Būkime vienas kitam dėmesingi

1, 2. Kas padėjo 230 mūsų bendratikių išgyventi mirties maršą?

ANTRAJAM pasauliniam karui artėjant prie pabaigos nacistai skubėjo atsikratyti tūkstančių koncentracijos stovyklose tebelaikomų kalinių. Zachsenhauzeno kalinius buvo nuspręsta vesti į Liubeko uostamiestį, esantį už maždaug 250 kilometrų, sulaipinti į laivus ir paskandinti jūroje. Ši susidorojimo kampanija vėliau buvo pavadinta mirties maršu.

² Iš stovyklos į mirties maršą išvedė 33 000 kalinių. Tarp jų buvo ir 230 Jehovos liudytojų iš šešių skirtingų šalių. Mūsų bendratikiams įsakė žygiuoti vienu būriu. Nors kaliniai buvo išsekę nuo bado ir ligų, visi liudytojai išgyveno. Kaip jiems tai pavyko? „Mes be perstojo raginome vienas kitą nesustoti ir eiti toliau“, — sakė vienas brolis. „Neįprastai didelė galia“ iš Dievo ir stipri tarpusavio meilė padėjo jiems atlaikyti tą siaubingą išbandymą (2 Kor 4:7).

3. Kodėl mums visiems reikia bendratikių padrąsinimo?

³ Šiandieną mums nereikia grumtis su mirtimi jokiame marše. Vis dėlto įvairiausių sunkumų gyvenime nestinga. 1914 metais danguje įkūrus Dievo Karalystę, Šėtonas buvo išmestas žemėn. Jis „žino turįs mažai laiko“, todėl yra „baisiai įpykęs“ (Apr 12:7-9, 12). Kuo arčiau Armagedonas, tuo daugiau Šėtonas mus mėgina ir spaudžia, norėdamas suardyti mūsų draugystę su Dievu. Negana to, kasdien patiriame daug streso (Job 14:1; Mok 2:23). Kartais įtampa darosi tiesiog nepakeliama, jai atlaikyti, rodos, nebeužteks nei emocinių, nei dvasinių jėgų. Štai vienas brolis ištisus dešimtmečius stengėsi dėl bendratikių, padėjo daugeliui nepalūžti. Tačiau bėgant laikui jam su žmona ėmė šlubuoti sveikata. Šį uolų krikščionį apėmė didelis nusiminimas. Kaip ir jam, visiems mums reikia „neįprastai didelės galios“ iš Jehovos, taip pat bendratikių padrąsinimo.

4. Kokį apaštalo Pauliaus pamokymą turime dėtis į širdį, jei norime kitus drąsinti?

⁴ Jei trokštame būti kitiems padrąsinimo šaltiniu, turime dėtis į širdį apaštalo Pauliaus žodžius. Bendratikiams hebrajams jis rašė: „Būkime vienas kitam dėmesingi — skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus. Neapleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus — juo labiau, kad regite besiartinančią dieną“ (Hbr 10:24, 25). Kaip mes galėtume pritaikyti šį pamokymą?

„BŪKIME VIENAS KITAM DĖMESINGI“

5. Ką reiškia būti dėmesingam kitam žmogui ir kokių tam reikia pastangų?

⁵ Būti dėmesingam kitam žmogui reiškia pastebėti jo poreikius, apie jį galvoti. Bet ar įžvelgtume, ko iš tiesų bendratikiui reikia, jeigu salėje jam teištartume „labas“ ir „sudie“ arba jei kalbėtume vien apie nereikšmingus dalykus? Vargu. Aišku, nedera būti pernelyg įkyriems ir „kištis į kitų reikalus“ (1 Tes 4:11; 1 Tim 5:13). Tačiau kad galėtum brolį padrąsinti, turi gerai jį pažinti — kokia jo asmenybė, kokios gyvenimo aplinkybės, kiek jis brangina tiesą, kur šauniai tvarkosi, o kur jam dar reikėtų pasitempti. Turi būti jam tikras draugas, jam svarbu jausti tavo nuoširdžią meilę. Tad negailėk jam laiko, ir ne tik tada, kai patiria kokių nors bėdų ar kai nusimena, bet ir kitu metu (Rom 12:13).

6. Kas būtina, kad vyresnieji galėtų gerai pasirūpinti bendruomene?

⁶ Biblijoje bendruomenės vyresnieji yra raginami ganyti jiems patikėtą Dievo kaimenę noriai ir su atsidavimu (1 Pt 5:1-3). Kad tinkamai atliktų šį darbą, jiems tiesiog privalu gerai pažinoti savo „avis“ — dvasinius brolius ir seseris. (Perskaityk Patarlių 27:23.) Jei vyresnieji yra prieinami, jeigu jiems smagu būti drauge su bendratikiais, šie, tikėtina, daug mieliau kreipsis į juos pagalbos, išlies savo jausmus, išsipasakos nuogąstavimus. Vyresnieji tada galės geriau pasirūpinti kiekvieno poreikiais.

