Biblijos knyga Nr. 56: Titui

Rašytojas: Paulius

Parašymo vieta: Makedonija (?)

Baigta rašyti: apie 61—64 m. e. m.

„PAULIUS, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas [...] Titui, tikram savo vaikui bendrame tikėjime“ (Tit 1:1, 4). Taip prasideda Pauliaus laiškas bendradarbiui ir senam draugui Titui, kurį jis buvo palikęs Kretoje tinkamiau organizuoti bendruomenių veiklos. Taigi šiam teko nelengva užduotis. Iš Kretos salos, kuri senovėje, kaip kalbama, buvusi „dievų ir žmonių tėvo“ buveinė, kilo posakis „‘kretuoti’ kretietį“, kas reiškia „apmauti sukčių“.a Mat salos gyventojai buvo taip pagarsėję apgaulėmis, kad Paulius netgi pacitavo jų pačių pranašą: „Kretiečiai visuomet melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai“ (1:12). Apie Pauliaus dienų kretiečius taip pat sakoma: „Žmonės buvo nepastovūs, nenuoširdūs, vaidingi; be saiko pasidavę godumui, pasileidimui, melagystėms, girtuokliavimui; o tarp jų apsigyvenę žydai, atrodo, amoralumu netgi pranoko vietinius.“b Štai tokioje aplinkoje įsikūrė Kretos bendruomenės; dėl to tikintiesiems ypač reikėjo ‘atsisakius bedievystės ir pasaulio aistrų, gyventi santūriai, teisingai ir maldingai’, kaip ragino Paulius (2:12).

² Šioje Biblijos knygoje apie Pauliaus ir Tito bendrystę pasakyta labai nedaug. Tačiau iš kitų Pauliaus laiškų apie Titą galima nemažai sužinoti. Titas buvo graikas, dažnai lydėdavo apaštalą kelionėse ir bent vieną kartą buvo nuvykęs su juo į Jeruzalę (Gal 2:1-5). Paulius vadina jį savo „bičiuliu ir bendradarbiu“. Būtent Titą jis buvo pasiuntęs į Korintą, kai iš Efezo rašė pirmą laišką korintiečių bendruomenei. Būdamas Korinte Titas padėjo organizuoti rinkliavą broliams Jeruzalėje sušelpti, o paskui Pauliaus nurodymu grįžo užbaigti šio darbo. Po susitikimo su Pauliumi Makedonijoje grįždamas į Korintą Titas drauge paėmė ir antrą laišką korintiečiams (2 Kor 8:16-24; 2:13; 7:5-7).

³ Paleistas po pirmo įkalinimo Romoje, paskutinius savo tarnystės metus Paulius vėl bendravo su Timotiejumi ir Titu. Atrodo, kad jie darbavosi Kretoje, Graikijoje ir Makedonijoje. Paskui Paulius iškeliavo į Nikopolį (šiaurvakarinė Graikija), kur, matyt, buvo suimtas ir nugabentas į Romą laukti mirties nuosprendžio. Lankydamasis Kretoje Paulius ten paliko Titą, kad šis ‘sutvarkytų, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtų kiekvienam miestui vyresniuosius’, kaip jis nurodė. Laišką Paulius, atrodo, parašė netrukus po to, kai paliko Titą Kretoje, greičiausiai iš Makedonijos (Tit 1:5; 3:12; 1 Tim 1:3; 2 Tim 4:13, 20). Juo, kaip ir pirmuoju laišku Timotiejui, norėta padrąsinti bei palaikyti savo bendradarbį.

⁴ Laišką Paulius tikriausiai parašė kažkuriuo metu tarp pirmo ir antro įkalinimo Romoje, tai yra apie 61—64 m. e. m. Kad laiškas Titui autentiškas, įrodymų tiek pat, kiek ir tuo pačiu metu rašytiems laiškams Timotiejui. Šios trys Biblijos knygos dažnai vadinamos „ganytojiškais laiškais“. Rašymo stilius panašus. Laišką Titui cituoja Irenėjas ir Origenas, be to, jo kanoniškumą patvirtina daug kitų senovinių šaltinių. Jis yra Sinajaus ir Aleksandrijos rankraščiuose. Džono Railendo bibliotekoje saugomas papiruso fragmentas, P³², tai yra kodekso lapas iš maždaug III m. e. amžiaus, kuriame įdėtos Titui 1:11-15 ir 2:3-8.c Taigi ši knyga, be abejonės, priklauso įkvėptiems Raštams.

KUO VERTINGA

⁸ Kretos krikščionis supo melas, nedorybės ir godumas. Ar jie turėtų sekti paskui minią? O gal aiškiai išsiskirti iš kitų kaip žmonės, pašventinti Jehovai Dievui? Ragindamas per Titą, kad kretiečiai „rūpintųsi pirmauti gerais darbais“, Paulius sako, jog „tai gera ir naudinga žmonėms“. Tie žodžiai aktualūs ir šiandien. Pasaulis skęsta neteisybės ir apgavysčių liūne, dėl to tikriesiems krikščionims gera ir naudinga ‘mokytis pirmauti gerais darbais’ — duoti vaisių Dievo tarnyboje (3:8, 14). Pauliaus smerkiamas ištvirkimas ir nedorybės, kėlusios pavojų Kretos bendruomenėms, yra mums perspėjimas, kai ‘Dievo malonė moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje’. Krikščionys, be to, turi būti „pasiryžę kiekvienam geram darbui“ — paklusti valdžioms ir išlaikyti gryną sąžinę (2:11, 12; 3:1).

⁹ Titui 1:5-9 papildo 1 laiško Timotiejui 3:2-7 mintį, ko šventoji dvasia reikalauja iš prižiūrėtojų. Pabrėžiama, kad prižiūrėtojas turi būti „tvirtai laikąsis tikrojo mokymo“ ir sugebantis mokyti bendruomenę. Tai itin svarbu dvasiškai brandinant jos narius. Teisingo mokymo poreikis laiške Titui akcentuojamas keletą kartų. Paulius ragina Titą ‘kalbėti, kas sutinka su sveiku mokslu’. Senos moterys turi ‘mokyti gero’, o vergai ‘visu kuo puošti jų Gelbėtojo Dievo mokymą’ (Tit 1:9; 2:1, 3, 10). Pažymėjęs, kad prižiūrėtoju tarnaujantis Titas mokydamas kitus turi būti tvirtas ir bebaimis, Paulius sako: „Taip kalbėk, ragink, bark kuo svariau.“ O dėl neklusniųjų pataria: „Bark juos griežtai, kad laikytųsi sveiko tikėjimo.“ Taigi Pauliaus laiškas Titui ypač „naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (Tit 2:15; 1:13; 2 Tim 3:16).

¹⁰ Laiškas Titui skatina mus branginti Dievo malonę ir atsisakyti pasaulio bedievystės, ‘laukiant palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo’. Taip tie, kas nuteisinti per Kristų Jėzų, gali ‘viltimi tapti amžinojo gyvenimo paveldėtojais’ Dievo Karalystėje (Tit 2:13; 3:7).

[Išnašos]