Kaip Biblija pasiekė mus — trečioji dalis

BIRMA, 1824-ieji. Karaliaus pareigūnai ką tik apieškojo misionierių Adoniramo ir Anos Džedsonų namus ir paėmė viską, ką manė esant vertinga. Bet jie nerado brangiausio turto — išverstos Biblijos rankraščio, kurį Ana buvo slapta užkasusi po namu. Apkaltintas šnipinėjimu, vertėjas Adoniramas surakintas guli moskitų knibždančiame kalėjime. Dabar tam rankraščiui gali pakenkti drėgmė. Kaip jį išsaugoti? Ana sukemša rankraščio lapus į pagalvę, užsiuva ją ir perduoda savo vyrui į kalėjimą. Pagalvė išsaugoma, o jos turinys tampa pirmosios birmiečių Biblijos dalimi.

Per visą istoriją su Biblija būdavo daug panašių nuotykių. Ankstesniuose numeriuose kalbėjome apie Biblijos vertimą bei platinimą nuo pat jos parašymo iki XVII amžiaus pradžios. Tačiau koks buvo Biblijos kelias nuo tų laikų iki mūsų dienų? Ar kada nors ji buvo prieinama visiems žmonėms? Ką nuveikė Sargybos bokšto bendrija?

Misionieriai ir Biblijos draugijos

Daugelyje šalių XVII ir XVIII šimtmetyje labai padaugėjo Bibliją skaitančių žmonių. Ypač didelis Biblijos poveikis tuo laikotarpiu buvo jaučiamas Anglijoje. Taip, Biblijos pasakojimai bei mokymai užvaldė kone visų šalies žmonių — nuo karaliaus iki kaimiečio — mintis. Bet Biblijos įtaka pasireiškė ne tik čia. Anglija tada buvo prekybinė bei kolonijinė jūrų valstybė ir kai kurie anglai keliaudami veždavosi su savimi Bibliją. Taip prasidėjo Biblijos platinimo kampanija.

Baigiantis XVIII amžiui, kai kuriuos Anglijos žmones Biblija paskatino susimąstyti apie dvasinius poreikius tautų, tuomet gyvenusių tolimose Britų imperijos šalyse. Tačiau tas susirūpinimas anaiptol nebuvo visuotinis. Daug dvasininkų tikėjo likimu ir todėl manė, kad jei kai kurie pražus, tokia bus Dievo valia. Kai būsimasis misionierius Viljamas Keris pasakė karštą kalbą ragindamas paremti misionierių siuntimą Indijon, kažkas priekaištingai sušuko: „Sėskis, jaunuoli; kai Dievas norės atversti pagonis, tai Jis padarys be tavo pagalbos!“ Vis dėlto 1793-iaisiais Keris išplaukė į Indiją. Nuostabu, kad visą Bibliją ar jos dalis jis galiausiai išvertė į 35 Indijos kalbas.

Misionieriai suprato, kad pagrindinis jų įrankis — Biblija vietine kalba. Tačiau kas duos Biblijų? Įdomu, kad imtis veiklos, dėl kurios Biblija paplito visame pasaulyje, nežiniomis paskatino 16-metė mergina iš Velso, Merė Džons. 1800-aisiais, kad nusipirktų iš dvasininko velsišką Bibliją, Merė basa keliavo 40 kilometrų. Ji šešerius metus buvo taupiusi pinigus, o sužinojusi, kad visos Biblijos parduotos, iš nevilties ėmė raudoti. Didžiai sujaudintas dvasininkas atidavė Merei vieną iš savo paties Biblijų.

Tada tas dvasininkas ėmė galvoti apie daugelį kitų, kuriems reikia Biblijų, ir aptarė tą klausimą su draugais Londone. Taip 1804 metais buvo įkurta Britanijos ir užsienio šalių Biblijos draugija. Jos užduotis buvo paprasta: aprūpinti žmones nebrangiomis Biblijomis jų kalba, išleistomis „be pastabų ir komentarų“. Nebedėdami paraštėse komentarų, draugijos įkūrėjai tikėjosi išvengti doktrininių prieštaravimų. Vis dėlto Biblijos draugija keletą kartų nesutarė dėl apokrifinių knygų, krikšto panardinant ir Trejybės dogmos.

