Kodėl reikia tesėti pažadus?

„BALSUOK už žmogų, kuris mažiausiai žada — jis mažiausiai apvils“, — pasakė buvęs prezidento patarėjas Bernardas Baruchas. Atrodo, jog šiuolaikiniame pasaulyje pažadai duodami tam, kad būtų laužomi. Tai gali būti santuokų priesaikos, verslo sutartys ar pažadai daugiau laiko praleisti su vaiku. Daugelis nepaiso gerai žinomo principo: „Žmogus vertas tiek, kiek jis laikosi žodžio.“

Žinoma, daugelis nė neketina tesėti pažadų. Kiti duoda neapgalvotus pažadus, kurių negali ištesėti, ar sulaužo savo žodį vien dėl to, kad tai lengviausia išeitis.

Reikia pripažinti, jog tesėti pažadą gali būti sunku, jei susiklosto nenumatytos aplinkybės. Tačiau ar sulaužytas pažadas iš tiesų padaro daug žalos? Ar turėtum rimtai žiūrėti į savo pažadus? Trumpai patyrinėję Jehovos Dievo pavyzdį geriau suprasime, kodėl turėtume šį dalyką apsvarstyti iš esmės.

Jehova tesi savo pažadus

Mes garbiname Dievą, kurio pats vardas susijęs su jo pažadų įvykdymu. Bibliniais laikais vardas dažnai apibūdindavo patį asmenį. Taip yra ir su Jehovos vardu, kuris reiškia „Jis — tapimo priežastis“. Taigi Dievo vardas leidžia suvokti, jog jis tesės savo pažadus ir įgyvendins savo tikslus.

Elgdamasis pagal savo vardo reikšmę, Jehova tesėjo visus pažadus, duotus senovės Izraelio tautai. Atkreipdamas į juos dėmesį karalius Saliamonas tvirtino: „Palaimintas Viešpats, kuris davė ramybę savo tautai Izraeliui, kaip buvo pažadėjęs; neliko neišpildytas nė vienas žodis iš viso gerojo pažado, kurį Jis davė per savo tarną Mozę“ (1 Karalių 8:56, Brb red.).

Jehova yra toks patikimas, kad apaštalas Paulius galėjo padaryti išvadą: „Kai Dievas davė Abraomui pažadą, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi“ (Žydams 6:13, Brb red.).Taip, pats Jehovos vardas bei asmenybė garantuoja, jog jis neatsisako savo pažadų, net jeigu tai jam brangiai kainuotų (Romiečiams 8:32). Tas faktas, jog Jehova tesi savo pažadus, suteikia mums viltį, kad jis — mūsų sielos, arba gyvybės, inkaras (Žydams 6:19).

Jehovos pažadai ir mūsų ateitis

Mūsų viltis, tikėjimas bei pats gyvenimas priklauso nuo Jehovos pažadų išsipildymo. Kokią viltį puoselėjame? „Mes pagal [Dievo] pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Petro 3:13). Be to, Raštas duoda mums pagrindą tikėti, kad „bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apaštalų darbai 24:15). Galime būti tikri, jog tai kažkas daugiau nei dabartinis gyvenimas. Iš tiesų tai, ką apaštalas Jonas vadina „pažadu“, yra „amžinasis gyvenimas“ (1 Jono 2:25). Tačiau Jehovos pažadai jo Žodyje neapsiriboja vien ateitimi. Jie prasmingi mūsų kasdieniniam gyvenimui jau dabar.

Psalmininkas giedojo: „Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, ... jų šauksmą išgirs ir išgelbės juos (Psalmių 145:18, 19, Brb red.). Be to, Dievas garantuoja mums, jog „jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina“ (Izaijo 40:29, Brb red.). Kokia paguoda žinoti, kad ‛Dievas neleis mūsų gundyti daugiau nei mūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį’! (1 Korintiečiams 10:13, Brb red.) Jei patys patyrėme kurio nors iš šių pažadų išsipildymą, žinome, kad Jehova galima visiškai pasitikėti. Kaip tad mes turėtume žiūrėti į savo pažadus jam, atsižvelgdami į privilegijas, gaunamas dėl daugybės Dievo duotų pažadų, kuriuos jis tesi?

Tesėti savo pažadus Dievui

Mūsų pasiaukojimas Dievui, be abejo, yra pats svarbiausias pažadas, kokį tik galime duoti. Žengdami šį žingsnį parodome, jog norime tarnauti Jehovai amžinai. Nors Dievo įsakymai ir nėra sunkūs, gyvenant šioje sugedusioje daiktų sistemoje, vykdyti jo valią kartais gali būti nelengva (2 Timotiejui 3:12; 1 Jono 5:3). Tačiau jei kartą ‛pridėjome ranką prie arklo’ ir tapome pasiaukojusiais Jehovos tarnais bei jo Sūnaus Jėzaus Kristaus mokiniais, turėtume niekuomet nebesižvalgyti atgal į pasaulio dalykus, kuriuos palikome (Luko 9:62).

