Ar matai skirtumą „tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo“?

1, 2. Koks išbandymas šiandien tenka Dievo tarnams? (Žiūrėk nuotraukas straipsnio pradžioje.)

KAI KURIE medikai daug laiko praleidžia su žmonėmis, sergančiais užkrečiamosiomis ligomis. Savo pacientams jie, aišku, nori padėti, vis dėlto juos gydydami privalo būti labai atsargūs, kad neužsikrėstų patys. Jehovos garbintojų situacija tam tikru atžvilgiu panaši į tų medikų. Daugelis iš mūsų turime gyventi ir dirbti su žmonėmis, kurie užsikrėtę šio pasaulio dvasia ir kurių pasaulėžiūra bei elgesys Dievui nepriimtinas. Tai mums gali būti didelis išbandymas.

² Šiomis paskutinėmis dienomis pasaulį apėmęs moralinis chaosas. Savo antrame laiške Timotiejui apaštalas Paulius išvardijo, kokiais bruožais pasižymės žmonės, kuriems Dievas svetimas. Apaštalas pridūrė, kad tie neigiami bruožai laikui bėgant darysis vis ryškesni. (Perskaityk 2 Timotiejui 3:1–5, 13.) Nors tokiomis žmonių savybėmis tikriausiai baisimės, sugedęs aplinkinių elgesys ir požiūris mus vis tiek gali daugiau ar mažiau paveikti (Pat 13:20). Šiame straipsnyje pakalbėsime apie ryškų skirtumą tarp paskutinių dienų visuomenės ir Dievo tarnų. Taip pat aptarsime, ką turėtume daryti, kad teikdami kitiems dvasinę pagalbą patys neužsikrėstume pasaulio dvasia.

3. Kam būdingi 2 Timotiejui 3:2–5 išvardyti bruožai?

³ Apaštalas Paulius rašė: „Paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai.“ Paskui paminėjo 19 neigiamų savybių, būdingų mūsų laikmečio visuomenei. Panašų sąrašą randame ir Romiečiams 1:29–31, vis dėlto kai kurių laiške Timotiejui pavartotų žodžių ar frazių nerasime nei jo laiške romiečiams, nei kur nors kitur graikiškuosiuose raštuose. Paulius rašė „žmonės bus...“ ir tada privardijo visokių blogų savybių. Aišku, jomis pasižymi ne visi. Tikrieji krikščionys yra visai kitokie. (Perskaityk Malachijo 3:18.)

MŪSŲ POŽIŪRIS Į SAVE

4. Kaip apibūdintum pasipūtusį žmogų?

⁴ Paminėjęs, kad nemažai žmonių pernelyg mylės save ir pinigus, Paulius priduria, kad jie dar bus pagyrūnai, išpuikę ir pasipūtę. Tokie asmenys dėl savo gabumų, išvaizdos, socialinės ir materialinės padėties jaučiasi esą už kitus pranašesni ir trokšta kitų dėmesio bei liaupsių. Vienas biblistas puikybės užvaldytą žmogų apibūdino šitaip: „Savo širdyje jis pasistatęs mažą aukurą, kur pats sau lenkiasi.“ Dažnai išdiduolių nemėgsta netgi tie, kas patys pasikėlę į puikybę. Tikrai, išdidumas – atgrasi savybė.

5. Prašom pateikti pavyzdžių, bylojančių, kad puikybei gali pasiduoti net Jehovos tarnai.

⁵ Jehova puikybės labai nemėgsta. Biblijoje sakoma, kad jis nekenčia „išpuikusių akių“ (Pat 6:16, 17). Išdidumas kliudo žmogui artintis prie Jehovos (Ps 10:4). Ši savybė būdinga Šėtonui (1 Tim 3:6). Deja, puikybei pasidavė net kai kurie Jehovos tarnai. Štai Judo karalius Uzijas ilgą laiką buvo ištikimas Jehovai. Bet, „kai tapo galingas, jo širdis pasidarė tokia išdidi, kad nuvedė jį į pragaištį. Jis nusižengė Viešpačiui, savo Dievui, įeidamas į Viešpaties Namus atnašauti smilkalų ant smilkalų aukuro.“ Vėliau puikybė trumpam buvo užvaldžiusi ir karalių Ezekiją (2 Met 26:16; 32:25, 26).

