„Dievo Izraelis“ ir „milžiniška minia“

„Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti“ (APREIŠKIMAS 7:9).

1—3. a) Kokia šlovinga ateitis laukia pateptųjų krikščionių danguje? b) Kaip Šėtonas bandė išardyti pirmojo amžiaus susirinkimą? c) Kokie 1919 metų įvykiai įrodo, kad Šėtono pastangos sugadinti krikščionių susirinkimą nuėjo veltui?

„DIEVO Izraelio“ įkūrimas 33 m. e. m. buvo pagrindinis žingsnis link visiško Jehovos tikslų įgyvendinimo (Galatams 6:16). Jo pateptieji nariai turi viltį būti nemirtingi dvasiniai kūriniai ir valdyti su Kristumi dangiškojoje Dievo Karalystėje (1 Korintiečiams 15:50, 53, 54). Užimdami tokią padėtį, jie atlieka pagrindinį vaidmenį veikloje, per kurią Jehovos vardas bus laikomas šventu ir bus sutrinta didžiojo Priešininko, Šėtono Velnio, galva (Pradžios 3:15; Romiečiams 16:20). Nenuostabu, kad Šėtonas darė viską, kas tik jo galioje, kad išardytų tą naująjį susirinkimą, tiek persekiodamas, tiek bandydamas sugadinti jį! (2 Timotiejui 2:18; Judo 4; Apreiškimas 2:10).

² Kol apaštalai buvo gyvi, Šėtonui nesisekė. Tačiau po jų mirties nevaržomai plito atskalūnybė. Galiausiai, žmonių akimis žiūrint, tyras krikščionių susirinkimas, įsteigtas Jėzaus, atrodo, buvo sugadintas, kai Šėtonas davė pradžią atskalūniškai religinei parodijai, šiandien žinomai kaip krikščioniškasis pasaulis (2 Tesalonikiečiams 2:3-8). Tačiau tikroji krikščionybė išliko (Mato 28:20).

³ Jėzus savo palyginime apie kviečius ir rauges nusakė, kad tikrieji krikščionys kurį laiką augs drauge su „raugėmis“, arba netikrais krikščionimis; taip ir atsitiko. Bet jis taip pat pasakė, kad paskutinėmis dienomis „karalystės vaikai“ vėl bus akivaizdžiai atskirti nuo „raugių“ (Mato 13:36-43). Tai irgi pasirodė esanti tiesa. Tikri pateptieji krikščionys 1919 metais išėjo iš Bãbelės nelaisvės. Jie buvo Dievo pripažinti kaip „ištikimas bei protingas vergas“ ir drąsiai ėmė skelbti gerąją Karalystės naujieną (Mato 24:14; 24:45-47, NW; Apreiškimas 18:4). Dauguma jų buvo iš pagonių; tačiau jie turėjo Abraomo tikėjimą, todėl iš tikrųjų buvo „Abraomo palikuonys“. Jie buvo „Dievo Izraelio“ nariai (Galatams 3:7, 26-29).

„Milžiniška minia“

4. Kokia krikščionių grupė atkreipė į save dėmesį ypač šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje?

⁴ Pradžioje atsiliepusieji į tų pateptųjų krikščionių skelbimą irgi tapo dvasiniais izraelitais — likučiu iš 144000 asmenų, turinčių dangiškąją viltį (Apreiškimas 12:17). Tačiau ypač nuo šio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio kita grupė atkreipė į save dėmesį. Jos nariai buvo atpažinti kaip „kitos avys“ iš palyginimo apie avides (Jono 10:16). Jie buvo Kristaus mokiniai, turintys amžinojo gyvenimo žemės rojuje viltį. Vaizdžiai tariant, jie buvo pateptųjų krikščionių dvasiniai palikuonys (Izaijo 59:21; 66:22; palygink 1 Korintiečiams 4:15, 16). Jie pripažino pateptąjį krikščionių susirinkimą kaip ištikimą bei protingą vergą ir kaip jų pateptieji broliai jautė didelę meilę Jehovai, tikėjo Jėzaus auka, buvo uolūs girdami Dievą ir pasiryžę kentėti dėl teisybės.

