Pažink Jehovą per jo Žodį

„O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (JONO 17:3).

1, 2. a) Kokia yra žodžių „pažinti“, „žinojimas“ prasmė pagal jų vartojimą Rašte? b) Kokie pavyzdžiai paaiškina šitą prasmę?

PAŽINTI ką nors tik kaip pažįstamą arba žinoti kažką paviršutiniškai yra nepakankama, kad tai atitiktų prasmę, kuria žodžiai „pažinti“ ir „žinojimas“ vartojami Rašte. Biblijoje jie reiškia „pažinti iš patirties“, žinojimą, susijusį su „abipusiško pasitikėjimo santykiais tarp asmenų“ (Naujas tarptautinis Naujojo Testamento teologijos žodynas [anglų k.]). Tai susiję su Jehovos pažinimu iš jo ypatingų darbų, tokių kaip daugelis aprašytųjų Ezechielio knygoje, kur skelbiamas Dievo nuosprendžio įvykdymas nusikaltėliams: ‛Ir jūs turėsite sužinoti, kad aš — Jehova’ (Ezechielio 38:23, NW).

² Žodžių „pažinti“ ir „žinojimas“ vartojimo įvairovę galima paaiškinti keliais pavyzdžiais. Jėzus daugeliui, tvirtinusių, kad jie veikia jo vardu, pasakė: „Aš niekados jūsų nepažinau“; jis turėjo omenyje tai, jog niekada neturėjo su jais nieko bendra (Mato 7:23, NTP). Antrajame Korintiečiams 5:21 sakoma, kad Kristus „nepažino nuodėmės“. Tai nereiškė, kad jis neturėjo supratimo apie nuodėmę, bet greičiau, jog jis asmeniškai nebuvo susijęs su ja. Taip pat Jėzaus žodžiai, kai jis pasakė: „O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“, reiškia daugiau negu tik kažką žinoti apie Dievą ir Kristų. (Palygink Mato 7:21.)

3. Kas įrodo, kad Jehovai būdingas tikrojo Dievo požymis?

³ Daugelį Jehovos savybių galime sužinoti iš jo Žodžio, Biblijos. Viena iš jų — sugebėjimas tiksliai pranašauti. Tai tikrojo Dievo požymis: „Tegul jie prieina ir paskelbia mums, kas turi įvykti; sakykite senesnius dalykus, kas buvo; mes stebėsime ir žinosime, koks bus jų galas; ir kas turi įvykti, pasakykite mums. Paskelbkite, kas turi įvykti ateityje, ir mes žinosime, kad jūs dievai“ (Izaijo 41:22, 23). Savo Žodyje Jehova praneša, senesnius dalykus — apie žemės ir gyvybės joje sukūrimą. Jis labai iš anksto nusakė, kas turėjo atsitikti, ir vėliau tai įvyko. Ir dabar jis ‛pasako, kas turi įvykti’, ypač apie tai, kas bus „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1-5, 13; Pradžios 1:1-30; Izaijo 53:1-12; Danieliaus 8:3-12, 20-25; Mato 24:3-21; Apreiškimas 6:1-8; 11:18).

4. Kaip Jehova panaudojo ir dar panaudos savo savybę — jėgą?

⁴ Kita Jehovos savybė — jėga. Tai liudija dangūs, kur žvaigždės, kaip termobranduoliniai reaktoriai, skleidžia šviesą ir šilumą. Kada maištingieji žmonės arba angelai meta iššūkį Jehovos suverenitetui, jis panaudoja savo jėgą kaip „kovotojas“, gindamas savo gerą vardą ir teisingus principus. Tokiais atvejais jis nedvejodamas atpalaiduoja savo jėgą nusiaubimui kaip Nojaus dienomis per Tvaną, kaip sunaikinant Sodomą ir Gomorą, kaip išlaisvinant Izraelį, kai jį vedė per Raudonąją jūrą (Išėjimo 15:3-7; Pradžios 7:11, 12, 24; 19:24, 25). Netrukus Dievas panaudos savo jėgą, kad ‛sutryptų šėtoną po jūsų kojomis’ (Romiečiams 16:20).

