‛Prisiminti praėjusias dienas’ — kodėl?

„PRISIMINKITE praėjusias dienas.“ Šis apaštalo Pauliaus perspėjimas, parašytas apie 61 m. e. m., buvo skirtas Judėjos krikščionims žydams (Žydams 10:32, The New English Bible). Ką nurodė ta pastaba? Kodėl tie pirmojo amžiaus Jehovos garbintojai turėjo neužmiršti praeities? Ar šiandien mums naudinga atkreipti dėmesį į tokį priminimą?

Šimtmečiais Biblijos rašytojai vis įspėdavo nebūti abejingiems ar nedėmesingiems tam, kas vyko praeityje. Ankstesniųjų laikų ir įvykių nebuvo galima pamiršti; apie juos reikėjo mąstyti. Jehova pats pasakė: „Atsiminkite praeitus laikus, kad aš Dievas ir nėra kito Dievo, ir nėra panašaus į mane“ (Izaijo 46:9). Apsvarstykime tris svarbias priežastis, kodėl būtina atkreipti dėmesį į šį perspėjimą.

Paskatinimas ir padrąsinimas

Pirma, tai gali būti didelis paskatinimo bei padrąsinimo šaltinis. Savo laišką žydų susirinkimui Paulius skyrė tiems broliams krikščionims, kurie dėl žydų priešiškumo kasdien turėjo tikėjimo išbandymų. Pripažindamas, jog jiems reikia ugdytis ištvermę, Paulius pasakė: „Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didžių kentėjimų kovą“ (Žydams 10:32). Prisimindami, kaip praeityje ištikimai ištvėrė dvasinę kovą, jie galėjo įgyti reikalingos drąsos baigti lenktynes. Panašiai rašė ir pranašas Izaijas: „Prisiminkite tai, žmonės, kad įgytumėte drąsos“ (Izaijo 46:8, NW). Trokšdamas, kad jo žodžiai turėtų tokį pat poveikį, Jėzus Kristus kalbėjo Efezo susirinkimui: „Todėl prisimink, nuo ko tu esi atpuolęs [kad palikai savo pirmąją meilę], atgailauk ir daryk pirmuosius darbus“ (Apreiškimas 2:4, 5, NTP).

Raginimas ‛atsiminti senąsias dienas, apsvarstyti visų kartų metus’ nuolat kartodavosi Mozės kalbose Izraeliui, kai jis skatindavo tautą parodyti bebaimę ištikimybę Jehovai (Pakartoto Įstatymo 32:7). Atkreipk dėmesį į jo žodžius, užrašytus Pakartoto Įstatymo 7:18: „Nebijok [kanaaniečių], bet atsimink, ką Viešpats, tavo Dievas, yra padaręs Faraonui ir visiems Egiptiečiams.“ Jehovos gelbstinčių veiksmų jo tautos atžvilgiu prisiminimas turėjo būti jiems akstinas ir toliau ištikimai laikytis Dievo įstatymų (Pakartoto Įstatymo 5:15; 15:15).

Liūdna, kad izraelitai dažnai pasiduodavo užmaršumo nuodėmei. O kokios būdavo pasekmės? „Ir vis iš naujo gundė Dievą, ir Izraelio Šventąjį skaudino. Jie nebeatsiminė jo rankos, dienos, kurią jis išvadavo juos iš prispaudėjo“ (Psalmių 78:41, 42, NTP). Dėl to, kad jie užmiršo Jehovos įsakymus, jis galiausiai atmetė juos (Mato 21:42, 43).

Puikų pavyzdį parodė psalmininkas rašydamas: „Aš priminsiu Viešpaties darbus; aš juk noriu atsiminti tavo senovinius stebuklus, apgalvoti visą tavo veiklą ir apmąstyti tavo galingus veiksmus“ (Psalmių 77:11, 12, NTP). Toks atsiminimas ir mąstymas apie ištikimą praeities tarnybą ir meilingus Jehovos veiksmus suteiks mums būtiną paskatinimą, padrąsinimą bei dėkingumą. ‛Ankstesnių dienų prisiminimas’ gali padėti išblaškyti nuovargį ir paskatinti mus daryti viską ką galime ir ištikimai ištverti.

