Pasiaukojimas ir laisvė pasirinkti
„Laisvei Kristus mus išlaisvino“ (GALATAMS 5:1, NTP).
1. Apie ką kalbant dažniausiai vartojami hebrajiški bei graikiški žodžiai, išversti „paaukojimas“, „paskyrimas“, „pašventinimas“?
MINTĮ apie atsiskyrimą, arba atskyrimą, tarnauti šventam tikslui, Biblijos rašytojai perteikė keliais hebrajiškais bei graikiškais žodžiais. Kai kuriose Biblijose jie verčiami „paaukojimas“, „paskyrimas“, „pašventinimas“. Kartais šios sąvokos vartojamos kalbant apie statinius — dažniausiai apie Dievo šventyklą senovės Jeruzalėje ir ten atliekamą garbinimą. Šie žodžiai retai kada vartojami kalbant apie nereliginius dalykus.
Pasiaukojimas „Izraelio Dievui“
2. Kodėl Jehova teisėtai galėjo būti vadinamas „Izraelio Dievu“?
2 1513 m. p. m. e. Dievas išlaisvino izraelitus iš Egipto vergijos. Netrukus jis sudarė su jais sandorą, atskirdamas juos kaip savo išrinktąją tautą. Jiems buvo pasakyta: „Jei tat klausysite mano balso ir laikysite mano sandorą, jūs būsite mano [„ypatinga“, NW] nuosavybė tarp visų tautų; nes mano yra visa žemė“ (Išėjimo 19:5; Psalmių 134:4). Padaręs izraelitus savo ypatinga nuosavybe, Jehova teisėtai galėjo būti vadinamas „Izraelio Dievu“ (Jozuės 24:23, Brb red.).
3. Kodėl Jehova nebuvo šališkas išsirinkdamas Izraelį savo tauta?
3 Padarydamas izraelitus savo pasiaukojusia tauta, Jehova nesielgė šališkai, nes jis meilingai rūpinosi ir neizraelitais. Jis mokė savo tautos žmones: „Jei jūsų žemėje gyventų ateivis ir pasiliktų jūsų tarpe, to jam neprikaišiokite, bet tebūna jūsų tarpe lyg kad čiabuvis, ir jį mylėsite kaip patys save. Nes ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje. Aš Viešpats, jūsų Dievas“ (Kunigų 19:33, 34). Po daugelio šimtmečių Dievo požiūris padarė didelį įspūdį apaštalui Petrui; jis pripažino: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbai 10:34, 35).
4. Kokios buvo Dievo ir Izraelio gerų santykių sąlygos ir ar izraelitai jų laikėsi?
4 Atkreipk dėmesį, kad būti Dievui pasiaukojusia tauta reiškė laikytis tam tikrų sąlygų. Jo „ypatinga nuosavybė“ (NW) jie galėjo būti tik tada, jeigu griežtai pakluso Dievo balsui ir laikėsi jo sandoros. Deja, izraelitai nepatenkino šių reikalavimų. Atmetę pirmajame m. e. amžiuje Dievo siųstąjį Mesiją, jie prarado savo privilegijuotą padėtį. Jehova daugiau nebebuvo „Izraelio Dievas“. O kūniškieji izraelitai daugiau nebebuvo Dievui pasiaukojusi tauta. (Palygink Mato 23:23.)
„Dievo Izraelio“ pasiaukojimas
5, 6. a) Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas pranašiškus žodžius, užrašytus Mato 21:42, 43? b) Kada ir kaip pasirodė „Dievo Izraelis“?
5 Ar tai reiškia, kad Jehova dabar nebeturėjo jam pasiaukojusios tautos? Ne. Cituodamas psalmininko žodžius, Jėzus Kristus išpranašavo: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: ‛Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties [„Jehovos“, NW] padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.’ Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mato 21:42, 43).
6 ‛Tauta, duodanti vaisių’, pasirodė esąs krikščionių susirinkimas. Laikinai gyvendamas žemėje, Jėzus išsirinko pirmuosius būsimus to susirinkimo narius. O per 33 m. e. m. Sekmines pats Jehova Dievas įkūrė krikščionių susirinkimą išliedamas savo šventosios dvasios pirmiesiems maždaug 120 jo narių (Apaštalų darbai 1:15; 2:1-4). Kaip vėliau rašė apaštalas Petras, šis naujai sudarytas susirinkimas tapo „išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, įsigytąja liaudimi“. Išrinkta kokiam tikslui? „Išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė [juos] iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Petro 2:9). Kristaus pasekėjai, patepti Dievo dvasia, dabar buvo pasiaukojusi tauta, „Dievo Izraelis“ (Galatams 6:16).
