ar nebūtum dėkingas gavęs dovaną, paruoštą asmeniškai tau? Ką su ja darytum? Argi nesinaudotum pagal paskirtį? Jehova per Jėzų Kristų tau davė dovanų žmones – vyresniuosius! Dėkingumą parodysi atidžiai klausydamasis, ką vyresnieji bendruomenei kalba, ir paskui pritaikydamas jų pamokymus. Iš dėkingumo taip pat stenkis sueigoje prasmingai pasisakyti. Prie darbo, kurį vyresnieji organizuoja, pavyzdžiui, prie evangelizacijos tarnybos, prisidėk kiek galėdamas. O jei kurio vyresniojo patarimu sėkmingai pasinaudojai, kodėl jam apie tai nepasakius? Ir kodėl nepadėkojus vyresniųjų šeimoms? Atmink: jei vyresnysis įtemptai darbuojasi bendruomenėje, jo šeimai tai yra auka.
(1 Tesalonikiečiams 5:14) Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, guoskite prislėgtuosius, palaikykite silpnuosius, su visais būkite kantrūs.
Mylėkime „darbu ir tiesa“
13 Palaikykime silpnuosius. Apie mūsų nuoširdžią meilę bylos ir tai, kad paklūstame Biblijos priesakui: „Palaikykite silpnuosius, su visais būkite kantrūs“ (1 Tes 5:14). Kai kuriems silpniesiems, kad sutvirtėtų jų tikėjimas, reikia ypač daug mūsų pagalbos ir kantrybės. Kaip galėtume jiems padėti? Dalykimės su jais ugdančiomis mintimis iš Šventojo Rašto, kvieskime į tarnybą, leiskime jiems išsipasakoti. Ir apskritai venkime klijuoti bendratikiams stipriojo ar silpnojo etiketę. Juk kiekvienas turime tiek pranašumų, tiek trūkumų. Net apaštalas Paulius pripažino turįs silpnumų (2 Kor 12:9, 10). Mums visiems be išimties reikia bendratikių pagalbos ir palaikymo.
Sek Jėzaus pavyzdžiu – būk nuolankus ir atjautus
16 Apie mūsų atjautą bylos ir malonūs žodžiai. Širdis mus skatina prislėgtą žmogų guosti (1 Tes 5:14). Ką padrąsinančio galėtume jam pasakyti? Patikinkime, kad jis mums labai rūpi. Taip pat nepamirškime pagirti už geras savybes ir gebėjimus, ypač jei matome, kad jis linkęs save nuvertinti. Priminkime, kad Jehova jį labai brangina, nes patraukė prie savo Sūnaus (Jn 6:44). Pasakykime, jog Dievas tikrai rūpinasi savo tarnais, kurie sielojasi ar yra apimti nevilties (Ps 34:19 [34:18, Brb]). Mūsų malonūs žodžiai yra nelyginant balzamas nuliūdusiai širdžiai (Pat 16:24).
Ką vertinga radome
(1 Tesalonikiečiams 4:3–6) Štai kokia yra Dievo valia: turite būti šventi ir sergėtis ištvirkavimo. 4 Kiekvienas teišmoksta valdyti savo kūną ir elgtis šventai ir garbingai. 5 Nevalia pasiduoti nežabotam aistringumui, kaip kad daro Dievo nepažįstančios tautos, 6 nevalia peržengti padorumo ribų ir taip savo brolį nuskriausti, nes Jehova už visus tokius dalykus baudžia, kaip jums jau anksčiau esame sakę ir griežtai įspėję.
it-1-E p. 863–864
Ištvirkavimas
Ištvirkavimas – tai nuodėmė, už kurią asmuo gali būti atskirtas nuo bendruomenės (1 Kor 5:9–13; Hbr 12:15, 16). Apaštalas Paulius paaiškina, kad krikščionis, kuris ištvirkauja, nusideda savo kūnui, nes dauginimosi organus naudoja nedoram tikslui. Jis žlugdo savo dvasingumą, suteršia Dievo bendruomenę ir rizikuoja užsikrėsti mirtinomis lytiškai plintančiomis ligomis (1 Kor 6:18, 19). Toks asmuo nuskriaudžia savo bendratikius (1 Tes 4:3–7), nes 1) daro bendruomenę netyrą ir užtraukia jai gėdą (Hbr 12:15, 16), 2) sugadina asmens, su kuriuo ištvirkavo, gerą vardą ir, jei tas asmuo nesusituokęs, atima jam galimybę vėliau susituokti esant moraliai tyram, 3) suteršia savo šeimos reputaciją, taip pat 4) įskaudina tėvus, sutuoktinį arba sužadėtinį asmens, su kuriuo ištvirkavo. Jis paniekina ne žmogų, kurio įstatymai ištvirkavimą gali smerkti arba nesmerkti, bet Dievą, kuris nubaus jį už tą nuodėmę (1 Tes 4:8).