Mokytis iš praeities klaidų

Antra, būdami neužmaršūs, mes galime mokytis iš praeities klaidų ir jų pasekmių. Turėdamas tai omenyje, Mozė patarė izraelitams: „Atsimink ir neužmiršk, kaip įpykinai Viešpatį, tavo Dievą, tyruose. Nuo tos dienos, kurioje išėjai iš Egipto, iki šitai dienai visados priešinaisi Viešpačiui“ (Pakartoto Įstatymo 9:7). Toks izraelitų nepaklusnumas, kaip nurodė Mozė, baigėsi tuo, kad ‛Viešpats, jų Dievas, juos vedė [„privertė klajoti“, NW] keturias dešimtis metų per tyrus’. Kodėl jie buvo skatinami prisiminti tai? Kad nusižemintų bei liautųsi maištingai elgęsi ir ‛laikytų Viešpaties [jų] Dievo paliepimus, vaikščiotų jo keliais ir jo bijotų’ (Pakartoto Įstatymo 8:2-6). Jiems reikėjo mokytis, kad nekartotų savo praeities klaidų.

Vienas rašytojas pažymėjo: „Nuovokus žmogus mokosi iš savo paties patirties, o išmintingas — iš kitų patirties.“ Mozė ragino Izraelio tautos žmones turėti naudos apmąstant savo pačių ankstesnes klaidas, o apaštalas Paulius perspėjo kitus — pirmojo amžiaus korintiečių susirinkimo narius, ir kartu mus, pasimokyti iš to paties istorinio pranešimo. Jis rašė: „Visa tai jiems [izraelitams] atsitiko kaip pavyzdys ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje“ (1 Korintiečiams 10:11). Jėzus Kristus turėjo omenyje dar kitą senovės laikų biblinį įvykį ir būtinumą mokytis iš jo, kai pasakė: „Prisiminkite Loto žmoną!“ (Luko 17:32; Pradžios 19:1-26) Anglų poetas ir filosofas Samuelis Teiloras Koulridžas rašė: „Jeigu žmonės mokytųsi iš istorijos, kokių pamokų mes galėtume turėti iš jos!“

Kuklumas ir dėkingumas

Trečia, prisiminimas gali sužadinti mumyse Dievui patinkamas savybes — kuklumą ir dėkingumą. Džiaugdamiesi mūsų visapusišku pasauliniu dvasiniu rojumi, niekada neužmirškime, kad jis laikosi ant tam tikrų pamatų. Tai ištikimybė, meilė, pasiaukojimas, drąsa susidūrus su priešiškumu, ištvermė, didelė kantrybė ir tikėjimas — savybės, parodytos mūsų krikščionių brolių bei seserų, kurie prieš dešimtmečius pradėjo veiklą įvairiose šalyse. Apibendrinant pranešimą apie Dievo tautos šiuolaikinę istoriją Meksikoje „Jehovos Liudytojų metraštyje — 1995“ buvo pasakyta: „Išbandymai, patirti tų, kurie davė pradžią veiklai Meksikoje, neseniai su Jehovos Liudytojais pradėjusiems bendrauti asmenims gali atrodyti neįtikimi. Jie yra pripratę prie dvasinio rojaus, kuriame gausu dvasinio maisto, kuriame yra šimtai tūkstančių dievobaimingų bendratikių ir Dievo tarnyba puikiai organizuota.“

Tie pradininkai dažnai darbuodavosi vieni arba mažomis toli nuo kitų esančiomis grupėmis. Atkakliai stengdamiesi skelbti Karalystės žinią, jie kentė vienišumą, nepriteklius ir kitus sunkius jų ištikimybės išbandymus. Nors daugelis iš tų ankstyvųjų laikų tarnų mirė, kaip džiugu yra žinoti, kad Jehova prisimena jų ištikimą tarnavimą! Apaštalas Paulius patvirtino tai rašydamas: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“ (Žydams 6:10). Jeigu Jehova prisimena su dėkingumu, ar neturėtume ir mes panašiai elgtis ir parodyti dėkingumo dvasią?

Tie, kurie tik neseniai susipažino su tiesa, gali susidaryti tą istorinį vaizdą perskaitę leidinį „Jehovos Liudytojai — Dievo Karalystės skelbėjai“.a Be to, jeigu turime privilegiją priklausyti krikščionių šeimai ar susirinkimui, kurio narių tarpe yra seniai tarnaujančių pagyvenusių brolių ar seserų, mes esame skatinami, pagal Pakartoto Įstatymo 32:7, ‛atsiminti senąsias dienas, apsvarstyti visų kartų metus: klauskis savo tėvą, ir jis tau paskelbs, savo pranokėjus, ir jie tau papasakos’.

Taip, prisimindami ankstesnius atsidavimo Dievui veiksmus, galime būti paskatinti ir toliau džiugiai ištverti mūsų krikščioniškoje tarnyboje. Be to, mes turime mokytis iš istorijos. O mąstymas apie Dievo laiminamą mūsų dvasinį rojų ugdo puikias savybes — kuklumą bei dėkingumą. Tikrai ‛prisiminkime praėjusias dienas’.

[Išnaša]