Tavo tikėjimo tikrumas išbandomas dabar
„Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę“ (JOKŪBO 1:2, 3).
1. Kodėl krikščionys turi laukti tikėjimo išmėginimų?
TIKRIEJI krikščionys netrokšta būti kankiniais — skausmas bei pažeminimas jiems nesuteikia jokio malonumo. Tačiau jie prisimena aukščiau užrašytus Jėzaus įbrolio Jokūbo žodžius. Kristus aiškiai parodė savo pasekėjams tikėtis persekiojimo bei kitų sunkumų, nes jie laikosi Dievo normų (Mato 10:34; 24:9-13; Jono 16:33). Tačiau tokių išbandymų pasekmė gali būti džiaugsmas. Kaip?
2. a) Kaip gali mūsų tikėjimo išmėginimai virsti džiaugsmu? b) Kaip gali ištvermė atlikti tobulą darbą mūsų atveju?
2 Pagrindinė džiaugsmo priežastis ta, kad išbandymai arba tikėjimo išmėginimai gali duoti gerų vaisių. Pasak Jokūbo, išmėginimai arba sunkumai „gimdo ištvermę“. Mums naudinga ugdytis tą krikščionišką savybę. Jokūbas rašė: „Ištvermė tegul atlieka tobulą darbą, kad būtumėte tobuli ir nepeiktini, be jokio trūkumo“ (Jokūbo 1:4, Naujasis testamentas, vertė A. Jurėnas). Ištvermė turi atlikti „darbą“. Jos užduotis yra padaryti mus nepeiktinus, kad būtume brandūs krikščionys. Todėl jei leidžiame išmėginimams tęstis ir nebandome jų nutraukti nebiblinėmis priemonėmis, mūsų tikėjimas yra patikrinamas ir ištobulinamas. Jei kokioje nors situacijoje arba bendraudami su žmonėmis pristingame kantrybės, užuojautos, maloningumo ar meilės, ištvermė padės mums pasitaisyti. Taip, viskas vyksta tokia seka: išmėginimai gimdo ištvermę; ištvermė tobulina krikščioniškas savybes; jos teikia džiaugsmo (1 Petro 4:14; 2 Petro 1:5-8).
3. Kodėl neturime vengti ar bijoti išbandymų arba tikėjimo išmėginimų?
3 Apaštalas Petras taip pat pabrėžė, kodėl neturime bijoti arba vengti savo tikėjimo išmėginimų. Jis rašė: „Tada jūs džiūgausite, nors dabar trumpą laiką turėjote būti įvairių išmėginimų nuliūdinti, kad jūsų tikėjimo tikrumas, daug brangesnis už auksą, pragaištantį, tačiau tiriamą ugnimi, pasirodytų jūsų pagyrimui, šlovei ir pagarbai, kai Jėzus Kristus apsireikš“ (1 Petro 1:6, 7, NTJr). Tie žodžiai ypač drąsina dabar, nes „didelis suspaudimas“ — gyriaus, šlovės bei išlikimo metas — yra daug arčiau, negu kai kurie mano ir negu tada, kai įtikėjome (Mato 24:21; Romiečiams 13:11, 12).
4. Ką vienas brolis manė apie savo bei kitų pateptųjų krikščionių patirtus išmėginimus?
4 Ankstesniame straipsnyje aptarėme išmėginimus, kuriuos nuo 1914 metų patyrė pateptasis likutis. Ar tie išmėginimai davė pagrindą džiaugtis? A. H. Makmilanas į praeitį žvelgė taip: „Aš mačiau daug sunkių organizacijos išbandymų ir jos narių tikėjimo išmėginimų. Dievo dvasios padedama, organizacija išliko ir toliau klestėjo. Supratau, kaip išmintinga kantriai laukti, kol Jehova padės mums geriau suvokti Rašto teiginius, užuot sutrikus dėl naujos minties. ... Kad ir kaip mums kartais tektų keisti savo pažiūras, gailestinga aukos priemonė bei Dievo amžinojo gyvenimo pažadas išlieka. Todėl nebuvo priežasties nusilpti tikėjimu dėl neišsipildžiusių lūkesčių ar pasikeitusių pažiūrų“ (Sargybos bokštas, 1966 m. rugpjūčio 15 d., p. 504, anglų k.).
5. a) Kokia buvo nauda iš likučio patirtų išbandymų? b) Kodėl išmėginimo klausimas turi dominti mus šiandieną?
