Tu gali ištverti iki galo

„Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse“ (ŽYDAMS 12:1).

1, 2. Ką reiškia ištverti?

„REIKIA jums ištvermės“, — rašė apaštalas Paulius pirmojo amžiaus krikščionims žydams (Žydams 10:36). Apaštalas Petras taip pat pabrėžė šios savybės svarbą ir ragino krikščionis: „Praturtinkite savo tikėjimą... ištverme“ (2 Petro 1:5, 6, Brb red). Tačiau ką iš tikrųjų reiškia ištvermė?

² Remiantis vienu žodynu, graikiškas veiksmažodis, verčiamas „ištverti“, reiškia „pasilikti, užuot pabėgus, ... nenusileisti, laikytis“. Kitame žodyne apie graikišką daiktavardį, verčiamą „ištvermė“, sakoma: „Tai dvasinė būsena, kai galima viską pakelti ne tiesiog taikstantis su aplinkybėmis, bet degant viltimi... Tai savybė, padedanti laikytis ant kojų stovint prieš vėją. Tai toks bruožas, dėl kurio sunkiausias išmėginimas gali virsti šlove, nes per skausmus žmogus mato tikslą.“ Todėl ištvermė įgalina neišsigąsti kliūčių bei sunkumų ir neprarasti vilties. Kam ypač pravarti tokia savybė?

3, 4. a) Kam reikia ištvermės? b) Kodėl turime ištverti iki pabaigos?

³ Visi krikščionys yra tarsi lenktynininkai, kuriems reikia ištvermės. Maždaug 65 m. e. m. apaštalas Paulius savo bendražygį ir kelionių draugą Timotiejų patikino: „Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Timotiejui 4:7, Brb red.). Paulius žodžiais „baigiau bėgimą“ savo krikščionišką gyvenimą prilygino lenktynėms su starto ir finišo linija. Tuo laiku jis pergalingai artėjo prie lenktynių baigmės ir neabejojo laimėsiąs dovaną. „Manęs laukia, — tęsė jis, — teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas“ (2 Timotiejui 4:8). Paulius buvo tikras gausiąs tą dovaną, nes ištvėrė iki pabaigos. O kaip yra su mumis?

⁴ Visus, stojusius į tokias lenktynes, Paulius skatino: „Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse“ (Žydams 12:1). Krikščionių lenktynės prasideda nuo pasiaukojimo Jehovai Dievui per Jėzų Kristų. Gera mokinystės pradžia — svarbi, bet galiausiai viską nulemia mūsų finišas. Jėzus pasakė: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 24:13). Lenktynininkų, sėkmingai pasiekusių finišą, laukia amžinasis gyvenimas! Tad prieš akis turime tikslą — privalome ištverti iki pabaigos. Kas padės mums pasiekti šį tikslą?

Būtina tinkamai maitintis

5, 6. a) Kam turime skirti dėmesį norėdami ištverti lenktynėse dėl gyvenimo? b) Kokiomis dvasinėmis priemonėmis turime naudotis ir kodėl?

⁵ Netoli Graikijos miesto Korinto buvo vieta, kur senovės laikais vykdavo Istmo žaidynės. Paulius neabejojo, kad Korinto broliai buvo matę atletikos bei kitokias varžybas. Todėl jis priminė krikščionims apie jų pačių lenktynes dėl gyvenimo: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte!“ Paulius pabrėžė, kaip svarbu nepasitraukti iš lenktynių ir laikytis iki galo. Kas galėjo jiems padėti? „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko“, — pridūrė jis. Taip, siekdami pergalės, senovės žaidynių dalyviai kruopščiai treniruodavosi, atidžiai rūpindavosi valgiu bei gėrimu ir kontroliuodavo visus savo užsiėmimus (1 Korintiečiams 9:24, 25).

⁶ Ką galima pasakyti apie krikščionių lenktynes? „Jei norite ištverti lenktynėse dėl gyvenimo, rūpinkitės dvasiniu maitinimusi“, — sako vienas Jehovos Liudytojų susirinkimo vyresnysis. Atkreipkime dėmesį, kokį dvasinį maistą mums tiekia ‛ištvermės Dievas’ Jehova (Romiečiams 15:5). Pagrindinis maistas yra jo Žodis, Biblija. Ar neturėtume laikytis parankaus Biblijos skaitymo tvarkaraščio? Be to, Jehova per „ištikimą ir protingą vergą“ pačiu laiku aprūpina mus žurnalais Sargybos bokštas ir Atsibuskite! bei kitais Biblija pagrįstais leidiniais (Mato 24:45, NTJ). Kruopščiai juos studijuodami, stiprėsime dvasiškai. Mums tikrai reikia ‛gerai išnaudoti laiką’ — skirti jį asmeninėms studijoms (Efeziečiams 5:16).

