Ar tu gerbi jų orumą?
KAIP gyvuliai, suvaryti ir sugrūsti, neįtikimoje nešvaroje bei smarvėje, vietiniai afrikiečiai tartum krovinys buvo gabenami į Ameriką. Mažiausiai pusė jų mirė nepasiekę kelionės tikslo. Šeimos nariai buvo negailestingai išskirti ir niekada nebematė vienas kito. Vergų prekyba buvo vienas iš tamsiausių žmogaus žiaurumo savo artimui epizodų.
Panašiai būdavo, kai galingi užkariautojai žiauriai pavergdavo beginkles vietines tautas. Atimti žmogui orumą gali būti žiauriau, negu smogti jam. Tai pražūtinga žmogaus dvasiai. Nors daugumoje šalių vergovė panaikinta, žmogaus orumas žeminamas ir toliau — tiktai gal subtiliau.
Tikrieji krikščionys, kita vertus, stengiasi kreipti dėmesį į Jėzaus Kristaus raginimą ‛mylėti savo artimą kaip save patį’. Tad jie klausia savęs: ‛Ar aš gerbiu kitų orumą?’ (Luko 10:27)
Orumo pavyzdžiai
Orumas, pasak vieno žodyno, — tai savybė arba būsena, kai esi vertas ar vertinamas. Koks tinkamas Visatos Suvereno, Jehovos Dievo, padėties apibūdinimas! Iš tiesų Raštas Jehovą ir jo suverenitetą ne kartą susieja su orumu. Mozė, Izaijas, Ezechielis, Danielius, apaštalas Jonas bei kiti turėjo privilegiją sukeltuose regėjimuose matyti Aukščiausiąjį bei jo dangiškąjį sostą, ir jų aprašymai nuosekliai apibūdino baimę keliantį didingumą bei garbingumą (Išėjimo 24:9-11; Izaijo 6:1; Ezechielio 1:26-28; Danieliaus 7:9; Apreiškimas 4:1-3). Gyriaus maldoje karalius Dovydas sakė: „Tavo, Viešpatie, yra didybė ir galybė, ir pergalė, ir šlovė, ir išaukštinimas, nes Tau priklauso visa danguje ir žemėje“ (1 Kronikų 29:11, Brb red.). Tikrai niekas nėra vertas tokios pagarbos ir šlovės, kaip Jehova Dievas.
Kurdamas žmogų pagal savo atvaizdą bei panašumą, Jehova suteikė žmonėms vertės, savigarbos ir orumo (Pradžios 1:26, Brb red.). Todėl bendraudami su kitais, turime rodyti kiekvienam tinkamą dėmesį bei pagarbą. Taip iš tikrųjų pripažįstame žmonijos orumo Šaltinį — Jehovą Dievą (Psalmių 8:5-10).
Pagarba šeimoje
Įkvėptas apaštalas Petras, vedęs vyras, skatino krikščionis vyrus savo žmonas „gerbti kaip silpnesnį indą“ (1 Petro 3:7, NW; Mato 8:14). „Kita vertus, — apaštalas Paulius patarė, — žmona turi labai gerbti savo vyrą“ (Efeziečiams 5:33, NW). Taigi santuokoje gerbti savo sutuoktinio orumą yra Biblijos reikalavimas. Kaip tai daryti?
Kaip vanduo atgaivina augalą, taip malonia kalba bei meiliais gestais vyras ir žmona — viešai ir asmeniškai — gali ugdyti artimus santykius. Priešingai, šiurkštūs, žeidžiantys žodžiai arba lengvabūdiški, sarkastiški niekinimai, dažnai girdimi televizijos komedijose, yra žlugdantys. Jie gali sukelti kenksmingą bevertiškumo jausmą, depresiją ir apmaudą, net emocines, nelengvai užgydomas žaizdas.
Gerbti kitų orumą dar reiškia priimti juos tokius, kokie jie yra, ir nebandyti jų priderinti prie kažkokio susidaryto idealo arba neteisingai lyginti su kitais. Tai ypač svarbu tarp vyrų ir žmonų. Jei bendraujama ir kalbamasi laisvai bei lengvai ir niekas nesibijo būti sukritikuotas ar iškoneveiktas, klesti artumas. Jeigu santuokoje asmuo gali būti savimi, tai namai tikrai tampa prieglauda nuo žiauraus, šiurkštaus pasaulio.