6. Dėl ko Dovydas būtų galėjęs imti didžiuotis, bet kodėl nesididžiavo?

⁶ Kai kurie išpuiksta dėl savo išvaizdos, išlavinto kūno, populiarumo, muzikinių gabumų, socialinio statuso. Pavyzdžiui, Dovydas galėjo didžiuotis ne kuriuo nors vienu, o visais šiais dalykais, vis dėlto iki savo gyvenimo galo jis liko nuolankus. Kai nukovė Galijotą ir karalius Saulius pasiūlė savo dukrą jam į žmonas, Dovydas pasakė: „Kas aš, kas mano giminės ir kas mano tėvo namai Izraelyje, kad tapčiau karaliaus žentu?“ (1 Sam 18:18). Kas padėjo Dovydui neprarasti nuolankumo? Jis suprato, kad gražias savybes, gebėjimus, garbingą padėtį – visus gerus dalykus savo gyvenime – jis turi tik dėl to, kad Dievas nusižemino, parodė jam dėmesį ir jį apdovanojo (Ps 113:5–8; palygink su 1 Korintiečiams 4:7).

7. Kas skatina mus būti nuolankius?

⁷ Kaip kadaise Dovydas, Jehovos garbintojai šiandien irgi stengiasi rodyti nuolankumą. Mes nesiliaujame žavėtis nuostabia Dievo asmenybe: nors yra didingiausias Asmuo visatoje, jis visada toks nuolankus (Ps 18:36 [18:35, Brb]). Norime paklusti jo dvasios įkvėptam raginimui: „Apsivilkite širdinga atjauta, maloningumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3:12). Taip pat prisimename, kad meilė „nesigiria, nesipučia“ (1 Kor 13:4). Kiti, matydami, kad esame nuolankūs, galbūt panorės artintis prie Jehovos. Kaip vyrai gali būti „laimėti be žodžio, žmonų elgesiu“, taip ir kitus žmones prie Dievo gali patraukti mūsų nuolankumas (1 Pt 3:1).

MŪSŲ SANTYKIAI SU KITAIS

8. a) Kaip šiandien neretai žiūrima į neklusnumą tėvams? b) Kokį paliepimą vaikai randa Biblijoje?

⁸ Paulius apibūdino ir tai, kaip paskutinėmis dienomis žmonės elgsis vieni su kitais. Apaštalas rašė, kad vaikai bus neklusnūs tėvams. Knygose, filmuose, televizijos laidose toks neklusnumas neretai pateisinamas, netgi skatinamas. Bet iš tikrųjų jis ardo šeimos ryšius, o tai neigiamai atsiliepia visai visuomenei. Šią tiesą žmonės suvokia jau nuo senų laikų. Štai senovės Graikijoje asmuo, pakėlęs ranką prieš tėvus, prarasdavo visas pilietines teises; Romos imperijoje žmogus, sudavęs savo tėvui, būdavo pasmerkiamas kaip koks žmogžudys. Paliepimą gerbti tėvus randame tiek hebrajiškojoje, tiek graikiškojoje Šventojo Rašto dalyje (Iš 20:12; Ef 6:1–3).

9. Kas padės jaunuoliams būti klusniems savo tėvams?

⁹ Vaikai neužsikrės neklusnumo dvasia, jeigu nuolat turės omenyje, kiek gera tėvai yra dėl jų padarę. Be to, didesnę paskatą rodyti tėvams dėkingumą ir klusnumą vaikai jaus, jeigu atmins, kad šito reikalauja Jehova, visų mūsų Tėvas. Apie savo tėvus kalbėdami gražiai, jaunuoliai gali paskatinti ir kitus bendraamžius gerbti savo tėtį ir mamą. Aišku, jeigu patys tėvai neturi prigimtinės meilės savo vaikams, šiems gali būti sunku nuoširdžiai paklusti. Kai vaikas jaučia šiltą tėvų meilę, jis daug noriau jų klauso, net jeigu jam ir kyla pagunda pasielgti kitaip. Mūsų brolis Ostinas sako: „Neretai prisidirbdavau ir visaip bandydavau nuo bausmės išsisukti. Bet tėvai nustatydavo protingas ribas, paaiškindavo, kodėl įveda vieną ar kitą taisyklę, ir visada būdavo pasiruošę bendrauti. Tai padėjo man būti klusniam. Mačiau, kad jie manimi rūpinasi, todėl norėjau jų klausyti.“