Kai meldžiamės Jehovai, galbūt pažadame jam, jog kovosime, kad įveiktume kokią silpnybę, ugdysime krikščioniškas savybes ar kuriuo nors atžvilgiu praplėsime teokratinę veiklą. Kas padės mums tesėti šiuos pažadus? (Palygink Ekleziasto 5:1–4.)

Nuoširdūs pažadai plaukia iš širdies bei proto. Todėl išsakydami savo pažadus Jehovai maldoje, atverkime jam širdį ir nuoširdžiai išsipasakokime apie būgštavimus, troškimus bei silpnybes. Meldžiantis dėl pažado, sustiprės mūsų apsisprendimas jį tesėti. Savo pažadus Dievui galime laikyti skola. Jei skola didelė, ją reikia mokėti laipsniškai. Panašiai yra ir su pažadais, kuriuos duodame Jehovai, — jiems ištesėti reikės laiko. Tačiau reguliariai duodami jam, ką galime, parodome, jog kalbame rimtai, ir todėl jis mus palaimins.

Dažnai, gal net kasdien, melsdamiesi dėl savo pažadų, galime parodyti, jog laikome juos svarbiais. Tai įrodys mūsų dangiškajam Tėvui, kad esame nuoširdūs. Be to, tai bus reguliarus priminimas. Dovydas tuo atžvilgiu paliko mums gerą pavyzdį. Giesmėje jis maldavo Jehovą: „O Dieve, išgirsk mano šauksmą, klausykis mano maldos! Amžinai giesmėmis šlovinsiu tavo vardą, kiekvieną dieną vykdysiu savo įžadus“ (Psalmių 61:2, 9).

Tesėdami pažadus ugdome pasitikėjimą

Nereikėtų žiūrėti lengvabūdiškai tiek į pažadus Jehovai, tiek į pažadus bendrakrikščionims. Mes neturėtume vienaip elgtis su Jehova, o kitaip su savo bendratikiais. (Palygink 1 Jono 4:20.) Kalno pamoksle Jėzus pasakė: „Tik tegul jūsų žodis taip reiškia taip, jūsų ne — ne“ (Mato 5:37, NW). Stengtis visuomet išlaikyti savo žodį patikimą yra vienas iš būdų ‛daryti gera tikėjimo namiškiams’ (Galatams 6:10). Kiekvienas ištesėtas pažadas ugdo pasitikėjimą.

Jei sulaužomas su pinigais susijęs pažadas, dažnai žala atrodo dar didesnė. Krikščionis turi laikytis žodžio grąžinti skolą, padaryti paslaugą ar vykdyti verslo sutartį. Tai patinka Dievui ir sustiprina tarpusavio pasitikėjimą, kuris toks svarbus, kad broliai ‛gyventų vienybėje’ (Psalmių 133:1, Brb red.).

Sutarties nesilaikymas gali pakenkti tiek susirinkimui, tiek su ja susijusiems asmenims. Vienas keliaujantysis prižiūrėtojas pažymi: „Debatai verslo klausimais, nuolatos iškylantys dėl nuomonės, jog kita šalis sulaužė sutartį, dažnai išeina viešumon. Dėl to broliai pasidalija į priešingas stovyklas ir atmosfera Karalystės salėje gali pasidaryti įtempta. Kaip svarbu rūpestingai apgalvoti kiekvieną sudaromą sutartį ir išdėstyti ją raštu!a

Be to, vertėtų būti apdairiems prekiaujant brangiais gaminiais ar patariant investuoti kapitalą, ypač jei patys iš to sandorio turime naudos. Taip pat reikia būti labai atsargiems ir negirti perdėtai tam tikrų prekių ar sveikų produktų naudos bei nežadėti nerealaus pelno iš investicijų. Meilė turėtų paskatinti krikščionį gerai paaiškinti, kokia galima rizika (Romiečiams 12:10). Kadangi daugelis brolių neturi didelės patirties verslo reikaluose, jie gali pasikliauti mūsų patarimu tiesiog dėl to, kad esame jų bendratikiai. Kaip būtų liūdna, jei šis pasitikėjimas nepasiteisintų!

Būdami krikščionys, verslo reikaluose negalime būti nesąžiningi arba nepaisyti teisėtų kitų žmonių interesų (Efeziečiams 2:2, 3; Žydams 13:18). Kad pelnytume Jehovos palankumą kaip ‛svečiai jo palapinėje’, turime būti patikimi. ‛Net nuostolį patirdami laikomės žodžio’ (Psalmių 15:1, 4).

Izraelio teisėjas Jeftė davė įžadą: jei Dievas suteiks jam pergalę prieš amonitus, tai jis paaukos Jehovai kaip deginamąją auką tą, kas pirmas sutiks jį grįžtantį su pergale. Jeftę pasitiko duktė — vienintelis jo vaikas, — tačiau Jeftė neatsiėmė savo žodžio. Dukrai nuoširdžiai pritariant, jis pasiūlė ją nuolat tarnauti Dievo šventykloje; tai, be abejo, buvo labai skausminga ir daug kainuojanti auka (Teisėjų 11:30–40).