5. Kartu su jėga kokią dar savybę turi Jehova?

⁵ Tačiau net turėdamas neribotą jėgą, jis parodo nuolankumą. Psalmių 18:35, 36 [17:35, 36; ŠR] sakoma: „Tavo nuolankumas padarė mane didelį. Tu praplatinai kelią po manim mano žingsniams“ (NTP; žiūrėk išnašą). Dėl savo nuolankumo Dievas „nusilenkia žemyn į dangų ir žemę stebėti pasižeminančiuosius. Jis iškelia vargstantįjį iš dulkių ir paaukština vargužį iš purvo“ (Psalmių 113:6, 7, ŠvR; [112:6, 7, ŠR]).

6. Kokia yra Jehovos savybė, gelbstinti gyvybę?

⁶ Jehovos gailestingumas santykiuose su žmonėmis gelbsti gyvybę. Kokia malonė parodyta Manasijui, kai jam buvo atleista, nepaisant įvykdytų baisių žiaurumų! Jehova sako: „Jei ir bedieviui aš sakau: ‛Tu mirte numirsi’, o jis daro atgailą dėl savo nuodėmės ir laikosi teisės bei teisybės, ir tas bedievis grąžina užstatą, atiduoda, ką yra išplėšęs, vaikščioja gyvenimo įsakymais ir nebedaro nieko neteisaus, jis tikrai bus gyvas ir nemirs“ (Ezechielio 33:14, 16; 2 Kronikų 33:1-6, 10-13). Jėzus demonstravo šią Jehovos savybę, kai skatino atleisti iki septyniasdešimt septynių kartų, net septynis kartus per dieną! (Psalmių 102:8-14; Mato 18:21, 22; Luko 17:4).

Dievas, turintis jausmus

7. Kuo Jehova skiriasi nuo graikų dievų ir kokią brangią privilegiją mes turime?

⁷ Graikų filosofai, tokie kaip epikūrininkai, tikėjo dievais, tačiau manė, kad jie per daug toli nuo žemės, jog domėtųsi žmogumi ar būtų paveikti jo jausmų. Kaip skirtingi Jehovos ir jo ištikimų Liudytojų santykiai! „Viešpats myli savo tautą“ (Psalmių 149:4). Dėl piktųjų žmonių prieš Tvaną Dievas jautė apgailestavimą ir buvo „skausmo apimtas širdies gilumoje.“ Izraelis dėl savo neištikimybės sukėlė Jehovai skausmą ir įžeidė jį. Krikščionys savo nepaklusnumu gali nuliūdinti Jehovos dvasią; tačiau savo ištikimybe gali suteikti jam džiaugsmą. Kaip nuostabu pagalvojus, jog mažas žemės žmogus gali sukelti skausmą arba suteikti džiaugsmą visatos Kūrėjui! Atsižvelgiant į visa tai, ką jis dėl mūsų daro, kaip nuostabu, kad mes turime brangią privilegiją teikti jam džiaugsmą! (Pradžios 6:6; Psalmių 78:40, 41; Patarlių 27:11; Izaijo 63:10; Efeziečiams 4:30).

8. Kaip Abraomas pasinaudojo kalbos laisve pašnekesyje su Jehova?

⁸ Dievo Žodis parodo, kad Jehovos meilė suteikia mums didelę „kalbos laisvę“ (1 Jono 4:17, NW). Atkreipk dėmesį į Abraomo atvejį, kai Jehova atėjo sugriauti Sodomos. Abraomas tarė Jehovai: „Argi tu pražudysi teisųjį su bedieviu? Jei mieste rasis penkios dešimtys teisiųjų, ar jie pražus drauge? Ir ar nepasigailėsi tos vietos dėl penkių dešimtų teisiųjų?.. Tai ne tavo būdas! Tu, kuris teisi visą žemę, niekados nepadarysi tokio teismo.“ Tokius žodžius pasakyti Dievui! Tačiau Jehova sutiko išgelbėti Sodomą, jei ten būtų 50 teisiųjų. Abraomas tęsė toliau ir sumažino žmonių skaičių nuo 50 iki 20. Jis susirūpino, kad pernelyg primygtinai prašė. Jis tarė: „Maldauju, Viešpatie, nesirūstink, jei dar sykį atsiliepsiu. O jei ten bus rasta dešimt?“ Ir vėl Jehova nusileidžia: „Neišžudysiu ir dėl dešimties“ (Pradžios 18:23-33).

