Laisvas dėstymas

GALBŪT dėjai daug pastangų parengti savo kalbą. Surinkai informatyvią medžiagą. Logiškai ją sukomponavai. Sugebi sklandžiai dėstyti. Tačiau jei klausytojai nesusikaupę — girdi tik nuotrupas, mintimis klajoja, — ar tavo kalba bus paskatinanti? Jeigu klausytojams sunku atidžiai klausytis kalbos, ar įstengsi pasiekti jų širdis?

Kokios galėtų būti šios problemos priežastys? Labai įvairios. Tačiau dažniausia — nesugebėjimas dėstyti laisvai. Kitaip sakant, kalbėtojas per dažnai žvilgčioja į užrašus ar dėsto formaliai. Bet šie sunkumai tiesiogiai susiję su kalbos paruošimu.

Jei iš pradžių susirašai kalbą, o paskui bandai kurti jos planą, kalbėti laisvai, ko gero, neišeis. Kodėl? Todėl, kad pasirinkai konkrečius žodžius, kuriuos ketini vartoti. Net jeigu dėstysi pagal tą planą, mėginsi prisiminti pradinio varianto žodžius. Rašytinė kalba yra formalesnė už kasdienę, jos sakinių struktūra sudėtingesnė. Iš dėstymo tai bus matyti.

Užuot detaliai susirašęs kalbą, bandyk daryti taip: 1) Pasirink temą ir pagrindinius aspektus, kuriuos norėsi paliesti ją plėtodamas. Trumpai kalbai paprastai užtenka dviejų pagrindinių minčių, ilgesnei — keturių ar penkių. 2) Po kiekvienos pagrindinės minties pasižymėk svarbiausias Rašto eilutes, kurias norėtum pacituoti tai minčiai patvirtinti, taip pat pavyzdžius ir svariausius argumentus. 3) Pagalvok, kaip pradėsi kalbą. Įžangą gali net užsirašyti — vieną ar du sakinius. Sugalvok pabaigą.

Pasirengti kalbėti labai svarbu. Tačiau nesimokyk kalbos atmintinai. Ruošdamasis dėstyti laisvai, sutelk dėmesį ne į žodžius, o į mintis. Kartok jas tol, kol galėsi sklandžiai reikšti vieną po kitos. Jei kalbą logiškai sudėliojai ir gerai suplanavai, kalbėti nebus sunku — mintys dėstant liesis lengvai ir paprastai.

Įvertink naudą. Didelis laisvo dėstymo pranašumas tas, kad kalba išeina tikroviška, suprantama, ji gyvesnė ir įdomesnė auditorijai.

Dėstydamas laisvai gali palaikyti su klausytojais glaudų žvilgsnio kontaktą, bendrauti su jais. Kadangi neieškai užrašuose žodžių kiekvienam sakiniui, klausytojai labiau pasitikės, kad žinai apie ką kalbąs ir nuoširdžiai tiki tuo, ką sakai. Tokia šilta, šnekamojo pobūdžio kalba palies širdį.

Laisvas dėstymas lankstesnis. Medžiaga nėra taip griežtai apribota, kad negalėtum ko nors pakeisti. Tarkim, rytą tą dieną, kada turi sakyti kalbą, išgirsti žinią, tiesiogiai susijusią su kalbos tema. Ar nebūtų tinkama ją paminėti? O gal jau kalbėdamas pamatai, kad auditorijoje daug mokyklinio amžiaus vaikų. Kaip būtų puiku pakeisti savo pavyzdžius bei jų pritaikymą, kad vaikai suprastų, kaip medžiaga liečia jų gyvenimą!

Laisvas kalbėjimas pranašus ir tuo, kad skatina tavo proto veiklą. Jeigu klausytojai supratingi ir dėmesingi, pats labiau įsijautęs plėtoji mintis ar pakartotinai pabrėži tam tikrus punktus. Pastebėjęs, kad auditorijos dėmesys blėsta, gali ko nors imtis kalbai pagyvinti, užuot ir toliau kalbėjęs žmonėms, kurių mintys nežinia kur.

Ko saugotis. Turi žinoti, kad laisvas dėstymas susijęs ir su tam tikrais pavojais. Vienas iš jų — polinkis viršyti laiko limitą. Jeigu įtrauki per daug papildomų minčių, skirto laiko gali neužtekti. Taip neatsitiks, jeigu plane pasižymėsi, kiek laiko duota kiekvienai kalbos daliai. Paskui tiksliai laikykis šio tvarkaraščio.

Kitas pavojus, ypač geriems kalbėtojams, yra per didelis pasitikėjimas savimi. Įpratę kalbėti viešai, kai kurie mano galį greitomis surasti keletą minčių, kurių turėtų užtekti per visą kalbai skirtą laiką. Tačiau nuolankumas ir supratimas, kad dalyvaujame lavinimo programoje, rengiamoje paties Jehovos — Didžiojo Mokytojo, turėtų paskatinti mus ruoštis kiekvienai užduočiai stropiai ir su malda (Iz 30:20; Rom 12:6-8).

Dauguma kalbėtojų, neįpratusių dėstyti laisvai, labiau rūpinasi, kad neužmirštų, ką norėjo pasakyti. Tačiau neleisk, kad tokios mintys trukdytų tau, nes laisvas dėstymas — svarbus žingsnis tampant geru kalbėtoju. Gerai pasiruošk ir melsk Jehovos, kad suteiktų dvasios pagalbos (Jn 14:26).