7. Ką turėjo Dievo Izraelio nariai ir ko tad jiems buvo pasakyta vengti?
7 Nors šventosios tautos nariai buvo „įsigytoji liaudis“, jiems nereikėjo vergauti. Priešingai, jie turėjo didesnę laisvę negu pasiaukojusi kūniškojo Izraelio tauta. Šios naujos tautos būsimiesiems nariams Jėzus pažadėjo: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:32). Apaštalas Paulius nurodė, kad krikščionims nebereikėjo laikytis Įstatymo sandoros reikalavimų. Dėl to bendratikiams Galatijoje jis priminė: „Laisvei Kristus mus išlaisvino. Taigi stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Galatams 5:1, NTP)
8. Kaip krikščionių nuostatai užtikrina asmenims didesnę laisvę negu Įstatymo sandora?
8 Dievo Izraelis labai skiriasi nuo senovės laikų kūniškojo Izraelio: iki pat šiol jis tiksliai vykdo tai, ko reikalauja jo pasiaukojimas. Tai neturėtų stebinti, nes jo nariai patys nusprendė paklusti. Kūniškojo Izraelio nariai būdavo pasiaukoję iš prigimties, o Dievo Izraelio nariai tampa tokie savo noru. Taigi krikščionių nuostatai visiškai priešingi žydų Įstatymo sandorai, kai pasiaukojimas asmeniui būdavo primetamas be jokios teisės pasirinkti.
9, 10. a) Kaip Jeremijas nurodė, kad bus pasiaukojimo pokyčių? b) Kodėl tu manai, kad ne visi pasiaukoję krikščionys šiandien yra Dievo Izraelio nariai?
9 Pranašas Jeremijas išpranašavo pasiaukojimo pokytį: „Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir su Judu naują sandorą, — sako Viešpats, — ne tokią sandorą, kokią padariau su jų tėvais, kai juos, paėmęs už rankos, išvedžiau iš Egipto žemės. Jie sulaužė mano sandorą, nors Aš buvau jų valdovas. Bet tokią sandorą Aš padarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta“ (Jeremijo 31:31-33, Brb red.).
10 Turėdami Dievo įstatymą įrašytą ‛savo viduje’, tarytum ‛savo širdyse’, Dievo Izraelio nariai jaučia postūmį gyventi pagal savo pasiaukojimą. Jų motyvai svaresni negu kūniškųjų izraelitų, kurių pasiaukojimas buvo prigimtinis, o ne pasirinktas. Šiandien tvirtą nusistatymą vykdyti Dievo valią rodo ne tik Dievo Izraelis, bet ir daugiau kaip penki milijonai jo bendragarbintojų visame pasaulyje. Jie irgi paaukojo savo gyvenimą Jehovai Dievui, kad vykdytų jo valią. Nors šie asmenys neturi dangiškojo gyvenimo vilties kaip Dievo Izraelio nariai, jie džiaugiasi perspektyva amžinai gyventi žemėje valdomi dangiškosios Dievo Karalystės. Jie rodo dėkingumą už dvasinį Izraelį aktyviai padėdami mažam būreliui likusių jo narių „išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė [juos] iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“.
Išmintingai naudotis Dievo duota laisve
11. Su kokiu sugebėjimu buvo sukurtas žmogus ir kaip jis turėjo juo naudotis?
11 Dievas sukūrė žmones, kad jie brangintų laisvę. Jis davė jiems laisvą valią. Pirmoji žmonių pora pasinaudojo savo teise pasirinkti. Tačiau jų pasirinkimas buvo nemeilingas bei neišmintingas ir užtraukė jiems bei jų palikuonims nelaimę. Tai aiškiai rodo, kad Jehova niekada neverčia protingų kūrinių rinktis kelio, priešingo jų vidinėms paskatoms ar troškimams. Kadangi „Dievas myli linksmą davėją“, jis priima tik tokį pasiaukojimą, kuris pagrįstas meile, pasirinktas noringai bei džiugiai ir remiasi pasirinkimo laisve (2 Korintiečiams 9:7). Kitoks pasiaukojimas jam nepriimtinas.
12, 13. Kodėl Timotiejaus atvejis yra tinkamo vaikų auklėjimo pavyzdys ir ko imtis tai skatina daugelį jaunuolių?
