Ar tau iš tikrųjų reikia atsiprašyti?

„AŠ NIEKADA neatsiprašinėju“, — rašė Džordžas Bernardas Šo. ‛Kas padaryta, padaryta’, — gali pasakyti kiti.

Galbūt mes nelinkę pripažinti savo kaltės bijodami prarasti savigarbą. Gal mes manome, kad dėl problemos kaltas kitas asmuo. Arba galbūt ruošiamės atsiprašyti, bet atidėliojame, kol imame galvoti, kad tas dalykas galiausiai jau užmirštas.

Taigi ar būtina atsiprašyti? Ar iš to gali būti kokios naudos?

Meilė įpareigoja mus atsiprašyti

Broliška meilė yra tikrųjų Jėzaus Kristaus pasekėjų skiriamasis bruožas. Jis pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Raštas skatina krikščionis ‛karštai iš širdies mylėti vieni kitus’ (1 Petro 1:22). Nuoširdi meilė įpareigoja mus atsiprašyti. Kodėl? Kadangi dėl žmogiškojo netobulumo neišvengiamai įžeidžiami jausmai, ir jei jie nenuraminami, meilė silpsta.

Pavyzdžiui, krikščionių susirinkime mes galbūt linkę nesikalbėti su kuo nors dėl asmenybių skirtumų. Jei kažką įžeidėme, kaip galime atkurti meilingus santykius? Daugeliu atvejų atsiprašydami ir po to stengdamiesi nuoširdžiai bendrauti. Mes skolingi savo bendratikiams meilę ir kai atsiprašome už įžeidimą, kažkiek atlyginame tą skolą (Romiečiams 13:8).

Štai pavyzdys: Mari Karmen ir Paki yra dvi ilgai draugavusios krikščionės. Bet kadangi Mari Karmen patikėjo kažkokiomis žalingomis apkalbomis, jos draugystė Paki atšalo. Nieko nepaaiškinusi, ji ėmė visiškai vengti Paki. Praėjus beveik metams, Mari Karmen sužinojo, kad paskalos buvo melagingos. Kokia buvo jos reakcija? Meilė paskatino ją eiti pas Paki ir nuolankiai išreikšti savo didelį apgailestavimą už tokį blogą elgesį. Jos abi graudžiai išsiverkė ir nuo to laiko yra tikros draugės.

Nors mes galbūt manome, kad nepadarėme nieko blogo, atsiprašymas gali pašalinti nesusipratimą. Manuelis sako: „Prieš daugelį metų mes su žmona gyvenome vienos mūsų dvasinės sesers namuose, kai ji buvo paguldyta į ligoninę. Mes kaip galėdami stengėmės padėti jai ir jos vaikams jai sergant. Bet grįžusi namo ji pasiskundė savo draugui, kad mes netinkamai naudojome lėšas namų išlaidoms.

Mes atėjome ir paaiškinome, kad galbūt dėl savo jaunumo bei nepakankamos patirties nesirūpinome reikalais taip, kaip ji pati būtų galėjusi. Ji tuoj pat atsakė, kad yra skolinga mums ir jaučia tikrą dėkingumą už visa, ką dėl jos padarėme. Problema buvo išspręsta. Tas įvykis išmokė mane, kaip svarbu yra nuolankiai atsiprašyti, kai iškyla nesusipratimai.“

Jehova palaimino tą porą už parodytą meilę ir ‛pasitarnavimą santaikai’ (Romiečiams 14:19). Meilė taip pat leidžia suprasti kitų žmonių jausmus. Petras pataria mums parodyti ‛užuojautą kitiems’ (1 Petro 3:8). Jei užjaučiame kitus, mes tikriausiai labiau suprasime, kokį skausmą sukėlėme neapgalvotu žodžiu ar veiksmu, ir būsime paskatinti atsiprašyti.

„Būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems“

Net ištikimi krikščionių vyresnieji gali kartais pasikarščiuoti. (Palygink Apaštalų darbų 15:37-39.) Tokiais atvejais būtų naudinga atsiprašyti. Tačiau kas padės vyresniajam ar kitam krikščioniui, kuriam sunku atsiprašyti?

Tam yra raktas — nuolankumas. Apaštalas Petras patarė: „Būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems“ (1 Petro 5:5). Nors daugumoje ginčų abi pusės yra kaltos, nuolankus krikščionis yra susirūpinęs dėl savo paties trūkumų ir pasiruošęs pripažinti juos (Patarlių 6:1-5).

Asmuo, kurio atsiprašoma, turi priimti tai nuolankiai. Štai palyginimas: įsivaizduokime du vyrus, kuriems reikia bendrauti, stovinčius skyrium ant dviejų kalnų viršūnių. Pokalbis per juos skiriančią bedugnę pasirodo neįmanomas. Tačiau kai vienas iš jų nusileidžia žemyn į slėnį, o antrasis paseka jo pavyzdžiu, jie gali lengvai susikalbėti. Panašiai jei dviems krikščionims reikia išspręsti tarpusavio nesutarimus, tegu jie nuolankiai pasitinka vienas kitą, vaizdžiai tariant, slėnyje ir tinkamai atsiprašo (1 Petro 5:6).