Kilęs entuziazmas greit plito ir 1813 metais tokios pat draugijos jau buvo įkurtos Vokietijoje, Nyderlanduose, Danijoje bei Rusijoje. Laikui bėgant Biblijos draugijos atsirado ir kitose šalyse. Užsibrėždamos tikslus, pirmosios Biblijos draugijos manė, kad didžioji pasaulio dalis vartoja tik kelias pagrindines kalbas. Jos nė neįsivaizdavo, kad jų tūkstančiai! Palyginti mažai vertėjų mokėjo hebrajiškai bei graikiškai ir galėjo tiesiai versti į vietinę kalbą. Tad kai vertimus remdavo Britanijos ir užsienio šalių Biblijos draugija, vertėjai dažniausiai versdavo iš angliškojo King James Version vertimo.

Vieno vertėjo išbandymai

Biblijos turinį daugiausia sudaro kasdiene patirtimi paremti pasakojimai bei palyginimai. Todėl ją versti ne taip sunku, nes joje nėra abstrakčių filosofinių sąvokų. Tačiau mėgindami atspėti mintį pirmieji misionieriai kartais suklysdavo ir jų vertimuose atsirasdavo komiškų dalykų. Vienas vertimas, pavyzdžiui, kažkurios Indijos srities gyventojams davė mintį, kad Dievas yra žydros spalvos būtybė. Žodis „dangiškasis“ posakyje „dangiškasis Tėvas“ buvo išverstas žodžiais „esantis dangaus spalvos“ — fizinio dangaus!

Apie vertėjui iškylančias kliūtis Adoniramas Džedsonas 1819-aisiais rašė: ‛Kai pradedame mokytis kalbos kitoje žemės pusėje gyvenančių žmonių, kurių kalbinės raiškos būdai yra mums visai svetimi ir kurių raidės bei žodžiai nė kiek nepanašūs į jokios iš kalbų, su kuriomis mums teko susidurti; kai neturime nei žodyno, nei vertėjo ir turime nors truputį suprasti kalbą, kad galėtume pasinaudoti vietinio mokytojo pagalba, reikia įdėti daug darbo!’ Dėl tokių kaip Džedsonas vertėjų triūso Biblija tapo labiau prieinama. (Žiūrėk lentelę 12 puslapyje.)

Ana Džedson padėjo savo vyrui sunkiame vertimo darbe. Bet Džedsonams teko patirti sunkumų ne tik verčiant. Kai karaliaus pareigūnai įmetė Adoniramą į kalėjimą, Ana laukėsi kūdikio. Ji drąsiai 21 mėnesį vis kreipėsi į nedraugiškus pareigūnus prašydama išleisti vyrą iš kalėjimo. Tas išmėginimas bei liga labai pakenkė jos sveikatai. Netrukus po Adoniramo išlaisvinimo jo drąsioji Ana ir jų maža dukrelė mirė nuo karštligės. Adoniramas didžiai liūdėjo. Tačiau melsdamas Dievą stiprybės jis vertė toliau ir užbaigė Bibliją birmiečių kalba 1835 metais. O tuo tarpu Biblijai teko patirti ir kitokius netikėtus iššūkius.

Ginčai dėl Biblijos

XIX amžiuje kilo didelių socialinių bei politinių ginčų, kurių pagrindinė tema kartais būdavo Biblija. Nors Rusijos Biblijos draugiją, pavyzdžiui, iš pradžių globojo caras bei Rusijos Stačiatikių bažnyčia, laikui bėgant jie ją paleido ir uždraudė. (Maždaug prieš metus šios draugijos priešininkai jau buvo sudeginę tūkstančius Biblijų.) Stačiatikių dvasininkai dabar uoliai stengėsi nutraukti tai, ką pirmieji krikščionys buvo taip entuziastingai pradėję — visuotinį Biblijos platinimą. Stačiatikių vadovai XIX šimtmetyje atkakliai tvirtino, jog Biblija kelia grėsmę ir bažnyčiai, ir valstybei. Paradoksalu, bet prasidėjęs politinis revoliucinis judėjimas ėmė žiūrėti į Bibliją ne kaip į grėsmę valdžioms, bet veikiau kaip į bažnyčios ir valstybės ginklą masėms valdyti. Biblija buvo atakuojama iš abiejų pusių!

Ir tolesniais metais Biblija patyrė smarkėjantį „intelektualinį“ puolimą. 1831-aisiais Čarlsas Darvinas išplaukė į jūrų ekspediciją, kuri davė akstiną sukurti evoliucijos teoriją. 1848-aisiais Marksas ir Engelsas išleido Komunistų partijos manifestą, kuriame krikščionybę pavadino engimo priemone. Šiuo laikotarpiu Šventojo Rašto autentiškumu bei Biblijos veikėjų — net paties Jėzaus — istoriniu tikrumu ėmė abejoti ir Biblijos kritikai! Bet kai kurie mąstantys žmonės pripažino Dievą bei Bibliją neigiančių teorijų klaidingumą ir ieškojo būdų moksliškai patvirtinti Biblijos patikimumą. Vienas iš jų buvo talentingas vokiečių kalbininkas Konstantinas fon Tišendorfas.