5. Kaip palaipsniui buvo geriau suprasta kitų avių padėtis?

⁵ Iš pradžių tų kitų avių padėtis nebuvo gerai suprantama, bet laikui bėgant tai darėsi vis aiškiau. Pateptieji krikščionys 1932 metais buvo padrąsinti skatinti kitas avis dalyvauti skelbimo darbe; tai daugelis kitų avių jau darė. Kitos avys 1934 metais buvo paskatintos paklusti reikalavimui krikštytis vandenyje. 1935 metais jos buvo atpažintos kaip „milžiniška minia“ iš Apreiškimo 7-to skyriaus. Jos 1938 metais buvo pakviestos dalyvauti Jėzaus Kristaus mirties Minėjime kaip stebėtojos. 1950 metais buvo suprasta, kad subrendę vyrai iš jų turi būti tarp „kunigaikščių“, kurie tarnauja kaip „uždanga nuo vėjo ir kaip slėpynė nuo audros“ (Psalmių 44:17; Izaijo 32:1, 2). 1953 metais į Dievo žemiškąją organizaciją — didesniąją jos dalį tuo metu sudarė kitos avys — buvo žvelgiama kaip į žemės visuomenės, kuri gyvuos naujajame pasaulyje, branduolį. 1985 metais buvo suprasta, kad Jėzaus išperkamosios aukos pagrindu kitos avys yra pripažįstamos teisios kaip Dievo draugai ir turinčios viltį pergyventi Armagedoną.

6. Kokia yra atitinkama pateptųjų ir kitų avių padėtis šiandien ir kokie dėl to kyla klausimai?

⁶ Iki šio meto, „paskutinių dienų“ pabaigos, dauguma iš 144000 jau mirė ir gavo savo dangiškąjį apdovanojimą (2 Timotiejui 3:1; Apreiškimas 6:9-11; 14:13). Krikščionys, turintys žemiškąją viltį, dabar atlieka didžiausią dalį darbo skelbdami gerąją naujieną ir jie mano, kad palaikyti Jėzaus pateptuosius brolius šioje veikloje yra privilegija (Mato 25:40). Tačiau būtent pateptieji yra ištikimas ir protingas vergas, per kurį dvasinis maistas tiekiamas visomis šiomis paskutinėmis dienomis. Kokia bus kitų avių padėtis tada, kai visi pateptieji gaus savo dangiškąjį apdovanojimą? Kokių bus imtasi priemonių dėl kitų avių? Trumpai pažvelkime į senovės Izraelį; tai padės mums atsakyti į šiuos klausimus.

Prototipinė ‛kunigų karalystė’

7, 8. Kokiu mastu senovės Izraelis buvo kunigų karalystė ir šventoji tauta, pavaldi Įstatymo sandorai?

⁷ Kai Jehova išsirinko Izraelį kaip savo ypatingą tautą, jis sudarė sandorą su juo sakydamas: „Jei tat klausysite mano balso ir laikysite mano sandorą, jūs būsite mano nuosavybė tarp visų tautų; nes mano yra visa žemė. Ir jūs man būsite kunigiška karalija ir šventoji tauta“ (Išėjimo 19:5, 6). Izraelis buvo Jehovos ypatinga tauta Įstatymo sandoros pagrindu. Tačiau kaip pažadas apie kunigų karaliją bei šventąją tautą turėjo išsipildyti?

⁸ Kai izraelitai buvo ištikimi, jie pripažino Jehovos suverenumą ir laikė jį savo Karaliumi (Izaijo 33:22). Todėl jie buvo karalystė. Bet kaip buvo atskleista vėliau, pažadas apie ‛karalystę’ turėjo reikšti dar ir daugiau negu tai. Be to, paklusdami Jehovos Įstatymui, jie buvo tyri, atskirti nuo juos supusių tautų. Jie buvo šventa tauta (Pakartoto Įstatymo 7:5, 6). Ar jie buvo kunigų karalystė? Na, Levio giminei Izraelyje buvo skirta tarnauti šventykloje ir ta giminė buvo levitų kunigija. Įvedus Mozės įstatymą, levitų vyrai būdavo imami mainais už kiekvienos nelevitų šeimos pirmagimį (Išėjimo 22:29; Skaičių 3:11-16, 40-51).a Todėl kiekviena Izraelio šeima turėjo tarsi atstovą šventyklos tarnyboje. Šis būdas buvo tinkamiausias, kad tauta būtų kunigija. Vis dėlto jie buvo Jehovos atstovai tautoms. Kiekvienas svetimšalis, kuris norėdavo garbinti tikrąjį Dievą, turėjo tai daryti bendraudamas su Izraeliu (2 Kronikų 6:32, 33; Izaijo 60:10).