7. a) Kodėl neturime pasitenkinti vien žiniomis apie pagrindinius krikščionių mokymus? b) Kaip galime veržtis į „subrendimą“?

⁷ Laikytis krikščionies mokinystės kelyje mums padės veržimasis iš „pradinio mokymo“ į „subrendimą“ (Žydams 6:1, NTJ). Todėl būtina domėtis tiesos „pločiu ir ilgiu, ir aukščiu, ir gyliu“ bei maitintis „subrendusiems [skirtu] stipriu maistu“ (Efeziečiams 3:18; Žydams 5:12–14). Pavyzdžiui, turime keturis patikimus Jėzaus žemiškojo gyvenimo aprašymus: Mato, Morkaus, Luko ir Jono Evangelijas. Atidžiai tyrinėdami jas, sužinome ne tik ką Jėzus nuveikė bei jo asmenybės bruožus, bet suvokiame, kokie buvo jo veiksmų motyvai. Taip įgyjame „Kristaus protą“ (1 Korintiečiams 2:16, Brb red.).

8. Kaip krikščionių sueigos padeda mums ištverti lenktynėse dėl gyvenimo?

⁸ Paulius patarė bendratikiams: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną“ (Žydams 10:24, 25). Kaip stiprina krikščionių sueigos! Kaip atsigauname bendraudami su savo mylinčiais broliais bei sesėmis — juk jie rūpinasi mumis ir nori padėti ištverti iki pabaigos! Nebūkime lengvabūdžiai ir neatmeskime tokio Jehovos rūpinimosi. Stropiai studijuodami ir reguliariai lankydami sueigas, ‛būkime išmanymu subrendę žmonės’ (1 Korintiečiams 14:20).

Tave skatinantys stebėtojai

9, 10. a) Kaip stebėtojai gali drąsinti lenktynininkus ištverti? b) Kas yra Žydams 12:1 paminėtas ‛didelis mus supančių liudytojų debesis’?

⁹ Net gerai pasiruošęs bėgikas kartais gali dėl ko nors nusilpti. „Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos?“ — klausė Paulius (Galatams 5:7). Matyt, kai kurie Galatijos krikščionys užmezgė ryšius su blogomis draugijomis, todėl nusilpo lenktynėse dėl gyvenimo. Be abejo, lengviau bėgti lenktynėse, jei kas nors remia ir drąsina. Žaidėjus palaiko aistruoliai. Minios entuziazmas įkvepia varžovus kovoti nuo pradžios iki pat pabaigos. Žiūrovų šūksniai, dažnai lydimi muzikos bei plojimų, gali pakelti sportininkų dvasią, o to ypač reikia prieš finišą. Jų pritarimas tikrai skatina lenktynininkus.

¹⁰ Kas yra stebėtojai krikščionių lenktynėse dėl gyvenimo? Laiško žydams 11 skyriuje išvardijęs ištikimus ikikrikščioniškuosius Jehovos liudytojus, Paulius rašė: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, ... ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse“ (Žydams 12:1). Paulius savo palyginime vartoja ne tą graikišką žodį, kuriuo apibūdinamas apibrėžto dydžio ir tam tikros formos debesis. Pasak leksikografo V. Vaino, tai „debesis be kontūrų, dengiantis visą dangų“. Be abejo, Paulius turėjo omenyje didžiulę daugybę liudytojų — tarsi debesų masę.

11, 12. a) Kaip ištikimi ikikrikščioniškieji liudytojai gali tarsi skatinti mus ištverti lenktynėse? b) Kaip galime turėti dar daugiau naudos iš „didelio debesies liudytojų“?

