Onesiforas — drąsus guodėjas
„PRISIMINKITE kalinius, tarsi patys būtumėte kaliniai, prisiminkite skriaudžiamuosius“ (Žydams 13:3). Kai apie 61 m. e. m. apaštalas Paulius užrašė šiuos žodžius, jis pats jau ne kartą buvo kalėjęs ir vėl turėjo būti įkalintas prieš savo nukankinimą (Apaštalų darbai 16:23, 24; 22:24; 23:35; 24:27; 2 Korintiečiams 6:5; 2 Timotiejui 2:9; Filemonui 1). Tuomet, kaip ir dabar, susirinkimai privalėjo rūpintis bendratikiais, patiriančiais savo tikėjimo išbandymus.
Ypač dėmesingas tam buvo Onesiforas, vienas iš pirmojo šimtmečio mokinių. Jis lankydavo Paulių jo antrojo įkalinimo Romoje metu. Apie jį apaštalas rašė: „Viešpats tebūna gailestingas Onesiforo namams, nes jis dažnai mane stiprindavo ir nesigėdijo mano grandinių, bet atvykęs į Romą rūpestingai ieškojo manęs ir surado“ (2 Timotiejui 1:16, 17). Ar tu kada nors skyrei laiko gerai apgalvoti, ką iš tikrųjų reiškia šie keli žodžiai? Taip darydamas, tikriausiai labiau įvertinsi Onesiforą. Tu suprasi, kad jis buvo drąsus guodėjas.
Antrasis Pauliaus įkalinimas
Po to, kai buvo išleistas iš savo pirmojo įkalinimo, Paulius vėl buvo Romos kalėjime, tačiau kitokiomis aplinkybėmis. Anksčiau Pauliaus draugai turėjo teisę ateiti pas jį į jo išsinuomotus namus, ir jis atrodė esąs įsitikinęs, kad artėja išvadavimas. Dabar, daugumos apleistam, kildavo mintys apie kankinio mirtį (Apaštalų darbai 28:30; 2 Timotiejui 4:6-8, 16; Filemonui 22).
Šį kartą Paulius buvo kalėjime apie 65 m. e. m. Maždaug prieš metus, 64 m. e. m. liepos mėnesį, Romą nusiaubė gaisras ir dėl to 10 iš 14 miesto rajonų buvo padaryta didžiulė žala. Pasak romėnų istoriko Tacito, imperatoriaus Nerono pastangos „neužgniaužė negarbingų gandų, kad gaisras kilo [jam] liepus. Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis... Jų mirtį lydėjo patyčios; apmautus žvėrių kailiais užsiundydavo šunimis, prikaldavo prie kryžiaus ar uždegdavo, o dienai baigiantis jie liepsnodavo tarsi naktiniai žibintai“.
Kai Paulius vėl pateko į kalėjimą, vyravo panaši atmosfera su panašia perspektyva. Nenuostabu, kad jis buvo toks dėkingas už savo draugo Onesiforo apsilankymus! Bet pažvelkime į tą pačią padėtį Onesiforo požiūriu.
Kalinio Pauliaus lankymas
Matyt, Onesiforo šeima gyveno Efeze (2 Timotiejui 1:18; 4:19). Nepranešama, ar Onesiforas atvykdavo į imperijos sostinę savais reikalais, ar specialiai aplankyti Pauliaus. Kaip bebūtų, apaštalas pažymi: ‛Atvykęs į Romą, jis dažnai mane stiprindavo’ (2 Timotiejui 1:16, 17). Kaip? Nors Onesiforas, matyt, padėjo Pauliui materialiai, būdamas su juo jis tikriausiai stiprino bei drąsino. Iš tikrųjų, kai kuriuose vertimuose skaitome: „Jis dažnai pakeldavo mano nuotaiką“, arba „jis dažnai paguosdavo mane“.
