mwbr19.03 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
KOVO 4–10 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | ROMIEČIAMS 12–14
„Ką reiškia rodyti krikščionišką meilę“
(Romiečiams 12:10) Mylėkite vienas kitą broliška meile, pirmi rodykite kitiems pagarbą.
it-1-E p. 55
Meilė
Brolišką meilę (gr. philadelphia) privalo rodyti kiekvienas krikščionių bendruomenės narys (Rom 12:10; Hbr 13:1; taip pat žiūrėk 1 Pt 3:8). Santykiai tarp bendruomenės narių turi būti tokie artimi, tvirti ir šilti kaip šeimoje. Nors bendruomenės nariai jau rodo brolišką meilę, jie yra raginami bendratikius mylėti vis labiau (1 Tes 4:9, 10).
Graikiškas žodis philostorgos (išvertus „mylintis ir prisirišęs“) vartojamas apibūdinti žmogų, kurį su kitu asmeniu sieja artimi, šilti santykiai. Viena šio sudurtinio žodžio šaknų, stergo, dažnai vartojama įvardyti prigimtinę meilę tarp šeimos narių. Apaštalas Paulius krikščionis skatino ugdytis šią savybę (Rom 12:10). Be to, Paulius paminėjo, kad paskutinėmis dienomis žmonės bus „nemylintys artimųjų“ (gr. astorgoi) ir kad tokie žmonės yra verti mirties (2 Tim 3:3; Rom 1:31, 32).
(Romiečiams 12:17–19) Niekam neatmokėkite blogu už bloga. Darykite, kas gera visų žmonių akyse. 18 Kiek įmanoma, kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. 19 Nekeršykite patys, mylimieji, – užleiskite vietą Dievo rūstybei, juk parašyta: „Kerštas mano, aš atmokėsiu, – sako Jehova.“
„Gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“
3 Perskaityk Romiečiams 12:17. Paulius moko, kad susidūrę su priešiškumu neturime atsilyginti tuo pačiu. Laikytis šio patarimo itin svarbu šeimoje, kurioje teisingą tikėjimą išpažįsta ne visi. Krikščionis sutuoktinis nepasiduoda polinkiui atkeršyti kitam už jo šiurkštumą aštriu žodžiu ar nemaloniu elgesiu. Juk ‘atmokėdami piktu už pikta’ nelaimėsime nieko gera, o tik galime pabloginti padėtį.
„Niekam neatmokėkite piktu už pikta“
12 Paulius toliau sako, kaip elgtis tiek su tikinčiais, tiek netikinčiais: „Neatmokėkite piktu už pikta.“ Šis raginimas logiškai siejasi su ankstesniais jo žodžiais: „Bodėkitės to, kas pikta.“ Argi gali kas nors tvirtinti nekenčiąs pikto, jeigu kitiems atsilygina bloguoju? Juk tai priešinga skatinimui, kad meilė turi būti „be veidmainystės“. Paskui Paulius priduria: „Rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse“ (Romiečiams 12:9, 17). Kaip mes taikome tokį patarimą?
13 Anksčiau Laiške korintiečiams Paulius pasakojo apie apaštalų patirtus persekiojimus. Jis rašė: „Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. [...] Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome“ (1 Korintiečiams 4:9–13). Tikrieji krikščionys šiandien irgi yra pasaulio stebimi. Aplinkiniai, matydami, jog darome gera, net kai patiriame neteisybę, galbūt palankiau atsilieps į mūsų skelbiamą žinią (1 Petro 2:12).
(Romiečiams 12:20, 21) Taip pat: „Jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį, jeigu trokšta, pagirdyk. Taip darydamas krausi kaitrias žarijas jam ant galvos.“ 21 Nesiduok blogio nugalimas – nugalėk blogį gerumu.
„Vienas kitam mielai atleiskite“
13 Kai kada žmogų, kuris tave užgavo, galbūt net pavyks sudominti Biblijos mokymais. Savo taktišku elgesiu gali ištirpdyti ir kiečiausią nusistatymą asmens, liejančio ant tavęs pyktį, ir paskatinti jį pasikeisti į gera. Ne veltui apaštalas Paulius rašė: „Jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk. Taip darydamas krausi kaitrias žarijas jam ant galvos. Nesiduok blogio nugalimas, bet nugalėk blogį gerumu“ (Rom 12:20, 21). Matydamas tavo supratingumą ir atjautą, tave įžeidęs asmuo galbūt pajus pagarbą krikščioniškoms normoms. Kad ir kaip kitas elgtųsi, pats išlik romus – šitaip suteiksi žmogui progą susimąstyti, kas tave skatina rodyti tokias gražias savybes (1 Pt 2:12; 3:16).
