Kada kalbėti, o kada – tylėti?

1. Kokį pamokymą randame Mokytojo 3:1, 7?

YRA žmonių, kurie mėgsta daug kalbėti, bet yra ir tokių, kurie ne itin šnekūs. Straipsnio teminė citata atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad kartais yra laikas kalbėti, o kartais – tylėti. (Perskaityk Mokytojo 3:1, 7.) Aišku, situacijų būna visokių, bet tikriausiai norėtųsi, kad kai kurie broliai ir sesės būtų šnekesni, o kai kurie kalbėtų mažiau.

2. Kas geriausiai žino, kada ir kaip derėtų su kitais kalbėti?

² Gebėjimas kalbėti yra Jehovos dovana (Iš 4:10, 11; Apr 4:11). Skaitydami jo Žodį suprantame, kaip derėtų tuo gebėjimu naudotis. Šiame straipsnyje aptarsime kai kuriuos pavyzdžius iš Biblijos ir pamatysime, kokiomis aplinkybėmis derėtų kalbėti, o kokiomis – tylėti. Taip pat sužinosime, ką ir kaip turėtume su kitais kalbėti, kad Jehova būtų mumis patenkintas. Iš pradžių aptarkime, kada būtų metas kalbėti.

KADA BŪTŲ LAIKAS KALBĖTI

3. Apie ką, sprendžiant iš Romiečiams 10:14, visada turime būti pasiruošę kalbėti?

³ Jėzus atėjo į žemę pirmiausia dėl to, kad skelbtų žmonėms apie savo Tėvą (Jn 18:37). Mes turime sekti Jėzaus pavyzdžiu ir būti visada pasiruošę kalbėti su žmonėmis apie Jehovą ir jo Karalystę (Mt 24:14; perskaityk Romiečiams 10:14). Žinoma, ne mažiau svarbu galvoti ir kaip tą darysime. Biblijoje rašoma, kad apie savo tikėjimą kalbėti turime „romiai ir labai pagarbiai“, atsižvelgdami į žmogaus jausmus ir įsitikinimus (1 Pt 3:15). Šitaip ne tik paskatinsime jį įsiklausyti į mūsų žodžius, bet, galimas dalykas, ir priimti juos į širdį.

4. Kaip, sprendžiant iš Patarlių 9:9, savo kalba galime kitiems padėti?

⁴ Kada tylėti neturėtų bendruomenės vyresnieji? Kai broliui ar sesei reikia duoti pamokymą ar pasakyti pastabą. Broliai pasirinks tinkamą metą ir stengsis nepastatyti bendratikio į nepatogią padėtį. Galimas dalykas, teks palūkėti, kad aplink nebūtų pašalinių akių. Žinoma, vyresnieji visada stengsis kalbėti taip, kad neįžeistų brolio ar sesės orumo. Vis dėlto būtinai atkreips dėmesį į Biblijos principus, kurie padėtų bendratikiui elgtis protingai. (Perskaityk Patarlių 9:9.) Kodėl tam tikromis aplinkybėmis nedera tylėti? Aptarkime porą pavyzdžių iš Biblijos: vienu atveju vyras privalėjo sudrausminti savo sūnus, o kitu atveju moteris turėjo įspėti būsimą karalių, kad sulaikytų jį nuo didelės klaidos.

5. Kodėl vyriausiasis kunigas Elis privalėjo griežtai sudrausminti savo sūnus?

⁵ Izraelio vyriausiasis kunigas Elis turėjo du sūnus ir juos labai mylėjo. Sūnūs tarnavo Padangtėje kunigais, tačiau Dievui nerodė jokios pagarbos. Jie piktnaudžiavo savo padėtimi, paniekino Jehovai skirtas aukas ir ištvirkavo (1 Sam 2:12–17, 22). Pagal Įstatymą tie vyrai buvo verti mirties, tačiau Elis jiems tik papriekaištaudavo ir leido toliau tarnauti Padangtėje (Įst 21:18–21). Kaip į tai žiūrėjo Jehova? Eliui jis pasakė: „Kodėl savo sūnus gerbi labiau nei mane?“ Galiausiai Dievas ištarė tiems nedorėliams nuosprendį ir jie žuvo (1 Sam 2:29, 34).