7. Kaip turėtume reaguoti į prislėgtų žmonių aštrius žodžius?

⁷ Tesalonikos krikščionis apaštalas Paulius ragino: „Palaikykite silpnuosius.“ (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:14.) Silpnaisiais galima pavadinti ir prislėgtus bei nusiminusius bendruomenės narius. Patarlių 24:10 (J. Skvirecko vertimas) skaitome: „Jei, nustojęs drąsos, nusimeni suspaudimo dieną, tai tavo stiprumas sumažėja.“ Prislėgto žmogaus kalba kai kada būna labai aštri (Jobo 6:2, 3). Jei norime tokiam asmeniui padėti, svarbu nepamiršti, kad kartais jis prišneka nemalonių dalykų ne iš blogos valios. Tai gali paliudyti sesė, vardu Rašelė. Jos mama susirgo sunkia depresija. Rašelė prisimena: „Dažnai mama kalbėdavo labai kandžiai. Tokiais atvejais sau tiesiog primindavau, kokia ji yra iš tikrųjų — meilinga, gera ir kilniaširdė. Aš supratau, kad depresija sergantys žmonės dažnai nepagalvoja, ką sako. Blogiausia būtų jiems atmokėti tuo pačiu — piktais žodžiais ar poelgiais.“ Patarlių 19:11 rašoma: „Sumanus žmogus negreitas pykti, o atleisti įžeidimą — jam garbė.“

8. Kuriems bendratikiams ypač reikia mūsų patikinimo, kad juos mylime, ir kodėl tai būtina?

⁸ Kartais žmogus būna labai savimi nusivylęs dėl seniau padarytos nuodėmės. Nors ir pasitaisė, jo vis neapleidžia gėdos jausmas. Kaip galėtume parodyti dėmesingumą tokiam asmeniui? Apaštalas Paulius dėl vieno atgailaujančio suklydėlio Korinto bendruomenei rašė: „Jūs turite mielai jam atleisti ir jį paguosti, kad kartais pernelyg didelis liūdesys jo nesugniuždytų. Todėl raginu jus: patikinkite jį, kad jį mylite“ (2 Kor 2:7, 8). Graikišką veiksmažodį, čia išverstą „patikinkite“, vienas žodynas apibrėžia taip: „patvirtinti, paskelbti galiojančiu, juridiškai įsipareigoti“. Taigi, iš mūsų žodžių ir darbų turi būti akivaizdu, kad bendratikį mylime, kad jis mums rūpi. Kaipgi kitaip jis tai sužinos?

„SKATINKIME MYLĖTI IR DARYTI GERUS DARBUS“

9. Kaip galime savo brolius skatinti „mylėti ir daryti gerus darbus“?

⁹ Paulius rašė: „Būkime vienas kitam dėmesingi — skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus.“ Kartais bendratikius reikia įkvėpti geriems darbams. Kaip? Pavyzdžiui, ką darai, kai laužas baigia gesti? Pažarstai žarijas ir įputi ugnį (2 Tim 1:6). Panašiai uždek ir savo bendratikius — su meile paskatink toliau uoliai tarnauti Jehovai ir savo artimui. Viena, kaip gali savo brolius paraginti, — pagirti juos už gerus darbus.

10, 11. a) Kokiems žmonėms reikia pagyrimo? b) Pateikite pavyzdį, kaip pagyrimas gali padėti asmeniui, žengusiam klaidingą žingsnį.

¹⁰ Ar būtume prislėgti, ar ne, pagyrimo reikia mums visiems. Vienas vyresnysis pasakojo: „Tėvas nė karto nėra manęs pagyręs. Užtat man labai stigo savigarbos. [...] Nors esu jau penkiasdešimties, man vis dar reikia draugų patikinimo, kad vyresniojo pareigas atlieku gerai. [...] Iš savo patirties puikiai suprantu, kaip svarbu padrąsinti ir kitus. Tad stengiuosi rasti už ką žmogų pagirti.“ Pagyrimas gali įkvėpti kiekvieną — ir pionierių, ir vyresnįjį, ir prislėgtą brolį ar sesę (Rom 12:10).

¹¹ Vyresnieji, mėgindami pataisyti bendratikį, žengusį klaidingą žingsnį, irgi galėtų jį pagirti už tai, ką yra padaręs gera. Žmogus tada bus paskatintas keisti savo mąstyseną ir grįžti į teisingą kelią (Gal 6:1). Tai patyrė mūsų sesuo Mirjama. Ji rašo: „Man buvo labai sunku, kai keletas artimų draugų paliko organizaciją. Tuo pat metu insultas ištiko tėtį. Puoliau į nusiminimą. Norėdama įveikti liūdesį pradėjau draugauti su pasauliečiu.“ Dėl to ji pasijuto neverta Jehovos meilės ir jau ketino palikti tiesą. Vienas vyresnysis sesei priminė, kaip ištikimai ji tarnavo Jehovai. Broliai patikino, kad Dievas ją myli. Visa tai palietė Mirjamos širdį ir jos meilė Jehovai vėl sustiprėjo. Ji nutraukė ryšius su tuo vaikinu ir tęsia savo tarnystę Jehovai.