5 Pateptieji krikščionys, atlaikiusieji 1914—1919 metų išmėginimus, buvo išlaisvinti iš vyraujančios pasaulio įtakos ir daugelio babilonietiškų religinių papročių. Likutis žengė pirmyn kaip apvalyta bei ištobulinta tauta, noriai atnašaujanti šlovinimo aukas Dievui ir tikra, kad yra jam priimtina (Izaijo 52:11; 2 Korintiečiams 6:14-18). Teismas prasidėjo nuo Dievo namų, tačiau jis nepasibaigė per vieną nustatytą laikotarpį. Dievo tauta mėginama ir tikrinama toliau. Yra ištiriamas tikėjimas ir tų, kurie tikisi pergyventi artėjantį „didį sielvartą“ kaip „milžiniškos minios“ nariai (Apreiškimas 7:9, 14). Jie išbandomi panašiai kaip pateptieji ir dar kitaip.
Kaip tu gali būti mėginamas?
6. Kokį sunkų išmėginimą daugelis patyrė?
6 Daugelis krikščionių mano, kad išbandymai gali užgriūti kaip tiesioginiai frontaliniai išpuoliai. Jie prisimena tokį įvykį: „[Žydų vadovai] pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apaštalų darbai 5:40, 41). Ir iš šiuolaikinės Dievo tautos istorijos, ypač per pasaulinius karus, žinoma, kad persekiotojai daugelį Jehovos Liudytojų tikrai mušdavo arba dar blogiau elgdavosi su jais.
7. Kaip kai kurie šių laikų krikščionys parodė tikėjimą?
7 Persekiodamas krikščionis, pasaulis vienodai puola tiek pateptąjį likutį, tiek milžinišką „kitų avių“ minią (Jono 10:16). Daugelį metų abiejų grupių nariai buvo žiauriai mėginami kalėjimuose ir kai kurie net nukankinti dėl savo meilės Dievui bei tikėjimo juo. Abiem grupėms, nepriklausomai nuo jų vilties, reikėjo Dievo dvasios. (Palygink Sargybos bokšto 1996 m. birželio 15 d. numerį, puslapis 31, rusų k.) Ketvirtojo bei penktojo dešimtmečių nacistinėje Vokietijoje daugelis Jehovos tarnų, įskaitant vaikus, parodė nepaprastą tikėjimą ir nemaža brolių buvo kraštutinai išmėginti. Pastaruoju metu Jehovos tauta kentė persekiojimus tokiose šalyse kaip Burundis, Eritrėja, Etiopija, Malavis, Mozambikas, Ruanda, Singapūras bei Zairas. Ir tokie išbandymai nesiliauja.
8. Kaip iš vieno afrikiečio brolio žodžių aišku, kad, be mušimo, yra ir daugiau mūsų tikėjimo išmėginimų?
8 Tačiau kaip jau minėta, mūsų tikėjimas išmėginamas ir subtiliau. Kai kurie išbandymai nėra tiesioginiai ir lengvai įžvelgiami. Pagalvok, kaip tu būtumei pasielgęs tokiomis aplinkybėmis. Vienas Angolos brolis, dešimties vaikų tėvas, priklausė susirinkimui, kuris tam tikrą laiką nebeturėjo ryšio su atsakingais broliais. Vėliau atsirado galimybė apsilankyti tame susirinkime. Ano brolio paklausė, kaip jis pramaitino savo šeimą. Jam buvo nelengva apie tai kalbėti; brolis tik pasakė, kad padėtis buvo sunki. Ar jis įstengė pamaitinti savo vaikus bent kartą per dieną? Brolis atsakė: „Tiesą sakant, ne. Mes išmokome tenkintis tuo, ką turime.“ Paskui tvirtu balsu jis tarė: „Bet argi ne to ir reikia laukti šiomis paskutinėmis dienomis?“ Toks tikėjimas yra retas tarp pasaulio žmonių, bet ne tarp ištikimų krikščionių, visiškai pasikliaujančių, kad Karalystės pažadai bus įgyvendinti.
9. Kaip mes esame išbandomi dėl nurodymo, užrašyto 1 Korintiečiams 11:3?
9 Milžiniška minia išbandoma ir dėl teokratinės tvarkos. Pasaulinis krikščionių susirinkimas vadovaujasi Dievo nurodytais principais bei teokratinėmis normomis. Pirmiausia tai reiškia pripažinti Jėzų Vadovu, paskirtuoju susirinkimo Galva (1 Korintiečiams 11:3). Norus paklusnumas jam bei jo Tėvui matomas iš mūsų pasitikėjimo teokratiniais paskyrimais ir sprendimais, kurie mums padeda vieningai vykdyti Jehovos valią. Be to, kiekviename susirinkime paskiriami vadovaujantys vyrai. Jie — netobuli žmonės ir mes greitai pastebime jų klaidas; tačiau esame skatinami gerbti tokius prižiūrėtojus ir būti paklusnūs (Žydams 13:7, 17). Gal tau kartais sunku taip daryti? Galbūt tau tai tikras išmėginimas? Jei taip, ar turi naudos iš šito savo tikėjimo išmėginimo?