9. Kodėl Jehova leido Abraomui taip kalbėti ir ko mes galime pasimokyti iš to?

⁹ Kodėl Jehova leido Abraomui tokią kalbos laisvę, taip sakyti? Pirma, Jehova suprato Abraomo nerimą. Jis žinojo, kad Abraomo sūnėnas Lotas gyvena Sodomoje, ir Abraomas buvo susirūpinęs dėl jo saugumo. Taip pat Abraomas buvo Dievo draugas. (Jokūbo 2:23). Kada kas nors kalba aštriai su mumis, ar mes stengiamės suprasti tuos jausmus, kurie slepiasi už jo žodžių, ar atsižvelgiame į aplinkybes, ypač jei jis mūsų draugas, prislėgtas emocijų? Ar ne paguoda žinoti, kad Jehova supras mūsų naudojimąsi kalbos laisve, kaip suprato Abraomą?

10. Kaip kalbos laisvė padeda mums maldoje?

¹⁰ Ypač jei ieškome jo, kaip mūsų „maldų Klausytojo“ (NW), mes trokštame tos kalbos laisvės, kad išlietume jam tai, kas mūsų sieloje, kai mes sunkiai kenčiame ir nerimaujame (Psalmių 50:19; 64:3, 4). Net tuomet, kai mums pritrūksta žodžių, „pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“, ir Jehova klauso. Jis žino mūsų mintis: „Tu supranti mano mintis iš tolo. Kai dar nėra žodžio ant mano liežuvio, štai, Viešpatie, tu jau visa žinai.“ Tačiau vis tiek mes turime ir toliau prašyti, ieškoti, belstis (Romiečiams 8:26; Psalmių 138:2, 4; Mato 7:7, 8).

11. Kaip parodyta, kad Jehova iš tikrųjų rūpinasi mumis?

¹¹ Jehova rūpestingas. Jis teikia tai, ko reikia jo sukurtai gyvybei. „Visų akys žiūri į tave su viltimi, ir tu duodi jiems maisto savo metu. Tu atgniauži savo ranką ir pasotini maloningai visa, kas gyva“ (Psalmių 144:15, 16). Mes kviečiami pažiūrėti, kaip jis maitina karklynų paukščius. Pažvelk į lauko lelijas, kaip gražiai jis aprengia jas. Jėzus pridūrė, kad Dievas pasirūpins tiek pat ir dar daugiau mumis, negu jomis. Taigi ar turėtume nerimauti? (Pakartoto Įstatymo 32:10; Mato 6:26-32; 10:29-31). Pirmajame Petro 5:7 siūloma tau ‘pavesti jam visus rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi’.

„Tikslus jo esybės atvaizdas“

12, 13. Be galimybės įžvelgti Jehovą jo kūriniuose ir iš Biblijoje aprašytų jo darbų, kas dar įgalina jį matyti ir girdėti?

¹² Mes matome Jehovą iš jo kūrinių; mes galime įžvelgti jį skaitydami Biblijoje apie jo darbus; mes taip pat matome jį iš tų žodžių ir darbų, kurie užrašyti apie Jėzų Kristų. Pats Jėzus sakė tai, pagal Jono 12:45: „Kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė.“ Taip pat Jono 14:9: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ Kolosiečiams 1:15 tvirtinama: „[Jėzus] yra neregimojo Dievo atvaizdas.“ Žydams 1:3 pareikšta: „[Jėzus], Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas [„tikslus jo esybės atvaizdas“, NW].“

¹³ Jehova siuntė savo Sūnų ne tik kaip išpirką, bet taip pat kaip pavyzdį, kad juo sektų ir žodžiais, ir veiksmais. Jėzus kalbėjo Dievo žodžius. Jis sakė, pagal Jono 12:50: „Ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs.“ Jis nedarė savo paties darbų, bet tai, ką Dievas liepė daryti. Pagal Jono 5:30 (NTP), jis sakė: „Aš nieko negaliu daryti iš savęs“ (Jono 6:38).

