Ankstyvoji krikščionybė ir valstybė
LIKUS kelioms valandoms iki savo mirties, Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jūs — ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jono 15:19). Tačiau ar tai reiškia, kad krikščionys turėtų priešiškai žiūrėti į šio pasaulio valdžias?
Ne pasaulio, bet ne priešiški
Apaštalas Paulius Romoje gyvenantiems krikščionims pasakė: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai [„aukštesniosioms valdžioms“, NW]“ (Romiečiams 13:1). Panašiai rašė apaštalas Petras: „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų“ (1 Petro 2:13, 14). Pavaldumas valstybei ir jos teisėtai paskirtiems atstovams buvo aiškiai pripažintas pirmųjų krikščionių principas. Jie stengėsi būti įstatymų besilaikantys piliečiai ir gyventi taikoje su visais žmonėmis (Romiečiams 12:18).
Enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion, straipsnyje „Bažnyčia ir valstybė“, pareiškiama: „Per pirmuosius tris m. e. šimtmečius krikščionių bažnyčia buvo labai izoliuota nuo oficialiosios Romos visuomenės... Vis dėlto krikščionių vadovai... mokė paklusnumo Romos įstatymams ir ištikimybės imperatoriui krikščionių tikėjimo nustatytų normų ribose.“
Pagarba, ne garbinimas
Krikščionys nebuvo priešiški Romos imperatoriui. Jie gerbė jo valdžią ir atidavė prideramą jo rangui pagarbą. Valdant imperatoriui Neronui, apaštalas Petras rašė krikščionims, gyvenusiems įvairiose Romos imperijos vietose: „Gerbkite visus..., gerbkite karalių“ (1 Petro 2:17). Žodis „karalius“ graikiškai kalbančiame pasaulyje buvo vartojamas ne tik vietiniams karaliams, bet ir Romos imperatoriui pavadinti. Apaštalas Paulius patarė krikščionims, gyvenusiems Romos imperijos sostinėje: „Atiduokite visiems, ką privalote: ... kam pagarbą — pagarbą“ (Romiečiams 13:7). Romos imperatorius, žinoma, reikalaudavo daugiausia pagarbos. Pagaliau jis reikalaudavo net garbinimo. Tačiau čia pirmieji krikščionys nustatydavo ribą.
Savo teisme antrajame m. e. šimtmetyje Romos prokonsului Polikarpas, kaip teigiama, pasakė: „Aš esu krikščionis. ... Mes esame išmokyti visiems atiduoti deramą pagarbą... valstybėms ir valdžioms, kurios Dievo nustatytos.“ Tačiau Polikarpas pasiryžo verčiau mirti negu pagarbinti imperatorių. Antrojo amžiaus apologetas Teofilas Antiochietis rašė: „Aš geriau gerbsiu imperatorių ne garbindamas jį, bet melsdamasis už jį. Bet Dievą, gyvąjį ir tikrąjį Dievą, aš garbinu.“
Tinkamos maldos už imperatorių visiškai nebuvo susijusios su imperatoriaus garbinimu ar nacionalizmu. Apaštalas Paulius paaiškino jų tikslą: „Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas [„užtarimus“, NW] ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Timotiejui 2:1, 2).
„Visuomenės pakraštyje“
Taip pagarbiai elgdamiesi pirmieji krikščionys nesusilaukė draugiškumo iš pasaulio, kuriame gyveno. Prancūzų istorikas A. Amanas pasakoja, kad pirmieji krikščionys „gyveno visuomenės pakraštyje“. Iš tikrųjų jie gyveno dviejų visuomenių pakraštyje — žydų ir romėnų, ir susidurdavo su stipriu tiek vienų, tiek kitų nusistatymu bei neteisingu supratimu.
Pavyzdžiui, būdamas neteisingai apkaltintas žydų vadovų, apaštalas Paulius gindamas save Romos valdytojui pasakė: „Aš nieku nenusikaltęs nei žydų Įstatymui, nei šventyklai, nei ciesoriui. ... Aš šaukiuosi ciesoriaus!“ (Apaštalų darbai 25:8, 11). Suvokęs, kad žydai susimokė nužudyti jį, Paulius šaukėsi Nerono, tuo pripažindamas Romos imperatoriaus valdžią. Paskui per pirmąjį savo teismą Romoje Paulius, pasirodo, buvo išteisintas. Bet vėliau jis buvo vėl įkalintas ir, manoma, Nerono įsakymu jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Apie sunkią pirmųjų krikščionių padėtį Romos visuomenėje sociologas ir teologas Ernstas Trėlčas rašė: „Jie atsisakydavo visų užsiėmimų ir tarnybų, bent kiek susijusių su stabų ar imperatoriaus garbinimu, taip pat tokių, kuriose kaip nors buvo liejamas kraujas ar vykdoma mirties bausmė, ir tokių, kuriose krikščionims tektų susidurti su pagonišku amoralumu.“ Ar dėl tokios pozicijos taikingi ir abipusiškai pagarbūs santykiai tarp krikščionių ir valstybės nebebuvo įmanomi?
Atiduokite valdovui, ką „privalote“
Jėzus pateikė taisyklę, kuria krikščionys galėtų vadovautis turėdami reikalų su Romos valstybe arba ir su bet kuria kita vyriausybe, pareikšdamas: „Atiduokite..., kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Mato 22:21). Šis patarimas, duotas Jėzaus mokiniams, labai skyrėsi nuo požiūrio daugelio nacionalistiškai nusiteikusių žydų, kurie piktinosi Romos viešpatavimu ir ginčijo mokesčių mokėjimo svetimai valdžiai teisėtumą.