¹¹ Ar ikikrikščioniškieji liudytojai tiesiogine prasme gali būti šiuolaikiniai stebėtojai? Ne. Jie yra mirę ir laukia prikėlimo. Tačiau kažkada tie žmonės patys sėkmingai lenktyniavo ir jų gyvenimo pavyzdžiai užrašyti Biblijoje. Studijuodami Raštą, savo mintyse tarsi regime juos, skatinančius mus bėgti lenktynėse iki pat finišo (Romiečiams 15:4).a

¹² Pavyzdžiui, kai mums kyla pasaulietiškų siekių pagunda, ar nebus lengviau išlikti savam kelyje, jeigu pamąstysime apie Mozę, atmetusį Egipto garbę? Jei užklupę išmėginimai atrodo labai slegiantys, pagalvokime apie sunkų Abraomo išbandymą, kai jam buvo liepta paaukoti savo sūnų Izaoką: tai tikrai paskatins mus neišduoti savo tikėjimo. ‛Didelis debesis’ anų liudytojų drąsins mus šiame kelyje tiek, kiek aiškiai matome juos savo supratimo akimis.

13. Kaip dabartiniai Jehovos Liudytojai skatina mus lenktynėse dėl gyvenimo?

¹³ Mus taip pat supa daugybė dabartinių Jehovos Liudytojų. Kokį puikų pavyzdį parodė pateptieji krikščionys bei „milžiniškos minios“ vyrai ir moterys! (Apreiškimas 7:9) Jų biografijos kartais spausdinamos šiame žurnale bei kituose Sargybos bokšto bendrijos leidiniuose.b Apmąstydami jų tikėjimo pavyzdį, būsime paskatinti ištverti iki pabaigos. Kaip gera, kai mus palaiko artimi draugai bei giminės, irgi ištikimai tarnaujantys Jehovai! Tikrai yra daug žmonių, palaikančių mus lenktynėse dėl gyvenimo.

Išmintingai nustatyk tempą

14, 15. a) Kodėl išmintinga apskaičiuoti savo tempą? b) Kodėl turime supratingai numatyti uždavinius?

¹⁴ Ilgų lenktynių bėgikas, tarkim, maratonininkas, turi išmintingai apskaičiuoti savo tempą. „Pradėjęs bėgti per daug greitai, neturėsi sėkmės, — rašoma žurnale New York Runner. — Tokiu atveju, ko gero, bus labai sunku bėgti keletą paskutinių kilometrų arba teks pasitraukti iš trasos.“ Vienas maratonininkas pasakoja: „Paskaitoje, skirtoje pasiruošti lenktynėms, mus aiškiai įspėjo: ‛Nesivykite greitesnių bėgikų. Bėkite savo tempu. Antraip jūs išvargsite ir galbūt iškrisite.’ Šie patarimai padėjo man laikytis iki pat finišo.“

¹⁵ Dievo tarnai iš visų jėgų privalo bėgti lenktynėse dėl gyvenimo (Luko 13:24). Vis dėlto Kristaus mokinys Jokūbas rašė: „Iš aukštybių kilusi išmintis... yra supratinga“ (Jokūbo 3:17, NW). Geri kitų krikščionių pavyzdžiai gali paskatinti mus daugiau tarnauti, o supratingumas padės numatyti realius uždavinius pagal savo gabumus bei aplinkybes. Rašte primenama: „Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu, nes kiekvienam reikės nešioti savo naštą“ (Galatams 6:4, 5).

16. Kaip nuolankumas padeda mums nustatyti savo tempą?

¹⁶ Michėjo 6:8 (Brb red.) yra apmąstytinas klausimas: „Ko Viešpats reikalauja iš tavęs: ... vaikščioti nuolankiai su Dievu.“ Būti nuolankiam reiškia atsižvelgti į savo ribotumus. Gal dėl pablogėjusios sveikatos arba senyvo amžiaus mažiau pajėgiame nuveikti Dievo tarnyboje? Nenusiminkime. Jehova džiaugiasi mūsų pastangomis bei aukomis, atsižvelgdamas į tai, ‛kiek galime, o ne kiek negalime’ (2 Korintiečiams 8:12; palygink Luko 21:1–4).

Žvelk į dovaną

17, 18. Kas padėjo Jėzui ištverti kančių stulpą?

¹⁷ Skatindamas Korinto krikščionis ištverti lenktynėse dėl gyvenimo, Paulius nurodė dar vieną įsimintiną Istmo žaidynių ypatybę: „Jie [bėga] norėdami gauti vystantį vainiką, o mes — nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas“ (1 Korintiečiams 9:25, 26). Tose senovės žaidynėse nugalėtojo prizas buvo vainikas, nupintas iš pušų ar kitų augalų arba net džiovintų laukinių salierų — iš tikrųjų „vystantis vainikas“. O kas laukia krikščionių, ištversiančių iki pabaigos?