10. Kaip tarnyba yra mums išmėginimas?
10 Privilegija ir reikalavimas reguliariai dalyvauti lauko tarnyboje taip pat yra išbandymas. Kad atlaikytume tą išmėginimą, turime suprasti, jog būti visiškai užimtam šia tarnyba reiškia daugiau negu skelbti minimalų, arba simbolinį, laiko tarpą. Prisiminkite palankius Jėzaus žodžius apie beturtę našlę, atidavusią visa, ką turėjo (Morkaus 12:41-44). Galėtume paklausti savęs: ‛Ar aš panašiai aukojuosi skelbimo tarnyboje?’ Mes visi turime būti Jehovos Liudytojai bet kuriuo metu ir kiekviena proga leisti šviesti savo šviesai (Mato 5:16).
11. Kodėl sampratos pokyčiai ir patarimai dėl elgesio gali būti išbandymas?
11 Kitas galimas išmėginimas — dėkingumas už ryškėjančią Biblijos tiesos šviesą bei ištikimo vergo klasės patarimus (Mato 24:45, NTP). Kartais dėl to tenka pakeisti savo elgseną; pavyzdžiui, taip buvo, kai pasidarė aišku, jog tabako vartotojai turi mesti savo įprotį, jei nori likti susirinkimea (2 Korintiečiams 7:1). Arba gali būti išbandymas, jei mums būtina pakeisti savo muzikinį skonį ar atsisakyti kai kurių pramogų.b Gal suabejosime išmintingais patarimais? Ar leisime Dievo dvasiai formuoti mūsų mąstymą ir padėti mums apsivilkti krikščioniška asmenybe? (Efeziečiams 4:20-24; 5:3-5)
12. Kaip žmogui reikia stiprinti tikėjimą po krikšto?
12 Dešimtmečiais gausėja milžiniškos minios narių ir po krikšto jie toliau stiprina savo santykius su Jehova. Jiems negana lankyti krikščionių asamblėjas, kai kurias sueigas Karalystės salėje ar dalyvauti retsykiais lauko tarnyboje. Pavyzdžiui: galbūt žmogus yra pasitraukęs iš didžiosios Babelės, pasaulinės klaidingos religijos imperijos, bet ar jis tikrai ją paliko? Gal jį dar traukia tai, kas atspindi didžiosios Babelės dvasią — šaipymasis iš teisingų Dievo normų? Gal jis lengvabūdiškai žiūri į moralę bei santuokinę ištikimybę? Gal asmeninius bei materialinius interesus jis laiko svarbesniais už dvasinius? Tad ar žmogus tikrai lieka nesusiteršęs pasauliu? (Jokūbo 1:27)
Išmėginto tikėjimo nauda
13, 14. Ką darė kai kurie pradėję eiti teisingo garbinimo keliu?
13 Jei tikrai pabėgome iš didžiosios Babelės ir išėjome iš pasaulio, nebesižvalgykime į paliktus dalykus. Pagal Luko 9:62 užrašytą principą, jei kas iš mūsų dairosi atgal, gali prarasti privilegiją būti Dievo Karalystės pavaldiniu. Jėzus pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“
14 Tačiau kai kurie žmonės nuo pat krikščioniškojo gyvenimo pradžios pasidavė šios daiktų sistemos įtakai. Jie nesipriešino pasaulio dvasiai (2 Petro 2:20-22). Pasaulio rūpesčiai užvaldė jų dėmesį ir atėmė laiką, todėl jie nebedaro pažangos. Užuot stengęsi sutelkti savo protus ir širdis į Dievo Karalystę bei jo teisybę ir skyrę tam pirmenybę, jie atsidavė materialiniams siekiams. Jei tokie žmonės nepripažins esą silpnatikiai bei drungni ir nepakeis savo gyvenimo pagal Dievo patarimus, jiems gresia pavojus prarasti vertingus santykius su Jehova bei jo organizacija (Apreiškimas 3:15-19).
15. Ko reikia, kad išsilaikytume priimtini Dievui?
15 Turime laikytis nesusiteršę ir savo apsiaustus būti ‛išplovę Avinėlio krauju’, jei norime susilaukti palankumo ir pergyventi greitai atskubantį didį sielvartą (Apreiškimas 7:9-14; 1 Korintiečiams 6:11). Jei nesistengsime likti švarūs ir teisūs Dievo akyse, mūsų šventa tarnyba bus nepriimtina. Iš tikrųjų visi turime suprasti, kad išmėgintas tikėjimas padės mums ištverti ir neužsitraukti Dievo nemalonės.