9. Kodėl Jehova atmetė šiaurinę Izraelio karalystę, ‛kad nebeatliktų jam kunigo pareigų’?

⁹ Po Saliamono mirties Dievo tauta suskilo į šiaurinę Izraelio valstybę, valdomą karaliaus Jeroboamo, ir pietinę Judo valstybę, valdomą karaliaus Roboamo. Kadangi šventykla, tyro garbinimo centras, buvo Judo žemėje, Jeroboamas įsteigė neteisėtą garbinimo būdą pastatydamas veršių statulas savo valstybės teritorijoje. Be to, „jis pastatydino šventyklų aukštumose ir pastatė kunigų iš tautos paskučiausiųjų, kurie nebuvo iš Levio sūnų“ (3 Karalių 12:31). Šiaurinė valstybė dar labiau pasinėrė į neteisingą garbinimą, kai karalius Achabas leido savo svetimšalei žmonai, Jezabelei, įsteigti Baalo garbinimą šalyje. Galiausiai Jehova paskelbė nuosprendį tai maištingai karalystei. Per Ozėją jis pasakė: „Mano tauta nutilo, nes neturėjo mokslo; kadangi tu atstūmei mokslą, aš atstumsiu tave, kad nebeitumei man kunigo pareigų“ (Ozėjo 4:6). Netrukus po to asirai sunaikino šiaurinę Izraelio karalystę.

10. Kaip pietinė Judo karalystė, kol buvo ištikima, atstovavo Jehovai tarp tautų?

¹⁰ O kaip buvo su pietine Judo valstybe? Ezekijo dienomis Jehova pasakė jos žmonėms per Izaiją: „Jūs mano liudytojai, ... mano tarnas, kurį aš pasirinkau... Tą tautą aš sau padariau, ji skelbs mano šlovę“ (Izaijo 43:10, 21; 44:21). Kol pietinė karalystė buvo ištikima, ji tarnavo skelbdama tautoms Jehovos šlovę ir patraukdama teisios širdies žmones garbinti jį jo šventykloje bei būti aptarnaujamiems teisėtos levitų kunigijos.

Svetimšaliai Izraelyje

11, 12. Išvardink keletą svetimšalių, kurie ėmė tarnauti Jehovai bendraudami su Izraeliu.

¹¹ Dėl svetimšalių, kurie atsiliepdavo į šį tautos liudijimą, buvo priimti nutarimai Įstatyme, duotame per Mozę (jo žmona, Sefora, buvo madianietė). „Daugelis... kitų žmonių“, neizraelitų, kartu su Izraeliu paliko Egiptą ir dalyvavo įvedant Įstatymą (Išėjimo 2:16-22; 12:38, ŠvR; Skaičių 11:4). Rachaba ir jos šeimos nariai buvo palikti gyvi Jeriche ir vėliau buvo priimti į žydų susirinkimą (Jozuės 6:23-25). Netrukus po to gibeoniečiai sudarė taiką su Izraeliu ir jiems buvo paskirti darbai prie padangtės (Jozuės 9:3-27; žiūrėk taip pat 3 Karalių 8:41-43; Esteros 8:17).