(1 Tesalonikiečiams 4:15–17) Štai ką remdamiesi Jehovos žodžiu pasakysime: tie, kurie Viešpačiui grįžus būsime gyvi, tikrai nepralenksime užmigusiųjų. 16 Pats Viešpats nusileis iš dangaus su įsakmiu šauksmu, su arkangelo balsu, Dievo trimitui gaudžiant, ir tie Kristaus sekėjai, kurie bus mirę, prisikels; jie prisikels pirmi. 17 Paskui gyvieji, likusieji iš mūsiškių, bus nunešti debesyse pas juos, kad susitiktų ore su Viešpačiu; taip mes visuomet būsime su juo.
„Artėja jūsų išvadavimas“
14 Kas bus po to, kai Gogas iš Magogo užpuls Dievo tautą? Tiek evangelistas Matas, tiek Morkus rašė apie tą patį įvykį: „[Žmogaus Sūnus] pasiųs angelus ir surinks savo išrinktuosius iš keturių pasaulio šalių – nuo žemės pakraščio iki dangaus pakraščio“ (Mk 13:27; Mt 24:31). Čia minimas dvasia pateptųjų surinkimas nėra tas, kuris prasidėjo 33 m. e. metais (Mt 13:37, 38). Taip pat tai nėra galutinis pateptųjų likučio užantspaudavimas. Pastarasis jau bus įvykęs prieš prasidedant didžiajam suspaudimui (Apr 7:1–4). Tad apie kokį surinkimą Jėzus kalbėjo? Apie metą, kai likusieji iš 144 000 gaus dangiškąjį apdovanojimą (1 Tes 4:15–17; Apr 14:1). Tasai surinkimas vyks kažkuriuo laiku po to, kai Gogas iš Magogo užsipuls Dievo tarnus (Ez 38:11). Tuomet išsipildys šie Jėzaus žodžiai: „Teisieji tada spindės savo Tėvo karalystėje kaip saulė“ (Mt 13:43).
15 Daugelis tų, kurie priklauso krikščionijos bažnyčioms, tiki, jog bus paimti į dangų su kūnu. Jie taip pat įsitikinę, kad Jėzaus atėjimas būsiąs matomas. Tačiau Mato 24:30 sakoma: „danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas“ ir Žmogaus Sūnus ateis „dangaus debesyse“. Šios dvi frazės byloja, kad Jėzaus atėjimas valdyti žemės bus neregimas. Be to, pasak apaštalo Pauliaus, „kūnas ir kraujas negali paveldėti Dievo karalystės“. Taigi tie, kas bus paimti į dangų, pirmiausia turės būti „pakeisti – staiga, akimirksniu, gaudžiant paskutiniam trimitui“. (Perskaityk 1 Korintiečiams 15:50–53.) Ištikimi pateptieji krikščionys, tuo metu tebegyvensiantys žemėje, visi drauge per vieną akimirką bus paimti dangun.
LIEPOS 15–21 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 TESALONIKIEČIAMS 1–3
„Pasirodo nedorėlis“
(2 Tesalonikiečiams 2:6–8) Dabar jūs žinote, kas jį sulaiko, kad jis neapsireikštų, iki ateis jam skirtas metas. 7 Tiesa, jo nedorybė slapta jau veikia, tačiau slapta ji veiks tik tol, kol pasitrauks tasai, kuris dabar jį sulaiko. 8 Tuomet tas nedorėlis pasirodys. Bet Viešpats Jėzus vienu kvėptelėjimu jį sunaikins ir pavers į nieką. Tai įvyks tada, kai bus akivaizdu, kad Jėzus yra grįžęs.