¹⁸ Apaštalas Paulius taip rašė apie mūsų Pavyzdį, Jėzų Kristų: „Dėl jo laukiančio džiaugsmo jis iškentė kančių stulpą, nepaisydamas gėdos, ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Žydams 12:2, NW). Jėzus ištvėrė iki žemiškojo gyvenimo pabaigos žvelgdamas pro kančių stulpą į savo dovanas — tarp jų ir į džiaugsmą, kad prisidėjo prie Jehovos vardo pašlovinimo, išpirko žmones iš mirties ir kad galės atvesti juos į amžinąjį gyvenimą žemės rojuje, valdydamas kaip Karalius bei Vyriausiasis Kunigas (Mato 6:9, 10; 20:28; Žydams 7:23–26).

19. Į ką turime sutelkti dėmesį krikščionies mokinystės kelyje?

¹⁹ Pagalvok, kaip džiugu eiti krikščionies mokinystės keliu. Jehovos skirtas darbas skelbti gerąją Dievo Karalystės naujieną ir perduoti gyvybę gelbstinčias Biblijos žinias kitiems teikia didelį pasitenkinimą (Mato 28:19, 20). Kaip malonu, kai randame žmogų, norintį pažinti tikrąjį Dievą, ir padedame jam stoti į lenktynes dėl gyvenimo! Kad ir koks būtų žmonių požiūris į skelbiamą žinią, dalyvauti darbe, skirtame šlovinti Jehovos vardą, yra privilegija. Net jei mūsų skelbimo teritorijoje žmonės abejingi ar priešiški, ištvermingai tarnaudami esame laimingi, kad galime pradžiuginti Jehovos širdį (Patarlių 27:11). O didžioji jo pažadėta dovana yra amžinasis gyvenimas. Koks bus džiaugsmas! Turime žvelgti į tas palaimas ir nepasitraukti iš lenktynių.

Artėjant pabaigai

20. Kaip lenktynės dėl gyvenimo sunkės artėjant pabaigai?

²⁰ Lenktynėse dėl gyvenimo mes kovojame su savo didžiuoju priešininku, Šėtonu Velniu. Jis nepaliaujamai stengiasi mus, artėjančius prie pabaigos, parklupdyti arba priversti sulėtinti tempą (Apreiškimas 12:12, 17). Tikrai nelengva likti ištikimais, atsidavusiais Karalystės skelbėjais siaučiant karams, badui, epidemijoms ir patiriant visus kitus sunkumus, būdingus „pabaigos metui“ (Danieliaus 12:4; Mato 24:3–14; Luko 21:11; 2 Timotiejui 3:1–5). Be to, pabaiga kartais gali pasirodyti tolimesnė nei tikėjomės, ypač jei stojome į lenktynes prieš keletą dešimtmečių. Tačiau Dievo Žodis garantuoja, kad pabaiga ateis. Jehova sako, kad ji nevėluos. Pabaiga jau arti (Habakuko 2:3; 2 Petro 3:9, 10).

21. a) Kas mus sustiprins, jei tęsime lenktynes dėl gyvenimo? b) Kam turime būti pasiryžę artėjant pabaigai?

²¹ Kad mūsų lenktynės dėl gyvenimo būtų sėkmingos, reikia stiprintis Jehovos meilingai tiekiamu dvasiniu maistu. Be to, mums būtinas visokeriopas padrąsinimas, kurį galime gauti reguliariai bendraudami su savo bendratikiais, irgi bėgančiais lenktynėse. Jei net aršus persekiojimas ar nenumatytos aplinkybės apsunkins lenktynes, galime ištverti iki pat galo, nes Jehova suteikia „visa viršijančią jėgos apstybę“ (2 Korintiečiams 4:7, Brb red.). Kaip gera žinoti, ko Jehova nori, — pergalingos mūsų lenktynių baigties! Tvirtai pasiryžkime ‛ištvermingai bėgti mums paskirtose lenktynėse’ ir būkime visiškai tikri, jog „savo metu pjausime derlių, jei nepailsime“ (Žydams 12:1; Galatams 6:9, Brb red.).

[Išnašos]

Ar tu atsimeni?

◻ Kodėl turime ištverti iki pabaigos?

◻ Kokių Jehovos priemonių neturime atmesti?

◻ Kodėl išmintinga apskaičiuoti savo tempą?

◻ Koks džiaugsmas mūsų laukia, jei tęsime lenktynes?

[Iliustracija 18 puslapyje]

Semkis stiprybės iš krikščionių sueigų