Bjaurėkimės tuo, kas bloga

JEHOVA yra šventas Dievas. Senovės laikais jis buvo „Israėlio Šventasis“, todėl reikalavo, kad Izraelis būtų švarus, nesuterštas (Psalmių 88:19). Jis pasakė savo išsirinktajai tautai: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas“ (Kunigų 11:45, Brb red.). Kiekvienam norėjusiam ‛žengti į Viešpaties kalną’ reikėjo turėti ‛nekaltas rankas ir nesuteptą širdį’ (Psalmių 23:3, 4). Tai reiškė ne tik vengti nuodėmingų poelgių. Reikėjo ‛neapkęsti pikto’ (Patarlių 8:13).

Jehova meilingai davė detalius įstatymus, kad Izraelio tauta galėtų nustatyti, kas yra nedora, ir vengti to (Romiečiams 7:7, 12). Šiuose įstatymuose, be kita ko, buvo nurodytos griežtos dorovės taisyklės. Svetimavimas, homoseksualizmas, kraujomaiša ir santykiavimas su gyvuliais buvo žinomi kaip nešventi dvasią užteršiantys veiksmai (Kunigų 18:23; 20:10-17). Asmenys, nusikaltę tokiais žemais poelgiais, buvo sunaikinami Izraelio tautoje.

Kai „Dievo Izraeliu“ tapo pateptųjų krikščionių susirinkimas, jiems buvo nustatytos panašios dorovės normos (Galatams 6:16). Krikščionys taip pat turėjo ‛bodėtis pikto’ (Romiečiams 12:9). Jehovos žodžiai Izraeliui tiko ir jiems: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Petro 1:15, 16). Krikščionių susirinkime neturėjo būti tokių gadinančių nešventų dalykų kaip ištvirkavimas, svetimavimas, homoseksualizmas, santykiavimas su gyvuliais ir kraujomaiša. Atsisakiusieji nustoti taip elgtis būdavo pašalinami iš Dievo Karalystės (Romiečiams 1:26, 27; 2:22; 1 Korintiečiams 6:9, 10; Žydams 13:4). Šiomis „paskutinėmis dienomis“ tos pačios normos tinka „kitoms avims“ (2 Timotiejui 3:1; Jono 10:16). Todėl pateptieji krikščionys ir kitos avys sudaro švarią ir sveiką tautą, galinčią vadintis savo Dievo vardu — Jehovos Liudytojai (Izaijo 43:10, NW).

Išlaikyti susirinkimą švarų

Pasaulis — priešingai — atlaidžiauja už įvairiausius amoralumus. Nors tikrieji krikščionys yra kitokie, jie neturėtų pamiršti, kad daugelis dabar tarnaujančiųjų Jehovai kažkada buvo pasaulyje. Daug žmonių prieš pažindami mūsų šventą Dievą nežinojo, kodėl neturėtų tenkinti savo nuodėmingo kūno troškimų bei fantazijų, ir buvo pasinėrę į „aistrų verpetą“ (1 Petro 4:4). Apaštalas Paulius, aprašęs tautų nedorų žmonių pasibjaurėtinus įpročius, pasakė: „Kai kurie buvote tokie.“ Vis dėlto toliau jis pasakė: „Bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Korintiečiams 6:11).

Kaip paguodžia šie žodžiai! Ką asmuo bebūtų daręs anksčiau, jis pasikeičia, kai šlovingoji geroji naujiena apie Kristų paveikia jo širdį. Jis parodo tikėjimą ir pasiaukoja Jehovai Dievui. Nuo to momento jis gyvena tyrą gyvenimą, būdamas nuplautas Dievo akyse (Žydams 9:14). Nuodėmės, kurias padarė anksčiau, jam yra atleistos, ir jis gali ‛siekti to, kas priešakyje’a (Filipiečiams 3:13, 14, Brb red.; Romiečiams 4:7, 8).