Didžiulė atsiprašymo reikšmė santuokoje

Dviejų netobulų žmonių santuoka neišvengiamai teikia progų atsiprašyti. Ir jei tiek vyras, tiek žmona užjaučia vienas kitą, tai skatins juos atsiprašyti, kai pasakoma ar pasielgiama netaktiškai. Patarlių 12:18 (ŠvR) nurodoma: „Neapgalvota kalba sužeidžia lyg koks kardas, o išmintingųjų liežuvis pagydo.“ „Neapgalvotos kalbos“ negalima atšaukti, bet galima ištaisyti padėtį nuoširdžiu atsiprašymu. Žinoma, tai reikalauja nuolatinio supratingumo bei pastangų.

Suzanaa sako apie savo santuoką: „Mes su Džeku* esame susituokę 24 metus, bet vis dar sužinome naujų dalykų vienas apie kitą. Liūdna, kad prieš kurį laiką mudu atsiskyrėme ir keletą savaičių gyvenome pavieniui. Tačiau mes paklausėme Rašto patarimo iš vyresniųjų lūpų ir vėl susiėjome. Dabar mudu suprantame, jog konfliktai, matyt, kyla todėl, kad esame labai skirtingos asmenybės. Kada tai atsitinka, mudu tuojau atsiprašome ir bandome iš tikrųjų gerai suprasti kito asmens požiūrį. Džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad mūsų santuoka kur kas pagerėjo.“ Džekas priduria: „Mudu taip pat išmokome įžvelgti tuos momentus, kai esame linkę įsižeisti. Tokiu metu mes elgiamės vienas su kitu ypač jautriai“ (Patarlių 16:23).

Ar tu turi atsiprašyti, jei manai, kad nesi kaltas? Kai būna paliestos jautrios vietos, sunku bešališkai nustatyti, kur slypi kaltė. Bet santuokoje svarbi yra taika. Apsvarstyk izraelitės Abigailės, kurios vyras blogai pasielgė su Dovydu, pavyzdį. Nors jos negalima buvo kaltinti dėl vyro paikumo, ji atsiprašė. „Atleisk savo tarnaitei tą nusidėjimą“, — maldavo ji. Dovydas sureagavo ir pasielgė su ja maloniai, nuolankiai prisipažindamas, kad jeigu ne ji, jis būtų praliejęs nekaltą kraują (1 Samuelio 25:24-27; 25:28, ŠvR; 25:32-35).

Panašiai ir krikščionė Džun, būdama ištekėjusi 45 metus, mano, kad sėkmingos santuokos dėlei reikia noringumo atsiprašyti pirmam. Ji sako: „Aš tariu sau, kad mūsų santuoka yra svarbesnė negu mano asmeniniai jausmai. Manau, kad atsiprašydama aš stiprinu santuoką.“ Pagyvenęs vyras, vardu Džimas, pasakoja: „Aš atsiprašau savo žmonos net už smulkmenas. Nuo tada, kai jai buvo padaryta sunki operacija, ji greitai įsižeidžia. Todėl aš nuolat apkabinu ją ir sakau: ‛Atleisk, mieloji. Aš nenorėjau tavęs įskaudinti.’ Ji tuojau atsigauna tarsi augalas, gavęs vandens.“

Jei mes įžeidėme asmenį, kurį labiausia mylime, skubus atsiprašymas yra labai veiksmingas. Milagros nuoširdžiai pritaria sakydama: „Aš kenčiu dėl nepakankamo pasitikėjimo savimi ir šiurkštus mano vyro žodis skaudina mane. Bet kai jis atsiprašo, aš tuoj pat jaučiuosi geriau.“ Tinkamai Raštas sako: „Dailūs žodžiai — medaus syvas, saldybė sielai, sveikata kaulams“ (Patarlių 16:24).

Įprask atsiprašyti

Jei įprantame atsiprašyti, kai būtina, mes tikriausiai pastebime, kad žmonės palankiai reaguoja. Ir galbūt jie net patys atsiprašys. Jei mes manome, kad ką nors įskaudinome, kodėl nesilaikyti įpročio verčiau atsiprašyti negu ilgai gaišti ir laukti vengiant pripažinti bet kokią kaltę? Pasaulis gali manyti, kad atsiprašymas rodo silpnumą, bet iš tikrųjų tai yra krikščioniško brandumo įrodymas. Žinoma, mes nenorėtume būti panašūs į tuos, kurie prisipažįsta padarę kažką bloga, tačiau sumenkina savo atsakomybę. Pavyzdžiui, ar mes kada nors tariame atsiprašymo žodžius nenuoširdžiai? Jei mes atvykstame pavėlavę ir daug atsiprašinėjame, ar pasiryžtame būti punktualesni?

Tad ar mes tikrai turime atsiprašyti? Taip, turime. Tai daryti būtina dėl savęs ir dėl kitų. Atsiprašymu galima sumažinti netobulumo sukeltą skausmą ir normalizuoti įtemptus santykius. Kiekvienas mūsų atsiprašymas yra nuolankumo pamoka ir lavina mus būti jautresnius kitų jausmams. Dėl to bendratikiai, santuokinis partneris ir kiti žvelgs į mus kaip į vertus jų prisirišimo bei pasitikėjimo. Mes turėsime dvasios ramybę, o Jehova Dievas mus palaimins.

[Išnaša]

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Nuoširdus atsiprašymas palaiko krikščionišką meilę