6. Kokią svarbią pamoką įžvelgiame skaitydami apie kunigą Elį?

⁶ Skaitydami apie Elį įžvelgiame vieną svarbią pamoką. Jei matome, kad draugas ar šeimos narys laužo Dievo įstatymą, turime atvirai jam apie tai pasakyti. Tada reikėtų pasirūpinti, kad jis gautų reikiamą pagalbą iš Jehovos paskirtų vyresniųjų (Jok 5:14). Nebūkime tokie kaip Elis. Jei į draugo ar šeimos nario netinkamą elgesį žiūrėtume pro pirštus, rodytume nepagarbą Jehovai. Tiesa, atvirai pasakyti bendratikiui, kad jam būtina vyresniųjų pagalba, reikės drąsos, tačiau stengtis verta. Tai akivaizdu iš kito Biblijoje užrašyto pavyzdžio. Pakalbėkime apie izraelitę vardu Abigailė.

7. Kodėl Abigailė nusprendė pasikalbėti su Dovydu?

⁷ Abigailė buvo turtingo žemvaldžio Nabalo žmona. Vienu metu greta Nabalo piemenų laikėsi ir jo bandas nuo plėšikų saugojo Dovydas su savo vyrais (tada jis slapstėsi nuo karaliaus Sauliaus). Ar sulaukė jie už tai kokios padėkos? Ne. Pasiuntinių paprašytas duoti Dovydui ir jo vyrams truputį maisto ir vandens, Nabalas įtūžo ir juos iškoneveikė (1 Sam 25:5–8, 10–12, 14). Tada Dovydas nusprendė išžudyti visus jo namų vyrus (1 Sam 25:13, 22). Ar galėjo kas Dovydą sulaikyti? Abigailė suprato, kad dabar yra metas kalbėti. Ji drąsiai išėjo pasitikti 400 alkanų, piktų ir ginkluotų vyrų ir kreipėsi į Dovydą.

8. Kokį pavyzdį mums paliko Abigailė?

⁸ Su Dovydu Abigailė kalbėjo drąsiai, pagarbiai ir įtaigiai. Nors dėl susidariusios padėties nebuvo kalta, ji Dovydo atsiprašė. Moteris pagyrė Dovydą už nuopelnus ir gerumą, vildamasi, kad Jehova suminkštins jo širdį (1 Sam 25:24, 26, 28, 33, 34). Jei matome, kad žmogus suka pavojinga kryptimi, turime, kaip ir Abigailė, drąsiai ir atvirai jam apie tai pasakyti (Ps 141:5). Reikėtų tą daryti pagarbiai, bet sykiu ryžtingai. Būtent taip elgiasi tikri draugai (Pat 27:17).

9, 10. Ko, protindami bendratikį, vyresnieji turėtų nepamiršti?

⁹ Kartais brolis ar sesė pasielgia, kaip nedera krikščioniui. Tada vyresnieji turi drąsiai imtis iniciatyvos su tuo bendratikiu pasikalbėti (Gal 6:1). Aišku, broliai suvokia, kad irgi yra netobuli ir kad patys gali sulaukti pamokymo ar pastabos. Bet tai neturėtų būti priežastis brolio ar sesės nedrausminti (2 Tim 4:2; Tit 1:9). Vyresnieji kantriai protins bendratikį ir kalbės taip, kad jis suvoktų, ką daro. Brolį ar sesę jie myli ir nori padėti (Pat 13:24). Tačiau labiausiai vyresniesiems rūpi laikytis Biblijos principų ir apsaugoti bendruomenę, kad Jehovos vardui nebūtų užtraukta negarbė (Apd 20:28).

