Bus teisiųjų prisikėlimas
„Turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (APAŠTALŲ DARBAI 24:15).
1. Kokioje padėtyje atsidūrė visa žmonija nuo pat Adomo ir Ievos nupuolimo?
„KĄ TIK tavo ranka randa darytina, tai daryk kiek gali. Nes nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje, į kurią tu eini“ (Ekleziasto 9:11). Šiais keliais tinkamai parinktais žodžiais išmintingasis karalius Saliamonas aprašo padėtį, kurioje atsidūrė visos žmonijos kartos nuo pat mūsų pirmųjų tėvų, Adomo ir Ievos, nupuolimo. Galiausiai mirtis be išimties ėmė žudyti kiekvieną — turtingąjį ir vargšą, karalių ir prastuolį, ištikimąjį ir neištikimąjį. Iš tiesų mirtis „įsiviešpatavo“ (Romiečiams 5:17).
2. Kodėl kai kurie ištikimieji gali būti apvilti šiuo pabaigos laiku?
2 Nepaisant naujausių medicinos mokslo laimėjimų, mirtis tebeviešpatauja kaip karalius net šiandien. Nors tai nėra staigmena, kai kurie gali būti šiek tiek apvilti, kai jie pagaliau akis į akį susiduria su šiuo ilgą laiką veikiančiu priešu. Kodėl? Nagi sugrįžkime į šio amžiaus trečiąjį dešimtmetį, kada Sargybos bokšto bendruomenė skelbė žinią „Milijonai dabar gyvenančių niekada nebemirs“. Kas turėjo būti tie milijonai? Tai „avys“, paminėtos Jėzaus pastabose apie avis ir ožius (Mato 25:31-46). Šie į avis panašūs žmonės, kaip pranašauta, turėjo pasirodyti pabaigos laiku, ir jų viltis turėjo būti amžinasis gyvenimas rojaus žemėje. Laikui bėgant Dievo tauta įgijo geresnį supratimą apie tai, kokia yra šių „avių“ vieta Jehovos tiksluose. Ji suprato, kad šie paklusnieji turėjo būti atskirti nuo užsispyrusių „ožių“, ir kad po pastarųjų sunaikinimo avys paveldės joms paruoštą žemiškąją Karalystės sritį.
Į avis panašiųjų surinkimas
3. Į kokį darbą Dievo tauta sutelkė dėmesį nuo 1935-ųjų metų?
3 Pradedant 1935-aisiais, ‛ištikimas vergas’ sutelkė dėmesį surasti tokius į avis panašius žmones ir atvesti juos į Jehovos organizaciją (Mato 24:45, NTP; Jono 10:16). Šie stropiai besimokantys krikščionys suprato, kad Jėzus dabar valdo Jehovos dangiškoje Karalystėje ir kad laikas visiškai priartino šios piktosios daiktų sistemos pabaigą bei atvėrė duris į naująjį pasaulį, kuriame gyvens teisybė (2 Petro 3:13; Apreiškimas 12:10). Tame naujajame pasaulyje išsipildys padrąsinantys Izaijo žodžiai: „Jis sunaikins mirtį amžinai“ (Izaijo 25:8).
4. Nors kitos avys nuoširdžiai tikėjosi išvysti Jehovos suvereniteto išteisinimą Armagedone, kas daugeliui jų atsitiko?
4 Kadangi Šėtono pasaulio pabaiga taip arti, į avis panašūs krikščionys labai džiaugtųsi galėdami gyvi sulaukti to laiko, kai bus išteisintas Jehovos suverenitetas per ateinantį sielvartą, skirtą didžiajai Babelei ir likusiam Šėtono pasauliui (Apreiškimas 19:1-3, 19-21). Tačiau dauguma jų to nesulaukė. Daugelis, kurie tikėjosi būti tarp „milijonų“ tų, kurie niekada nebemirs, iš tikrųjų mirė. Kai kurie buvo nukankinti už tiesą kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose arba žuvo nuo religinių fanatikų rankos. Kiti mirė dėl nelaimingų atsitikimų arba vadinamųjų natūralių priežasčių — ligos ir senatvės (Psalmių 89:9, 10; Ekleziasto 9:12). Aišku, dar daug žmonių mirs, kol ateis pabaiga. Kaipgi tokie žmonės pamatys išsipildymą pažado dėl naujojo pasaulio, kuriame gyvens teisybė?
Prikėlimo viltis
5, 6. Kokia ateitis laukia žemiškąją viltį turinčių žmonių, kurie miršta prieš Armagedoną?
