Paulius „stiprino bendruomenes“

1–3. a) Ką Paulius pasirinko į padėjėjus? b) Apie ką kalbėsime šiame skyriuje?

KALVOTOMIS vietovėmis Paulius keliauja Pisidijos Antiochijos link, lydimas jauno krikščionio, vardu Timotiejus. Šiam vaikinui apie dvidešimt, jis kupinas jėgų, žvalus. Sulig kiekvienu žingsniu keliauninkai tolsta nuo Listros ir Ikonijaus – Timotiejaus gimtojo krašto. Kas šių evangelizuotojų laukia? Pauliui tai jau antroji misionieriška kelionė ir jis gerai žino, kokių tyko pavojų, kokių bus išmėginimų. Kaip į juos reaguos Timotiejus?

² Paulius jaunuoliu pasitiki – kur kas labiau nei pats Timotiejus pasitiki savimi. Apaštalas iš patirties žino, kaip svarbu turėti gerą, patikimą padėjėją. Reikės lankyti ir stiprinti bendruomenes, tad būtina tarpusavyje sutarti, veikti išvien. Tikriausiai apie tai apaštalas dabar ir mąsto. Juk visai neseniai tarp jo ir Barnabo kilo nesutarimas, dėl kurio jiedu pasuko skirtingais keliais.

³ Kas krikščionims padeda spręsti nesutarimus? Kodėl apaštalas Paulius į padėjėjus išsirinko Timotiejų? Kuo reikšmingas rajono prižiūrėtojų darbas? Šiame skyriuje apie visa tai ir pakalbėsime.

„Grįžkime ir aplankykime brolius“ (Apd 15:36)

4. Ką Paulius ketino nuveikti per savo antrąją misionierišką kelionę?

⁴ Aname skyriuje skaitėme, kad keturi pasiuntiniai – Paulius, Barnabas, Judas ir Silas – nuvyko į Antiochiją su vadovaujančiosios tarybos laišku dėl apipjaustymo. Jie kurį laiką stiprino tenykštę bendruomenę, o paskui Paulius Barnabui pasiūlė: „Grįžkime ir aplankykime brolius visuose miestuose, kuriuose skelbėme Jehovos žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi“ (Apd 15:36). Paulius ketino ne šiaip tik pasisvečiuoti pas naujuosius bendratikius. Skaitydami Apaštalų darbų knygą matome, kad į antrąją savo kelionę jis leidosi su svarbia misija: perduoti bendruomenėms vadovaujančiosios tarybos priimtus potvarkius, taip pat dvasiškai jas ugdyti, stiprinti bendratikių tikėjimą (Apd 16:4; Rom 1:11, 12). Kaip šiuolaikinėje Jehovos liudytojų organizacijoje sekama apaštalų parodytu pavyzdžiu?

5. Kaip šiais laikais Vadovaujančioji taryba rūpinasi bendruomenėmis ir jas stiprina?

⁵ Mūsų laikais savo bendruomenei Jėzus Kristus vadovauja per Jehovos liudytojų Vadovaujančiąją tarybą. Ši ištikimų dvasia pateptų krikščionių grupė stiprina bendruomenes laiškais, per spausdintus ir internete publikuojamus leidinius, organizuoja mokymą sueigose. Norėdama palaikyti artimą ryšį su kiekviena bendruomene, Vadovaujančioji taryba tūkstančius patyrusių vyresniųjų yra paskyrusi rajono prižiūrėtojais, kad jas lankytų ir stiprintų.

6, 7. Kas įeina į rajono prižiūrėtojų pareigas?

⁶ Rajono prižiūrėtojai rodo asmenišką dėmesį lankomos bendruomenės broliams ir sesėms, dvasiškai juos stiprina, kaip tai darė Paulius ir kiti pirmojo amžiaus keliaujantieji tarnai. Vieną iš jų apaštalas mokė: „Uoliai skelbk žodį tiek palankiu, tiek sunkiu metu, drausmink, griežtai įspėk ir ragink, daryk tai su visa kantrybe ir mokymo išmone. [...] Dirbk evangelizuotojo darbą“ (2 Tim 4:2, 5).

⁷ Lankydamas bendruomenę rajono prižiūrėtojas – kartu su žmona, jei vedęs – darbuojasi su vietiniais broliais ir sesėmis įvairiose tarnybos srityse. Rajono prižiūrėtojai yra uolūs evangelizuotojai ir įgudę mokytojai, tad skelbėjai gali iš jų patirties daug ko pasimokyti (Rom 12:11; 2 Tim 2:15). Gerai žinome, kaip jie mus myli, kokie yra atsidavę tarnystei – darbuojasi tiek geru, tiek blogu oru, kai kurie net vyksta į pavojingas teritorijas (Fil 2:3, 4). O kaip jie mus padrąsina ir pamoko per sueigas, sakydami Biblija pagrįstas kalbas! Išties verta įsižiūrėti į šių keliaujančiųjų tarnų gyvenimą ir sekti jų tikėjimo pavyzdžiu (Hbr 13:7).