Ką vertinga radome
(Romiečiams 12:1) Todėl maldauju jus dėl Dievo gailestingumo, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui priimtiną auką, tebūna jūsų tarnystė sąmoninga.
Kaip pasirinkti pramogas
5 Su Jehovos garbinimu susiję viskas, ką darai. Paulius vaizdžiai paaiškino tai savo bendratikiams, gyvenantiems Romoje: „Raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą“ (Romiečiams 12:1). Tu tarnauji Dievui protu, širdimi, jėgomis, taigi – savo kūnu (Morkaus 12:30). Paulius tokią nuoširdžią tarnystę vadina auka, tad jo žodžiuose galima įžvelgti ir įspėjimą. Mozės įstatymas skelbė, jog Dievui nepriimtinos aukos, turinčios ydų (Kunigų 22:18–20). Vadinasi, jeigu krikščionio dvasinė auka kuo nors sutepta, Dievas jos nepriims. Kada galėtų taip nutikti?
6 Paulius Romos krikščionis ragino ‘neduoti nuodėmei savo kūno narių’ ir ‘marinti kūniškus darbus’ (Romiečiams 6:12–14; 8:13). Tame pačiame laiške jis buvo rašęs, kokių esama „kūniškų darbų“. Štai ką Paulius sakė apie tuos, kurie nuodėmiauja: „Jų burna pilna keiksmų“, „jų kojos eiklios kraują pralieti“, „jiems prieš akis nestovi Dievo baimė“ (Romiečiams 3:13–18). Krikščionis suteptų savo kūną, jei naudotųsi „kūno nariais“ tokiems ir panašiems nuodėmingiems darbams daryti. Pavyzdžiui, mėgaudamasis tuo, kas žema, – tarkim, pornografija ar sadistiniu smurtu, – jis ‘atiduoda [akis] nuodėmei’ ir taip suteršia visą savo kūną. Jo garbinimo auka nebėra šventa, todėl Dievui nepriimtina (Pakartoto Įstatymo 15:21; 1 Petro 1:14–16; 2 Petro 3:11). Kaip brangiai atsieina netinkamos pramogos!
(Romiečiams 13:1) Kiekvienas žmogus tebūna klusnus valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esamos valdžios pagal Dievo sutvarkymą užima joms skirtą padėtį.
Laiško romiečiams apžvalga
13:1. Kokia prasme viešosios valdžios yra „Dievo nustatytos“? Pasaulietinės valdžios „Dievo nustatytos“ ta prasme, kad Dievas leidžia joms viešpatauti, o kai kurias yra iš anksto numatęs. Biblijoje, kaip žinia, užrašyta ne viena pranašystė apie valdovus.
KOVO 11–17 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | ROMIEČIAMS 15–16
„Prašyk Jehovą ištvermės ir paguodos“
(Romiečiams 15:4) Mat visa, kas kadaise parašyta, mums pamokyti parašyta, kad dėl savo ištvermės ir Raštų teikiamos paguodos turėtume viltį.
„Verkite su verkiančiais“
11 Pasakojimas apie tai, kaip Jėzų paveikė Lozoriaus mirtis, tėra viena iš daugelio paguodžiančių Biblijos ištraukų. Ir nenuostabu, juk „visa, kas kadaise parašyta, mums pamokyti parašyta, kad dėl savo ištvermės ir Raštų paguodos turėtume viltį“ (Rom 15:4). Jei praradai brangų žmogų, paguodos gali semtis ir iš šių Šventojo Rašto žodžių:
▪ „Viešpats arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius“ (Ps 34:19, 20 [34:18, 19, Brb]).
▪ „Kai būnu neramus ir susirūpinęs, tu [Jehova] paguodi mane ir pralinksmini“ (Ps 94:19).
▪ „Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, kuris mus pamilo ir iš malonės suteikė amžinąją paguodą bei gerą viltį, tepaguodžia jūsų širdis ir tesustiprina jus“ (2 Tes 2:16, 17).
