mwbr19.10 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
SPALIO 7–13 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JOKŪBO 3–5
„Vadovaukis Dievo išmintimi“
(Jokūbo 3:17) O išmintis iš aukštybių pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, supratinga, linkusi paklusti, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, neveidmainiška.
Ar tu vadovaujiesi „iš aukštybių kilusia išmintimi“?
9 „Pirmiausia yra tyra.“ Būti tyram reiškia būti nesusiteršusiam ir švariam ne tik kūnu, bet ir dvasia. Biblijoje išmintis siejama su širdimi, tačiau dangiškoji išmintis nepasieks širdies, kuri yra užteršta piktais sumanymais, troškimais ir motyvais. (Patarlių 2:10; Mato 15:19, 20) O jei mūsų širdis tyra, kiek įmanoma netobulam žmogui, ‘vengsime pikta ir darysime gera’. (Psalmyno 37:27; Patarlių 3:7) Tad ne veltui pirmąja išminties ypatybe paminėtas tyrumas. Juk jei nebūsime moraliai ir dvasiškai tyri, kaip galėsime ugdytis kitas iš aukštybių kylančios išminties ypatybes?
10 „Paskui taikinga.“ Dangiškoji išmintis skatina mus siekti taikos, Dievo dvasios vaisiaus. (Galatams 5:22) Todėl ir stengiamės puoselėti Jehovos tarnus vienijantį „taikos ryšį“. (Efeziečiams 4:3) O jam susilpnėjus, visomis jėgomis bandome tą ryšį sustiprinti. Kodėl taika tokia svarbi? Biblijoje rašoma: „Taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės [„taikos“, NW] Dievas bus su jumis.“ (2 Korintiečiams 13:11) Kol gyvensime taikiai, taikos Dievas bus su mumis. Nuo to, kaip elgiamės su bendratikiais, labai priklauso mūsų santykiai su Jehova. Kaip galime parodyti esą taikdariai? Panagrinėkime pavyzdį.
(Jokūbo 3:17) O išmintis iš aukštybių pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, supratinga, linkusi paklusti, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, neveidmainiška.
Ar tu vadovaujiesi „iš aukštybių kilusia išmintimi“?
12 „Supratinga.“ Ką reiškia būti supratingam? Pasak biblistų, tikrąją graikiško žodžio, Jokūbo 3:17 verčiamo „supratinga“, reikšmę perteikti sunku. Vertėjai jį verčia įvairiai: „švelni“, „romi“ ir „maloninga“. Tiesioginė to graikiško žodžio reikšmė yra „nuolaidi“. Kaip galime rodyti išmintį šiuo požiūriu?
Ar tu vadovaujiesi „iš aukštybių kilusia išmintimi“?
14 „Klusni.“ Graikiškas žodis, čia išverstas „klusni“, Krikščionių graikiškuosiuose raštuose minimas tik kartą. Pasak vieno biblisto, šis žodis „dažnai vartojamas kalbant apie karinę drausmę“. Jis reiškia „lengvai įtikinamas“, „pavaldus“. Žmogus, kuris vadovaujasi išmintimi iš aukštybių, noriai paklūsta Raštui. Jis ne iš tų, kurie priėmę sprendimą atkakliai jo laikosi, nors faktai rodo, kad jie klysta. Klusnus žmogus yra greitas keistis, kai jam pateikiami aiškūs įrodymai iš Rašto, atskleidžiantys jo požiūrio ar sprendimo klaidingumą. Ar tokį tave pažįsta žmonės?
„Pilna gailestingumo ir gerų vaisių“
15 „Pilna gailestingumo ir gerų vaisių.“ Gailestingumas irgi yra privalus iš aukštybių kilusiai išminčiai, nes pasakyta, kad išmintis – „pilna gailestingumo“. Atkreipk dėmesį, kad „gailestingumas“ ir „geri vaisiai“ minimi kartu. Ir ne atsitiktinai, nes Biblijoje gailestingumas dažniausiai minimas kalbant apie rūpinimąsi kitais, atjautą, pasireiškiančią gausiais malonės darbais. Kaip aiškinama viename žinyne, būti gailestingam reiškia „atjausti kenčiantį žmogų ir mėginti kaip nors jam padėti“. Dievo išmintis tikrai nėra sausa, šalta ar akademiška. Ji šilta, nuoširdi ir supratinga. Kaip galime įrodyti esą pilni gailestingumo?
