Pirmojo amžiaus krikščionims hebrajams apaštalas Paulius rašė: „Sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai, nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po [„nuo“, NW] savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po [„nuo“, NW] savųjų. Tad stenkimės įeiti į tą poilsį“ (Hebrajams 4:9-11, Brb).

Rašydamas hebrajams Paulius nurodė, jog „sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai“, ir ragino bendratikius uoliai stengtis „įeiti į tą poilsį“. Iš to aišku, kad Pauliui rašant tas eilutes „septinta diena“, prasidėjusi maždaug prieš 4000 metų, per kurią Dievas ilsėjosi, tebesitęsė. Ji nesibaigs tol, kol Dievo tikslas žmonijos ir žemės atžvilgiu nebus visiškai įgyvendintas Jėzaus Kristaus, „šabo Viešpaties“, tūkstantmečio valdymo pabaigoje (Mato 12:8; Apreiškimo 20:1-6; 21:1-4).

Pauliaus paaiškinimas apie Dievo poilsį ir kaip įmanoma į jį įeiti buvo padrąsinimo šaltinis Jeruzalės krikščionims hebrajams, už savo tikėjimą kentusiems persekiojimą ir pajuokas (Apaštalų darbų 8:1; 12:1-5). Pauliaus žodžiai gali būti paskatinimas ir dabartiniams krikščionims. Suvokdami, kad pažadas atkurti žemėje rojų valdant teisingai Dievo Karalystei labai arti, mes irgi turime ilsėtis nuo savo darbų ir uoliai stengtis įeiti į tą poilsį (Mato 6:10, 33; 2 Petro 3:13).