„Kilo aštrus barnis“ (Apd 15:37–41)

8. Kaip Barnabas reagavo į Pauliaus pasiūlymą aplankyti brolius?

⁸ Pauliaus siūlymui aplankyti bendratikius Barnabas mielai pritarė (Apd 15:36). Jiedu jau anksčiau sėkmingai darbavosi tose vietovėse ir tenykščius brolius ir seses gerai pažinojo (Apd 13:2–14:28). Taigi visai suprantama, kodėl jie nutarė vykti drauge. „Barnabas labai norėjo pasiimti ir Joną, vadinamą Morkumi“ (Apd 15:37). Ir ne tik norėjo – regis, jau buvo tvirtai nusprendęs. Kaip į tai reagavo Paulius?

9. Kodėl Paulius nenorėjo Morkaus imti į kelionę?

⁹ „Paulius nebuvo linkęs [Morkaus] imti, nes Pamfilijoje šis buvo nuo jų pasitraukęs ir nebėjo kartu darbuotis“ (Apd 15:38). Morkus leidosi su Pauliumi ir Barnabu į pirmąją misionierišką kelionę, tačiau dar Pamfilijoje juos paliko ir grįžo į Jeruzalę (Apd 12:25; 13:13). Kodėl jis taip padarė, Biblijoje nerašoma, bet Pauliui toks Morkaus poelgis tikriausiai atrodė neatsakingas. Turbūt apaštalui buvo sunku Morkumi pasitikėti.

10. Kuo baigėsi nesutarimas tarp Pauliaus ir Barnabo?

¹⁰ Tačiau Barnabas laikėsi savo. Nenusileido ir Paulius. „Kilo aštrus barnis ir juodu vienas nuo kito atsiskyrė“, – rašoma Apaštalų darbų 15:39. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į savo gimtąjį Kiprą, o „Paulius, brolių patikėtas Jehovos malonei, iškeliavo su Silu“ (Apd 15:40). Apaštalas, kaip ir buvo anksčiau ketinęs, leidosi „per Siriją ir Kilikiją ir stiprino bendruomenes“ (Apd 15:41).

11. Kokias savybes dera ugdytis, kad iškilus nesutarimui su bendratikiu nelaikytume nuoskaudų ir išsaugotume draugystę?

¹¹ Ši istorija primena mums, kokie netobuli vis dėlto esame. Abu, tiek Paulius, tiek Barnabas, buvo paskirti atstovauti vadovaujančiajai tarybai. Paulius, regis, vėliau netgi pats tapo tos tarybos nariu. Tąkart nuodėminga prigimtis paėmė viršų, bet apaštalų keliai neišsiskyrė visam laikui. Jiedu buvo tokios kaip Kristaus nuostatos – nuolankūs ir atlaidūs, todėl broliškos meilės skatinami, be abejo, susitaikė (Ef 4:1–3). Kaip žinome, paskui Paulius vėl darbavosi drauge su Morkumi (Kol 4:10).a

12. Kokie turėtų būti krikščionių bendruomenės prižiūrėtojai?

¹² Barnabas ir Paulius nebuvo vaidingi vyrai. Barnabą bendratikiai pažinojo kaip geraširdį, dosnų brolį. Apaštalai vadino jį ne tikruoju vardu Juozapas, o Barnabu – „paguodos sūnumi“ (Apd 4:36). Paulius irgi buvo malonaus būdo, šiltas žmogus (1 Tes 2:7, 8). Visi vyresnieji, taip pat rajono prižiūrėtojai turi būti nuolankūs, malonūs tiek su kitais vyresniaisiais, tiek su visa Dievo kaimene (1Pt 5:2, 3).

„Broliai apie Timotiejų gerai atsiliepė“ (Apd 16:1–3)

13, 14. a) Ką sužinome apie Timotiejų ir kada Paulius galėjo su juo susipažinti? b) Kodėl Paulius atkreipė dėmesį į Timotiejų? c) Kas Timotiejui buvo patikėta?

