Samprotavimas

ESAME dėkingi, kad Dievo Žodis pakeitė mūsų gyvenimą, tad norime, kad iš jo lobyno semtųsi ir kiti. Be to, suvokiame, jog nuo to, kaip žmonės atsilieps į gerąją naujieną, priklausys jų ateitis (Mt 7:13, 14; Jn 12:48). Nuoširdžiai trokštame, kad jie priimtų tiesą. Tačiau norėdami pasiekti geriausių rezultatų, turime būti ne tik tvirtai įsitikinę ir uolūs, bet ir įžvalgūs.

Tiesmukas teiginys, demaskuojantis kitam asmeniui brangaus įsitikinimo klaidingumą, dažniausiai nebus priimtas net ir pagrįstas daugybe Rašto citatų. Pavyzdžiui, jei populiarias šventes tiesiog pasmerksime dėl jų pagoniškos kilmės, kitų nuomonė apie jas vargu ar pasikeis. Todėl geriausia samprotauti. Ką tai reiškia?

Rašte sakoma, kad „iš aukštybių kilusi išmintis... yra... taikinga, supratinga“ (Jok 3:17, NW). Graikiškas žodis, čia išverstas „supratinga“, paraidžiui reiškia „nuolaidi“. Kai kurie vertėjai tą žodį verčia „maloninga“, „švelni“. Atkreipk dėmesį, kad supratingumas susijęs su taikingumu. Titui 3:2 (NW) jis gretinamas su švelnumu ir priešpriešinamas agresyvumui. Filipiečiams 4:5 (NW) esame raginami būti žinomi „supratingumu“. Supratingas asmuo atsižvelgia į pašnekovo kilmę, gyvenimo aplinkybes ir jausmus. Kai reikia, jis noriai nusileidžia. Tada pašnekovas mieliau atveria savo protą ir širdį ir samprotauja su mumis iš Rašto.

Kada pradėti. Istorikas Lukas praneša, jog būdamas Tesalonikoje apaštalas Paulius iš Raštų „dėstė ir įrodinėjo, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių“ (Apd 17:2, 3). Atkreipk dėmesį, kad Paulius tai darė žydų sinagogoje. Jo klausytojai Hebrajiškuosius raštus laikė autoritetu. Taigi buvo tinkama remtis tuo, ką jie pripažino.

Kalbėdamas graikams Atėnų Areopage, Paulius tuojau nepradėjo nuo Raštų. Jis pirmiau ėmė kalbėti apie tai, kas jo klausytojams buvo žinoma ir priimtina, ir rėmėsi tuo skatindamas juos pamąstyti apie Kūrėją ir Jo tikslus (Apd 17:22-31).

Šiandien daugybė žmonių nepripažįsta Biblijos autoritetu. Tačiau nerasi žmogaus, kurio neslėgtų sunki dabartinė padėtis. Visi trokšta kažko geresnio. Todėl jei pirma pasidomi, kas tavo pašnekovui kelia nerimą, ir atkreipi jo dėmesį į Biblijos požiūrį tuo klausimu, tokiu supratingumu galbūt paskatinsi jį klausytis, kas Rašte sakoma apie Dievo tikslą žmonijos labui.

Gali būti, kad Biblijos studijuotojas yra iš tėvų perėmęs tam tikrus religinius įsitikinimus ir papročius. Dabar jis sužino, kad tie įsitikinimai ir papročiai nepatinka Dievui, ir laikydamasis Biblijos mokymų atsisako jų. Kaip studijuotojas savo tėvams galėtų paaiškinti tokį sprendimą? Tėvai gali pagalvoti, kad atsisakydamas gauto religinio paveldo jis atmeta ir juos. Todėl prieš bandant iš Biblijos paaiškinti savo sprendimo priežastį, studijuotojui vertėtų patikinti tėvus, jog jis juos myli ir gerbia.

Kada nusileisti. Pats Jehova, nors gali viską įsakyti, rodo begalinį supratingumą. Gelbėdami Lotą ir jo šeimą iš Sodomos, Jehovos angelai ragino: „Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!“ Tačiau Lotas meldė: „O ne, mano viešpatie!“ Jis prašėsi leidžiamas bėgti į Coarą. Jehova supratingai išklausė Loto prašymą ir leido; kitus miestus jis sunaikino, o Coarą paliko. Tačiau vėliau Lotas pakluso Jehovos nurodymui ir apsigyveno kalnuose (Pr 19:17-30). Jehova žinojo, jog tai geriausia, bet supratingai rodė kantrybę, kol Lotas tai suvokė.