12. Kodėl nedera žmogaus lyginti su kitais, jo kritikuoti ar kaltinti?

¹² Lygindami žmogų su kitais, kritikuodami jį už tai, kas tik mūsų pačių požiūriu netinkama, ar versdami jaustis kaltą, kad per mažai stengiasi, gal ir paskatintume jį ko nors imtis, tačiau, ko gero, tik tam kartui. Daug daugiau pasieksime, jei bendratikį pagirsime, jei priminsime, kad esminis jo tarnybos motyvas yra meilė Jehovai. (Perskaityk Filipiečiams 2:1-4.)

„RAGINKIME VIENI KITUS“

13. Kaip turėtume raginti vienas kitą? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

¹³ Galiausiai Paulius rašė: „Raginkime vieni kitus — juo labiau, kad regite besiartinančią dieną.“ Raginti kitus — tai tarsi mesti malkų į laužą, kad ugnis neprigestų ar netgi dar smarkiau liepsnotų. Bendratikius raginame, idant jie ir toliau uoliai tarnautų Dievui. Taip pat būtina ir stiprinti bei guosti prislėgtuosius. Juos raginkime švelniai, šiltai (Pat 12:18). Nepamirškime, jog turime būti greiti klausytis ir lėti kalbėti (Jok 1:19). Jei su atjauta kitą išklausysime, gebėsime įžvelgti, kas jį slegia, ir parinksime žodžius, kurie atgaivintų ir įkvėptų.

14. Kaip vienas vyresnysis padėjo dvasiškai nusilpusiam broliui?

¹⁴ Štai kaip vienas atjautus vyresnysis pagelbėjo broliui, neveikliam jau keletą metų. Jiedviem kalbantis, vyresnysis suprato, kad žmogaus širdyje vis dar dega meilė Jehovai. Brolis nuodugniai studijuodavo kiekvieną Sargybos bokšto numerį, stengdavosi nepraleisti sueigų. Tačiau kai kurių bendruomenės narių poelgiai jį papiktino ir nuvylė. Vyresnysis dėmesingai išklausė, neėmė kaltinti, patikino, kad nuoširdžiai rūpinasi jo ir jo šeimos gerove. Laikui bėgant šis brolis suvokė savo klaidą — jam nereikėjo dėl patirtų nuoskaudų apleisti tarnystės savo brangiam Kūrėjui. Vyresnysis pakvietė jį kartu išeiti į tarnybą. Šio rūpestingo ganytojo padedamas brolis grįžo į ankstesnes vėžes ir po kurio laiko vėl buvo paskirtas vyresniuoju.

15. Ko galime pasimokyti iš to, kaip prislėgtuosius drąsino Jehova?

¹⁵ Ne visada prislėgtasis, kuriam mėginame padėti, iškart pasijus geriau. Galbūt iš pradžių net nenorės priimti pagalbos. Kartais mūsų dėmesio jam gali reikėti ilgesnį laiką. Apaštalas Paulius sakė: „Palaikykite silpnuosius, su visais būkite kantrūs“ (1 Tes 5:14). Tad nenuleiskime rankų, kantriai palaikykime pailsusią sielą. Senovėje Jehova savo tarnus, kurie dėl ko nors jausdavosi prislėgti, irgi stiprino su didžia kantrybe. Pavyzdžiui, tokį maloningumą jis parodė Elijui. Jehova supratingai atsižvelgė į jo jausmus ir sustiprino, kad pranašas galėtų tęsti savo tarnystę (1 Kar 19:1-18). Kitas pavyzdys — karalius Dovydas. Kadangi jis labai gailėjosi nusidėjęs, Jehova kilniaširdiškai atleido (Ps 51:9, 19 [51:7, 17, Brb]). Vienam psalmininkui irgi reikėjo Dievo paramos — jis jau ketino pasitraukti iš savo tarnybos (Ps 73:13, 16, 17). Jehova yra labai gailestingas ir maloningas mums, ypač jei esame prislėgti ir palūžę (Iš 34:6). Dievo gailestingumas, vaizdžiai sakant, atsinaujina kas rytą, to „jam niekada nepristinga“ (Rd 3:22, 23). Jehova nori, kad ir mes sektume tokiu jo pavyzdžiu ir su prislėgtaisiais elgtumės švelniai.

RAGINKIME VIENAS KITĄ LIKTI KELYJE Į GYVENIMĄ

16, 17. Ką turime daryti artėjant šios santvarkos pabaigai ir kodėl?

¹⁶ Iš 33 000 kalinių, kurie paliko Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklą, tūkstančiai pakeliui mirė. Tačiau visi 230 Jehovos liudytojų mirties maršą ištvėrė. Be abejo, didžiulę reikšmę čia turėjo tai, kad mūsų broliai visą kelią drąsino ir rėmė vienas kitą.

¹⁷ Šiandien mes irgi žygiuojame, tik jau keliu į gyvenimą (Mt 7:14). Netrukus visi Jehovos garbintojai vieningomis gretomis įžengs į naująjį teisumo pasaulį (2 Pt 3:13). Tad padėkime vienas kitam likti šiame kelyje iki pat galo.