¹³ Per antrąją misionierišką kelionę Paulius aplankė ir Romos provincijoje, Galatijoje, įsikūrusias bendruomenes. Galiausiai „atvyko į Derbę, paskui nukeliavo į Listrą“. Toliau Lukas pasakoja: „Ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, įtikėjusios žydės sūnus. Jo tėvas buvo graikas“ (Apd 16:1).b

¹⁴ Timotiejaus šeimą Paulius tikriausiai jau pažinojo. Matyt, buvo ją sutikęs maždaug 47-aisiais, kai po tas vietoves keliavo pirmą sykį. Nuo to laiko praėjo dveji treji metai. Dabar jis atkreipė dėmesį į Timotiejų, nes broliai apie jį „gerai atsiliepė“. Gerą vardą tarp krikščionių Timotiejus turėjo ne vien gimtojoje Listroje. Apie jį broliai gražiai kalbėjo ir Ikonijuje – mieste už kokių 30 kilometrų (Apd 16:2). Šventosios dvasios vadovaujami, vyresnieji patikėjo jaunajam Timotiejui atsakingą užduotį – su Pauliumi ir Silu dirbti keliaujamąjį darbą (Apd 16:3).

15, 16. Kodėl apie Timotiejų buvo taip gerai atsiliepiama?

¹⁵ Kodėl visi buvo geros nuomonės apie jaunąjį Timotiejų? Gal dėl to, kad šis buvo aštraus proto, labai gabus ar dailios išvaizdos? Tiesa, tokie dalykai daro įspūdį. Štai žmogaus išvaizda sykį suklaidino net pranašą Samuelį. Jehova jam pasakė: „Dievas mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į tai, kas akimis matoma, o Jehova žiūri į širdį“ (1 Sam 16:7). Timotiejus bendratikių pasitikėjimą pelnė ne dėl kokių įgimtų ypatybių, o dėl giliai širdyje išugdytų krikščioniškų dorybių.

¹⁶ Apie kai kurias tas dorybes apaštalas Paulius vėliau užsiminė viename savo laiškų. Timotiejus, anot apaštalo, nuoširdžiai rūpinosi bendratikiais, dėl jų aukojosi ir stropiai atliko teokratines užduotis (Fil 2:20–22). Paulius rašė ir apie jo „neveidmainišką tikėjimą“ (2 Tim 1:5).

17. Kaip jaunuoliai seka Timotiejumi?

¹⁷ Šiandien į Timotiejų lygiuojasi daug jaunuolių. Jie ugdosi krikščionišką asmenybę ir taip pelno gerą vardą Dievo ir bendratikių akyse (Pat 22:1; 1 Tim 4:15). Nuoširdus tikėjimas juos saugo nuo dvilypio gyvenimo (Ps 26:4). Tokie jaunuoliai, kaip ir Timotiejus, gali bendruomenėje nuveikti daug gera. Kaip džiaugiasi visi Jehovos tarnai, kai jie tampa gerosios naujienos skelbėjais, pasiaukoja Jehovai ir krikštijasi!

„Bendruomenių tikėjimas stiprėjo“ (Apd 16:4, 5)

18. a) Kokia garbinga užduotis teko Pauliui ir Timotiejui? b) Kaip Dievas laimino bendruomenes?

¹⁸ Paulius drauge su Timotiejumi darbavosi ne vienus metus. Šiems keliaujantiesiems tarnams vadovaujančioji taryba patikėjo nemažai užduočių. Lukas pasakoja: „Keliaudami per miestus jie perduodavo Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų priimtus potvarkius ir jų turėjo būti laikomasi“ (Apd 16:4). Aišku, bendratikiai tuos nurodymus noriai vykdė, todėl „bendruomenių tikėjimas stiprėjo ir jos kasdien didėjo skaičiumi“ (Apd 16:5).

19, 20. Kodėl krikščionys turi klausyti brolių, kurie įgalioti vadovauti bendruomenėms?

¹⁹ Jehova savo tarnus laimina ir šiandien, nes jie mielai klauso savo bendruomenės vadovų (Hbr 13:17). Kadangi „šio pasaulio vaizdas“ nuolat keičiasi, labai svarbu laikytis „ištikimo ir nuovokaus vergo“ duodamų nurodymų (1 Kor 7:29–31; Mt 24:45). Taip išvengsime dvasinio žlugimo ir išsisaugosime nesusitepę šiuo pasauliu (Jok 1:27).

²⁰ Tiesa, ir bendruomenių prižiūrėtojai, ir Vadovaujančiosios tarybos nariai yra netobuli. Netobuli buvo ir Paulius, Barnabas, Morkus ir kiti dvasia patepti vyresnieji pirmajame amžiuje (Rom 5:12; Jok 3:2). Vis dėlto Vadovaujančiąja taryba tvirtai pasitikime, nes ji ištikimai laikosi Dievo Žodžio ir seka apaštalų pavyzdžiu (2 Tim 1:13, 14). Jos vadovaujamos, bendruomenės dvasiškai stiprėja.