Radiniai padeda nustatyti Biblijos tekstą

Vildamasis tiksliai nustatyti Biblijos originalo tekstą, Tišendorfas keliavo po Viduriniuosius Rytus ir ieškojo senovinių Biblijos rankraščių. 1859-aisiais, kai Darvinas išleido Rūšių atsiradimą, viename Sinajaus kalno papėdėje esančiame vienuolyne Tišendorfas surado seniausią žinomą visų Krikščionių Graikiškųjų Raštų egzempliorių. Jis vadinamas „Sinajaus kodeksu“ ir galbūt buvo sudarytas maždaug 50 metų anksčiau, negu Jeronimas užbaigė lotyniškąją „Vulgatą“. Nors vis dar ginčijamasi, kaip Tišendorfas galėjo išnešti tą kodeksą iš vienuolyno, jis išleido jį ir taip padarė prieinamą mokslininkams.a

Kadangi „Sinajaus kodeksas“ buvo vienas iš seniausių rankraščių originalo kalba, jis ne tik atskleidė, kad Graikiškieji Raštai liko iš esmės nepakeisti, bet ir padėjo mokslininkams surasti į vėlesnius rankraščius įsibrovusias klaidas. Pavyzdžiui, „Sinajaus kodekse“ 1 Timotiejui 3:16, turint omenyje Jėzų, sakoma: „Jis buvo apreikštas kūne.“ Vietoj „jis“ daugumoje tuomet buvusių žinomų rankraščių buvo santrumpa, reiškianti „Dievą“ — mažas graikiško žodžio „jis“ pataisymas. Tačiau „Sinajaus kodeksas“ sudarytas daug anksčiau negu visi tie graikiški rankraščiai, kuriuose toje vietoje yra „Dievas“. Taigi iš to matosi, kad tekstas iškraipytas vėliau, galbūt norint paremti Trejybės dogmą.

Nuo Tišendorfo laikų buvo atrasta daugiau rankraščių. Šiandien iš viso yra žinoma apie 6000 Hebrajiškųjų Raštų ir daugiau kaip 13000 Graikiškųjų Raštų rankraščių. Palyginus juos, buvo sudarytas tikrai patikimas tekstas originalo kalba. Mokslininkas F. F. Brusas pasakė: „Įvairūs vertimai... nekeičia nė vieno svarbaus istorinio fakto ar mokymo apie krikščionių tikėjimą ir veiklą.“ Kadangi Biblija buvo verčiama į vis daugiau kalbų, kaip žmonės galėjo pasinaudoti tomis naujomis žiniomis?

Sargybos bokšto bendrija ir Biblija

1881-aisiais susibūrė maža, bet uoli Biblijos mokytojų bei tyrinėtojų grupė, vėliau tapusi Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrija. Iš pradžių jie platino kitų Biblijos draugijų išleistas Biblijas, tarp jų ir Tišendorfo Graikiškuosius Raštus. Tačiau 1890-aisiais jie jau patys dalyvavo Biblijos leidime finansiškai paremdami pirmąjį iš daugelio Biblijos leidimų. 1926-aisiais Bendrija ėmė spausdinti Bibliją savo pačios spausdinimo mašinomis. Tačiau vis labiau aiškėjo, kad reikalingas naujas Biblijos vertimas. Ar žinios, gautos tyrinėjant bei pateiktos ankstesnio šimtmečio mokslininkų, galėjo būti panaudotos rengiant suprantamą, prieinamą Bibliją? Tuo tikslu Bendrijos nariai 1946-aisiais pradėjo ruošti naują Šventojo Rašto vertimą.