Tuo metu aplankyti kalinį krikščionį Romoje buvo sunku. Skirtingai negu pirmojo Pauliaus įkalinimo dienomis, Romos krikščionys, matyt, prarado ryšį su juo. Tokiame dideliame mieste kaip Roma buvo nelengva tarp daugybės įkalintųjų už įvairius nusižengimus surasti vieną menkai žinomą kalinį. Taigi reikėjo stropios paieškos. Mokslininkas Džiovanis Rostanjas taip apibūdina padėtį: „Sunkumai galėdavo būti įvairaus pobūdžio. Ieškoti reikėjo nepaprastai apdairiai. Šen bei ten renkant informaciją ir rodant didelį norą surasti kalėjimą, kuriame laikomas į daugybę nusikaltimų įsivėlęs senas fanatiškas kalinys, buvo galima sukelti nereikalingą įtarimą.“
Rašytojas P. N. Harisonas nupiešia ryškų tų aplinkybių paveikslą sakydamas: „Mes tarsi stebime vieną ryžtingą veidą praeivių minioje ir su kylančiu susidomėjimu sekame šį nepažįstamąjį iš tolimų Egėjo jūros pakrančių, kaip jis per nežinomų gatvių labirintą skinasi kelią, belsdamasis į daugybę durų ir įsigilindamas į kiekvieną tinkamą detalę; įspėtas apie pavojų, jis nenutraukia savo paieškos tol, kol kokiame nors menkai žinomame kalėjime pažįstamas balsas pasveikina jį, ir jis suranda prie romėnų kareivio prirakintą Paulių.“ Jei ta vieta buvo kiek nors panaši į kitus Romos kalėjimus, ten tikriausiai buvo šalta, tamsu bei purvina, daug pančių ir visokiausio sielvarto.
Būti atpažintam draugu tokio kalinio kaip Paulius buvo rizikinga. Dar pavojingiau buvo ir toliau jį lankyti. Prisipažinti esant krikščioniu reikštų rizikuoti būti suimtam ir nukankintam. Bet Onesiforas nepasitenkino apsilankydamas vos kartą ar du. Jis nei gėdijosi, nei bijojo tą daryti „dažnai“. Nepaisydamas pavojų, drąsiai ir meilingai pagelbėdamas Onesiforas iš tikrųjų gyveno pagal savo vardo reikšmę „Naudos nešėjas“.
Dėl ko Onesiforas darė visa tai? Brajanas Rapskis paaiškina: „Kalėjimas buvo ne tik fizinių kančių vieta, bet vieta didelio nerimo dėl kaliniui sukeliamos įtampos. Tokiame kontekste pagalbininkų buvimas šalia ir žodiniai padrąsinimai galėjo teikti kaliniui didžiulę emocinę paramą.“ Onesiforas aiškiai suprato tai ir rėmė savo draugą. Kaip Paulius turėjo branginti tokią pagalbą!
Kas atsitiko Onesiforui?
Savo antrajame laiške Timotiejui Paulius siuntė sveikinimus Onesiforo namiškiams, sakydamas apie jį: „Viešpats tesuteikia jam aną dieną rasti Viešpaties pasigailėjimą” (2 Timotiejui 1:18; 4:19). Daugelis mano, kad žodžiai „aną dieną“ nurodo Dievo teismo dieną, ir taip padaro išvadą, kad Onesiforas numirė. Jei tai tiesa, galbūt „Onesiforas per dažnai rizikavo eiti į šį pavojingą kvartalą ir už tai sumokėjo... savo gyvybe“, — spėlioja P. N. Harisonas. Žinoma, Onesiforas paprasčiausiai galėjo būti svetur, arba Paulius galėjo įskaityti ir jį, siųsdamas sveikinimus visiems jo namiškiams.
Kai kas tiki, kad tame teiginyje yra ypatinga prasmė: „Viešpats tesuteikia jam aną dieną rasti Jehovos pasigailėjimą.“ Jie mano, kad šie žodžiai pateisina tarpininkavimo maldas, nukreiptas sielų, gyvenančių ir galbūt kenčiančių kažkokioje dvasinėje srityje, naudai. Tačiau tokia nuomonė prieštarauja Raštų mokymui, kad mirusieji nieko nebežino (Ekleziasto 9:6, 11). Net jei Onesiforas buvo miręs, Paulius tiesiog išreiškė troškimą, kad jo draugas rastų Dievo pasigailėjimą. „Mums duota teisė puoselėti tą troškimą visų atžvilgiu, — sako R. F. Hortonas. — Bet melstis už mirusiuosius ir aukoti mišias už juos yra nuomonė, tolima [apaštalo] minčiai.“
Būkime ištikimi guodėjai
Ar Onesiforas iš tikrųjų neteko gyvybės tuomet, kai padėjo Pauliui, ar ne, jis tikrai ja rizikavo, kad surastų apaštalą ir lankytų jį kalėjime. Ir negali būti abejonės, kad Paulius brangino labai reikalingą paramą ir padrąsinimą, kurį gavo iš Onesiforo.
Kai bendrakrikščionys patira išbandymus, persekiojimą ar įkalinimą, galime būti pasiruošę guosti ir drąsinti juos. Todėl melskimės už juos ir meilingai darykime viską, kad galėtume jiems padėti (Jono 13:35; 1 Tesalonikiečiams 5:25). Būkime drąsūs guodėjai kaip Onesiforas.
[Iliustracija 31 puslapyje]
Onesiforas drąsiai guodė įkalintą apaštalą Paulių