10, 11. a) Kokios žmonių savybės byloja, kad jiems trūksta meilės? b) Kiek svarbi krikščionims yra meilė artimui?

¹⁰ Paulius išvardijo dar keletą savybių, būdingų tiems, kas stokoja meilės. Kaip kalbėjome, klusnumas glaudžiai susijęs su dėkingumu, todėl visai suprantama, jog pasakęs „neklusnūs tėvams“ apaštalas pridūrė, kad žmonės bus nedėkingi. Dar jie bus neištikimi, taip pat nesukalbami – nenorės vieni su kitais sugyventi. Jie bus piktžodžiautojai ir išdavikai, užgauliai kalbės tiek apie žmones, tiek apie Dievą. Bus daug šmeižikų – tokių, kurie skleis melus, kad suterštų gerą kitų vardą.a

¹¹ Priešingai nei dauguma žmonių pasaulyje, Jehovos garbintojai iš širdies myli savo artimą. Taip buvo visais laikais. Pasak Jėzaus, priesakas mylėti savo artimą buvo antras svarbiausias Mozės įstatyme, iškart po priesako mylėti Dievą (Mt 22:38, 39). Graikiškai tokia meilė artimui vadinama žodžiu agapē. Jėzus taip pat sakė, kad tarpusavio meilė bus skiriamasis tikrųjų krikščionių bruožas. (Perskaityk Jono 13:34, 35.) Meilę krikščionys turės rodyti net savo priešams (Mt 5:43, 44).

12. Kaip Jėzus rodė žmonėms meilę?

¹² Pats Jėzus rodė kitiems didžiulę meilę. Jis keliavo iš miesto į miestą skelbdamas žmonėms gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Jis gydė aklus, kurčius, luošus, raupsuotus, prikėlė mirusius (Lk 7:22). Nors daugelis jo nekentė, Jėzus už žmoniją netgi paaukojo gyvybę. Šitaip jis tobulai atspindėjo savo Tėvo meilę. Jehovos liudytojai visame pasaulyje stengiasi sekti Jėzaus pavyzdžiu ir kitus mylėti taip kaip jis.

13. Ką gera gali duoti tai, kad rodome kitiems meilę?

¹³ Mūsų rodoma meilė patraukia žmones prie mūsų dangiškojo Tėvo. Štai vienas vyras Tailande nuvyko į mūsų regioninį kongresą. Liudytojų tarpusavio meilė palietė jo širdį. Grįžęs namo jis pasiprašė, kad porąkart per savaitę jam būtų vedamos Biblijos studijos. Apie atrastą tiesą jis kalbėjo visiems savo giminaičiams. Po kongreso praėjus vos pusei metų, jis pirmą kartą atliko Biblijos skaitymo užduotį Karalystės salėje. Kad ištirtume, kaip mums sekasi rodyti kitiems meilę, pamąstykime: „Ar ieškau progų padėti savo namiškiams, bendruomenės nariams ir tiems, ką sutinku tarnyboje? Ar į kitus stengiuosi žiūrėti taip, kaip Jehova?“

VILKAI IR ĖRIUKAI

14, 15. Kokiomis blogomis savybėmis daugelis pasižymi ir kaip kai kurie pasikeitė?

¹⁴ Štai dar kelios paskutinėmis dienomis gyvenančių žmonių savybės, kurių mes, krikščionys, turime saugotis. Apaštalas Paulius sakė, kad daugelis bus nemylintys to, kas gera, arba, kaip rašoma kituose Biblijos vertimuose, nekenčiantys to, kas gera. Žmonės bus nesusivaldantys, nesutramdomi, kietakakčiai. Tokie elgiasi impulsyviai, nutrūktgalviškai ir nesusimąsto, kaip jų veiksmai atsilieps kitiems.