5 Apaštalas Paulius davė atsakymą kalbėdamas Romos valdytojui Feliksui. Kaip užrašyta Apaštalų darbų 24:15, Paulius drąsiai pareiškė: „Turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių.“ Prikėlimo viltis teikia mums drąsos didžiausių nelaimių atvejais. Turėdami tą viltį, mūsų brangūs draugai, kurie suserga ir jaučia, kad mirs, nėra pernelyg prislėgti. Kas beatsitiktų, jie žino, kad gaus apdovanojimą už ištikimybę. Mūsų drąsūs broliai ir seserys, kuriems gresia mirtis nuo persekiotojų rankos, turėdami prikėlimo viltį žino, kad jų persekiotojai jokiu būdu nepasieks pergalės (Mato 10:28). Kai kas nors susirinkime miršta, mes liūdime netekę to asmens. Tuo pat metu, jeigu jis arba ji yra vienas iš kitų avių, mes džiaugiamės, kad mūsų bendratikis parodė ištikimybę iki galo ir dabar ilsisi, turėdamas ateities Dievo naujajame pasaulyje garantiją (1 Tesalonikiečiams 4:13).
6 Taip, prikėlimo viltis yra gyvybiškai svarbus mūsų tikėjimo elementas. Tačiau kodėl mūsų tikėjimas prikėlimu toks tvirtas, ir kas gauna tą viltį?
7. Kas yra prikėlimas ir kuriose Rašto vietose jis parodomas kaip neabejotinas dalykas?
7 Graikiškas žodis „prikėlimas“ yra a·naʹsta·sis, tiesiogiai reiškiantis „atsistoti“. Jis daugiausia nurodo prikėlimą iš mirties. Įdomu, kad pats žodis „prikėlimas“ nepasirodo Hebrajų Raštuose, bet prikėlimo viltis ten aiškiai išreikšta. Mes ją, pavyzdžiui, suvokiame iš Jobo pasakytų žodžių jo kančios metu: „O kad Tu mane pragare [„šeole“, NW] paslėptumei... ir man nustatytumei laiką ir tada manęs atsimintumei!“ (Jobo 14:13, ŠvR). Panašiai mes skaitome Ozėjo 13:14: „Aš išgelbėsiu juos iš mirties galios [„šeolo“, NW], išvaduosiu juos iš mirties. O mirtie, aš būsiu tavo mirtis, o pragare [„šeole“, NW], aš būsiu tavo įgėlimas!“ Apaštalas Paulius 1 Korintiečiams 15:55 citavo šiuos žodžius ir parodė, kad išpranašauta pergalė prieš mirtį pasiekiama per prikėlimą. (Žinoma, šioje Rašto vietoje Paulius kalbėjo apie dangiškąjį prikėlimą.)
Tikintieji „pateisinti“
8, 9. a) Kodėl netobuli žmonės gali dalyvauti teisiųjų prisikėlime? b) Koks pagrindas yra mums tikėtis gyvenimo, kurio nenutrauks mirtis?
8 Savo pareiškime Feliksui, pacituotame 5-oje pastraipoje, Paulius pasakė, kad bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas. Kas yra tie teisieji, kurie bus prikelti? Iš prigimties nėra nė vieno teisaus žmogaus. Mes visi nuo gimimo esame nusidėjėliai ir darome nuodėmių per visą savo gyvenimą; todėl nusipelnome mirties dėl dviejų priežasčių (Romiečiams 5:12; 6:23). Tačiau Biblijoje randame terminą „nuteisinamas“ [„išteisinamas“, ŠvR; „pateisinamas“, NTP] (Romiečiams 3:28). Tai nurodo žmones, kuriems, nors jie ir netobuli, Jehova atleido jų nuodėmes.
9 Posakis daugiausia vartojamas kalbant apie pateptuosius, turinčius dangiškąją viltį krikščionis. Romiečiams 5:1 (ŠvR) apaštalas Paulius sako: „Taigi, pateisinti per tikėjimą, gyvename ramybėje su Dievu per savo Viešpatį Jėzų Kristų.“ Visi pateptieji krikščionys yra pateisinti dėl savo tikėjimo. Tikėjimo kuo? Kaip Paulius detaliau paaiškina Laiške Romiečiams, tai yra tikėjimas Jėzumi Kristumi (Romiečiams 10:4, 9, 10). Jėzus mirė kaip tobulas žmogus ir po to buvo prikeltas iš mirties ir įžengė į dangų pateikti savo žmogiškos gyvybės vertę mūsų naudai (Žydams 7:26, 27; 9:11, 12). Kai Jehova priėmė tą auką, įsigaliojo Jėzaus atliktas žmonijos išpirkimas iš nuodėmės ir mirties vergijos. Parodantieji tikėjimą šia priemone turi iš to didelę naudą (1 Korintiečiams 15:45). Šios aukos pagrindu ištikimi vyrai ir moterys turi viltį paveldėti gyvenimą, kurio nebeapribos žiaurus priešas — mirtis (Jono 3:16).