Jehova atleido atgailaujančiam Dovydui už žmogžudystę ir svetimavimą ir atgailaujančiam Manasui už amoralią stabmeldystę ir daug pralieto kraujo (2 Samuelio 12:9, 13; 2 Kronikų 33:2-6, 10-13). Mes galime būti iš tiesų dėkingi, kad jis yra pasiruošęs atleisti ir mums, jeigu atgailausime ir artinsimės prie jo nuoširdžiai bei nusižeminę. Vis dėlto, nors Jehova atleido Dovydui ir Manasui, šie du vyrai — su jais ir Izraelis — turėjo patirti savo nuodėmingų poelgių pasekmes (2 Samuelio 12:11, 12; Jeremijo 15:3-5). Nors Jehova atleidžia atgailaujantiems nusidėjėliams, jų poelgiai taip pat gali turėti neišvengiamas pasekmes.

Neišvengiamos pasekmės

Pavyzdžiui, žmogus, kuris gyvena amoraliai ištvirkaudamas ir užsikrečia AIDS, gali priimti tiesą, pakeisti savo gyvenimą ir pasiaukoti bei pasikrikštyti. Tuomet jis yra dvasiškai švarus krikščionis, turintis santykius su Dievu ir nuostabią ateities viltį; bet jis vis tiek serga AIDS. Galiausiai jis gali numirti dėl ligos — tai liūdna, tačiau neišvengiama jo ankstesnio elgesio pasekmė. Kai kurie krikščionys galbūt patirs kitokias savo ankstesnio didelio amoralumo pasekmes. Daugelį metų po savo krikšto, galbūt visą likusį gyvenimą šioje daiktų sistemoje, jiems gali tekti kovoti su savo nuodėmingo kūno paskatomis sugrįžti prie ankstesnio amoralaus gyvenimo būdo. Padedant Jehovos dvasiai daugeliui pasiseka atsispirti. Tačiau jie turi nuolat kovoti (Galatams 5:16, 17).

Tokie asmenys nenusideda, jeigu suvaldo savo potraukius. Tačiau jeigu jie yra vyrai, jiems galbūt būtų išmintinga nuspręsti ‛nesiekti’ atsakomybės susirinkime, kol jie turi kovoti su stipriais kūniškais polinkiais (1 Timotiejui 3:1). Kodėl? Nes jie žino, kaip susirinkimas pasitiki vyresniaisiais (Izaijo 32:1, 2; Žydams 13:17). Jie supranta, kad su vyresniaisiais yra tariamasi daugeliu labai asmeniškų klausimų ir kad vyresnieji turi nagrinėti subtilius atvejus. Nebūtų meilinga, išmintinga ar supratinga asmeniui, nuolat kovojančiam su netyrais kūniškais troškimais, siekti tokios atsakingos padėties (Patarlių 14:16 Brb red.; Jono 15:12, 13; Romiečiams 12:1, NW).

Asmuo, prieš krikštą tvirkindavęs vaikus, gali patirti kitokias pasekmes. Sužinojęs tiesą, jis atgailauja bei pasikeičia, todėl neatsineša tos baisios nuodėmės į susirinkimą. Paskui jis gali padaryti puikią pažangą, visiškai įveikti savo netinkamus troškimus ir netgi būti linkęs ‛siekti’ atsakingos padėties susirinkime. Tačiau kaip tada, jeigu jis vis dar turi gyventi su savo dėme visuomenėje kaip asmuo, anksčiau tvirkindavęs vaikus? Ar jis būtų ‛nepeiktinas, ... turėtų gerą vardą tarp svetimųjų, ... būtų be kaltės’? (1 Timotiejui 3:1-7, 10; Titui 1:7) Ne, nebūtų. Taigi jis netiktų gauti privilegijas susirinkime.

Kai nusideda pasiaukojęs krikščionis

Jehova supranta, kad mes esame silpni ir kad netgi po krikšto galime nusidėti. Apaštalas Jonas rašė savo dienų krikščionims: „Rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jono 2:1, 2). Taip, Jėzaus aukos pagrindu Jehova atleidžia nusidėjusiems krikštytiems krikščionims, jeigu šie iš tiesų atgailauja ir nustoja blogai elgtis.