¹² Galiausiai svetimšaliai turėjo aukštus postus. Hetitas Urijas, Betsabėjos sutuoktinis, buvo priskaičiuotas prie Dovydo „drąsiausiųjų vyrų“ kaip ir amonitas Selekas (1 Kronikų 11:26, 39, 41; 2 Samuelio 11:3, 4). Etiopietis Abdemelechas tarnavo rūmuose; jam buvo prieinamas karalius (Jeremijo 38:7-9). Izraeliui grįžus iš Babilono tremties, neizraelitams natiniečiams buvo paskirtos atsakingesnės pareigos padėti kunigams (Ezdro 7:24). Kadangi į daugelį tų ištikimų svetimšalių, arba svetimtaučių gyventojų, šiandien žvelgiama kaip į milžiniškos minios prototipą, mus domina jų padėtis.

13, 14. a) Kokias privilegijas ir kokią atsakomybę turėjo prozelitai Izraelyje? b) Koks turėjo būti izraelitų požiūris į ištikimus prozelitus?

¹³ Tai buvo prozelitai, atsidavę Jehovos garbintojai, laikęsi Mozės įstatymo; jie buvo atsiskyrę nuo tautų kartu su izraelitais (Kunigų 24:22). Jie atnašaudavo aukas, nesusiteršdavo neteisingu garbinimu, susilaikydavo nuo kraujo — lygiai taip kaip izraelitai (Kunigų 17:10-14; 20:2). Jie padėjo Saliamono šventyklos statyboje ir dalyvavo atnaujinant teisingą garbinimą karaliaus Asos ir karaliaus Ezekijo valdymo metu (1 Kronikų 22:2; 2 Kronikų 15:8-14; 30:25). Kai Petras pritaikė pirmąjį Karalystės raktą per 33 m. e. m. Sekmines, jo žodžius girdėjo „žydai ir [nežydai] prozelitai“. Galbūt tarp trijų tūkstančių tą dieną pakrikštytųjų buvo ir prozelitų (Apaštalų darbai 2:10, 41). Netrukus po to etiopietis prozelitas buvo pakrikštytas Pilypo — prieš Petrui pritaikant paskutinį Karalystės raktą Kornelijui ir jo šeimai (Mato 16:19; Apaštalų darbai 8:26-40; 10:30-48). Akivaizdu, kad į prozelitus nebuvo žvelgiama kaip į pagonis.

¹⁴ Tačiau prozelitų padėtis šalyje nebuvo panaši į padėtį tų, kurie buvo izraelitai pagal gimimą. Prozelitai netarnavo kunigais ir jų pirmagimiams nebuvo atstovaujama levitų kunigijoje.b Prozelitai neturėjo ir žemės paveldo Izraelyje. Tačiau izraelitams buvo liepiama elgtis maloniai su ištikimais prozelitais ir žvelgti į juos kaip į brolius (Kunigų 19:33, 34).

Dvasinė tauta

15. Kokia buvo pasekmė, kai natūralusis Izraelis atsisakė pripažinti Mesiją?

¹⁵ Įstatymas buvo skirtas išsaugoti Izraelį tyrą, atskirtą nuo aplinkinių tautų. Bet jis tiko ir kitam tikslui. Apaštalas Paulius rašė: „Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti“ (Galatams 3:24). Nelaimei, dauguma izraelitų nepanoro būti vedami Įstatymo į Kristų (Mato 23:15; Jono 1:11). Todėl Jehova Dievas atmetė tą tautą ir pasirūpino, kad gimtų „Dievo Izraelis“. Be to, jis išplatino tarp nežydų kvietimą tapti pilnateisiais piliečiais šiame naujajame Izraelyje (Galatams 3:28; 6:16). Būtent šios naujosios tautos atžvilgiu nuostabiai ir galutinai išsipildo tas Jehovos pažadas pagal Išėjimo 19:5, 6 dėl karališkosios kunigijos. Kaip?

16, 17. Kokia prasme pateptieji krikščionys žemėje yra ‛karališki’? Kokia prasme ‛kunigija’?

¹⁶ Petras, rašydamas savo dienų pateptiesiems krikščionims, citavo Išėjimo 19:6 žodžius: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Petro 2:9). Ką tai reiškia? Ar pateptieji krikščionys yra žemėje karaliai? Ne, jų karaliavimas dar ateityje (1 Korintiečiams 4:8). Tačiau jie ‛karališki’ ta prasme, kad yra išrinkti ateityje turėti karaliavimo privilegijas. Jau dabar jie yra tauta, valdoma karaliaus — Jėzaus, kurį paskyrė Didysis Suverenas, Jehova Dievas. Paulius rašė: „[Jehova] išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę“ (Kolosiečiams 1:13).