(Jokūbo 3:17) O išmintis iš aukštybių pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, supratinga, linkusi paklusti, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, neveidmainiška.
Ar tu vadovaujiesi „iš aukštybių kilusia išmintimi“?
18 „Nešališka.“ Dievo išminčiai svetimas rasinis nusistatymas bei tautinis išdidumas. Jei siekiame tokios išminties, stengsimės išrauti iš savo širdies bet kokį šališkumą. (Jokūbo 2:9) Mes neskirstome žmonių pagal jų išsilavinimą, materialinę padėtį ar pareigas susirinkime, taip pat neniekiname nė vieno bendratikio, net ir paties neturtingiausio. Jeigu Jehova parodė jam savo meilę, juo labiau mes turėtume laikyti jį vertu mūsų meilės.
19 „Neveidmainiška.“ Graikiškas žodis „veidmainis“ gali reikšti „vaidinantis aktorius“. Senovėje Graikijos ir Romos aktoriai vaidindavo su kaukėmis. Tad šiuo graikišku žodžiu imta vadinti apsimetėlius, apgavikus. Jeigu nenorime būti veidmainiai, prisiminkime, kad svarbu ne tik kaip elgiamės su bendratikiais, bet ir kaip į juos žiūrime.
Ką vertinga radome
(Jokūbo 4:5) Negi manote, kad Raštuose tuščiai sakoma: „Mumyse apsigyvenusi dvasia linkusi pavydėti“?
Jokūbo ir Petro laiškų apžvalga
4:5. Kokią Šventojo Rašto eilutę Jokūbas čia cituoja? Jokios konkrečios eilutės Jokūbas necituoja. Bet šie Dievo įkvėpti žodžiai, galimas dalykas, grindžiami tuo, kas išsakyta Pradžios 6:5; 8:21; Patarlių 21:10 ir Galatams 5:17.
(Jokūbo 4:11, 12) Nesmerkite vienas kito, broliai. Kas smerkia ar teisia savo brolį, smerkia ir teisia įstatymą. O jeigu teisi įstatymą, esi ne įstatymo vykdytojas, bet teisėjas. 12 Vienas yra Įstatymų Davėjas ir Teisėjas – tas, kuris gali ir išgelbėti, ir sunaikinti. O tu kas toks, kad teisi savo artimą?
Tikėjimas daro mus kantrius ir maldingus
8 Nuodėmė apkalbėti savo bendratikį (Jokūbo 4:11, 12). Tačiau kai kurie kritikuoja krikščionis brolius bei seseris galbūt manydami, jog patys yra teisūs, arba todėl, kad nori iškelti save pažemindami kitus (Psalmių 49:20; Patarlių 3:29, Brb red.). Graikiškas žodis, išverstas ‘apkalbinėti’, nurodo priešiškumą ir reiškia perdėtai ar melagingai apkaltinti. Tai tolygu nepalankiai teisti brolį. Kodėl tai panašu į ‘apkalbinėjimą ir teisimą Dievo įstatymo’? Na, Rašto aiškintojai ir fariziejai ‘puikiai apeidavo Dievo įsakymą’ ir teisė pagal savo normas (Morkaus 7:1–13). Tad jeigu mes smerktume brolį, kurio Jehova nesmerktų, argi ‘neteistume Dievo įstatymo’ ir neteisėtai netvirtintume, kad jis atmestinas? Nepagrįstai kritikuodami savo brolį, nevykdytume meilės įstatymo (Romiečiams 13:8–10).
SPALIO 14–20 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 PETRO 1–2
„Būkite šventi“
(1 Petro 1:14, 15) Būkite klusnūs vaikai ir nebesileiskite valdomi geismų, kuriems anksčiau dėl savo neišmanymo pasiduodavote. 15 Sekite Šventuoju, kuris jus pašaukė, ir visada šventai elkitės.