it-1-E p. 972–973
Dievotumas
Yra dar viena paslaptis, visiškai priešinga Jehovos „slėpiniui“. Čia turima omenyje nedorybės paslaptis. Tikriesiems krikščionims tai buvo paslaptis, mat apaštalo Pauliaus dienomis „nedorėlis“ dar nebuvo aiškiai atpažįstamas. Net ir apsireiškus tam „nedorėliui“ dauguma žmonių nesuprato, kas jis, nes savo nedorybes jis darė prisidengęs Dievo vardu. Tai buvo atsimetimas nuo tikrojo dievotumo. Paulius pasakė, kad jo dienomis „nedorybė slapta jau veikia“, nes bendruomenėje reiškėsi bloga įtaka, dėl kurios ilgainiui ėmė rastis atskalūniškoji klasė. Bet galiausiai tą „nedorėlį“ sunaikins Jėzus Kristus, kai bus akivaizdu, kad yra grįžęs. Atskalūnas, Šėtono remiamas „nedorėlis“, laiko save „aukštesniu už visus tariamus dievus ir už visa, kas garbinama“ (gr. sebasma). Tas didysis Dievo priešas, Šėtono įrankis, gudriai apgaudinėja tuos, kas juo seka, ir nuves juos į pražūtį. Tam „nedorėliui“ sekasi dėl to, kad jis veikia prisidengęs dievotumu (2 Tes 2:3–12; palygink su Mt 7:15, 21–23).
(2 Tesalonikiečiams 2:9–12) O nedorėlio veikmė bus matoma iš to, kad jis, Šėtono palaikomas, darys visokių įstabių darbų, apgaulingų ženklų ir stebuklų 10 ir skleis visokią neteisybę ir apgaulę einantiems į pražūtį; šie pražus dėl to, kad atsisakė mylėti tiesą, kuri būtų galėjusi juos išgelbėti. 11 Dievas leidžia juos apgaudinėti, kad jie imtų tikėti melu 12 ir būtų nuteisti – nuteisti už tai, kad netikėjo tiesa ir pamėgo neteisumą.
it-2-E p. 245, pstr. 7
Melas
Jehova leidžia apgaudinėti žmones, mėgstančius melą, „kad jie imtų tikėti melu“, o ne gerąja naujiena apie Jėzų Kristų (2 Tes 2:9–12). Tai liudija pavyzdys iš senovės, kas atsitiko Izraelio karaliui Ahabui. Netikri pranašai tikino Ahabą, kad jo žygis į Ramot Gileadą bus sėkmingas, bet Jehovos pranašas Michėjas skelbė, kad jo laukia nelaimė. Michėjui regėjime buvo parodyta, kad Jehova leido vienai dvasiai tapti „apgaulės dvasia“ Ahabo pranašų lūpose. Ta dvasia paveikė juos taip, kad jie ėmė kalbėti ne tiesą, o tai, ką patys norėjo pasakyti ir ką Ahabas norėjo iš jų išgirsti. Nors ir perspėtas, Ahabas patikėjo melu ir už tai sumokėjo gyvybe (1 Kar 22:1–38; 2 Met 18).
Ką vertinga radome
(2 Tesalonikiečiams 1:7, 8) o jums, prispaustiesiems, atlyginti atilsiu – kaip ir mums. Visa tai įvyks, kai Viešpats Jėzus su savo galingais angelais apsireikš iš dangaus 8 liepsnojančioje ugnyje. Tada jis įvykdys kerštą tiems, kurie nepažįsta Dievo, ir tiems, kurie nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus gerosios naujienos žodžiui.
it-1-E p. 834, pstr. 5
Ugnis
Apaštalas Petras rašė, kad „dabartiniai dangūs ir žemė [...] laikomi ugniai“. Žvelgiant į kontekstą ir kitas Biblijos eilutes, galima spręsti, jog čia kalbama ne apie tiesioginę ugnį, o apie amžiną pražūtį. Kaip per tvaną Nojaus dienomis pražuvo ne dangus ir žemė, o tik nedori žmonės, taip ir tada, kai Jėzus Kristus su savo galingais angelais apsireikš liepsnojančioje ugnyje, jis visiems laikams sunaikins nedorėlius ir sugedusią santvarką, kuriai jie priklauso (2 Pt 3:5–7, 10–13; 2 Tes 1:6–10; palygink su Iz 66:15, 16, 22, 24).