(Romiečiams 15:5) O ištvermės ir paguodos Dievas teįgalina jus visus turėti tokią pačią nuostatą, kokią Kristus Jėzus turėjo,
„Ištvermė teatlieka savo darbą iki galo“
5 Prašyk Jehovą stiprybės. Jehova yra „ištvermės ir paguodos Dievas“ (Rom 15:5). Jis vienintelis iki galo supranta tai, ką mums tenka patirti. Negana to, jis žino ir mūsų prigimtį, emocinę sandarą. Todėl gali suteikti pačią geriausią pagalbą, kai sunku. „Jis tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, – sakoma Biblijoje, – jis girdi jų šauksmą ir juos gelbsti“ (Ps 145:19). O kaip Dievas atsako į mūsų maldavimus padėti ištverti?
(Romiečiams 15:13) Vilties Dievas, matydamas jūsų pasitikėjimą juo, tepripildo jus visokio džiaugsmo ir ramybės, kad šventosios dvasios sustiprinti būtumėte pertekę vilties.
„Mylėk Jehovą, savo Dievą“
11 Dievas suteikia amžino gyvenimo viltį, kuri pripildo mus džiaugsmo ir ramybės (Rom 15:13). Jehovos duota viltis padeda mums pakelti tikėjimo išbandymus. Pateptieji krikščionys viliasi, kad jei liks ištikimi iki galo, bus apdovanoti gyvenimu danguje (Apr 2:10). O kiti Dievo tarnai puoselėja viltį amžinai gyventi žemėje, kur klestės rojus (Lk 23:43). Kai mąstome, ką nuostabaus Jehova yra mums numatęs, širdį užlieja džiaugsmas, ramybė. Tada „kiekvieno gero davinio ir kiekvienos tobulos dovanos“ Davėją mylime dar labiau (Jok 1:17).
Ką vertinga radome
(Romiečiams 15:27) Jos mielai tai padarė, nes yra jiems skolingos. Juk jeigu kitataučiai naudojasi šventiesiems suteiktomis dvasinėmis gėrybėmis, tai yra skolingi padėti jiems materialinėmis.
w89-E 12/1 p. 24, pstr. 3
„Kiek nuoširdi jūsų meilė“
Aišku, kitataučiai turėjo nelikti abejingi žinodami apie savo bendratikių nepriteklių. Šiaip ar taip, jie buvo skolingi Jeruzalėje gyvenantiems krikščionims. Argi ne iš Jeruzalės geroji naujiena pasiekė kitataučius? Paulius samprotavo: „Juk jeigu kitataučiai naudojasi šventiesiems suteiktomis dvasinėmis gėrybėmis, tai yra skolingi padėti jiems materialinėmis“ (Romiečiams 15:27).
(Romiečiams 16:25) Dievui, kuris gali jus sustiprinti, kaip byloja mano garsinama geroji naujiena ir žinia apie Jėzų Kristų, taip pat kaip byloja slėpinys, ilgus amžius nutylėtas, o dabar apreikštas,
it-1-E p. 858, pstr. 5
Numatymas
Mesijas, arba Kristus, turėjo būti žadėtasis Palikuonis, per kurį bus palaiminti visų tautų teisūs žmonės (Gal 3:8, 14). Pirmą kartą apie Palikuonį užsiminta po maišto Edene, bet dar prieš gimstant Abeliui (Pr 3:15). Tik po maždaug 4000 metų, kai buvo apreikštas „slėpinys“, paaiškėjo, kas bus tas Palikuonis, arba Mesijas. Šis slėpinys išties buvo „ilgus amžius nutylėtas“ (Rom 16:25–27; Ef 1:8–10; 3:4–11).
KOVO 18–24 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KORINTIEČIAMS 1–3
„Ar tu kūniškas ar dvasinis žmogus?“
(1 Korintiečiams 2:14) O kūniškas žmogus nepriima Dievo dvasios apreikštų dalykų, nes jam tai kvailystė. Jis negali jų suprasti, mat apie juos reikia spręsti dvasiškai.
Ką reiškia būti dvasingu žmogumi?
4 Visų pirma pakalbėkime apie kūnišką žmogų. Koks jo mąstymas? Toks žmogus yra pasidavęs pasaulyje vyraujančiam požiūriui, skatinančiam tenkinti kūno troškimus. Paulius šį požiūrį vadina „dvasia, dabar veikiančia neklusnumo sūnuose“ (Ef 2:2). Ji skatina elgtis kaip visi, nemąstant perimti aplinkinių pasaulėžiūrą. Dėl to daugelis daro, kas jiems patiems atrodo gerai, ir nesistengia laikytis Dievo normų. Kūniškas žmogus pernelyg rūpinasi savo prestižu, vaikosi materialinių dalykų ar mano, kad užvis svarbiau yra apginti savo teises.