Išpirka – tobula Dievo dovana
5 O kaip mes galime parodyti, kad branginame Jehovos vardą? Savo elgesiu. Dievas iš mūsų reikalauja šventumo. (Perskaityk 1 Petro 1:15, 16.) Tai reiškia, jog turime garbinti vien Jehovą ir paklusti jam visa širdimi. Net kai mus persekioja, stengiamės laikytis teisingų jo nuostatų ir principų. Elgdamiesi teisiai, Biblijos žodžiais tariant, leidžiame mūsų šviesai šviesti ir taip teikiame šlovę Jehovos vardui (Mt 5:14–16). Jeigu siekiame likti šventi, iš mūsų gyvenimo akivaizdu, kad Jehovos įstatymai yra geri ir teisingi, o Šėtono kaltinimai nepagrįsti. Aišku, esame netobuli ir klystame, tačiau nuoširdžiai atgailaujame ir gręžiamės nuo darbų, kurie užtrauktų negarbę Jehovos vardui (Ps 79:9).
(1 Petro 1:16) Juk parašyta: „Būkite šventi, nes aš esu šventas.“
Kaip pasirinkti pramogas
6 Paulius Romos krikščionis ragino ‘neduoti nuodėmei savo kūno narių’ ir ‘marinti kūniškus darbus’ (Romiečiams 6:12–14; 8:13). Tame pačiame laiške jis buvo rašęs, kokių esama „kūniškų darbų“. Štai ką Paulius sakė apie tuos, kurie nuodėmiauja: „Jų burna pilna keiksmų“, „jų kojos eiklios kraują pralieti“, „jiems prieš akis nestovi Dievo baimė“ (Romiečiams 3:13–18). Krikščionis suteptų savo kūną, jei naudotųsi „kūno nariais“ tokiems ir panašiems nuodėmingiems darbams daryti. Pavyzdžiui, mėgaudamasis tuo, kas žema, – tarkim, pornografija ar sadistiniu smurtu, – jis ‘atiduoda [akis] nuodėmei’ ir taip suteršia visą savo kūną. Jo garbinimo auka nebėra šventa, todėl Dievui nepriimtina (Pakartoto Įstatymo 15:21; 1 Petro 1:14–16; 2 Petro 3:11). Kaip brangiai atsieina netinkamos pramogos!
Ką vertinga radome
(1 Petro 1:10–12) Koks tai išgelbėjimas, stengėsi perprasti ir kruopščiai tyrinėjo pranašai. Jie pranašavo apie jums skirtąją malonę. 11 Dvasia pranašams bylojo ir iš anksto paliudijo, kad Kristus kentės ir paskui bus pašlovintas, todėl jie tyrinėjo, kas ir kokiu metu Kristui nutiks. 12 Jiems buvo apreikšta, kad tai, ką jie išpranašavo, yra ne dėl jų, bet dėl jūsų. Mat jų išpranašautus dalykus gerosios naujienos skelbėjai, įkvėpti iš dangaus atsiųstos šventosios dvasios, dabar perdavė jums. Į tuos dalykus trokšta pažvelgti net angelai.
Jokūbo ir Petro laiškų apžvalga
1:10–12. Net angelai troško pažvelgti į dvasinių tiesų gelmes – norėjo suprasti, ką Dievo pranašai senovėje rašė apie pateptųjų krikščionių bendruomenę. Bet viskas išaiškėjo tik tada, kai Jehovos valia toji bendruomenė susikūrė (Ef 3:10, Jr). Ar neturėtume kaip ir angelai tyrinėti „Dievo gelmes“? (1 Kor 2:10)
(1 Petro 2:25) Jūs buvote lyg paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir prižiūrėtoją.