10, 11. a) Koks prikėlimas laukia ištikimų pateptųjų krikščionių? b) Kokio prikėlimo tikėjosi ikikrikščioniškųjų laikų garbintojai?
10 Dėl Jėzaus išperkamosios aukos ištikimi pateptieji, būdami pateisinti, turi tvirtą viltį būti prikelti kaip nemirtingi dvasiniai kūriniai, taip kaip Jėzus (Apreiškimas 2:10). Jų prikėlimas paminėtas Apreiškimo 20:6, kur sakoma: „Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo tūkstantį metų.“ Tai dangiškasis prisikėlimas. Tačiau atkreipk dėmesį, kad Biblija jį vadina „pirmuoju prisikėlimu“, o tai reiškia, kad bus ir kitas.
11 Laiško Žydams 11 skyriuje Paulius nurodė didelį būrį ikikrikščioniškųjų laikų Dievo tarnų, kurie parodė tvirtą tikėjimą Jehova Dievu. Jie taip pat tikėjo prikėlimu. To skyriaus 35 eilutėje (NTP) Paulius kalba apie stebuklingus prikėlimus, įvykusius Izraelio tautos istorijoje, sakydamas: „Moterys atgavo prikėlimu savo mirusiuosius, o kiti davėsi kankinami, nepriimdami palaisvinimo, kad gautų geresnį prisikėlimą.“ Tie ištikimi senovės liudytojai laukė prikėlimo, geresnio už tuos, kuriuos, pavyzdžiui, buvo padarę Elijas ir Eliziejus (3 Karalių 17:17-22; 4 Karalių 4:32-37; 13:20, 21). Jų viltis buvo prisikėlimas pasaulyje, kur Dievo tarnai nebebus kankinami dėl savo tikėjimo, kur moterys nebepraras savo mylimų artimųjų dėl mirties. Taip, jie tikėjosi būti prikelti iš mirties tame pačiame naujajame pasaulyje, kurio laukiame ir mes (Izaijo 65:17-25). Apie šį naująjį pasaulį Jehova neatskleidė jiems tiek daug, kiek mums. Vis dėlto jie žinojo, kad jis ateis, ir jie troško jame gyventi.
Žemiškasis prikėlimas
12. Ar ikikrikščioniškųjų laikų ištikimieji buvo paskelbti teisiais? Paaiškink.
12 Ar apie šių ištikimų ikikrikščioniškųjų laikų vyrų ir moterų pažadinimą tame naujajame pasaulyje turėtume galvoti kaip apie jų dalyvavimą teisiųjų prikėlime? Žinoma, taip, kadangi Biblija priskiria juos prie teisiųjų. Pavyzdžiui, mokinys Jokūbas pamini vieną senovės laikų vyrą ir vieną moterį, kurie buvo paskelbti teisiais. Tas vyras buvo Abraomas, hebrajų tautos pirmtakas. Apie jį mes skaitome: „‛Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo palaikyta teisumu’, ir jis buvo pramintas ‛Dievo draugu’.“ Moteris, parodžiusi tikėjimą Jehova, buvo Rachaba, neizraelitė. Ji buvo „pateisinta“ ir tapo žydų tautos nare (Jokūbo 2:23-25, NTP). Taigi senovės laikų vyrai ir moterys, parodę tvirtą tikėjimą Jehova bei jo pažadais ir likę ištikimi iki mirties, dėl savo tikėjimo Jehovos buvo paskelbti teisiais, ir jie, be abejo, dalyvaus ‛teisiųjų prisikėlime’.
13, 14. a) Iš kur mes žinome, kad krikščionys, turintys žemišką viltį, gali būti paskelbti teisiais? b) Ką tai reiškia jiems?
13 Tačiau kaip šiandien yra su į avis panašiais, turinčiais žemišką viltį žmonėmis, kurie atsiduoda Jehovai ir miršta būdami ištikimi šiuo pabaigos metu? Ar jie dalyvaus teisiųjų prisikėlime? Aišku, kad taip. Didžiulę minią tokių ištikimų žmonių vizijoje matė apaštalas Jonas. Atkreipk dėmesį, kaip jis juos aprašė: „Regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: ‛Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!’“ (Apreiškimas 7:9, 10).