Vienas to pavyzdys buvo pirmojo amžiaus Korinto susirinkime. Apaštalas Paulius išgirdo apie ištvirkavimo su artimu giminaičiu atvejį tame naujame susirinkime ir nurodė, kad su ištvirkavusiu žmogumi būtų nutrauktas bendravimas. Vėliau nusidėjėlis atgailavo, ir Paulius paragino susirinkimą jį sugrąžinti (1 Korintiečiams 5:1, 13; 2 Korintiečiams 2:5-9). Taigi Jehovos meilingo gerumo gydančia galia ir didžia Jėzaus išperkamosios aukos verte tas žmogus buvo apvalytas nuo savo nuodėmės. Panašiai gali atsitikti ir šiandien. Tačiau netgi jeigu pasikrikštijęs asmuo, padaręs didelę nuodėmę, atgailauja ir gauna Jehovos atleidimą, vis tiek gali likti jo nuodėmės pasekmių (Patarlių 10:16, 17; Galatams 6:7).

Pavyzdžiui, jeigu pasiaukojusi mergina ištvirkavo, ji galbūt su skausmu atgailauja ir galiausiai yra dvasiškai pagydoma padedant susirinkimui. Tačiau kaip tada, jeigu ji dėl savo amoralumo tampa nėščia? Tuomet tai, ką ji padarė, neišvengiamai pakeičia visą jos gyvenimą. Svetimavęs vyras galbūt atgailauja ir bendravimas su juo nenutraukiamas. Tačiau jo nekalta sutuoktinė turi Raštu pagrįstą priežastį skirtis su juo ir ji gali nuspręsti taip padaryti (Mato 19:9). Jeigu ji atsiskiria, vyras, nors ir gavęs Jehovos atleidimą, turės visą likusį gyvenimą kęsti liūdnas savo nuodėmės pasekmes (1 Jono 1:9).

Kaip su vyru, kuris negailestingai išsiskiria su savo žmona, kad galėtų vesti kitą moterį? Galbūt jis galiausiai atgailaus ir bus sugrąžintas į susirinkimą. Bėgant laikui jis galbūt padarys pažangą ir ‛sieks brandumo’ (Žydams 6:1, NW). Tačiau kol jo pirmoji žmona gyvena be sutuoktinio, jis netiks užimti atsakingą padėtį susirinkime. Jis nėra „vienos žmonos vyras“, nes neturėjo Raštu pagrįstos teisės išsiskirti su savo pirmąja žmona (1 Timotiejui 3:2, 12, Brb red.).

Argi tai ne svarios priežastys krikščioniui ugdytis pasibjaurėjimą tuo, kas bloga?

Kaip su vaikų tvirkintoju?

Kaip tada, jeigu krikštytas suaugęs krikščionis seksualiai tvirkina vaiką? Ar tas nusidėjėlis toks nedoras, kad Jehova niekada jam neatleis? Nebūtinai. Jėzus pasakė, kad neatleidžiama už ‛piktžodžiavimą šventajai dvasiai’. Ir Paulius pasakė, kad nebėra jokios aukos už nuodėmes to, kuris sąmoningai nuodėmiauja, nors žino tiesą (Luko 12:10; Žydams 10:26, 27, NTP). Tačiau jokioje Biblijos vietoje nesakoma, kad suaugusiam krikščioniui, seksualiai išniekinusiam vaiką, — ar tai būtų kraujomaišos atvejis, ar ne — negali būti atleista. Iš tikrųjų jo nuodėmės gali būti nuplautos, jeigu jis nuoširdžiai atgailauja ir visiškai pakeičia savo elgesį. Tačiau jam galbūt vis tiek reikia kovoti su netinkamais kūno potraukiais, kuriuos išsiugdė (Efeziečiams 1:7). Ir tai gali palikti pasekmes, kurių jis negali pašalinti.

Pagal šalies, kurioje tvirkintojas gyvena, įstatymus jam tikriausiai reikės kalėti nustatytą laiką arba atlikti kitokią valstybės nustatytą bausmę. Susirinkimas nesaugos jo nuo to. Be to, tas vyras parodė turįs rimtą silpnybę, į kurią ateityje reikės atsižvelgti. Jeigu atrodys, kad jis atgailauja, jis bus skatinamas daryti dvasinę pažangą, dalyvauti lauko tarnyboje, netgi atlikti Teokratinės tarnybos mokyklos užduotis ir nemokomąsias užduotis Tarnybos sueigoje. Tačiau tai nereiškia, kad jis bus tinkamas užimti atsakingą padėtį susirinkime. Kokios yra to Raštu pagrįstos priežastys?

