Ar jūsų Dievas — Jehova?

BIBLINIAIS laikais gyveno žmonių, turėjusių tokį artimą ryšį su Jehova, jog Jis buvo vadinamas jų Dievu. Pavyzdžiui, Šventajame Rašte skaitome, kad Jehova — „Abraomo Dievas“, „Dovydo Dievas“ ir „Elijo Dievas“. (Pradžios 31:42; 2 Karalių 2:14; 20:5)

Kaip tie vyrai išsiugdė su Jehova tokius glaudžius santykius? Ko galime iš jų pasimokyti, kad patys puoselėtume ir išsaugotume artimą draugystę su Kūrėju?

Abraomas „patikėjo Viešpačiu“

Abraomas — pirmasis, apie kurį Biblijoje pasakyta, kad jis patikėjo Jehova. Šis žmogus turėjo stiprų tikėjimą, todėl susilaukė Dievo palankumo. Jehova buvo tiek maloningas Abraomui, kad vėliau Mozei prisistatė kaip „Abraomo Dievas“ bei šio patriarcho sūnaus ir vaikaičio — Izaoko bei Jokūbo — Dievas. (Pradžios 15:6; Išėjimo 3:6)

Kaip Abraomas įgijo tokį tikėjimą? Pirma, statėsi jį ant gero pamato. Jehovos kelių Abraomą tikriausiai mokė Nojaus sūnus Semas, kuris savo akimis matė gelbstinčią Jehovos galią. Semas galėjo paliudyti, kad Jehova „išsaugojo teisumo šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną“. (2 Petro 2:5) Šis Abraomo protėvis, ko gero, patvirtino savo palikuoniui: jeigu Jehova ką nors pažada, tas būtinai įvyksta. Šiaip ar taip, pats gavęs Dievo pažadą, Abraomas džiaugėsi ir visą gyvenimą rodė, jog tvirtai tiki, kad jis išsipildys.

Šitokį gerą pamatą turintį tikėjimą Abraomas grindė darbais. Apaštalas Paulius rašė: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.“ (Hebrajams 11:8) Tokiu klusnumu Abraomas dar labiau stiprino savo tikėjimą, apie kurį Jokūbas kalbėjo: „Tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą.“ (Jokūbo 2:22)

Be to, Jehova leido, kad Abraomo tikėjimas būtų išmėgintas, ir šis patriarcho bruožas dar labiau sustiprėjo. Paulius tęsė: „Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas.“ Išbandymai išgrynina ir sustiprina tikėjimą — padaro jį „brangesnį už pragaištantį auksą“. (Hebrajams 11:17; 1 Petro 1:7)

Nors Abraomas nesulaukė visų Dievo pažadų išsipildymo, džiaugėsi matydamas, kad kiti seka jo pavyzdžiu. Patriarcho žmona Sara bei kiti trys namiškiai — Izaokas, Jokūbas ir Juozapas — Biblijoje taip pat minimi kaip tvirto tikėjimo žmonės. (Hebrajams 11:11, 20-22)

Turėkime tikėjimą kaip Abraomo

Tikėjimas būtinas visiems trokštantiems, kad Jehova būtų jų Dievas. „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“, — rašė Paulius. (Hebrajams 11:6) Kaip šiandien Dievo tarnas gali išsiugdyti tokį tvirtą tikėjimą, kokį turėjo Abraomas?

Kaip ir Abraomas, turime statyti savo tikėjimą ant tvirto pamato. Geriausias būdas tai daryti — reguliariai studijuoti Bibliją ir ja pagrįstus leidinius. Skaitydami ir apmąstydami Šventąjį Raštą, labiau įsitikiname, jog Dievas ištesės savo pažadus. O tokie tikri lūkesčiai paskatins mus keisti gyvenseną. Mūsų tikėjimą taip pat stiprina klusnumas, o jį, be kita ko, parodome dalyvaudami lauko tarnyboje bei lankydami krikščionių sueigas. (Mato 24:14; 28:19, 20; Hebrajams 10:24, 25)

Mūsų tikėjimas neabejotinai bus kuo nors išbandytas — persekiojimais, sunkia liga, artimojo mirtimi ar kitaip. Jeigu per išmėginimus liekame ištikimi Jehovai, tikėjimas auga ir tampa brangesnis už auksą. Net jei ir nesulauksime visų Dievo pažadų išsipildymo, tikėjimas suartins mus su Juo. Sykiu savo pavyzdžiu paskatinsime kitus sekti mūsų tikėjimu. (Hebrajams 13:7) Štai Ralfas matė tėvų tikėjimą ir pasekė jų pavyzdžiu. Jis pasakoja:

„Kai gyvenau su tėvais, jie ragindavo visus šeimyniškius keltis anksti ir kartu sėsti prie Biblijos. Taip perskaitėme ją visą.“ Ralfas iki šiol kasryt skaito Šventąjį Raštą ir tai padeda gerai pradėti dieną. Kartu su tėvu jiedu kas savaitę eidavo į viešąją tarnybą. „Taip įgudau lankyti žmones pakartotinai ir vesti Biblijos studijas.“ Šiuo metu Ralfas tarnauja savanoriu viename Europos Jehovos liudytojų filiale. Koks puikus atlygis tėvams už jų tikėjimą!