(2 Tesalonikiečiams 2:2) nesiduokite lengvai sugluminami ar išgąsdinami kokio pranašavimo, žinios ar neva mūsų rašyto laiško apie tai, kad Jehovos diena jau čia.
it-1-E p. 1206, pstr. 4
Dvasios įkvėpimas
„Pranašavimai“ – tikri ir klaidingi. Graikišką žodį pneuma (dvasia) apaštalai savo laiškuose kartais pavartodavo neįprasta reikšme. Pavyzdžiui, 2 Tesalonikiečiams 2:2 apaštalas Paulius ragina Tesalonikoje gyvenančius savo bendratikius nesiduoti sugluminamiems arba išgąsdinamiems „kokio pranašavimo [pažod. „dvasios“], žinios ar neva mūsų rašyto laiško apie tai, kad Jehovos diena jau čia“. Akivaizdu, kad žodį pneuma (dvasia) Paulius sieja su informacijos perdavimo priemonėmis, tokiomis kaip „žinia“ arba „laiškas“. Ta eilutė viename veikale komentuojama taip: „Čia apaštalas turi omenyje dvasinę įtaigą, netikrą pranašavimą, kokio pranašo teiginį“ (J. P. Lange. Commentary on the Holy Scriptures, p. 126; red. P. Schaff, 1976). Kito šaltinio nuomone, čia kalbama apie „pranašiškus pasisakymus kai kurių bendruomenės narių, tvirtinančių, jog yra gavę Dievo apreiškimą“ (M. R. Vincent. Word Studies in the New Testament, 1957, t. IV, p. 63). Taigi nors vienuose vertimuose šiuo ir panašiais atvejais žodis pneuma verčiamas „dvasia“, kituose jis perteikiamas – „dvasios žinia“ (The Bible – An American Translation), „pranašystė“ (The Jerusalem Bible), „dvasios įkvėpimas“ (D’Ostervald; Segond [prancūzų]), „pranašavimas“ (NW).
LIEPOS 22–28 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 TIMOTIEJUI 1–3
„Siekite kilnaus darbo“
(1 Timotiejui 3:1) Kas siekia prižiūrėtojo tarnystės, tas siekia kilnaus darbo – tai tikra tiesa.
Kaip tau sekasi daryti dvasinę pažangą?
3 Perskaityk 1 Timotiejui 3:1. Graikiškas veiksmažodis, čia verčiamas lietuvišku „siekti“, perteikia mintį, kad neužteks tik ištiesti ranką ir norimas dalykas jau bus tavo; reikės labiau pasistengti, pasitempti. Taigi, vartodamas tą žodį, apaštalas Paulius norėjo pabrėžti, kad dvasinis augimas reikalauja pastangų. Įsivaizduok brolį, kuris svarsto, ką gera galėtų duoti bendruomenei. Visų pirma jis norėtų tapti patarnautoju. Taigi suvokia turįs ugdytis krikščioniškas savybes ir kiek pajėgdamas stengiasi tai daryti. Gavęs norimas pareigas, brolis nesustoja ir išsikelia tikslą tapti bendruomenės prižiūrėtoju. Tada vėl negaili jėgų, kad atitiktų reikalavimus, keliamus vyresniesiems.
(1 Timotiejui 3:13) Mat gerai tarnaujantys vyrai įgyja gerą vardą ir gali be baimės kalbėti apie tikėjimą Kristumi Jėzumi.
km-E 78/9 p. 4, pstr. 7
Vyrai, įgyjantys gerą vardą
7 Nesunku suprasti, kodėl Paulius apie tokius vyrus pasakė, kad jie „įgyja gerą vardą“. Tai tikrai nėra kopimas karjeros laiptais bažnyčios hierarchijoje, kaip kai kas sako. „Gerai tarnaujantys“ bendruomenės patarnautojai yra laiminami Jehovos ir Jėzaus, taip pat juos gerbia bei palaiko visa bendruomenė. Todėl tie vyrai „gali be baimės kalbėti apie tikėjimą Kristumi Jėzumi“. Ištikimai atlikdami paskirtas pareigas, jie yra didžiai vertinami už puikią tarnystę; jų tikėjimas tvirtas, jie gali skleisti jį drąsiai, nebijodami jokių priekaištų.
