Dar kartą pažvelkime į Jokūbo laišką, į paguodžiančius žodžius: „Kas nors pas jus [dvasiškai] serga? Tepasikviečia Bažnyčios [„bendruomenės“, Jr] vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jokūbo 5:14, 15).

Čia vėlgi paminėta, kad vyresnieji gali suteikti pagalbą kaimenei. Kaip? Ne vien išklausydami nuodėmes. Kadangi kalbama apie dvasiškai sergantį žmogų, vyresniesiems reikia kai ko imtis, kad jis pasveiktų. Jokūbas nurodė du dalykus.

Antra, reikalinga „tikėjimo malda“. Tiesa, ne nuo vyresniųjų maldų priklauso Dievo teisminiai sprendimai, — jis noriai atleidžia nuodėmes, tačiau tai daro tik dėl Kristaus išpirkos (1 Jono 2:2). Vis dėlto vyresniųjų maldos daug gali. Dievas pasiruošęs padėti nusidėjėliui, kuris nuoširdžiai atgailauja ir daro „atsivertimą liudijančius darbus“ (Apaštalų darbų 26:20).