¹⁵ Daugelis tų, kas anksčiau pasižymėjo tokiomis savybėmis ir, galima sakyti, buvo panašūs į žvėris, smarkiai pasikeitė. Tie pokyčiai buvo vaizdžiai išpranašauti Biblijoje. (Perskaityk Izaijo 11:6, 7.) Pranašystėje skaitome, kad tokie žvėrys kaip vilkai ir liūtai taikiai sugyvena su naminiais gyvuliais: veršeliais ir ėriukais. Atkreipkime dėmesį, jog santaika įsivyraus todėl, kad „žemė bus kupina Viešpaties pažinimo“ (Iz 11:9). Kadangi gyvūnai negali mokytis apie Jehovą, suprantame, kad dvasine prasme ši pranašystė taikoma žmonėms.

16. Kaip kai kurie, padedami Biblijos, pasikeičia?

¹⁶ Daug mūsų brolių ir sesių, anksčiau buvę nuožmūs tarsi vilkai, dabar yra labai taikūs. Kai kurių gyvenimo istorijos publikuojamos svetainėje jw.org su rubrika „Biblija pakeitė jų gyvenimą“. Tie, kas pažino Jehovą ir ėmė jam tarnauti, visai nepanašūs į žmones, kurie tik iš pažiūros dievoti, bet atsižadėję dievotumo galios. Pastarieji gal ir sakosi garbiną Dievą, tačiau jų elgesys byloja visai ką kita. Nemažai tų, kas anksčiau buvo pikti ir nepakantūs, apsivilko „naująjį žmogų, sukurtą pagal Dievą tiesos teisume ir ištikimybėje“ (Ef 4:23, 24). Kai žmogus pradeda mokytis apie Dievą, jis pamato turįs prisiderinti prie jo normų. Tada ima keisti savo įsitikinimus, požiūrį, elgesį. Įgyvendinti tokias permainas nėra lengva, bet tikrai įmanoma – tiems, kas nuoširdžiai trokšta vykdyti Dievo valią, labai padeda jo šventoji dvasia.

„ŠALINKIS TOKIŲ!“

17. Ką daryti, kad mūsų nepaveiktų netinkamas pasaulio žmonių požiūris?

¹⁷ Skirtumas tarp tų, kas Dievui tarnauja ir kas netarnauja, vis ryškėja. Mes, tarnaujantieji Jehovai, turime sergėtis, kad nebūtume paveikti netinkamo kitų požiūrio. Tad klausome Dievo dvasios įkvėpto raginimo šalintis tokių, kuriems būdingi 2 Timotiejui 3:2–5 išvardyti bruožai. Aišku, išvengti bet kokio sąlyčio su tokiais žmonėmis nepavyks. Galimas dalykas, drauge su jais dirbame, mokomės, gal net gyvename. Vis dėlto nepersiimti jų mąstysena ir savybėmis tikrai galime. Turime stiprinti savo dvasingumą studijuodami Bibliją ir artimai bendraudami su tais, kurie tarnauja Jehovai.

18. Ką gera galime pasiekti savo gražiais žodžiais ir elgesiu?

¹⁸ Taip pat turime stengtis teikti kitiems dvasinę pagalbą. Ieškokime progų jiems paliudyti, prašykime Jehovą, kad padėtų tinkamu laiku ištarti tinkamą žodį. Drąsiai pasisakykime esą Jehovos liudytojai. Gražus mūsų elgesys tada teiks garbę ne mums, o Dievui. Biblijos žodžiais tariant, esame mokomi dabartinėje santvarkoje atsisakyti bedievystės, pasaulio geismų ir gyventi santūriai, teisiai ir dievotai (Tit 2:11–14). Jeigu elgsimės taip, kaip nori Jehova, kiti tai pastebės ir gal net pasakys: „Leiskite eiti su jumis, nes mes girdėjome, kad Dievas su jumis“ (Zch 8:23).