16. Kaip melagystės gali tapti mūsų tikėjimo išmėginimu?
16 Kartais informavimo priemonės bei pasaulietiški vadovai skleidžia netiesą apie Dievo tautą klaidingai apibūdindami mūsų įsitikinimus bei gyvenseną. Tai neturėtų stebinti, nes Jėzus aiškiai nurodė, kad ‛pasaulis nekęs mūsų, nes mes ne iš pasaulio’ (Jono 17:14). Ar leisime, kad tie, kuriuos apakino Šėtonas, įbaugintų mus, atimtų drąsą ir priverstų gėdintis gerosios naujienos? Ar dėl melagysčių apie tiesą nebelankysime reguliariai sueigų arba nebeskelbsime? O gal tvirtai laikysimės, būsime drąsūs ir dar labiau pasiryžę be paliovos skelbti tiesą apie Jehovą bei jo Karalystę?
17. Kuo tikri turime būti, kad toliau rodytume tikėjimą?
17 Pagal išsipildžiusias Biblijos pranašystes dabar pabaigos laikas yra pažengęs toli į priekį. Biblija pagrįsti mūsų naujojo teisybės pasaulio lūkesčiai tikrai virs puikia tikrove. Kol ateis ta diena, nepajudinamai tikėkime Dievo Žodžiu ir įrodykime tai nepaliaujamu gerosios Karalystės naujienos skelbimu visame pasaulyje. Pagalvok apie tūkstančius kas savaitę pasikrikštijančių naujų mokinių. Ar to nepakanka būti dėkingiems už kantrybę Jehovai, dar nevykdančiam savo nuosprendžio, kad išsigelbėtų daug daugiau žmonių? Argi mes nedžiūgaujame, kad Dievas leidžia toliau tęsti gyvybes gelbstintį Karalystės skelbimo darbą? Ir ar mes nesame laimingi, kad milijonai žmonių priėmė tiesą ir rodo savo tikėjimą?
18. Kam tu esi pasiryžęs Jehovos tarnyboje?
18 Kiek dar tęsis dabartinis mūsų tikėjimo išmėginimas, negalime pasakyti. Tačiau aišku viena: Jehova yra nustatęs atpildo dieną šiuolaikiniams blogiems dangums ir žemei. Šiuo metu būkime pasiryžę siekti tokio vertingo išmėginto tikėjimo, kokį turėjo mūsų tikėjimo Ištobulintojas Jėzus. Taip pat sekime senstančio pateptojo likučio bei kitų, ryžtingai tarnaujančių tarp mūsų, pavyzdžiu.
19. Kas neabejotinai nugalės šį pasaulį?
19 Bendradarbiaudami su angelu, lekiančiu dangaus viduriu, turime būti pasiryžę nepaliaujamai skelbti amžinąją gerąją naujieną visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms. Tegu jie išgirsta angelo žodžius: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda“ (Apreiškimas 14:6, 7). Kokia bus mūsų išbandyto tikėjimo pasekmė, kai Dievas įvykdys nuosprendį? Ar tai nebus šlovingas triumfas — išlaisvinimas iš dabartinės daiktų sistemos ir perėjimas į teisingą Dievo naująjį pasaulį? Atlaikę tikėjimo išmėginimus, galėsime pasakyti kaip ir apaštalas Jonas: „Štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas!“ (1 Jono 5:4)
[Išnašos]
a Skaityk Sargybos bokšto 1973 m. birželio 1 d. numerį, puslapiai 336—343 ir 1973 m. liepos 1 d. numerį, puslapiai 409—411 (abu numeriai anglų k.).
b Skaityk Sargybos bokšto 1983 m. liepos 15 d. numerį, puslapiai 27—31 (anglų k.).
Ar tu prisimeni?
◻ Kaip gali mūsų išmėginimai būti džiaugsmo priežastis?
◻ Kokius mūsų tikėjimo išmėginimus nelengva įžvelgti?
◻ Kokią ilgalaikę naudą turėsime atlaikę tikėjimo išbandymus?
[Iliustracijos 17 puslapyje]
A. H. Makmilanas (priekyje kairėje) maždaug tuo metu, kai kartu su Sargybos bokšto bendrijos pareigūnais buvo neteisėtai įkalintas
Jis buvo 1928 metų Detroito (Mičigano valstija) kongreso delegatas
Paskutiniu savo gyvenimo laikotarpiu brolis Makmilanas buvo toks pat kupinas tikėjimo
[Iliustracija 18 puslapyje]
Panašiai kaip ši šeima, daugelis Afrikos krikščionių rodo išmėgintą tikėjimą