14 Įsidėmėk, kad šie romieji yra tvirtai įsitikinę savo išgelbėjimu, ir jie tai priskiria Jehovai ir Jėzui, „Avinėliui“. Be to, jie stovi priešais Jehovą ir Avinėlį, visi apsisiautę baltais apsiaustais. Kodėl baltais? Dangiškoji būtybė sako Jonui: „Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apreiškimas 7:14). Biblijoje balta spalva yra tyrumo, teisumo simbolis (Psalmių 50:9; Danieliaus 12:10; Apreiškimas 19:8). Tai, jog milžiniška minia matoma vilkinti baltais rūbais, reiškia, kad Jehova laiko juos teisiais. Kaip tai įmanoma? Kadangi jie tarsi išplovė savo apsiaustus Avinėlio krauju. Jie parodo tikėjimą pralietu Jėzaus Kristaus krauju ir todėl yra paskelbti teisiais kaip Dievo draugai, turintys viltį pergyventi didįjį sielvartą. Taigi bet kuris ištikimai atsidavęs krikščionis iš „milžiniškos minios“, kuris miršta prieš didįjį sielvartą, gali būti tikras, jog dalyvaus žemiškajame teisiųjų prisikėlime.
15. Kadangi bus prikelti ir teisieji, ir neteisieji, koks yra teisiųjų prisikėlimo pranašumas?
15 Tas prikėlimas aprašytas Apreiškimo 20 skyriuje, 13 eilutėje, šiais žodžiais: „Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus.“ Todėl Jehovos didžiosios tūkstantmetės Teismo Dienos metu visi, esantys Dievo atmintyje, bus prikelti, — ir teisieji, ir neteisieji (Apaštalų darbai 17:31). Vis dėlto kaip daug geriau bus teisiesiems! Jie jau gyveno tikėjimu. Jie jau turi glaudžius tarpusavio santykius su Jehova ir pasitikėjimą, kad jis įgyvendins savo tikslus. Teisieji ikikrikščioniškosios eros liudytojai bus pabudinti iš mirties, labai trokšdami sužinoti, kaip išsipildė Jehovos pažadai, susiję su Sėkla (1 Petro 1:10-12). Tie iš kitų avių, kuriuos Jehova laiko teisiais mūsų dienomis, išeis iš kapų trokšdami pamatyti žemės Rojų, apie kurį jie kalbėjo skelbdami gerąją naujieną šioje daiktų sistemoje. Koks džiaugsmingas tai bus laikas!
16. Ką galime pasakyti apie prikėlimą Teismo Dienos metu tų, kurie miršta mūsų laiku?
16 Kada tiksliai tūkstantmetės Teismo Dienos metu bus prikelti tie, kurie šiais paskutiniais Šėtono daiktų sistemos metais mirė būdami ištikimi? Biblija to nesako. Tačiau ar nebūtų protinga galvoti, jog mirštantys mūsų laiku teisieji bus prikelti anksčiau, kad kartu su milžiniška Armagedoną pergyvenusiųjų minia galėtų dalyvauti darbe sutinkant ankstesniųjų kartų prisikėlusiuosius? Taip, tikrai!
Viltis, teikianti paguodą
17, 18. a) Kokią paguodą teikia prikėlimo viltis? b) Ką esame skatinami skelbti apie Jehovą?
17 Prikėlimo viltis šiandien suteikia jėgų ir paguodos visiems krikščionims. Jeigu liekame ištikimi, joks nenumatytas atsitikimas ir joks priešas negali atimti iš mūsų apdovanojimo! Pavyzdžiui, „Jehovos Liudytojų metraštyje — 1992“ (anglų k.), puslapis 177, yra nuotraukos drąsių Etiopijos krikščionių, kurie pasirinko geriau mirti, negu eiti į kompromisą dėl savo tikėjimo. Antraštėje rašoma: „Veidai, kuriuos mes tikimės pamatyti per prikėlimą.“ Kokia bus privilegija susipažinti su jais ir su nesuskaitoma daugybe kitų, kurie mirties akivaizdoje parodė panašią ištikimybę!
18 O kokia ateitis mūsų mylimų artimųjų ir draugų, kurie dėl senatvės ar negalios nepergyvens didžiojo sielvarto? Remiantis prikėlimo viltimi, — jeigu jie lieka ištikimi, — jų laukia nuostabi ateitis. Ir jeigu mes taip pat drąsiai parodome tikėjimą Jėzaus išperkamąja auka, mes turime nuostabią ateitį. Kodėl? Kadangi kaip ir Paulius mes viliamės, jog bus „teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas“. Visa savo širdimi mes dėkojame Jehovai už šią viltį. Be abejo, tai paskatina mus pritarti psalmininko žodžiams: „Pasakokite tautose [Dievo] garbę, visose tautose jo stebuklus. Nes Viešpats yra didis ir labai girtinas“ (Psalmių 95:3, 4).
Ar tu gali paaiškinti?
◻ Kokie Rašto tekstai patvirtina mūsų žemiškojo prikėlimo viltį?
◻ Kuo remiantis krikščionys dabar skelbiami teisiais?
◻ Kaip prikėlimo viltis suteikia mums drąsos ir ryžto?
[Iliustracija 19 puslapyje]
Kaip ir Paulius, pateptieji krikščionys tikisi dangiškojo prikėlimo