Ką vertinga radome
(1 Timotiejui 1:4) nesigilinti į visokias pasakas ir kilmės sąrašus. Tie dalykai nieko neduoda, tik veda į tuščius svarstymus, nes neturi nieko bendra su tuo, ką Dievas teikia tikėjimui sustiprinti.
it-1-E p. 914–915
Genealogija
Gilintis į tuos klausimus ir juos aptarinėti nebuvo prasmės, ypač tuo metu, kai Paulius rašė Timotiejui. Kadangi krikščionių bendruomenėje Dievas nebedarė skirtumo tarp žydų ir kitataučių, kilmės sąrašai nebeturėjo jokios reikšmės (Gal 3:28). Remiantis genealoginiais sąrašais Kristaus kilmė pagal Dovydo liniją jau buvo įrodyta. Netrukus po to, kai Paulius parašė tą perspėjimą, Jeruzalė buvo sugriauta, sunaikinti ir žydų archyvai; Dievas tų dokumentų neišsaugojo. Todėl Paulius nenorėjo, kad Timotiejus ir kiti krikščionys gaištų laiką tyrinėdami kilmės sąrašus ir ginčydamiesi dėl kieno nors kilmės, nes tai visai nestiprino tikėjimo. Biblijoje užrašytų kilmės sąrašų pakanka įrodyti, kad Kristus yra Mesijas; krikščionims tai svarbiausia genealoginė informacija. Kiti Biblijoje pateikti kilmės sąrašai yra liudijimas, kad ši knyga patikima ir istoriškai tiksli.
(1 Timotiejui 1:17) Amžinybės Karaliui, nemirtingajam, neregimajam – vieninteliam Dievui – tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius. Amen.
„Štai mūsų Dievas!“
15 Kitas vien Jehovai taikomas titulas yra „Amžių Karalius“. (1 Timotiejui 1:17; Apreiškimo 15:3, Naujasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentas, vertė J. Skvireckas) Ką jis reiškia? Nors mūsų netobulam protui tai sunku suvokti, Jehova yra amžinas, be pradžios ir pabaigos. Psalmyno 90:2 rašoma: „Tu esi Dievas nuo amžių per amžius.“ Jehova neturėjo pradžios, jis buvo visuomet. Jis teisėtai vadinamas „Amžinuoju“, nes egzistavo visą amžinybę prieš kam nors atsirandant visatoje. (Danieliaus 7:9, 13, 22, Brb) Tad kas galėtų pagrįstai abejoti jo teise būti Visavaldžiu Viešpačiu?
LIEPOS 29–RUGPJŪČIO 4 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 TIMOTIEJUI 4–6
„Dievotumas ar turtai“
(1 Timotiejui 6:6–8) Žinoma, dievotumu galima daug pelnyti, jeigu jį lydi pasitenkinimas tuo, ką turi. 7 Mes juk nieko į pasaulį neatsinešėme ir nieko negalime išsinešti. 8 Taigi turėdami maisto ir drabužį būkime patenkinti.
Kaip išmokti būti patenkintam
Paulius jautėsi laimingas daugiausia dėl to, kad mokėjo tenkintis turimais daiktais. Ką reiškia būti patenkintam tuo, ką turi? Paprastai tariant, tenkintis būtiniausiais dalykais. Apie tai Paulius savo tarnybos draugui Timotiejui pasakė: „Žinoma, maldingumas [„atsidavimas Dievui“, NW] yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.“ (1 Timotiejui 6:6–8)
Atkreipk dėmesį: Paulius susieja pasitenkinimą su atsidavimu Dievui. Jis suprato, jog tikrąją laimę teikia atsidavimas Dievui, ji priklauso ne nuo turtų, o nuo to, ar Dievo tarnybai skiriame pirmąją vietą. „Maistas ir drabužis“ buvo tik tam, kad apaštalas toliau galėtų gyventi atsidavęs Dievui. Tad Pauliaus pasitenkinimas rėmėsi mokėjimu visokiomis aplinkybėmis pasitikėti Jehova.
(1 Timotiejui 6:9) Kas geidžia būti turtingi, tie pakliūva į pagundą, į spąstus, pasiduoda daugybei kvailų ir kenksmingų troškimų, kurie nuveda į sunaikinimą ir pražūtį.