Kiti kalbėtojai nesiryžta kalbėti laisvai baimindamiesi, kad neras reikiamų žodžių. Tiesa, laisva kalba, skirtingai nuo rašytinės, nebus tokia žodinga ir gramatiškai tiksli, tačiau patrauklus šnekamasis stilius kompensuos tai su kaupu. Žmonės mieliau atsiliepia į mintis, išreiškiamas suprantamais žodžiais ir nesudėtingais sakiniais. Jei kaip reikiant pasiruoši, tinkami žodžiai plauks savaime, ir ne dėl to, kad juos įsiminei, o kad gerai įsisąmoninai mintis. Be to, jeigu taisyklingai kalbi kasdien, taip kalbėsi ir ant scenos.

Kokie užrašai geriausi. Lavindamasis per laiką išmoksi naudotis glaustu planu su vos keletu žodžių kiekvienam kalbos punktui. Tie punktai kartu su Rašto citatomis tilps ant paprasto lapelio. Lauko tarnyboje rašytinio plano dažniausiai nereikės — jį tiesiog įsiminsi. Jeigu ruošdamasis lankytis pakartotinai ieškojai informacijos tam tikra tema, gali pasižymėti keletą trumpų pastabų ir įsidėti į Bibliją. Arba gali naudotis brošiūrėle Biblinės temos pokalbiams ar medžiaga iš knygos „Samprotaukime remdamiesi Raštu“.

Tačiau jei per kelias savaitines sueigas turėsi atlikti ne vieną užduotį ir netgi sakyti viešąsias kalbas, galbūt reikės išsamesnių užrašų. Kam? Kad galėtum prisiminti esminius dalykus prieš eidamas atlikti kiekvieną tokią užduotį. Bet jei negali apsieiti be užrašų — žiūri į juos tardamas beveik kiekvieną sakinį, — dėstymas nebus laisvas. Jeigu naudojiesi išsamiais užrašais, išryškink juose tik keletą svarbiausių žodžių ir Rašto citatų — tai, kas sudaro kalbos planą, — kad juos galėtum greitai pastebėti.

Nors patyrę kalbėtojai dažniausiai dėsto laisvai, jiems kartais naudinga taikyti ir kitokius metodus. Įžangoje ir pabaigoje, kur reikia glaudaus kontakto su klausytojais ir kruopščiai apgalvotų teiginių, galbūt tiktų pasakyti keletą sakinių atmintinai. Faktai, skaičiai, citatos ar Rašto eilutės, skaitomos pažodžiui, irgi skamba įtikinamai.

Kai prireikia paaiškinti. Kartais mums tenka paaiškinti savo įsitikinimus iš anksto nepasiruošus. Pavyzdžiui, skelbiant kas nors iškelia tam tikrą prieštaravimą. Panašių situacijų būna su giminaičiais, darbe ar mokykloje. Valdžios pareigūnai irgi gali reikalauti paaiškinti, ką tikime ir kaip elgiamės. Raštas skatina: „Visuomet [būkite] pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai“ (1 Pt 3:15, 16a).

Įsidėmėk Petro ir Jono atsakymą žydų sinedrionui, užrašytą Apaštalų darbų 4:19, 20. Savo požiūrį tiedu apaštalai aiškiai išsakė dviem sakiniais. Jie atsakė taip, kaip tiko jų auditorijai, nurodydami, kad juos liečiantis klausimas lietė ir teismą. Vėliau prieš tą patį teismą turėjo stoti melagingai apkaltintas Steponas. Apaštalų darbų 7:2-53 perskaityk jo įtaigią ekspromtu pasakytą kalbą. Kaip Steponas susistemino medžiagą? Jis išdėstė įvykius istorine seka. Tinkamu momentu pabrėžė maištingą tautos parodytą dvasią. Pabaigoje pareiškė, jog tokią pat dvasią sinedrionas parodė pasmerkdamas mirčiai Dievo Sūnų.

Jeigu būtum netikėtai paprašytas paaiškinti savo įsitikinimus, kas tau padėtų tinkamai atsakyti? Elkis kaip Nehemijas, kuris, prieš atsakydamas karaliui Artakserksui, tyliai pasimeldė (Neh 2:4). Paskui greit mintyse suformuluok, ką sakysi. Pagrindiniai žingsniai galėtų būti tokie: 1) Pasirink vieną ar dvi mintis, kurias norėtum įtraukti (jas galėtum paimti iš knygos „Samprotaukime remdamiesi Raštu“). 2) Pasirink Rašto citatas, kuriomis pagrįsi tas mintis. 3) Pagalvok, kaip taktiškai pradėti aiškinti, kad pašnekovas būtų linkęs klausytis. Tada kalbėk.

Na, o spaudžiamas ar atsiminsi, ką daryti? Jėzus kalbėjo savo sekėjams: „Nesirūpinkite, kaip ar ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis“ (Mt 10:19, 20). Tai nereiškia, kad „išminties žodis“ tau bus suteiktas stebuklingai, kaip pirmojo šimtmečio krikščionims (1 Kor 12:8). Bet jeigu reguliariai priimi mokymą, Jehovos teikiamą savo tarnams krikščionių susirinkime, šventoji dvasia primins reikiamą informaciją (Iz 50:4).

Be abejonės, laisvas dėstymas gali labai paskatinti. Jeigu stengiesi taip dėstyti atlikdamas susirinkimo užduotis, nebus sunku, kai reikės, atsakyti į netikėtą klausimą, nes taikytinas tas pats principas. Nesivaržyk. Mokykis kalbėti laisvai, tai našiau skelbsi. O jei susirinkime sakai kalbas, labiau patrauksi klausytojų dėmesį ir paliesi jų širdis.