12 Visiškai pripažindami šį reikalavimą, Jehovos Liudytojai pataria aukotis Dievui, bet niekada nė vieno neverčia to daryti, — netgi savo vaikų. Priešingai daugeliui bažnyčių, Liudytojai nekrikštija savo mažų kūdikių, tarsi vėliau galėtų priversti juos pasiaukoti neduodami teisės patiems pasirinkti. Sektinas Rašto pavyzdys yra jaunuolis Timotiejus. Jam, jau suaugusiam, apaštalas Paulius pasakė: „Laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės [„kūdikystės“, NW] pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ (2 Timotiejui 3:14, 15).
13 Įsidėmėtina, kad Timotiejus išmanė šventuosius raštus, nes buvo mokomas jų nuo kūdikystės. Jo motina ir senelė ne vertė, o skatino jį tikėti krikščionių mokymais (2 Timotiejui 1:5). Todėl Timotiejus suprato, jog išmintinga tapti Kristaus pasekėju, ir taip pats pasirinko krikščioniško pasiaukojimo kelią. Šiais laikais dešimtys tūkstančių jaunuolių ir merginų, kurių tėvai Jehovos Liudytojai, pasekė šiuo pavyzdžiu (Psalmių 110:3, Brb red.). Kiti ne. Tai asmeniško pasirinkimo dalykas.
Kieno vergas tu nuspręsi būti?
14. Kas Romiečiams 6:16 sakoma apie visišką laisvę?
14 Nė vienas žmogus nėra visiškai laisvas. Mūsų visų laisvę riboja fiziniai įstatymai, pavyzdžiui, traukos dėsnis, kurį ignoruoti žalinga. Nėra ir dvasiškai visai laisvų žmonių. Paulius samprotavo: „Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergiškai tarnauti jūs iš tiesų tampate vergais to, kurio klausote: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar klusnumas, vedantis į teisumą“ (Romiečiams 6:16).
15. a) Ką žmonės mano apie vergavimą, bet ką dauguma galiausiai daro? b) Ką mums patiems derėtų apsvarstyti?
15 Mintis, jog esi kažkieno vergas, daugeliui nemaloni. Tačiau šiandieniniame pasaulyje tikrovė tokia: žmonės dažnai leidžiasi manipuliuojami ir veikiami taip subtiliai, jog galiausiai nesąmoningai ima daryti tai, ko iš jų nori kiti. Pavyzdžiui, reklamos pramonė bei pramogų pasaulis stengiasi suvienodinti žmonių elgesį bei mąstymą, nustatinėdami jiems priimtinas normas. Politinės bei religinės organizacijos verčia žmones palaikyti jų idėjas ir tikslus dažnai ne įtikinamai argumentuodamos, o apeliuodamos į jų solidarumą ar ištikimybę. Kadangi Paulius nurodė, jog ‛tampame vergais to, kurio klausome’, mums visiems derėtų pasvarstyti: ‛Kieno vergas esu? Kas turi daugiausia įtakos mano sprendimams ir gyvenimo būdui? Dvasininkai, politiniai lyderiai, finansų magnatai ar pramogų pasaulio įžymybės? Kam paklūstu — Dievui ar žmonėms?’
16. Kokia prasme krikščionys yra Dievo vergai ir koks yra tinkamas požiūris į šią vergiją?
16 Krikščionys paklusnumo Dievui nelaiko neprotingu jų asmens laisvės pažeidimu. Jie noriai naudojasi savo laisve kaip ir jų Pavyzdys, Jėzus Kristus, derindami asmeniškus troškimus bei siekius su Dievo valia (Jono 5:30; 6:38). Jie ugdo „Kristaus protą“ (Brb red.) ir paklūsta jam kaip susirinkimo Galvai (1 Korintiečiams 2:14-16; Kolosiečiams 1:15-18). Tai panašu į elgesį moters, kuri išteka ir noriai bendradarbiauja su mylimu vyru. Iš tiesų apie visą pateptųjų krikščionių grupę kalbama kaip apie skaisčią mergelę, pažadėtą į sutuoktines Kristui (2 Korintiečiams 11:2; Efeziečiams 5:23, 24; Apreiškimas 19:7, 8).