Norėdami išlaikyti gerus santykius su kitais, turime būti supratingi. Galbūt esame įsitikinę, kad kitas asmuo klysta, ir netgi turime svarių argumentų. Tačiau kartais geriau jo neperkalbinėti. Būti supratingam nereiškia pažeisti Jehovos normas. Geriau tiesiog padėkoti tam asmeniui už išsakytą nuomonę ar nuleisti negirdomis klaidingas jo mintis, kad galėtum pakreipti pokalbį naudingesne linkme. Net jeigu jis pasmerktų tavo įsitikinimus, nereaguok pernelyg jautriai. Galėtum paklausti, kodėl jis taip galvoja. Paskui atidžiai išklausyk. Taip perprasi jo mąstyseną ir galbūt nutiesi kelią konstruktyviam pokalbiui kitą kartą (Pat 16:23, NW; 19:11, Brb).

Jehova davė žmonėms sugebėjimą rinktis. Jis leidžia naudotis tuo sugebėjimu, net jei žmonės naudojasi juo neišmintingai. Kaip Jehovos kalbėtojas, Jozuė apsakė, ką Dievas buvo padaręs Izraeliui. Bet paskui jis pasiūlė: „Jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, rinkitės šiandien, kam tarnausite: dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami Užupyje, ar dievams amoritų, kurių krašte gyvenate; bet aš ir mano šeima tarnausime Viešpačiui [„Jehovai“, NW]“ (Joz 24:15). Mūsų užduotis šiandien yra „paliudyti“, dėl to žmonėms kalbame su įsitikinimu, bet neverčiame jų tuo tikėti (Mt 24:14). Jie turi teisę pasirinkti, ir to jiems neužginame.

Užduok klausimų. Jėzus parodė puikų pavyzdį, kaip samprotauti su žmonėmis. Jis atsižvelgdavo į jų aplinkybes ir vartojo lengvai suprantamas iliustracijas. Be to, užduodavo taiklių klausimų. Taip kiti galėdavo išsisakyti ir atskleisti, kas jų širdyje. Kartu tai skatino juos pamąstyti svarstoma tema.

Vienas Įstatymo žinovas paklausė Jėzų: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus pats būtų galėjęs atsakyti. Bet jis pasiteiravo to vyro nuomonės: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Šiam atsakius teisingai, diskusija nesibaigė. Jėzus leido jam tęsti, ir vyras uždavė klausimą, iš kurio paaiškėjo, kad jis nori save pateisinti. Jis paklausė: „O kas gi mano artimas?“ Vietoj tiesaus apibūdinimo, kurį tas vyras dėl žinomo žydų požiūrio į nežydus ir samariečius tikriausiai būtų užginčijęs, Jėzus pateikė iliustraciją ir pasiūlė pamąstyti. Iliustracija buvo apie gailestingą samarietį, padėjusį apiplėštam ir sumuštam pakeleiviui, apeitam kunigo ir levito. Paprastu klausimu Jėzus išsiaiškino, ar vyras suprato esmę. Taip samprotaudamas Jėzus padėjo jam visiškai kitaip suvokti sąvoką „artimas“ (Lk 10:25-37). Koks puikus sektinas pavyzdys! Užuot viską pasakęs pats, kitaip sakant, mąstęs už pašnekovą, mokykis taktiškais klausimais ir pavyzdžiais paskatinti klausytoją mąstyti.

Argumentuok. Tesalonikos sinagogoje apaštalas Paulius ne tik citavo klausytojų pripažintą šaltinį. Lukas rašo, jog Paulius dėstė, įrodinėjo ir tai, ką skaitė, mokė taikyti. Dėl to „kai kurie jų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo“ (Apd 17:1-4).

Toks samprotavimas naudingas, kad ir kas būtų tavo klausytojai: giminaičiai, bendradarbiai, bendraklasiai, tarnyboje sutikti nepažįstami žmonės, Biblijos studijuotojai, susirinkimo auditorija. Pats galbūt supranti Rašto citatą, kurią skaitai, bet kiti ne visada. Jos komentavimas ar nurodymas, kaip taikyti, gali skambėti dogmatiškai. Galbūt reikėtų išskirti ir paaiškinti svarbiausius citatos žodžius? O gal būtų naudinga pateikti įrodymų, sakykim, iš konteksto ar kitos citatos, susijusios su tema? Galbūt savo žodžius galėtum pagrįsti pavyzdžiu? O gal auditorijai pasvarstyti padėtų klausimai? Toks samprotavimas palieka gerą įspūdį ir skatina kitus mąstyti.