5 Be to, kūniškas žmogus neretai užsiima „kūno darbais“ (Gal 5:19–21). Pirmame laiške Korinto bendruomenei Paulius paminėjo, kas dar būdinga tiems, kurie mąsto kūniškai: jie kursto nesutarimus, susiskaldymus, tarpusavyje bylinėjasi, negerbia viršenybės, be saiko valgo ir geria. Jie neįstengia atsispirti visokioms pagundoms (Pat 7:21, 22). Judas savo laiške tokius vadina „nedvasingais žmonėmis“ (Jud 18, 19).
(1 Korintiečiams 2:15, 16) Dvasinis žmogus apie visa tai gali spręsti, bet apie jį negali spręsti niekas. 16 „Kas gi yra perpratęs Jehovos mąstyseną, kad galėtų jį pamokyti?“ O mes turime Kristaus mąstyseną.
Ką reiškia būti dvasingu žmogumi?
6 O kokį žmogų galėtume pavadinti dvasingu? Jis brangina visa, kas susiję su dvasiniais dalykais. Priešingai nei kūniškam žmogui, jam labai svarbus ryšys su Dievu. Jis leidžiasi vedamas Dievo dvasios ir ima iš jo pavyzdį (Ef 5:1). Toks žmogus stengiasi viską vertinti Jehovos požiūriu. Dievas jam labai realus. Dvasingas žmogus kiekvienoje gyvenimo srityje stengiasi laikytis Jehovos normų (Ps 119:33; 143:10). Jis saugosi „kūno darbų“ ir savyje nokina „dvasios vaisių“ (Gal 5:22, 23).
Ką reiškia būti dvasingu žmogumi?
15 Kaip galėtume sekti Jėzumi? Iš 1 Korintiečiams 2:16 suprantame, kad mums reikia turėti „Kristaus mąstyseną“. O Romiečiams 15:5 esame raginami turėti „tokią pačią nuostatą, kokią Kristus Jėzus turėjo“. Vadinasi, kad būtume kaip jis, privalome perprasti jo mąstymą, įžvelgti visą jo savybių spektrą. Atminkime: užvis labiausiai Jėzui rūpėjo artimas ryšys su Dievu. Tad jeigu stengsimės Jėzumi sekti, mūsų santykiai su Jehova irgi taps glaudesni. Dėl to mokytis mąstyti taip kaip Kristus yra labai svarbu.
Ką vertinga radome
(1 Korintiečiams 1:20) Kur išminčius? Kur Raštų aiškintojas? Kur šio pasaulio mąstytojas? Ar Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste?
it-2-E p. 1193, pstr. 1
Išmintis
Vadovaudamasis savo išmintimi pasaulis išgelbėjimą, Dievo suteiktą per Kristų, atmetė kaip kvailystę; pasaulio valdovai, nors galbūt nusimanantys administraciniuose reikaluose, „šlovingąjį Viešpatį“ net prikalė prie stulpo (1 Kor 1:18; 2:7, 8). Bet Dievas įrodė, kad pasaulio išminčių išmintis – kvailystė. Jis sugėdino pasaulio išmintinguosius savo tikslui įgyvendinti pasitelkdamas tai, kas, jų požiūriu, buvo „iš Dievo ateinanti kvailystė“, ir žmones, kuriuos jie laikė kvailais, silpnais, žemos kilmės (1 Kor 1:19–28). Paulius priminė Korinto krikščionims, kad „šio pasaulio išmintis“ ir „šio pasaulio valdovų“ išmintis pavirs į nieką, todėl aiškindamas dvasinius klausimus jis nesirėmė žmonių išmintimi (1 Kor 2:6, 13). Kolosų krikščionis Paulius ragino saugotis susivilioti „filosofija [philosophias, pažod. „myliu išmintį“] ir tuščia apgaule – tuo, kas tėra žmonių tradicijos“ (Kol 2:8; palygink su 20–23 eilutėmis).