Vyras pagal Jehovos širdį

Daugiau nei devyni šimtmečiai po Abraomo gyvenęs Dovydas — vienas iš žymiausių Rašte paminėtų Jehovos tarnų. Kai Dievas pasirinko būsimuoju karaliumi Dovydą, Samuelis pasakė: „Viešpats susiieškojo vyrą pagal savo širdį.“ Jehovos ir Dovydo ryšys buvo toks artimas, jog pranašas Izaijas, kalbėdamas karaliui Ezekijui, Jehovą pavadino „[jo] protėvio Dovydo Dievu“. (1 Samuelio 13:14; 2 Karalių 20:5; Izaijo 38:5)

Nors ir priimtinas Jehovai, Dovydas keletą kartų leidosi užvaldomas savų troškimų. Tris sykius jis sunkiai nusidėjo: leido netinkamai gabenti sandoros skrynią į Jeruzalę; svetimavo su Batšeba ir pasiuntė į mirtį jos vyrą Ūriją bei liepė surašyti Izraelio ir Judo žmones, ko Jehova nebuvo įsakęs. Visais šiais atvejais Dovydas nusižengė Dievo įstatymui. (2 Samuelio 6:2-10; 11:2-27; 24:1-9)

Tačiau pabartas dėl nuodėmių Dovydas prisiėmė atsakomybę ir nekaltino kitų. Jis pripažino, kad sandoros skrynia buvo gabenama netinkamai, ir pridūrė: „Mes [Jehovai] neparodėme deramos pagarbos.“ Kai pranašas Natanas atskleidė Dovydo svetimavimą, šis tarė: „Nusidėjau Viešpačiui!“ O suvokęs, kaip kvailai pasielgė suskaičiuodamas žmones, Dovydas pasakė: „Tai darydamas, Viešpatie, sunkiai nusidėjau.“ Jis atgailavo dėl savo nuodėmių ir liko artimas Jehovai. (1 Metraščių 15:13; 2 Samuelio 12:13; 24:10)

Kai mes suklystame

Stengdamiesi, kad Jehova būtų mūsų Dievas, galime semtis padrąsinimo iš Dovydo pavyzdžio. Jeigu net šis priimtinas Jehovai vyras padarė tokių sunkių nuodėmių, nereikia nusiminti, jei ir mes kartais nusižengiame ar net padarome didelių klaidų. (Mokytojo 7:20) Galime guostis tuo, kad atgailaujančiam Dovydui buvo atleista. Štai vienas pavyzdys, kas prieš keletą metų atsitiko Uveia.

Uvė tarnavo vyresniuoju vienoje Jehovos liudytojų bendruomenėje. Sykį jis pasidavė nedoriems troškimams ir pasielgė amoraliai. Iš pradžių Uvė, kaip ir karalius Dovydas, bandė tai nuslėpti, tikėdamasis, kad Jehova nepastebės prasižengimo. Galiausiai, labai kamuojamas sąžinės, jis prisipažino kitam vyresniajam ir sulaukęs pagalbos atgavo dvasinę pusiausvyrą.

Uvė atgailavo dėl savo nuodėmių ir neatsitraukė nuo Jehovos bei bendruomenės. Jis buvo toks dėkingas už pagalbą, kad po kelių savaičių parašė vyresniesiems nuoširdų padėkos laišką. Štai viena jo mintis: „Jūs padėjote man nuplauti gėdą, užtrauktą Jehovos vardui.“ Uvė išsaugojo gerus santykius su Jehova ir vėliau vėl buvo paskirtas tarnu toje pačioje bendruomenėje.

„Toks pat žmogus kaip ir mes“

Elijas, gyvenęs šimtmečiu po Dovydo mirties, buvo vienas žymiausių Izraelio pranašų. Jis kovojo už teisingą garbinimą tuo laiku, kai vyravo amoralumas, ir niekada nepaliko Jehovos. Tad nenuostabu, kad jo įpėdinis Eliziejus kartą pavadino Jehovą „Elijo Dievu“. (2 Karalių 2:14)

Vis dėlto Elijas nebuvo koks nors antžmogis, bet, pasak Jokūbo, „toks pat žmogus kaip ir mes“. (Jokūbo 5:17, Brb) Pavyzdžiui, jam susidorojus su Baalo garbintojais, karalienė Jezabelė nusprendė jį nužudyti. Kaip pranašas reagavo? Išsigando ir pabėgo į dykumą. Sėdėdamas po kadagiu, Elijas aimanavo: „Gana!.. Imk Viešpatie, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius.“ Jis jau nebenorėjo būti pranašu, o verčiau sutiko mirti. (1 Karalių 19:4)