14. a) Kokie vaizdai kėlė Jėzui gailestį? b) Kodėl tai, kaip Jėzus kalbėjo, vertė žmones plaukti jo išgirsti?

¹⁴ Jėzus matė žmones — raupsuotuosius, luošius, kurčiuosius, akluosius, demonų apsėstuosius ir tuos, kurie apverkė savo mirusiuosius. Apimtas gailesčio, jis gydė sergančius ir prikėlė mirusius. Matydamas minias žmonių, kurie buvo suvargę ir dvasiškai apleisti, ėmė juos daug mokyti. Jis mokė juos ne tik teisingais, bet taip pat maloniais žodžiais, išplaukiančiais iš jo širdies, ir jie tiesiogiai pasiekdavo kitų širdis ir traukdavo juos prie jo, skatindavo ateiti anksti į šventyklą jį išgirsti, vertė sekti paskui jį, klausytis jo su malonumu. Jie suplaukdavo išgirsti jį, pareikšdami, kad „niekados žmogus nėra taip kalbėjęs“. Jie stebėjosi, kaip jis mokė (Jono 7:46; Mato 7:28, 29; Morkaus 11:18; 12:37; Luko 4:22; 19:48; 21:38). Ir kai priešai bandė paspęsti jam spąstus savo klausimais, jis pakreipdavo situaciją prieš juos, priversdamas nutilti (Mato 22:41-46; Morkaus 12:34; Luko 20:40).

15. Kokia buvo Jėzaus skelbimo pagrindinė tema ir kokiu mastu jis įtraukė kitus į jos platinimą?

¹⁵ Jis skelbė, kad „prisiartino dangaus karalystė“, ir skatino klausytojus ir toliau ‛pirmiausia ieškoti Dievo karalystės’. Jis pasiuntė kitus skelbti, jog „prisiartino dangaus karalystė“, ‛padaryti mokiniais visų tautų žmones’, būti Kristaus liudytojais „lig pat žemės pakraščių“. Šiandien beveik keturi su puse milijono Jehovos Liudytojų vaikšto jo pėdomis tai darydami (Mato 4:17; 6:33; 10:7; 28:19; Apaštalų darbai 1:8).

16. Kaip Jehovos savybė — meilė buvo stipriai išbandyta, tačiau ką tai davė žmonijai?

¹⁶ „Dievas yra meilė“, mums sakoma 1 Jono 4:8. Ši žymi jo savybė buvo išbandyta labiausiai kankinančiu būdu, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, kai jis pasiuntė savo viengimį Sūnų mirčiai į žemę. Agonija, kurią patyrė šis mylimas Sūnus ir jo maldavimai, nukreipti į savo dangiškąjį Tėvą, turėjo daug kainuoti Jehovai, nors Jėzus įrodė Šėtono tvirtinimo melagingumą apie tai, kad Jehova neturės žemėje žmonių, kurie tvirtai išliks dori Jo akyse esant sunkiems išmėginimams. Mes taip pat turime suprasti, kokia didelė Jėzaus auka, nes Dievas siuntė jį čia mirti už mus (Jono 3:16). Tai nebuvo lengva, staigi mirtis. Kad įvertintume, kiek tai kainavo ir Dievui, ir Jėzui ir todėl suprastume jų aukos už mus didumą, patyrinėkime, ką Biblija praneša apie tuos įvykius.

17—19. Kaip Jėzus nusakė savo būsimą sunkų išmėginimą?