Ypač tvirtai laikytis susitarimų įpareigoti susirinkimų prižiūrėtojai. Pasak 1 Timotiejui 3:2, prižiūrėtojas turi būti „nepeiktinas“. Taip verčiamas graikų kalbos žodis, reiškiantis „nepriekaištingas“. „Norima pasakyti, kad žmogus yra ne tik geros reputacijos, bet ir turi ją visai pelnytai“ (A Linguistic Key to the Greek New Testament). Kadangi prižiūrėtojui reikia būti nepriekaištingam, jo pažadai visada turi būti patikimi.

O kaip dėl kitokių pažadų

Kaip turėtume žiūrėti į pažadus, kuriuos duodame ne bendrakrikščionims? „Tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, — sakė Jėzus, — kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mato 5:16). Parodydami, jog laikomės savo žodžio, galime patraukti kitus prie mūsų krikščioniškos žinios. Nepaisydami pasaulinio dorovės normų nuosmukio, daugelis žmonių tebevertina sąžiningumą. Tesėti savo pažadus — tai vienas iš būdų parodyti meilę Dievui bei artimui ir patraukti mylinčiuosius tiesą (Mato 22:36–39; Romiečiams 15:2).

1998–aisiais tarnybiniais metais Jehovos Liudytojai praleido per milijardą valandų viešai skelbdami gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 24:14). Dalis šio skelbimo gali būti atmesta, jei nesilaikome žodžio verslo sutartyse ar kituose reikaluose. Kadangi atstovaujame tiesos Dievui, žmonės teisėtai tikisi, jog elgsimės sąžiningai. Būdami patikimi bei sąžiningi, ‛visa kuo puošiame mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą’ (Titui 2:10).

Savo tarnyboje turime progų laikytis žodžio, pakartotinai lankydami tuos, kurie parodė susidomėjimą Karalystės žinia. Jei sakome, kad apsilankysime vėl, turime taip ir padaryti. Apsilankyti pakartotinai, jei esame pažadėję, reiškia ‛neatsisakyti padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, kai turi jėgų jam tai padaryti’ (Patarlių 3:27). Viena sesuo taip paaiškino: „Kelis kartus esu sutikusi besidominčių žmonių, kurie sakė, jog kažkoks Liudytojas pažadėjo apsilankyti, bet nebeatėjo. Žinoma, suprantu, jog šeimininkų gali nebūti namie, ar aplinkybės susiklosto taip, kad apsilankyti pakartotinai neįmanoma. Tačiau nenorėčiau, kad kas nors taip kalbėtų apie mane, todėl darau visa, ką galiu, kad vėl surasčiau tą asmenį namuose. Manau, jog jei ką nors apvilsiu, tai šešėlis kris ant Jehovos bei visų mano brolių.“

Kartais galbūt nenorime aplankyti asmens, nes mums atrodo, jog jis tikrai nesidomi. Ta pati sesuo aiškina: „Aš nesistengiu spręsti, kiek susidomėta. Patirtis mane pamokė, jog pirmas įspūdis dažnai būna klaidingas. Todėl stengiuosi būti nešališka ir kiekvieną žmogų vertinu kaip būsimą brolį ar seserį.“

Tiek krikščioniškoje tarnyboje, tiek daugelyje kitų sričių turime parodyti, kad mūsų žodžiu galima pasitikėti. Tiesa, kai ką lengviau pasakyti, negu padaryti. Vienas išmintingas vyras pastebėjo: „Daugelis laiko save geros valios žmonėmis, bet kas gali rasti žmogų, kuriuo galėtum pasitikėti?“ (Patarlių 20:6) Pasitelkę ryžtą, galime būti patikimi ir laikytis savojo žodžio.

Gausios Dievo palaimos

Sąmoningai duoti tuščius pažadus nesąžininga, — tai tas pats, kaip išrašyti čekį, neturint banke lėšų jam padengti. Tačiau kokio atlygio bei palaimų sulaukiame tesėdami savo pažadus! Viena palaimų už tai, kad esame patikimi, yra gryna sąžinė. (Palygink Apaštalų darbų 24:16.) Tada jaučiamės patenkinti bei ramūs, ir sąžinė mūsų nekamuoja. Laikydamiesi duoto žodžio prisidedame ir prie susirinkimo vienybės, kuri priklauso nuo savitarpio pasitikėjimo. Be to, „tiesos žodis“ parodo mus esant tiesos Dievo tarnus (2 Korintiečiams 6:3, 4, 7).

Jehova ištikimas savo žodžiui ir nekenčia „melagingo liežuvio“ (Patarlių 6:16, 17). Sekdami savo dangiškuoju Tėvu, mes artinamės prie jo. Taigi turime svarią priežastį tesėti savo pažadus.

[Išnaša]

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Jeftė tesėjo savo pažadą, nors tai jį ir skaudino

[Iliustracijos 11 puslapyje]

Jei pažadėjai apsilankyti pakartotinai, gerai tam pasiruošk