it-2-E p. 565, pstr. 3
Prižiūrėtojas
Vyriausiasis prižiūrėtojas. Pirmajame Petro 2:25 apaštalas, matyt, cituodamas Izaijo 53:6 kalba apie žmones, kurie buvo lyg „paklydusios avys“. Paskui jis priduria: „O dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir prižiūrėtoją.“ Čia paminėtas „ganytojas ir prižiūrėtojas“ veikiausiai yra Jehova, nes tie, kuriems Petras rašė, nebuvo atsitraukę nuo Jėzaus Kristaus; priešingai, per jį jie buvo sugrąžinti pas Jehovą, didįjį savo tautos Ganytoją (Ps 23:1; 80:1; Jer 23:3; Ez 34:12). Jehova taip pat yra prižiūrėtojas, arba tas, kuris mus tiria, tikrina (Ps 17:3). Patikrinimas (gr. episkope) galėjo būti susijęs su nepalankaus nuosprendžio paskelbimu, kaip atsitiko pirmo amžiaus Jeruzalei, kuri nesuprato, kad atėjo jos „patikrinimo [gr. episkopes] metas“ (Lk 19:44). Rezultatas gali būti ir teigiamas; pavyzdžiui, taip bus tiems, kas šlovins Dievą „patikrinimo [gr. episkopes] dieną“ (1 Pt 2:12).
SPALIO 21–27 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 PETRO 3–5
„Visų dalykų galas jau arti“
(1 Petro 4:7) Visų dalykų galas jau arti. Tad būkite sveikos nuovokos, budrūs ir neapleiskite maldos.
„Būkite budrūs melstis“
NE VIENAS, dirbantis naktinį darbą, sako, kad sunkiausia likti žvaliam prieš pat aušrą. Tai verta įsidėmėti ir krikščionims. Šėtono valdomas pasaulis skendi tirščiausioje tamsoje. Tačiau naktis tuojau pasitrauks (Rom 13:12). Kaip būtų pavojinga šį ankstyvą priešaušrį užmigti! Todėl visiems mums itin svarbu paisyti Šventojo Rašto paraginimo išsaugoti „sveiką nuovoką“ ir būti „budriems melstis“ (1 Pt 4:7).
(1 Petro 4:8) Svarbiausia, turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia daugybę nuodėmių.
Kaip atpažinti ir nugalėti visokį dvasinį silpnumą
Galiausiai, nuolat prisiminkime meilingą apaštalo Petro perspėjimą: „Visų dalykų galas arti. Todėl būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis. Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Petro 4:7, 8). Netobulumai – tiek kitų žmonių, tiek mūsų pačių – gali gana lengvai paveikti mūsų širdis bei protus ir tapti suklydimo bei suklupimo priežastimi. Šėtonas gerai žino šią žmogiškąją silpnybę. Skaldyk ir valdyk – tai vienas iš jo gudrių metodų. Todėl karšta tarpusavio meile uždenkime tokias nuodėmes ir ‘nepalikime vietos velniui’ (Efeziečiams 4:25–27).
(1 Petro 4:9) Būkite svetingi, priimkite vieni kitus be murmėjimo.
Svetingumas – dorybė, kurios reikia kaip niekad anksčiau
2 Petras, be kita ko, bendratikius skatino: „Būkite vieni kitiems svetingi be niurnėjimo“ (1 Pt 4:9). Graikų kalbos žodis, išverstas „svetingumas“, paraidžiui reiškia „meilė (arba gerumas) svetimiems“. Įsidėmėtina, kad Petras brolius ir seses ragina būti svetingus „vieni kitiems“ – tiems, kuriuos jie jau pažįsta ir su kuriais bendrauja. O kaip svetingumas būtų padėjęs anuo sunkiu metu?
3 Svetingumas krikščionis būtų labiau suartinęs. Pagalvok, ar pats nesijautei smagiai, kai buvai pakviestas į svečius? Ar po viešnagės neliko šiltų prisiminimų? Arba kai bendratikis svečiavosi pas tave, ar tuomet nesutvirtėjo jūsų draugystė? Rodydami svetingumą broliams ir sesėms, galime juos dar geriau pažinti, ko tikriausiai nepavyktų kitokiomis aplinkybėmis. Gyvenimo sąlygos Petro dienomis vis blogėjo, tad ryšys tarp krikščionių turėjo būti kaip niekad glaudus. Stiprinti draugystės saitus turime ir mes, juk, pasak Biblijos, gyvename „paskutinėmis dienomis“ (2 Tim 3:1).