Vėliau Paulius kalbėjo Romoje gyvenusiems krikščionims: „Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie [vyriausybinės „aukštesniosios valdžios“] yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą“ (Romiečiams 13:5-7). Nors krikščionys nebuvo pasaulio dalis, jie privalėjo būti sąžiningi, mokesčius mokantys piliečiai, atsilyginantys valstybei už jos teikiamas paslaugas (Jono 17:16).
Bet ar Jėzus kalbėjo tik apie mokesčių mokėjimą? Kadangi Jėzus tiksliai neapibrėžė, kas yra imperatoriaus ir kas Dievo, yra ribiniai atvejai, kuomet reikia nuspręsti atsižvelgiant į situaciją ar vadovaujantis mūsų supratimu, pagrįstu visa Biblija. Kitaip sakant, ką atiduoti imperatoriui, krikščioniui kartais gali reikėti spręsti pagal Biblijos principų išmokytą savo sąžinę.
Tiksli pusiausvyra tarp dviejų skirtingų reikalavimų
Daugelis žmonių linkę užmiršti, kad pasakęs, jog tai, kas ciesoriaus, turi būti atiduota ciesoriui, Jėzus pridūrė: „O kas Dievo — [atiduokite] Dievui.“ Apaštalas Petras nurodė, kam krikščionys turi teikti pirmenybę. Tuoj po patarimo paklusti „karaliui“, arba imperatoriui, bei jo „valdytojams“, Petras rašė: „Tai darykite, kaip laisvi ir ne kaip tokie, kurie naudojasi laisve lyg kokia priedanga blogam elgesiui, bet kaip Dievo vergai. Visus gerbkite, brolius mylėkite, Dievo bijokite, karalių laikykite pagarboje“ (1 Petro 2:16, 17, NTP). Apaštalas parodė, kad krikščionys yra Dievo, o ne žmogiško valdovo vergai. Nors jie turi rodyti deramą pagarbą valstybės atstovams, jie tai turi daryti bijodami Dievo, kurio įstatymai yra aukščiausi.
Jau anksčiau Petras buvo aiškiai parodęs Dievo įstatymo pranašumą prieš žmogaus įstatymą. Žydų sinedrionas buvo administracinis organas, kuriam Roma buvo oficialiai suteikusi ir civilinę, ir religinę valdžią. Kai sinedrionas liepė Jėzaus pasekėjams nustoti mokyti Kristaus vardu, Petras ir kiti apaštalai pagarbiai, bet tvirtai atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai 5:29). Akivaizdu, kad pirmiesiems krikščionims reikėjo išlaikyti tikslią pusiausvyrą tarp paklusnumo Dievui ir deramo pavaldumo žmonių valdžioms. Trečiojo m. e. šimtmečio pradžioje Tertulianas tai išreiškė tokiais žodžiais: „Jeigu viskas priklauso imperatoriui, kas beliks Dievui?“
Kompromisas su valstybe
Pozicija, kurios valstybės atžvilgiu laikėsi pirmojo amžiaus krikščionys, laikui bėgant vis silpnėjo. Jėzaus ir jo apaštalų išpranašautas atkritimas suklestėjo antrajame ir trečiajame m. e. amžiuje (Mato 13:37, 38; Apaštalų darbai 20:29, 30; 2 Tesalonikiečiams 2:3-12; 2 Petro 2:1-3). Atskalūniškoji krikščionybė ėjo į kompromisus su romėnų pasauliu ir perėmė jo pagoniškas šventes bei filosofiją ir laikė priimtina ne tik civilinę tarnybą, bet ir karinę.
Profesorius Trėlčas rašė: „Nuo trečiojo šimtmečio padėtis dar pasunkėjo, nes krikščionių pagausėjo aukštesniuosiuose visuomenės sluoksniuose ir tarp žymesnių profesijų žmonių, armijoje bei oficialiosiose sferose. Atskiruose [nebiblinių] raštų fragmentuose galima rasti pasipiktinimo protestų prieš kišimąsi į šiuos reikalus; kita vertus, mes taip pat pastebime bandymus eiti į kompromisą — argumentus, skirtus sudrumstai sąžinei nuraminti... Nuo Konstantino laikų šie sunkumai dingo; nesutarimo tarp krikščionių ir pagonių nebeliko, ir visos valstybinės tarnybos krikščionims pasidarė galimos.“
Baigiantis ketvirtajam m. e. amžiui, ši iškreipta, kompromisinė krikščionybės forma tapo Romos imperijos valstybine religija.
Per visą savo istoriją krikščionija, kuriai atstovauja Katalikų, Stačiatikių ir Protestantų Bažnyčios, nenustojo nuolaidžiauti valstybei ir vis labiau kišosi į jos politiką bei rėmė jos karus. Daugeliui nuoširdžių bažnyčios narių, kuriuos tai šokiruoja, be abejonės, būtų malonu sužinoti, kad šiandien yra krikščionių, kurie valdžios atžvilgiu laikosi pirmojo amžiaus krikščionių pozicijos. Dviejuose tolesniuose straipsniuose tai bus apsvarstoma išsamiau.
[Iliustracija 5 puslapyje]
Imperatorius Neronas, kurį turėdamas omenyje Petras nurodė: „Gerbkite karalių“
[Šaltinio nuoroda]
Musei Capitolini, Roma
[Iliustracija 6 puslapyje]
Polikarpas nusprendė verčiau mirti negu pagarbinti imperatorių
[Iliustracija 7 puslapyje]
Pirmieji krikščionys buvo taikingi, sąžiningi, mokesčius mokantys piliečiai