Trokšti praturtėti? Kiek tai kainuos
Nors ir siekia praturtėti, dauguma, aišku, dėl to nemiršta. Bet atsidėję šitokiems užmojams nepastebi, kaip greit gyvenimas prabėga, nespėja net pasidžiaugti. Ir apskritai, jeigu nuo įtampos darbe arba finansinių sunkumų užeina paniškos baimės priepuoliai, kamuoja nemiga, nuolatiniai galvos skausmai, opos, – viskas gali apkarsti. Sutrinka sveikata ir tai trumpina gyvenimą. Gal žmogus po kurio laiko atsipeikėja, supranta, kad savo prioritetus reikia keisti, bet kartais būna per vėlu. Sutuoktinio pasitikėjimas prarastas, vaiko besiformuojančiai asmenybei padaryta nemenka žala, galbūt ir paties sveikata pašlijusi. Ko gero, dar įmanoma kai ką pataisyti, bet reikės didelių pastangų. Žmonės, pasidavę pinigų meilei, iš tikrųjų „patys save drasko daugybe kančių“ (1 Timotiejui 6:10).
(1 Timotiejui 6:10) Juk godumas pinigams yra visokiausių blogybių šaknis; jo užvaldyti, kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir varsto save daugybe skausmų.
Šeši patarimai, kaip pasiekti tikrąją sėkmę
Kaip matėme iš įžanginio straipsnio, tie, kas godžiai vaikosi pinigų, tikėdami, jog sėkmę atneš turtai, iš tikrųjų vejasi miražą. Jų laukia ne tik nusivylimas, bet ir daugybė kančių. Pavyzdžiui, nepaliaujamai siekdami turtų, vieni dažnai praranda ryšius su šeima ir draugais, kitiems trūksta miego – jei ne dėl darbo, tai dėl nerimo arba rūpesčių. „Darbininko miegas saldus, ar jis mažai ar daug valgė, o turtuolio perteklius neleidžia jam miegoti“, – sakoma Mokytojo 5:11.
Pinigai – ne tik negailestingas, bet ir klastingas šeimininkas. Jėzus kalbėjo apie „turto apgaulę“ (Morkaus 4:19). Kitaip sakant, turtai žada laimę, bet jos nesuteikia. Tik sukelia geismą jų turėti dar daugiau. „Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais“, – rašoma Mokytojo 5:9.
Taigi meilė pinigams žmogų žlugdo ir galiausiai veda prie apmaudo, nusivylimo ar net nusikaltimų (Patarlių 28:20). Labiau su laime ir sėkme yra susijęs dosnumas, atlaidumas, moralinis tyrumas, meilė ir dvasingumas.
Ką vertinga radome
(1 Timotiejui 4:2) ir klausysis melą kalbančių veidmainių, kurių sąžinė paženklinta įdagu.
Ar tavo sąžinė gerai išlavinta?
Na, o jeigu perspėjimą ignoruotume? Per laiką sąžinė taptų nejautri. Atkakliai nepaisant jos ar net slopinant, poveikis būna toks, kaip darant odoje įdagą. Nervų galūnės paviršiuje žūsta, oda surandėja ir nieko nebejaučia (1 Timotiejui 4:2). Tokia sąžinė nebereaguoja į nuodėmę ir nebeperspėja jos nekartoti. Ji ignoruoja biblines gėrio ir blogio normas. Tai – iškreipta sąžinė, leidžianti žmogui surambėti ir nutolti nuo Dievo (Efeziečiams 4:17–19; Titui 1:15). Kokios liūdnos pasekmės!
(1 Timotiejui 4:13) Kol atvyksiu, būk užsiėmęs viešu skaitymu, raginimu, mokymu.
it-2-E p. 714, pstr. 1–2
Viešas skaitymas
Krikščionių bendruomenėje. Pirmame amžiuje šventųjų raštų ritinių kopijas turėjo nedaug kas, taigi viešas skaitymas buvo būtinas. Apaštalas Paulius liepė broliams pasirūpinti, kad jo laiškai būtų perskaityti bendruomenėje, taip pat susikeisti jo laiškais su kitomis bendruomenėmis (Kol 4:16; 1 Tes 5:27). Paulius skatino jauną krikščionių bendruomenės prižiūrėtoją Timotiejų užsiimti „viešu skaitymu, raginimu, mokymu“ (1 Tim 4:13).
Viešai skaityti reikia sklandžiai (Hab 2:2). Kadangi viešas skaitymas skirtas lavinti ir kitus, skaitovas turi gerai suprasti, ką skaito, aiškiai suvokti, kokią mintį rašytojas norėjo perduoti, saugotis, kad klausytojai nesuprastų ko nors klaidingai. Pasak Apreiškimo 1:3, tie, kas balsu skaito šią pranašystę, ir tie, kurie klausosi bei laikosi to, kas joje parašyta, bus laimingi.