(1 Korintiečiams 2:3–5) Atvykau pas jus silpnas, bijodamas, drebėte drebėdamas. 4 Tai, ką kalbėjau ir skelbiau, buvo ne įtaigūs išminčiaus žodžiai – per mane veikė Dievo dvasia ir galybė, 5 kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, o Dievo galybe.
Laiškų korintiečiams apžvalga
2:3–5. Liudydamas Korinte, viename iš graikų filosofijos ir mokslo centrų, Paulius galėjo nerimauti, ar pavyks jam įtikinti savo klausytojus. Vis dėlto baimei ir silpnumui nepasidavė, atliko Dievo skirtąją tarnystę. Jeigu ir mums kada tektų gerąją naujieną apie Karalystę skelbti neįprastomis aplinkybėmis, – nesibaiminkime. Kaip ir Paulius, pasikliaukime Jehovos pagalba.
KOVO 25–31 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 KORINTIEČIAMS 4–6
„Truputis raugo įraugina visą maišymą“
(1 Korintiečiams 5:1, 2) Tiesą sakant, teko girdėti apie ištvirkavimą tarp jūsų, ir dar tokį ištvirkavimą, kokio nepasitaiko netgi tautose, – kad kažkas gyvena su savo tėvo žmona. 2 Ir jūs dėl to pučiatės?! Argi neturėtumėte liūdėti ir tai darantį pašalinti iš savo tarpo?
(1 Korintiečiams 5:5–8) atiduokite tokį Šėtonui, kad kūniška įtaka būtų pašalinta, o dvasia Viešpaties dieną būtų apsaugota. 6 Negerai, kad giriatės. Ar nežinote, kad truputis raugo įraugina visą maišymą? 7 Atsikratykite senojo raugo, būkite naujas maišymas, nes turite būti be raugo. Kristus, mūsų Paschos avinėlis, jau paaukotas. 8 Todėl švęskime ne su senu raugu ir ne su blogybės ir nedorumo raugu, bet su nerauginta nuoširdumo ir tiesos duona.
(1 Korintiečiams 5:13) O pašaliečius – argi ne Dievas? „Pašalinkite nedorėlį iš savo tarpo.“
it-2-E p. 230
Raugas
Apaštalas Paulius apie raugą kalbėjo perkeltine prasme, kai Korinto krikščionims nurodė iš bendruomenės pašalinti amoraliai besielgiantį vyrą. Jis rašė: „Ar nežinote, kad truputis raugo įraugina visą maišymą? Atsikratykite senojo raugo, būkite naujas maišymas, nes turite būti be raugo. Kristus, mūsų Paschos avinėlis, jau paaukotas.“ Paskui paaiškino, kokį „raugą“ jis turi omenyje. „Todėl švęskime ne su senu raugu ir ne su blogybės ir nedorumo raugu, bet su nerauginta nuoširdumo ir tiesos duona“ (1 Kor 5:6–8). Čia Paulius primena, ką vaizdavo žydų Neraugintos duonos šventė, kuri buvo švenčiama tuoj po Paschos. Kaip truputis raugo įraugina visą tešlą, taip gadinanti amoralaus žmogaus įtaka, leidus jam pasilikti, suterštų visą bendruomenę Jehovos akyse. Jie turėjo nedelsdami pašalinti „raugą“ iš savo tarpo, panašiai kaip ir izraelitams tos šventės metu nebuvo leidžiama savo namuose turėti jokio raugo.
it-2-E p. 869–870
Šėtonas
Ką reiškia atiduoti asmenį Šėtonui, „kad kūnas būtų sunaikintas“?
Patardamas Korinto bendruomenei, ką daryti su jos nariu, kuris begėdiškai ištvirkavo – gyveno su savo tėvo žmona, – apaštalas Paulius rašė: „Atiduokite tokį Šėtonui, kad kūnas būtų sunaikintas“ (1 Kor 5:5, išnaša). Kitaip tariant, jis nurodė pašalinti tą žmogų iš bendruomenės ir su juo nebebendrauti (1 Kor 5:13). Atiduoti jį Šėtonui reiškė atskirti nuo bendruomenės ir palikti pasaulyje, kurio dievas ir valdovas yra Šėtonas. Tartum „truputis raugo“ „visame maišyme“ šis vyras buvo „kūnas“, arba „kūniška įtaka“, bendruomenėje; pašalindama šį ištvirkautoją, dvasiškai mąstanti bendruomenė sunaikintų joje esantį „kūną“ (1 Kor 5:6, 7). Lygiai taip Paulius atidavė Šėtonui Himenėją ir Aleksandrą, nes jie atsižadėjo tikėjimo bei grynos sąžinės ir jų tikėjimo laivas sudužo (1 Tim 1:20).
