Veiksmingas paraginimas

KRIKŠČIONIŲ vyresnieji turi sugebėti ‛raginti sveiku mokymu’ (Tit 1:9, Brb). Kartais tai tenka daryti labai sunkiomis aplinkybėmis. Duodant pamokymų svarbu vadovautis Rašto nurodymais. Taigi vyresniesiems dera klausyti patarimo ‛atsidėti raginimui’ (1 Tim 4:13, Jr). Nors šio skyriaus pamokymai skirti pirmiausia vyresniesiems ar šių pareigų siekiantiems broliams, tėvai kartais taip pat turi paraginti savo vaikus, o skelbėjai — Biblijos studijuotojus. Visais šiais atvejais tinka tie patys principai.

Kada reikia paraginimo. Kad žinotum, kada paraginti, patyrinėk kai kuriuos Biblijoje aprašytus atvejus. Apaštalas Petras ragino vyresniuosius atsakingai žiūrėti į savo pareigą ganyti Dievo kaimenę (1 Pt 5:1, 2). Paulius patarė Titui raginti jaunuolius būti santūrius (Tit 2:6). Bendratikius jis ragino ‛vienaip kalbėti’ ir saugotis tų, kurie mėgina tarp brolių kelti susiskaldymus (1 Kor 1:10, Brb; Rom 16:17; Fil 4:2). Nors Paulius gyrė Tesalonikos susirinkimo narius už gerus jų darbus, jis ragino juos daryti didesnę pažangą (1 Tes 4:1, 10). Petras maldavo krikščionis „susilaikyti nuo kūno geidulių“ (1 Pt 2:11). Judas skatino brolius ‛narsiai kovoti už tikėjimą’ ir nepasiduoti ištvirkusių bedievių įtakai (Jud 3, 4). Paulius patarė krikščionims raginti vieniems kitus, kad kurio nors neužkietintų nuodėmės klasta (Hbr 3:13). O Petras Kristaus dar neįtikėjusius žydus ragino: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“ (Apd 2:40)

Kokių reikia savybių norint paraginti panašiais atvejais? Kaip paraginti veikti neatidėliojant ir drauge išvengti spaudimo ar šiurkštumo?

„Meilės vardu.“ Jei raginame ne „meilės vardu“, mūsų raginimas nuskambės griežtai (Fm 9). Tiesa, kai veikti būtina neatidėliotinai, tai turi rodyti pati oratoriaus kalbėsena. Švelniu tonu tariami žodžiai skambėtų lyg atsiprašinėjimas. Raginimas turėtų būti rimtas, bet kartu ir atjaučiamas. Žodžiai, tariami su meile, bus veiksmingesni. Savo ir bendratikių vardu Paulius tesalonikiečiams kalbėjo: „Jūs žinote, kaip mes kiekvieną jūsų, tarsi tėvas savo vaikus, raginome“ (1 Tes 2:11, 12a). Tie krikščionių prižiūrėtojai ragino brolius su meile. Tegu ir mūsų žodžiai rodo nuoširdų rūpinimąsi klausytojais.

Būk taktiškas — neatstumk nuo savęs tų, kuriuos stengiesi paskatinti veikti. Bet ir nevenk paskelbti jiems „visų Dievo nutarimų“ (Apd 20:27). Jei supratingą žmogų maloniai paraginsi daryti, kas teisinga, jis neužsigaus ir jo meilė tau nesumažės (Ps 141:5).

Prieš raginant paprastai naudinga nuoširdžiai už ką nors pagirti. Apmąstyk savo brolių gerus darbus, labai džiuginančius Jehovą: tarnyboje rodomą tikėjimą, aukotis skatinančią meilę, ištvermę įveikiant sunkumus (1 Tes 1:2-8; 2 Tes 1:3-5). Jausdamiesi esą suprantami ir vertinami, broliai mieliau klausys paraginimo.

„Su didžiu kantrumu.“ Raginti svarbu „su didžiu kantrumu“ (2 Tim 4:2). Ką tai reiškia? Didžiai kantrus žmogus iškenčia neteisybę ar provokacijas. Jis tikisi patarimą duodąs ne veltui. Jei raginsi taip nusiteikęs, klausytojai nemanys, kad laikai juos nedorėliais. Tavo pasitikėjimas, jog broliai ir seserys tarnauja kiek leidžia jėgos, skatins juos trokšti daryti tai, kas teisinga (Hbr 6:9).

„Sveiku mokymu.“ Kaip vyresnysis gali ‛paraginti sveiku mokymu’? ‛Tvirtai laikydamasis patikimo žodžio kaip buvo išmokytas’ (Tit 1:9, Brb). Užuot reiškęs savo nuomonę, leisk kalbėti Dievo Žodžiui. Tegu Biblija padeda nuspręsti, ką sakyti. Paaiškink, kokių palaimų susilaukiama taikant Rašto patarimus nagrinėjamu klausimu. Apsvarstyk, kokios bus pasekmės — dabar ir ateityje — nesilaikant Dievo Žodžio, ir remkis tuo skatindamas auditoriją imtis tam tikrų veiksmų.

Įsitikink, kad klausytojams gerai paaiškinai, ką ir kaip daryti, ir kad jie suprato, jog argumentuoji iš Rašto. Jeigu Raštas suteikia laisvės nuspręsti pačiam, apibrėžk tos laisvės ribas. Užbaik galutiniu paraginimu, kuris sustiprintų klausytojų ryžtą veikti.

Su „laisve kalbėti“. Norint kitus raginti veiksmingai, reikia „laisvės kalbėti tikėjime“ (1 Tim 3:13, NW). Kas įgalina krikščionį kalbėti laisvai? Ogi tai, kad jo „gerų darbų pavyzdys“ derinasi su tuo, ką daryti jis ragina bendratikius (Tit 2:6, 7; 1 Pt 5:3). Tokiu atveju girdintieji paraginimą suvoks, jog kalbėtojas nesitiki iš jų to, ko nedaro pats. Jie matys galį sekti jo tikėjimu, kaip ir jis stengiasi sekti Kristumi (1 Kor 11:1; Fil 3:17).

Meilingas, Dievo Žodžiu pagrįstas raginimas gali būti labai naudingas. Svarbu, kad broliai, įpareigoti raginti, stengtųsi tai daryti tinkamai (Rom 12:8).