Ką vertinga radome
(1 Petro 3:19, 20) ir tada nuėjo paskelbti nuosprendžio įkalintoms dvasioms, 20 kurios maištavo Nojaus dienomis. Anuomet, Dievui kantriai laukiant, buvo statomas laivas ir juo keletas žmonių, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėti iš vandenų.
Skaitytojų klausimai
Biblijoje rašoma, kad Jėzus „nuėjo skelbti kalėjime esančioms dvasioms“ (1 Pt 3:19). Kas norima tuo pasakyti?
▪ Tos dvasios, pasak apaštalo Petro, „kadaise, Nojaus dienomis, buvo neklusnios, kai Dievo kantrybė laukė bestatant laivą“ (1 Pt 3:20). Aišku, Petras čia turi omenyje angelus, nusprendusius prisidėti prie Šėtono maišto. Judas savo laiške kalba apie angelus, kurie „neišsaugojo savo prigimtinės padėties, bet apleido jiems skirtą buveinę“, ir priduria, kad Dievas juos „laiko tamsybėje supančiotus amžinais pančiais didžiosios dienos teismui“ (Jud 6).
Kaip angelai Nojaus dienomis nepakluso Dievui? Prieš tvaną šios nedoros dvasios darė tai, ko Dievas joms nebuvo leidęs, – prisiėmė materialius kūnus (Pr 6:2, 4). Be to, gyveno su žmonių dukterimis. Tai iškrypimas, nes Dievas nebuvo numatęs, kad angelai turėtų intymių santykių su moterimis (Pr 5:2). Nedorus maištingus angelus atėjus metui Dievas sunaikins. O dabar, kaip rašo Judas, jie yra įkalinti „tamsybėje“ – dvasine prasme lyg uždaryti kalėjime.
Kada ir kaip „kalėjime esančioms dvasioms“ Jėzus skelbė? Pasak Petro, skelbė tada, kai buvo „atgaivintas dvasia“ (1 Pt 3:18, 19). Įsidėmėtina, jog Petras čia vartoja būtąjį laiką. Vadinasi, Jėzus toms dvasioms skelbė anksčiau, negu Petras parašė savo pirmąjį laišką, – galbūt kažkuriuo metu po savo prisikėlimo. Piktiesiems angelams Jėzus aiškiai pasakė, kad jie tikrai nusipelnė būti nubausti. Tai nebuvo žodžiai, suteikiantys kokią viltį. Ne, Jėzus skelbė jiems nuosprendį (Jon 1:1, 2). Kadangi pats liko tvirtas ir ištikimas Dievui iki mirties ir buvo prikeltas, – Šėtonas, akivaizdu, galios jam neturėjo, – tokį pasmerkimą anoms dvasioms jis paskelbė visiškai teisėtai (Jn 14:30; 16:8–11).
Ateityje Šėtoną ir neklusnius angelus Jėzus suriš ir įmes į bedugnę (Lk 8:30, 31; Apr 20:1–3). O kol tai įvyks, šie maištingi angelai yra nublokšti į tirščiausią dvasinę tamsą ir paskui bus galutinai sunaikinti (Apr 20:7–10).
(1 Petro 4:6) Juk mirusiems geroji naujiena buvo paskelbta, kad jie, vedami dvasios, Dievo akyse būtų gyvi, nors žmonių, vertinančių kūniškai, yra nuteisti.
Jokūbo ir Petro laiškų apžvalga
4:6. Kokiems „mirusiems“ buvo paskelbta geroji naujiena? Turimi omenyje tie, kurie buvo „mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis“, tai yra visi, kurie prieš išgirsdami gerąją naujieną buvo dvasiniu požiūriu mirę (Ef 2:1). O įtikėję gerąja naujiena jie dvasiškai atgijo.
SPALIO 28–LAPKRIČIO 3 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 PETRO 1–3
„Nuolat turėkite omenyje būsimąją Jehovos dieną“
(2 Petro 3:9, 10) Jehova nedelsia tesėti pažado, nors kai kurie tai laiko delsimu. Jis yra kantrus ir nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų. 10 Jehovos diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs išnyks su švilpesiu, elementai nuo karščio suirs ir žemės darbai bus atskleisti.