17. Kuo nusprendė tapti visi Jehovos Liudytojai?
17 Kiekvienas Jehovos Liudytojas, ar turėtų dangiškąją ar žemiškąją viltį, pats nusprendė pasiaukoti Dievui, kad vykdytų jo valią ir paklustų jam kaip Valdovui. Kiekvieno Liudytojo pasiaukojimas buvo asmeniškas apsisprendimas verčiau tapti Dievo vergu, negu toliau vergauti žmonėms. Tai dera su apaštalo Pauliaus patarimu: „Jūs, brangiai nupirkti, nepasidarykite žmonių vergais“ (1 Korintiečiams 7:23).
Išmokime turėti naudos
18. Kada galimas Liudytojas būna tinkamas krikštytis?
18 Kad asmuo galėtų tapti Jehovos Liudytoju, jam reikia atitinkamai pasirengti pagal Raštą. Vyresnieji rūpestingai apsvarsto, ar galimas Liudytojas tikrai supranta krikščioniško pasiaukojimo prasmę. Ar jis iš tiesų nori būti Jehovos Liudytojas? Ar jis sutinka gyventi pagal tai, ko tas pasiaukojimas reikalauja? Jeigu ne, jis nėra tinkamas krikštytis.
19. Kodėl nėra pagrindo kritikuoti tuos, kurie nusprendžia tapti pasiaukojusiais Dievo tarnais?
19 Tačiau jeigu asmuo atitinka visus reikalavimus, kodėl jį reikėtų kritikuoti už tai, kad savanoriškai apsisprendė leistis veikiamas Dievo ir jo įkvėpto Žodžio? Ar pasiduoti Dievui ne taip priimtina kaip pasiduoti žmonėms? Ar tai mažiau naudinga? Jehovos Liudytojai taip nemano. Jie nuoširdžiai pritaria Izaijo užrašytiems Dievo žodžiams: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas naudinga, ir vedu keliu, kuriuo turėtum eiti“ (Izaijo 48:17, Brb red.).
20. Kaip žmones išlaisvina Biblijos tiesa?
20 Biblijos tiesa išlaisvina žmones nuo klaidingų religinių doktrinų, tokių kaip amžinos kančios pragaro ugnyje (Ekleziasto 9:6, 11). Ji pripildo jų širdis dėkingumo už tikrą viltį mirusiesiems — prikėlimą, kuris tapo įmanomas per Jėzaus Kristaus išperkamąją auką (Mato 20:28; Apaštalų darbai 24:15; Romiečiams 6:23). Biblijos tiesa išlaisvina žmones nuo nusivylimo, kurį sukelia vis nesipildantys politikų pažadai. Ji skatina jų širdis džiūgauti žinant, kad Jehovos Karalystė jau valdo danguje ir greitai valdys visą žemę. Biblijos tiesa išlaisvina žmones nuo įpročių, kurie, nors patinka puolusiam kūnui, užtraukia gėdą Dievui ir pareikalauja didelės duoklės: išyra draugystė, ištinka liga ir ankstyva mirtis. Trumpai tariant, būti Dievo vergu yra kur kas naudingiau, negu būti žmonių vergu. Iš tiesų pasiaukojimas Dievui žada palaimų „šiuo metu... ir būsimajame pasaulyje — amžinąjį gyvenimą“ (Morkaus 10:29, 30).
21. Kaip Jehovos Liudytojai žiūri į pasiaukojimą Dievui ir ko jie trokšta?
21 Jehovos Liudytojai šiandien yra pasiaukojusios tautos nariai ne iš prigimties kaip senovės izraelitai. Liudytojai priklauso pasiaukojusių krikščionių susirinkimui. Kiekvienas krikštytas Liudytojas tapo tokiu pasiaukodamas visiškai savanoriškai. Iš tiesų pasiaukoję Jehovos Liudytojai turi širdingus asmeniškus santykius su Dievu, puoselėjamus noriai tarnaujant jam. Jie nuoširdžiai trokšta išsaugoti tuos džiugius ryšius visada tvirtai laikydamiesi laisvės, kuriai Jėzus Kristus juos pašaukė.
Kaip tu atsakytum?
◻ Kodėl Dievas nebuvo šališkas išsirinkdamas Izraelį savo „ypatinga nuosavybe“ (NW)?
◻ Kodėl pasakytum, kad krikščioniškas pasiaukojimas neapriboja mūsų laisvės?
◻ Kuo naudinga pasiaukoti Jehovai Dievui?
◻ Kodėl geriau būti Jehovos, o ne žmonių vergu?
[Iliustracija 15 puslapyje]
Senovės Izraelyje pasiaukojimas Dievui buvo prigimtas
[Iliustracija 16 puslapyje]
Krikščioniškas pasiaukojimas yra pasirinkimo dalykas