Biblijos požiūris

Ar turėtume kaltinti Šėtoną dėl savo nuodėmių?

DĖL pirmos savo nuodėmės žmonės apkaltino Šėtoną. „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“, — pasakė Ieva (Pradžios 3:13). Nuo to laiko ‛senoji gyvatė, vadinama Velniu ir Šėtonu’, tūžta ant žmonių, ‛apakina [jų] protus’ ir ‛suvedžioja visą pasaulį’ (Apreiškimas 12:9; 2 Korintiečiams 4:4). Nors nė vienas negali išvengti jo spaudimo, ar tai reiškia, jog pasipriešinti jo įtakai neįmanoma? Ar visuomet jis kaltas, kai mes nusidedame?

Biblija paaiškina, jog Šėtonas iš tikrųjų apgavo Ievą (1 Timotiejui 2:14). Jai buvo įpiršta klaidinga mintis, kad pažeisdama Dievo įsakymą ji taptų įžvalgi bei nepriklausoma kaip Dievas (Pradžios 3:4, 5). Taip samprotaudama, ji nusidėjo. Vis dėlto Dievas ją laikė atsakinga ir nuteisė mirti. Kodėl? Todėl, kad nors Šėtonas ir melavo, ji puikiai žinojo Dievo įsakymą. Ji nebuvo verčiama nepaklusti; priešingai, ji kontroliavo savo veiksmus ir buvo visiškai pajėgi atsispirti Šėtono įtakai.

Priešinkis Velniui

Mes, žmonės, galime pasipriešinti Velniui. Efeziečiams 6:12 sakoma, kad „mes grumiamės“ su „dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“. Taigi aišku: Dievas tikisi iš mūsų, jog priešinsimės Šėtono įtakai. Bet kaip galima pasipriešinti Šėtono ir jo demonų antžmogiškai jėgai? Ar turime stoti nelygion kovon, kurią tikrai pralaimėsime? Ne, kadangi Dievas neliepia mums įveikti Šėtoną savo jėgomis. Jehova įvairiomis priemonėmis padeda priešintis Velnio gundymams ir nugalėti. Biblija atskleidžia, kas yra Velnias, kaip jis veikia ir kaip mes galime apsisaugoti nuo jo (Jono 8:44; 2 Korintiečiams 2:11; 11:14).

Kaip ‛priešintis Velniui’

Raštas pataria dvejopai priešintis Velniui. Jis skatina: „Būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jokūbo 4:7). Pirma, paklusti Dievui reiškia klausyti jo įsakymų. Nuolat prisimindami Dievą, jo gerumą, stulbinančią galią bei valdžią ir aukštas jo normas, turėsime jėgų priešintis Šėtonui. Be to, labai svarbu nuolat melstis (Efeziečiams 6:18).

Pasvarstyk, kaip Jėzus buvo gundomas Velnio. Iš atminties pacituoti įvairūs Dievo įsakymai, be abejo, padėjo Jėzui nepasiduoti. Nepavykus sugundyti Jėzaus, Šėtonas paliko jį. Po to išmėginimo Jehova per savo angelus dar labiau sustiprino Jėzų (Mato 4:1-11). Taigi su pasitikėjimu jis galėjo drąsinti savo pasekėjus melsti Dievo: „Gelbėk mus nuo pikto“ (Mato 6:13).

Dievas gelbsti, tačiau jis neuždengia mūsų apsauginiu skydu. Ne, jis ragina ugdytis dieviškąsias savybes, tokias kaip tiesa, teisingumas, ramybė bei tikėjimas. Šios savybės yra kaip ‛ginklai’, įgalinantys mus „išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Efeziečiams 6:11, 13-18). Tad Dievo padedami galime atsispirti Velnio pagundoms.

Antra, Jokūbo 4:7 patariama: „Priešinkitės velniui.“ Tai reikalauja atkaklių veiksmų — šalintis jo žalingos įtakos. Nesiduok jo klaidinamas ir atmesk materialistines bei nedoras filosofijas, taip paplitusias šiandieniniame pasaulyje. Priešintis Velniui ir aukoti savo gyvenimą Dievo tarnybai — tai neįkainojami ginklai kovoje su Šėtonu. Bet ar visos nuodėmės yra tiesioginis Velnio įtakos rezultatas?

Kova su savimi

Biblijos rašytojas Jokūbas paaiškina: „Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį“ (Jokūbo 1:14, 15). Deja, mes negalime visiškai įveikti įgimtų silpnybių ir netobulumo (Romiečiams 5:12). „Nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų taip teisus, kad tik gerai elgtųsi ir niekad nenusidėtų“, — sakoma Biblijoje (Ekleziasto 7:20).

Tai nereiškia, kad jokia nuodėmė mums nepavaldi. Kartais klaidingais sprendimais sukeliame sau pagundų. Nors blogas troškimas gali kilti dėl mūsų netobulumo arba dėl Šėtono įtakos, vis dėlto tik nuo mūsų priklauso, ar puoselėsime jį, ar atmesime. Apaštalas Paulius taikliai rašė: „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“ (Galatams 6:7).

Prisiimk atsakomybę

Dažniausiai žmonėms sunku pripažinti savo silpnybes, klaidas, trūkumus — trumpai tariant, nuodėmes (Psalmių 36:3). Prisiimti atsakomybę už nuodėmes mums galėtų padėti žinojimas, jog dabar Dievas nereikalauja iš mūsų tobulumo. „Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes“, — pasakė psalmininkas Dovydas (Psalmių 103:10). Nors Dievas atleidžia, jis vis dėlto tikisi, kad mes atkakliai kovosime, drausminsime save, priešinsimės Velnio pagundoms bei savo pačių polinkiams į nuodėmę (1 Korintiečiams 9:27).

Dievas pripažįsta Velnio galią veikti mūsų elgesį bei iš dalies jo atsakomybę už žmonijos nuodėmingą padėtį, bet mes irgi esame atsakingi. Tad Romiečiams 14:12 sakoma: „Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.“

Tačiau jeigu mes ‛bodimės pikto’ ir ‛laikomės gero’, nugalėsime pikta (Romiečiams 12:9, 21). Pirmoji moteris Ieva to nepadarė ir buvo nubausta už savo neklusnumą; ji galėjo nepasiduoti ir paklusti Dievui (Pradžios 3:16). Bet Dievas atsižvelgė į tai, kad Ieva buvo Velnio sugundyta. Velnias buvo prakeiktas ir pasmerktas visiškai sunaikinti (Pradžios 3:14, 15; Romiečiams 16:20; Žydams 2:14). Greitai mums nebereikės priešintis jo blogai įtakai (Apreiškimas 20:1-3, 10).

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

Erich Lessing/Art Resource, NY