Jehova apgins savo tarnų teises
11 O kaip suprasti Jėzaus patikinimą, kad Jehova apgins savo tarnų teises „netrukus“? Nors Dievo Žodis sako, kad Jehova „kantriai elgiasi“, bet laikui pribrendus jis negaišdamas įvykdys nuosprendį (Luko 18:7, 8; 2 Petro 3:9, 10). Nojaus dienomis per tvaną Dievas nedelsė nubausti nedorėlių. Loto laikais nuodėmiautojus prarijo iš dangaus siųsta ugnis. Jėzus pasakė: „Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus“ (Luko 17:27–30). Nusidėjėlius vėl ištiks „netikėtas žlugimas“ (1 Tesalonikiečiams 5:2, 3). Jehova tikrai neleis Šėtono pasauliui tverti nė dienos ilgiau.
(2 Petro 3:11, 12) Jeigu visa tai turi šitaip suirti, pagalvokite, kokie žmonės jūs turite būti – kaip šventai elgtis ir dievotai gyventi, 12 laukdami ir nuolat turėdami omenyje būsimąją Jehovos dieną, kada dangūs suirs ugnyje ir elementai ištirps nuo karščio!
„Didžioji Jehovos diena jau arti“
18 Nenuostabu, kad apaštalas Petras pataria aiškiai turėti omenyje „Jehovos dieną“! Kaip galime neišleisti jos iš akių? Viena, pasižymėdami „šventu elgesiu ir atsidavimo Dievui darbais“ (2 Petro 3:11, 12, NW). Tai padės mums uoliai laukti „Jehovos dienos“. Graikiški žodžiai, verčiami „aiškiai turėti omenyje“, tiesiogiai reiškia „skubinti“. Žinia, mes negalime priversti laiką tekėti greičiau. Vis dėlto jis eis daug sparčiau, jeigu laukdami tos dienos darbuosimės Dievo tarnyboje (1 Korintiečiams 15:58).
Ką vertinga radome
(2 Petro 1:19) Taip mūsų pasitikėjimas pranašišku žodžiu dar labiau sustiprėjo, ir jūs gerai darote žvelgdami į jį tarsi į žiburį, šviečiantį tamsioje vietoje, jūsų širdyse, kol ims aušti diena ir patekės priešaušrio žvaigždė.
Jokūbo ir Petro laiškų apžvalga
1:19. Kokia „aušrinė“ ir kada užteka? Iš kur žinome, kad ji jau užtekėjusi? „Aušrinė“ yra Jėzus Kristus, turįs Karaliaus valdžią (Apr 22:16). Mesijiškasis Karalius visos kūrinijos akivaizdoje pakilo 1914-aisiais, skelbdamas auštant naują dieną. Atsimainymo regėjimas jau iš anksto parodė, kokia bus Karaliaus Jėzaus šlovė ir galybė, o dabar vis stiprina mūsų pasitikėjimą pranašišku Dievo žodžiu (Mk 9:1–3). Jeigu to žodžio laikomės, jis apšviečia mūsų širdį ir mes tikrai žinome, kad Aušrinė yra užtekėjusi.
(2 Petro 2:4) Juk Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų ir nubloškė juos į Tartarą – juodžiausios tamsybės grandinėmis sukaustė ir laiko teismui.
Jokūbo ir Petro laiškų apžvalga
2:4 (išnaša). Kas yra „Tartaras“ ir kada maištingieji angelai buvo į jį nublokšti? Tartare, nelyginant kalėjime, laikomos vien dvasinės esybės – ne žmonės. Tai būvis, kai sąmonė tokia tamsi, kad jos nepasiekia nuostabi Dievo sumanymų šviesa. Esantieji Tartare neturi jokios rytojaus vilties. Dievas įmetė neklusnius angelus į Tartarą Nojaus dienomis. Niekinga šių maištininkų egzistencija tęsis tol, kol jie bus sunaikinti.