(1 Korintiečiams 5:9–11) Savo laiške jums rašiau, kad nebebendrautumėte su ištvirkautojais. 10 Neturėjau omeny visų šio pasaulio ištvirkautojų, gobšuolių, grobikų ir stabmeldžių, antraip išvis turėtumėte iš pasaulio išeiti. 11 Dabar jums rašau, kad nebebendrautumėte su tokiu, kuris vadinasi brolis, tačiau yra ištvirkautojas, gobšuolis, stabmeldys, užgauliotojas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nė nevalgykite kartu.
Mylėk tuos, kuriuos myli Dievas
19 Tačiau su tais, kas nebėra krikščionių bendruomenės nariai, draugystę tenka nutraukti. Krikščionio draugu nebegali būti bendratikis, kuris atskiriamas nuo bendruomenės už tai, kad laužo Dievo įstatymą ir dėl to nesigaili, taip pat asmuo, kuris ima mokyti klaidingų doktrinų ir taip pamina tikėjimą ar tiesiog pats atsiskiria nuo bendruomenės. Dievo Žodis aiškiai nurodo, kad su tokiais nebendrautume (1 Korintiečiams 5:11–13; 2 Jono 9–11). Jeigu anksčiau su tuo asmeniu mus siejo artimas ryšys arba jeigu jis mūsų giminaitis, nutraukti bičiulystę gali būti itin nelengva. Ar būsime tvirti ir parodysime, kad ištikimybė Jehovai ir jo teisingiems įstatymams mums svarbiau už viską? Atmink, Jehovai ištikimybė ir klusnumas labai brangūs.
Ką vertinga radome
(1 Korintiečiams 4:9) Man atrodo, kad mus, apaštalus, Dievas išstatė paskutinius, tarytum kokius mirtininkus. Mes tapome reginiu pasauliui, angelams ir žmonėms.
Angelai – „tarnaujančios dvasios“
16 Krikščionys, patiriantys visokių sunkumų ir išmėginimų, yra ‘reginys angelams’ (1 Kor 4:9). Mūsų dievobaimingi darbai angelams išties yra pasigėrėtini, ir jei kuris nusidėjėlis atsiverčia, jie džiaugiasi (Lk 15:10). Krikščioniškas seserų elgesys irgi nelieka angelų nepastebėtas. Biblija moko, jog „moteris privalo turėti ant galvos valdymo ženklą dėl angelų“ (1 Kor 11:3, 10). Iš tikrųjų angelams malonu matyti, kad krikščionės ir apskritai visi Dievo tarnai žemėje laikosi teokratinės tvarkos, gerbia autoriteto principą. Patiems dangiškiesiems Dievo sūnums tai padeda geriau įsisąmoninti, jog privalu paklusti Aukščiausiajam.
(1 Korintiečiams 6:3) Ar nežinote, kad mes teisime angelus? Tai kodėl negalime išspręsti šio gyvenimo reikalų?!
it-2-E p. 211
Įstatymas
Angelai yra pavaldūs įstatymui. Angelai, padėtimi aukštesni už žmones, yra pavaldūs Dievo įstatymui ir įsakymams (Hbr 1:7, 14; Ps 104:4). Jehova net savo priešininkui įsakinėjo ir draudė peržengti tam tikras ribas (Job 1:12; 2:6). Arkangelas Mykolas parodė, jog pripažįsta ir gerbia Jehovos kaip Aukščiausiojo Teisėjo padėtį, kai ginčydamasis su Velniu pasakė: „Tesudraudžia tave Jehova“ (Jud 9; palygink su Zch 3:2). Dievas Jehova visus angelus atidavė pašlovintojo Jėzaus Kristaus valdžion (Hbr 1:6; 1 Pt 3:22; Mt 13:41; 25:31; Fil 2:9–11). Jėzaus įsakymu angelas buvo pasiųstas pas Joną (Apr 1:1). 1 Korintiečiams 6:3 apaštalas Paulius rašė, kad angelus pavesta teisti dvasiniams Kristaus broliams. Matyt, tai reiškia, jog jie kokiu nors būdu dalyvaus įvykdant nuosprendį piktosioms dvasioms.