Vienas vertimas, daug kalbų

Iš patyrusių pateptųjų brolių buvo sudarytas vertimo komitetas „Šventojo Rašto Naujojo Pasaulio vertimui“ anglų kalba parengti. Vertimas išėjo šešių tomų, kurie buvo išleisti 1950—1960 metais, pradedant Krikščionių Graikiškaisiais Raštais. Nuo 1963-iųjų jis buvo išverstas į 27 kalbas ir toliau verčiamas į dar kitas. Vertimų į kitas kalbas tikslas toks pat kaip ir angliškojo. Pirmiausia, vertimas turi būti tikslus, kuo artimesnis originalui. Prasmė neturi būti kraipoma siekiant prisiderinti prie tam tikrų doktrinų. Antra, būtina laikytis nuoseklumo ir visus svarbesnius žodžius, kiek įmanoma pagal kontekstą, versti vienodai. Tokiame vertime skaitytojas matys, kaip Biblijos rašytojai vartojo tam tikrus žodžius. Trečia, vertimas turi būti kiek galima pažodinis, prasmė aiški. Toks pažodinis vertimas padeda skaitytojui labiau pajusti originalo kalbų ypatumus bei su tuo susijusias mintis. Ir ketvirta, vertimas turi būti lengvai skaitomas bei gerai suprantamas paprastiems žmonėms.

Beveik pažodinis angliško „Naujojo Pasaulio vertimo“ stilius palengvina jį versti į kitas kalbas. Tuo tikslu Bendrijos vertėjų grupės dabar naudojasi pažangiomis kompiuterizuotomis priemonėmis, padedančiomis versti greičiau ir tiksliau. Tokia sistema padeda vertėjams surinkti visų svarbiausių angliškų žodžių atitikmenis vietine kalba. Ji įgalina juos tyrinėti visus Biblijoje esančius angliškai išverstus hebrajiškus bei graikiškus žodžius.

Vertimas iš anglų, o ne tiesiai iš hebrajų ir graikų kalbų, yra daug kuo pranašesnis. Sutrumpėja vertimo laikas, be to, visomis kalbomis įmanoma vartoti panašesnius terminus. Kodėl? Todėl, kad daug lengviau tiksliai versti iš vienos šiuolaikinės kalbos į kitą negu iš senovinės kalbos į įvairias šiuolaikines kalbas. Galiausiai vertėjai gali konsultuotis su vietiniais žmonėmis, kalbančiais dabartinėmis kalbomis, o ne prieš tūkstančius metų vartotomis.

Geroji naujiena visoms tautoms

Būtų galima dar daug rašyti apie ryžtingus vyrus ir moteris, padėjusius padaryti Bibliją labiausiai prieinama knyga žemėje. Per šimtmečius buvo išleista bent keturi milijardai Biblijų ir atskirų jos dalių daugiau kaip dviem tūkstančiais kalbų, kuriomis kalba gerokai per 90 procentų pasaulio gyventojų!

Biblijoje išpranašauta apie pasaulinį Dievo Karalystės skelbimą mūsų dienomis. Todėl pats Jehova Dievas neabejotinai vadovauja žmonėms, kad jie dabar padarytų Bibliją prieinamą beveik visur (Mato 13:47, 48; 24:14). Bebaimiai Biblijos vertėjai ir leidėjai praeityje rizikavo viskuo, kad mes turėtume Dievo Žodį — vienintelį dvasinės šviesos šaltinį moralinės tamsos pasaulyje. Tegu jų pavyzdys paskatina tave skaityti jį, gyventi pagal jį ir skleisti tą Žodį su tokiu pat įsitikinimu kaip jie. Taigi kasdien gauk kuo daugiau naudos iš patikimos Biblijos, kurią laikai savo rankose! (Izaijo 40:6-8, Brb red.)

[Išnaša]

[Lentelė 12 puslapyje]

Biblijos vertimų daugėja

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Kalbų

skaičius

1 Žydai pradeda versti Hebrajiškuosius Raštus į

graikų kalbą apie 280 m. p. m. e.

12 Jeronimas užbaigia lotyniškąją „Vulgatą“ apie 400 m. e. m.

35 Gutenbergas parengia pirmąją spausdintą Bibliją apie 1455 m.

81 Britanijos ir užsienio šalių Biblijos draugija įkuriama 1804 m.

Apytikris kalbų skaičius atitinkamai pagal metus

522

1900

600

700

800

900

1,049

1950

1,100

1,200

1,300

1,471

1970

2,123

1996

2,200

2,300

2,400

[Šaltinio nuoroda]

Šaltiniai: Christianity Today, United Bible Society

[Šaltinio nuoroda 9 puslapyje]

Mountain High Maps® Copyright © 1995 DigitalWisdom,Inc.

[Iliustracija 8 puslapyje]

Džedsonas buvo surištas ir velkamas

[Šaltinio nuoroda]

Iš Džesio Peidžo knygos Judson the Hero of Burma

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Tišendorfas išsaugojo vertingą rankraštį, rastą šiame Sinajaus kalno papėdėje esančiame vienuolyne

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.