¹⁰ Šiek tiek pagvildenome, kokiomis aplinkybėmis būtų laikas kalbėti. Vis dėlto kartais geriau būtų nesakyti nieko. Kodėl tai ne visada lengva?

KADA BŪTŲ LAIKAS TYLĖTI

11. Kokį palyginimą užrašė Jokūbas ir kodėl galima sakyti, kad jis labai taiklus?

¹¹ Liežuvį suvaldyti nėra taip paprasta. Tai vaizdžiai nupasakojo Jokūbas. Jis rašė: „Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus ir geba save pažaboti“ (Jok 3:2, 3). Kad pažabotų arklį, žmogus uždeda jam apynasrį ir į nasrus įbruka žąslus. Įtempęs vadžias jis gyvulį gali valdyti, kad šis eitų tam tikra kryptimi ar sustotų. Jeigu žmogus vadžių nelaikytų, arklys pasileistų šuoliais ir tai galėtų baigtis liūdnai. Panašiai, jei nevaldytume liežuvio, jis pridarytų bėdos ir mums patiems, ir kitiems. Aptarkime, kokiomis aplinkybėmis turėtume, taip sakant, laikyti vadžias – valdyti liežuvį.

12. Kada derėtų sulaikyti liežuvį?

¹² Kai kurie broliai ir sesės turi informacijos apie tai, kas žinotina ne visiems. Jeigu, pavyzdžiui, susipažįsti su bendratikiu, gyvenančiu šalyje, kur evangelizacijos darbas uždraustas, kaip elgsiesi? Ar klausinėsi, kaip mūsų broliai ten skelbia gerąją naujieną? Suprantama, ką nors daugiau sužinoti norisi ne iš blogos valios, nes bendratikius mylime ir mums rūpi, ką jiems tenka patirti. Galbūt net norėtume konkrečias jų aplinkybes paminėti maldose. Vis dėlto, tokiais atvejais turėtume, taip sakant, laikyti vadžias. Jei bendratikį mylime, nespausime jo dalintis konfidencialia informacija. Juk kiti toje šalyje gyvenantys broliai ir sesės juo pasitiki ir viliasi, kad jis apie jų veiklą niekam nekalbės. Mes jokiu būdu nenorime apsunkinti tiems bendratikiams padėties. Žinoma, ir jie patys pernelyg daug nepasakos, kaip gyvena, kaip skelbia gerąją naujieną, renkasi į sueigas ir panašiai.

13. Ko, remiantis Patarlių 11:13, vyresnieji turi saugotis ir kodėl?

¹³ Svarbus Biblijos principas užrašytas Patarlių 11:13 (perskaityk). Laikytis jo, tai yra neatskleisti konfidencialios informacijos, pirmiausia turėtų bendruomenės vyresnieji. Tai gali būti nelengva, ypač jei vyresnysis yra vedęs. Kad santuokos ryšys būtų stiprus, sutuoktiniai dažnai kalbasi, išsako vienas kitam, apie ką galvoja, kaip jaučiasi, kas slegia. Tačiau vyresnysis žino, kad jam nevalia atskleisti asmeniškų dalykų apie bendruomenės brolius ir seses. Jei atskleistų, prarastų gerą vardą ir bendratikių pasitikėjimą. Bendruomenė atsakingais broliais pasitiki, todėl šie saugosi, kad netaptų veidmainiais, arba dviliežuviais (1 Tim 3:8, išnaša). Taigi, vyresnysis turi mokėti saugoti paslaptis. Jeigu jis myli žmoną, neapsunkins jos informacija, kurios žinoti jai nereikia.

14. Koks vyresniojo žmonos elgesys liudys, kad jai rūpi geras vyro vardas?

¹⁴ Žmonai irgi turėtų rūpėti geras vyro vardas. Sutuoktinio ji nekamantinės dalykų, kurie yra konfidencialūs. Šitaip sesė ne tik palaikys savo vyrą, bet ir gerbs tuos, kurie jam savo reikalus patikėjo. Svarbiausia, taip ji prisidės prie bendruomenės vienybės ir Jehova tuo džiaugsis (Rom 14:19).