Vaikams Raštas įsako gerbti savo tėvus bei paklusti jiems. O išmintingiems ir mylintiems tėvams vertėtų pripažinti savo vaikų orumą. Nuoširdus pagyrimas už gerą elgesį drauge su kantriu drausminimu, kai būtina, puikiai padeda įdiegti „dvasinius Jehovos reikalavimus“. Nuolatinė kritika, riksmas bei plūdimas žeminančiais žodžiais „kvailas“ ar „idiotas“ juos tik erzins (Efeziečiams 6:4, NW).
Vienas krikščionis vyresnysis ir tėvas, auginantis tris sūnus bei tris dukras, sakė: „Karalystės salėje mes reikiamai drausmindavome kuo tyliau. Paprastai užtekdavo bakstelėti alkūne arba rūsčiai, perspėjamai pažvelgti. Jei reikėdavo griežčiau sudrausminti, tai darydavome asmeniškai savo namuose ir toliau nuo kitų vaikų. Dabar, kai vaikai vyresni, drausminimas apima meilingą, išmintingą Dievo Žodžio patarimą kiekvienam pagal jo poreikius. Asmeninius dalykus stengiamės išlaikyti paslaptyje, gerbiame kiekvieno vaiko teisę į slaptumą bei orumą.“
Negalima užmiršti, jog šeimoje būtini geri kalbėjimo bei elgesio įpročiai. Artimi santykiai neturėtų išstumti žodžių „prašau“, „dėkoju“ ir „atsiprašau“. Geras elgesys — pagrindas gerbti kitų orumą bei išlaikyti savąjį.
Krikščionių susirinkime
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11:28) Kenčiančiuosius, prislėgtuosius, net mažus vaikus, — visus nesulaikomai traukė prie Jėzaus. Jie buvo niekinami išdidžių bei savo teisumu įsitikinusių anuometinių dvasininkų ir vadovų. Bet Jėzus akivaizdžiai gerbė jų orumą, kaip jie ir buvo to verti.
Sekdami Jėzų ir mes norime būti atgaivos šaltinis savo bendratikiams. Tad reikia ieškoti galimybių pastiprinti juos savo kalba bei veiksmais. Visada tinkama būti nuoširdžiai dosniam — kalbėti maloniai ir teigiamai (Romiečiams 1:11, 12; 1 Tesalonikiečiams 5:11). Būdami atidūs, ką sakome ir kaip sakome, parodome esą jautrūs kitų jausmams (Kolosiečiams 4:6). Tinkamais rūbais bei etiketu krikščionių sueigose rodoma didi pagarba mūsų Dievo orumui, jo garbinimui ir bendratikiams.
Jėzus gerbė žmonių orumą, net kai jiems patarnaudavo. Jis niekada neiškėlė savęs aukščiau už kitus ir nežemino jų. Kada raupsuotasis atėjo pas jį norėdamas pagyti, Jėzus neatmetė žmogaus kaip nešvaraus bei neverto ir neatkreipė dėmesio į save. Ne, kai raupsuotasis meldė Jėzų: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“, Jėzus pagerbė raupsuotąjį sakydamas: „Noriu“ (Luko 5:12, 13). Kaip mums nuostabu ne tik padėti stokojantiesiems, bet ir užtikrinti juos, jog jie nėra našta, o yra laukiami bei mylimi! Šiame pasaulyje droviųjų, prislėgtųjų bei luošųjų paprastai nepastebi, vengia arba žemina. Tačiau tarp krikščionių brolių bei seserų jie turėtų rasti tikrą draugystę ir pripažinimą. Mes turime prisidėti prie šios dvasios.
Jėzus mylėjo savo mokinius kaip „savuosius“ ir „parodė jiems savo meilę iki galo“, nepaisydamas jų trūkumų bei keistenybių (Jono 13:1). Jis matė jų tyras širdis ir kilnų atsidavimą jo Tėvui. Panašiai ir mes niekada neturime priskirti savo bendratikiams blogų motyvų tik dėl to, kad jie daro ką nors kitaip negu mes arba jų įpročiai ar charakterio bruožai mus erzina. Pagarba savo brolių orumui skatins mus mylėti bei priimti juos tokius, kokie jie yra, ir tikėti, jog jie taip pat myli Jehovą ir tarnauja jam iš tyrų motyvų (1 Petro 4:8-10).