Tačiau Jehova parodė suprantąs Elijo jausmus: suteikė jam stiprybės patikindamas, kad šis nėra vienas, kad yra ir daugiau ištikimų garbintojų. Be to, užtikrino, jog tebepasitiki Eliju ir turi jam darbo. (1 Karalių 19:5-18)

Tai, kad Elijas pasidavė neigiamiems jausmams, nereiškė, jog prarado Dievo palankumą. Kai, praėjus maždaug 1000 metų, Jėzus Kristus atsimainė Petro, Jokūbo ir Jono akivaizdoje, ką Jehova nusprendė parodyti regėjime šalia Jėzaus? Mozę ir Eliją. (Mato 17:1-9) Jehova, be abejonės, laikė Eliją pavyzdingu pranašu. Nors šis buvo „toks pat žmogus kaip ir mes“, Dievas vertino jo uolumą atkuriant tyrą garbinimą ir pašventinant Jo vardą.

Mūsų kova su jausmais

Jehovos tarnai šiandien kartais būna nusiminę ar apimti didelio nerimo. Paguoda žinoti, kad ir Elijas jautėsi panašiai. Ir kaip nuramina žinia, kad jeigu Jehova suprato Elijo jausmus, supranta ir mūsų sielvartą. (Psalmyno 103:14)

Aišku, mes mylime Jehovą bei savo artimą ir trokštame skelbti gerąją naujieną apie Karalystę. Tačiau galime nusiminti, kad į mūsų žinią žmonės neatsiliepia, ar netgi imti nerimauti dėl teisingo garbinimo priešų grasinimų. Vis dėlto Jehova, įkvėpęs Eliją tęsti tarnybą, suteikia drąsos savo tarnams ir šiandien. Tai liudija Herberto ir Gertrūdos pavyzdys.

Jiedu pasikrikštijo ir tapo Jehovos liudytojais 1952 metais Leipcige, buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Dievo tarnai tada išgyveno sunkų laiką, nes jų viešoji tarnyba buvo uždrausta. Ką Herbertas mąstė apie skelbimą po namus?

„Kartais būdavo labai neramu. Eidami po namus nežinojome, ar staiga nepasirodys pareigūnai ir mūsų nesuims.“ Kas padėjo Herbertui ir kitiems įveikti baimę? „Skyrėme daug dėmesio asmeninėms Biblijos studijoms, ir Jehova suteikė jėgų toliau tęsti skelbimo darbą.“ Tarnyboje Herbertas patirdavo visokių atsitikimų, kurie jį sustiprindavo, o kartais net pralinksmindavo.

Skelbdamas Herbertas sutiko vieną vidutinio amžiaus moterį, ir ši susidomėjo Biblija. Užėjęs pas ją po kelių dienų pastebėjo namuose jaunuolį, kuris klausėsi jų pokalbio. Keletą minučių pakalbėjęs Herbertas pamatė daiktą, kuris privertė jį sudrebėti. Kambario kampe ant kėdės gulėjo policininko kepurė, priklausanti tam jaunam vyrui, aišku, policininkui, kuris ketino jį suimti.

„Jūs esate Jehovos liudytojas! — sušuko tas jaunas vyras. — Parodykite savo dokumentus.“ Herbertas padavė ir tada atsitiko keistas dalykas. Moteris atsisuko į policininką ir perspėjo: „Jeigu kas nors atsitiks tam Dievo žmogui, jūs daugiau nepageidaujamas šiuose namuose.“

Akimirką sudvejojęs, jaunuolis atidavė Herbertui dokumentus ir leido eiti. Vėliau Herbertas sužinojo, kad tas policininkas susitikinėjo su šeimininkės dukra. Aišku, šis pagalvojo, jog geriau tęsti draugystę su mergina, nei suimti Herbertą.

Tegu Jehova būna mūsų Dievas

Ko straipsnio pavyzdžiai pamoko? Kaip Abraomas, turime tvirtai tikėti Jehovos pažadais. Kaip Dovydas, suklydę gręžtis į Jehovą ir nuoširdžiai atgailauti. Kaip Elijas, glaustis prie Jehovos neramiais laikais. Tada Jehova bus mūsų Dievas dabar ir per amžius, nes jis yra „gyvasis Dievas, ... visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas“. (1 Timotiejui 4:10)

[Išnaša]

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Klusnumu Abraomas sustiprino savo tikėjimą

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kaip ir Dovydas, nusidėję turime atgailauti

[Iliustracija 28 puslapyje]

Kaip Jehova suprato Elijo jausmus, taip supranta ir mūsų