Viena, vyresnysis turi būti „susitvardąs“ (Titui 1:8). Tiesa, nė vienas iš mūsų nesusitvardo tobulai (Romiečiams 7:21-25). Tačiau suaugęs pasiaukojęs krikščionis, kuris nusideda seksualiai išniekindamas vaiką, parodo nenatūralią kūnišką silpnybę. Patirtis parodė, kad toks suaugęs žmogus gali tvirkinti ir kitus vaikus. Tiesa, ne kiekvienas vaikų tvirkintojas pakartoja savo nuodėmę, tačiau daug iš jų tai padaro. Susirinkimas negali ištirti širdžių ir nustatyti, kas turi, o kas neturi polinkio toliau tvirkinti vaikus (Jeremijo 17:9). Todėl Pauliaus patarimas Timotiejui ypač tinka tvirkinusių vaikus krikštytų asmenų atvejais: „Niekam greitomis neuždėk rankų ir neprisidėk prie svetimų nuodėmių“ (1 Timotiejui 5:22). Siekiant apsaugoti mūsų vaikus, vyras, žinomas kaip buvęs vaikų tvirkintojas, nebus laikomas tinkamu užimti atsakingą padėtį susirinkime. Be to, jis negali būti pionieriumi ar atlikti kokią nors kitą specialią visalaikę tarnybą. (Palygink su principu Išėjimo 21:28, 29.)

Kai kurie gali paklausti: ‛Argi nebuvo tokių, kurie darė kitokias nuodėmes, iš pažiūros atgailavo ir vėliau vėl padarė tą pačią nuodėmę?’ Tiesa, taip yra nutikę, tačiau reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius. Pavyzdžiui, jeigu asmuo nepadoriai meilinasi kitam suaugusiam žmogui, šis turi sugebėti atsispirti jo ar jos meilinimuisi. Vaikus daug lengviau apgauti, sugluminti arba terorizuoti. Biblija sako, kad vaikui trūksta išminties (Patarlių 22:15; 1 Korintiečiams 13:11). Jėzus paminėjo vaikus kaip nuolankaus nekaltumo pavyzdį (Mato 18:4; Luko 18:16, 17). Vaiko nekaltumas reiškia, kad jis visai neturi patirties. Dauguma vaikų yra atviri, trokšta įtikti, todėl juos nesunku išniekinti pinkles rezgančiam suaugusiam asmeniui, kurį jie pažįsta ir kuriuo pasitiki. Todėl susirinkimas atsakingas Jehovai apsaugoti savo vaikus.

Gerai auklėjami vaikai išmoksta klausyti savo tėvų, vyresniųjų ir kitų suaugusiųjų bei gerbti juos (Efeziečiams 6:1, 2; 1 Timotiejui 5:1, 2; Žydams 13:7). Būtų pritrenkiantis pasileidimas vienam iš tų atsakingų asmenų papiktnaudžiauti tuo nekaltu vaiko pasitikėjimu, norint suvilioti arba priversti jį ar ją pasiduoti seksualiniams veiksmams. Taip seksualiai tvirkinti žmonės dažnai daugelį metų kovoja norėdami užgydyti padarytą emocinę žaizdą. Todėl tokį vaikų tvirkintoją susirinkimas turi griežtai sudrausminti ir uždėti jam apribojimus. Turi rūpėti ne jo, kaip atsakingo asmens, padėtis, bet nepriekaištingas susirinkimo tyrumas (1 Korintiečiams 5:6; 2 Petro 3:14, Brb red.).

Jeigu vaikų tvirkintojas nuoširdžiai atgailauja, jis pripažins, kad išmintinga pritaikyti Biblijos principus. Jeigu jis iš tikrųjų išmoks bjaurėtis tuo, kas bloga, jis bodėsis savo poelgio ir kovos vengdamas vėl taip nusidėti (Patarlių 8:13; Romiečiams 12:9). Be to, jis tikrai dėkos Jehovai už Jo didelę meilę, dėl kurios atgailaujantis nusidėjėlis, toks kaip jis, vis dėlto gali garbinti mūsų šventą Dievą ir turėti viltį būti tarp „teisiųjų“, amžinai gyvensiančių žemėje (Patarlių 2:21).

[Išnaša]

[Anotacija 28 puslapyje]

Nors Jehova atleidžia atgailaujantiems nusidėjėliams, gali būti, kad jie neišvengs savo veiksmų pasekmių