AR JEHOVA PATENKINTAS TUO, KĄ KALBAME

15. Kodėl Jehova užsirūstino ant trijų Jobo guodėjų?

¹⁵ Suprasti, kaip ir kada kalbėti, mums labai padeda Jobo knyga. Sužinoję apie tai, kokios baisios nelaimės Jobą ištiko, keturi vyrai iškeliavo jo paguosti. Atėję jie ne vieną dieną susėdę tylėjo. Visą tą laiką Elifazas, Bildadas ir Cofaras galvojo ne apie tai, kaip Jobui padėti. Sprendžiant iš to, ką jie vėliau kalbėjo, jiems rūpėjo įrodyti, kad jis padarė kažką negero. Tie vyrai apie Jobą ir Jehovą pasakė ir teisingų dalykų, tačiau dauguma jų teiginių buvo užgaulūs ir neatitiko tiesos. Jobą jie negailestingai kaltino (Job 32:1–3). Kaip į tai pažiūrėjo Jehova? Ant tos trijulės jis užsidegė pykčiu – pavadino kvailiais ir liepė prašyti Jobą už juos melstis (Job 42:7–9).

16. Kokių pamokų įžvelgiame skaitydami apie tai, kaip elgėsi ir ką kalbėjo Elifazas, Bildadas ir Cofaras?

¹⁶ Skaitydami apie tai, kaip Elifazas, Bildadas ir Cofaras elgėsi ir ką kalbėjo, įžvelgiame svarbių pamokų. Pirma, nevalia brolių ir sesių teisti (Mt 7:1–5). Prieš ką nors sakydami, bendratikį išklausykime, – tada geriau suprasime, ką jam tenka patirti (1 Pt 3:8). Antra, jeigu jau nusprendėme ką pasakyti, parinkime malonius žodžius ir kalbėkime tiesą (Ef 4:25). Trečia, Jehovai nėra vis tiek, ką vienas kitam sakome.

17. Ko galime pasimokyti iš Elihuvo?

¹⁷ Ketvirtasis iš Jobą aplankiusių vyrų, Elihuvas, buvo Abraomo giminaitis. Jis labai atidžiai klausėsi visko, ką Jobas ir anie trys vyrai kalbėjo, todėl su atjauta, bet sykiu atvirai, gebėjo pataisyti Jobo mąstymą (Job 33:1, 6, 17). Labiausiai Elihuvui rūpėjo išaukštinti Jehovą, o ne iškelti save ar kokį kitą žmogų (Job 32:21, 22; 37:23, 24). Skaitydami apie šį Dievo tarną suprantame, kad kartais yra metas tylėti ir klausytis (Jok 1:19). Taip pat suprantame, kad ką nors protindami turėtume ne save iškelti, o atiduoti garbę Jehovai.

18. Iš ko matysis, kad vertiname kalbos dovaną?

¹⁸ Taigi būkime dėkingi Jehovai už kalbos dovaną ir vadovaukimės Biblijos pamokymais, kada ir kaip dera kalbėti. Išmintingasis karalius Saliamonas Dievo įkvėptas rašė: „Laiku ištarti žodžiai – tarsi aukso obuoliai sidabro padėkle“ (Pat 25:11). Jei atidžiai klausysimės, ką kitas kalba, ir prieš ką nors sakydami gerai pagalvosime, mūsų žodžiai bus kaip tie aukso obuoliai – gražūs ir vertingi. Ir nesvarbu, ar jų būtų keli ar daug, mūsų kalba kitus ugdys ir Jehova mumis didžiuosis (Pat 23:15; Ef 4:29). Tai bus pati geriausia padėka Dievui už nuostabią kalbos dovaną.