Vyresnieji turi būti ypač atsargūs, kad be reikalo neprislėgtų tų, kurie patikėti jų globai (1 Petro 5:2, 3). Vyresniesiems, susitinkantiems su nusidėjusiu susirinkimo nariu, būtų gerai sušvelninti savo žodžius rodant malonumą bei dėmesingumą ir vengti nemalonių, nereikalingų klausimų (Galatams 6:1). Net jei reikalingas griežtas pabarimas arba sudrausminimas, jie ir toliau gerbs nusidėjėlio teisėtą orumą bei savigarbą (1 Timotiejui 5:1, 2).
Išlaikyti orumą
Būdami sukurti pagal Dievo atvaizdą bei panašumą, savo kasdieniniame gyvenime turime, kiek įmanoma, atspindėti Dievo nuostabias savybes, įskaitant jo orumą (Pradžios 1:26, Brb red.). Panašiai ir įsakymas „mylėk savo artimą kaip save patį“ nurodo, jog pačiam reikia turėti orumo bei savigarbos (Mato 22:39). Tikrai, jei norime, kad kiti mus gerbtų bei pripažintų mūsų orumą, turime parodyti esą verti to.
Norint išlaikyti savigarbą ir orumą, svarbu išsaugoti švarią sąžinę. Suteršta sąžinė ir kaltės kančios lengvai sukelia bevertiškumo jausmą, nusivylimą bei depresiją. Taigi jei asmuo labai nusižengė, jis turi nedelsdamas atgailauti ir ieškoti dvasinės vyresniųjų pagalbos, kad džiaugtųsi „atgaivos laiku. . . nuo paties Jehovos“ (NW). Atgaiva, be kita ko, yra asmens orumo bei savigarbos sugrąžinimas (Apaštalų darbai 3:19).
Verčiau reikia ištikimai stengtis saugoti savo išlavintą pagal Bibliją sąžinę, neleisti jai susitepti arba nusilpti. Susivaldymas visose kasdieninio gyvenimo srityse — valgant, geriant, dirbant, pramogaujant, bendraujant su priešingos lyties asmenimis — padės mums išlaikyti švarią sąžinę ir įgalins atspindėti Dievo garbę bei orumą savo gyvenime (1 Korintiečiams 10:31).
O kas, jei kaltė dėl mūsų klaidų nesumažėja? Arba kas, jei patirtos neteisybės atsiminimai tebėra skausmingi? Šie jausmai gali palaužti mūsų orumą ir sukelti stiprią depresiją. Kokie paguodžiantys karaliaus Dovydo žodžiai, randami Psalmių 33:19: „Viešpats yra arti tų, kurių širdis sutrinta, ir gelbsti tuos, kurių dvasia sulaužyta“! Jehova pasiruošęs bei trokšta sustiprinti savo tarnus, kai jie kovoja su depresija ir bevertiškumo jausmu. Melstis jam ir kreiptis pagalbos į tuos, kurie dvasiškai kvalifikuoti — krikščionis tėvus, vyresniuosius bei kitus subrendusius susirinkimo narius — priemonė savigarbai bei orumui atgauti (Jokūbo 5:13-15).
Kita vertus, mes turime būti budrūs — neperžengti ribos tarp orumo ir išdidumo. Raštas pataria „nemanyti apie save geriau, negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį“ (Romiečiams 12:3). Nors yra tinkama ugdytis savigarbą, mes neturime išpūsti savo vertės arba painioti žmogaus orumo su kai kurių savanaudiškomis ir perdėtomis pastangomis išsaugoti prestižą.
Taip, iš krikščionių reikalaujama gerbti kitų orumą. Mūsų šeimos nariai ir bendrakrikščionys — visi yra verti ir nusipelnę mūsų pagarbos bei vertinimo. Jehova kiekvieną iš mūsų apdovanojo orumu ir garbingumu, kurį turime pripažinti bei išlaikyti. Bet svarbiausia — turime ugdytis didžią pagarbą nepranokstamam savo dangiškojo Tėvo, Jehovos Dievo, orumui ir didybei.
[Iliustracija 31 puslapyje]
Jaunuoliai gali rodyti pagarbą luošiesiems