¹⁷ Ar pateptieji krikščionys žemėje yra kunigija? Tam tikra prasme taip. Kaip susirinkimas, jie neabejotinai atlieka kunigų vaidmenį? Petras paaiškino tai sakydamas: „Jūs patys... statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė“ (1 Petro 2:5; 1 Korintiečiams 3:16). Šiandien pateptųjų krikščionių likutis, kaip grupė, yra „ištikimas bei protingas vergas“ — dvasinio maisto paskirstymo kanalas (Mato 24:45-47, NW). Kaip buvo ir senovės Izraelyje, kiekvienas, kuris nori garbinti Jehovą, turi tai daryti bendraudamas su šiais dvasia pateptaisiais krikščionimis.

18. Kokia yra pateptojo krikščionių susirinkimo, kaip kunigijos, pagrindinė pareiga?

¹⁸ Be to, pateptieji krikščionys perėmė iš Izraelio privilegiją liudyti tautoms apie Jehovos didybę. Kontekstas parodo, kad Petras, pavadindamas pateptuosius krikščionis karališka kunigija, turėjo omenyje skelbimo darbą. Iš tikrųjų jis toje pačioje citatoje prie Jehovos pažado iš Išėjimo 19:6 pridėjo jo žodžius Izraeliui iš Izaijo 43:21 sakydamas: „Jūs esate... karališkoji kunigystė, ... pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Petro 2:9). Tinkamai Paulius kalbėjo apie Jehovos šlovingų darbų išgarsinimą kaip apie aukojimą šventykloje. Jis rašė: „Per [Jėzų] visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“ (Žydams 13:15).

Dangiškasis išsipildymas

19. Koks yra galutinis didis išsipildymas pažado, kad Izraelis bus kunigų karalystė?

¹⁹ Tačiau Išėjimo 19:5, 6 žodžiai galiausiai išsipildo dar šlovingesne prasme. Kaip aprašoma Apreiškimo knygoje, apaštalas Jonas girdi, kad dangaus būtybės pritaiko šį Rašto tekstą prikeltajam Jėzui šlovinti: „Buvai užmuštas ir nupirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir jie viešpataus žemėje“ (Apreiškimas 5:9, 10). Todėl galiausiai tai reiškia, kad karališkoji kunigija yra dangiškoji Dievo Karalystė — valdančioji vyriausybė, kurios Jėzus mokė mus melsti (Luko 11:2). Visi 144000 pateptųjų krikščionių, kurie lieka ištikimi iki gyvenimo pabaigos, bus tos Karalystės dalininkai (Apreiškimas 20:4, 6). Kaip puikiai išsipildys taip seniai per Mozę duotas pažadas!

20. Į kokį klausimą dar reikia atsakyti?

²⁰ Kaip visa tai susiję su milžiniškos minios padėtimi ir jos ateitimi, kai visi pateptieji gaus savo nuostabų paveldėjimą? Tai paaiškės iš paskutinio šios serijos straipsnio.

[Išnašos]

Ar tu gali paaiškinti?

◻ Kaip palaipsniui buvo geriau suprasta kitų avių padėtis?

◻ Kodėl Jehova atmetė šiaurinę Izraelio karalystę, kad nebeatliktų jam kunigo pareigų?

◻ Kokia buvo Judo padėtis tarp tautų, kol jis laikėsi ištikimybės?

◻ Kokia buvo ištikimų prozelitų padėtis Izraelyje?

◻ Kaip pateptasis susirinkimas tarnauja kaip kunigų karalystė?

[Iliustracija 14 puslapyje]

Pateptieji krikščionys, kaip karališkoji kunigija, skelbia žemėje Jehovos šlovę

[Iliustracija 16 puslapyje]

Galutinis žodžių iš Išėjimo 19:6 išsipildymas yra Karalystė