¹⁷ Mažiausiai keturis kartus Jėzus nusakė savo apaštalams, kas jo laukia ateityje. Likus tik kelioms dienoms iki tai įvyksiant, jis pasakė: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys“ (Morkaus 10:33, 34).

¹⁸ Jėzų, suprantantį romėnų plakimo baisumą, slėgė tai, kas turės jam atsitikti. Ant odinių rimbo, naudojamo pėrimui, diržų buvo pritvirtinti metalo ir avies kaulų gabaliukai, todėl plakant, nugara ir kojos pavirsdavo kraujuojančiomis mėsos juostomis. Keletą mėnesių prieš tai Jėzus nurodė tą emocinę įtampą, kurią kėlė būsimasis sunkus išmėginimas, apie ką skaitome Luko 12:50: „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“

¹⁹ Laikui artinantis įtampa augo. Jis kalbėjo apie tai savo dangiškajam Tėvui: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‛Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (Jono 12:27). Kaip Jehovą turėjo paveikti šis jo viengimio Sūnaus maldavimas! Getsemanėje, keletą valandų prieš mirtį, Jėzus labai sunerimo ir tarė Petrui, Jokūbui ir Jonui: „Mano siela mirtinai nuliūdusi.“ Po kelių minučių jis savo paskutinėje maldoje ta tema tarė Jehovai: „‘Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!’ Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Mato 26:38; Luko 22:42, 44). Tai galėjo būti medicinoje žinoma hematidrozė. Tai retas atvejis, bet gali atsitikti esant stipriam emociniam susijaudinimui.

20. Kas padėjo Jėzui išlaikyti sunkų išbandymą?

²⁰ Apie tą metą Getsemanėje Žydams 5:7 sakoma: „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo.“ Kadangi jo neišgelbėjo nuo mirties tas, „kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties“, kaip jo malda buvo išklausyta? Luko 22:43 atsakoma: „Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino.“ Į maldą buvo atsakyta: Dievo pasiųstas angelas sustiprino Jėzų, kad jis išlaikytų sunkų išmėginimą.

21. a) Kas parodo, kad Jėzus tapo nugalėtojas tame sunkiame išmėginime? b) Ką norėtume turėti teisę ištarti, kai mūsų išmėginimai stiprėja?

²¹ Šitai akivaizdu iš to, kas vyko toliau. Vidinei kovai pasibaigus, Jėzus pakilo ir grįžo pas Petrą, Jokūbą bei Joną ir tarė: „Kelkitės, eime!“ (Morkaus 14:42). Iš esmės jis pasakė: ‛Einu, kad mane išduotų pabučiavimu, kad minia mane areštuotų, kad būčiau neteisėtai tardomas, neteisingai pasmerktas. Einu, kad iš manęs tyčiotųsi, apspjaudytų, nuplaktų ir prikaltų prie kančių stulpo.’ Jis ten kabėjo šešias valandas, kęsdamas sunkų skausmą, ištvėręs iki galo. Mirdamas jis pergalingai sušuko: „Atlikta!“ (Jono 19:30). Jis liko nepalaužiamas ir įrodė savo dorumą, remdamas Jehovos suverenitetą. Jis įvykdė viską, dėl ko Jehova siuntė jį į žemę. Kai mirsime arba kai ištiks Armagedonas, ar galėsime apie savąjį Jehovos duotą įgaliojimą pasakyti: „Atlikta“?

22. Kas parodo, kaip plačiai paplis Jehovos pažinimas?

²² Bet kuriuo atveju galime būti tikri, kad Jehovos nustatytu, greitai artėjančiu laiku visa ‛žemė bus pilna Viešpaties pažinimo taip, kaip jūra pripildyta vandeniu’ (Izaijo 11:9, ŠvR).

Ar tu atsimeni?

◻ Ką reiškia žinoti ir turėti žinojimą?

◻ Kaip Jehovos gailestingumas ir atlaidumas parodyti mums jo Žodyje?

◻ Kaip Abraomas pasinaudojo kalbos laisve pašnekesyje su Jehova?

◻ Kodėl žvelgdami į Jėzų galime matyti Jehovos savybes?