mwbr21.03 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
KOVO 1–7 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 7–8
„Izraelio stovykla: ko pasimokome?“
it-1-E p. 497, pstr. 3
Bendruomenė
Izraelyje tautai atstovaudavo atsakingas pareigas einantys vyrai (Ezr 10:14). Pavyzdžiui, kai buvo baigta įrengti Padangtė, „giminių vadai“ atgabeno Jehovai dovaną (Sk 7:1–11). Taip pat Nehemijo dienomis visos tautos pažadą Jehovai antspaudais patvirtino kunigai, levitai ir „tautos vyriausieji“ (Neh 9:38–10:27). Tais laikais, kai izraelitai klajojo dykumoje, jiems vadovavo „bendruomenės vadai, tautos išrinktieji, žymūs žmonės“. 250 iš jų prisidėjo prie Koracho, Datano, Abiramo ir Ono maišto prieš Mozę ir Aaroną (Sk 16:1–3). Jehovos palieptas, Mozė buvo išrinkęs 70 Izraelio seniūnų, kad padėtų jam „nešti žmonių naštą“, kuri vienam jam buvo per sunki (Sk 11:16, 17, 24, 25). Kunigų 4:15 minimi „bendruomenės seniūnai“. Taigi, iš visko sprendžiant, seniūnai, vadai, teisėjai, pareigūnai buvo Izraelio tautos atstovai (Sk 1:4, 16; Joz 23:2; 24:1).
it-2-E p. 796, pstr. 1
Rubenas
Izraelio stovykloje Rubeno giminė palapines statėsi pietinėje Padangtės pusėje, tarp Simeono ir Gado giminių. Tautai leidžiantis į kelią, visą trijų giminių dalinį vedė Rubeno giminė. Jie ėjo paskui Judo, Isacharo ir Zabulono giminių dalinį (Sk 2:10–16; 10:14–20). Kokiu eiliškumu giminės keliaudavo, tokiu pat eiliškumu ir pristatė aukas per Padangtės pašventinimo iškilmes (Sk 7:1, 2, 10–47).
Skaičių knygos apžvalga
8:25, 26. Kad levitų tarnyba būtų atliekama našiai, taip pat atsižvelgiant į amžių, pagyvenę levitai turėdavo pasitraukti iš privalomos tarnybos. Tačiau jie galėdavo pasisiūlyti padėti kitiems levitams. Nors Karalystės skelbėjams nėra pensinio amžiaus, šio įstatymo principas mus kai ko pamoko. Jei senyvi krikščionys nebeįstengia atlikti tam tikrų pareigų, gali imtis veiklos pagal jėgas.
Ką vertinga radome
it-1-E p. 835
Pirmagimis, pirmadėlys
Kadangi kiekvienas izraelitų pirmagimis sūnus buvo potencialus šeimynos galva, pirmagimiai tam tikra prasme atstojo visą tautą. Įdomu, kad patį Izraelį Dievas buvo pavadinęs savo pirmagimiu. O pirmagimiu jis tapo per sandorą su Abraomu (Iš 4:22). Po to, kai stebuklingai apsaugojo izraelitų pirmagimių ir jų gyvulių pirmadėlių gyvybes, Jehova paskelbė, kad kiekvienas žmogaus pirmagimis sūnus ir gyvulio pirmadėlys patinėlis priklauso jam (Iš 13:2). Taigi visi pirmagimiai sūnūs buvo Dievo.
KOVO 8–14 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 9–10
„Kaip Jehova vadovauja savo tautai?“
it-1-E p. 398, pstr. 3
Stovykla
Didžiulė Izraelio tauta buvo gerai organizuota. Tiek įsirengdami stovyklą, tiek keliaudami izraelitai laikėsi tam tikros tvarkos (Skaičių 33 skyriuje paminėta apie 40 tautos sustojimų). Kol debesis laikydavosi virš Padangtės, tol stovykla nepajudėdavo. Debesiui pakilus, izraelitai tuoj pat iškeliaudavo. „Jehovai įsakius izraelitai iškeliaudavo ir Jehovai įsakius jie įsirengdavo stovyklą“ (Sk 9:15–23). Išgirdusi netolygų dviejų sidabrinių trimitų garsą, tauta žinojo, kad jau metas kilti į kelią (Sk 10:2, 5, 6). Pirmą kartą pagal šią tvarką tauta leidosi į kelią „antrų metų [1512 m. p. m. e.] antro mėnesio dvidešimtą dieną“. Visos tautos priešakyje buvo nešama Sandoros Skrynia. Iš paskos žingsniavo Judo, Isacharo ir Zabulono giminių dalinys. Už jų ėjo Padangtės nešėjai – Geršono ir Merario palikuoniai. Tada keliavo Rubeno, Simeono ir Gado giminių dalinys. Po jų – kehatai, nešini šventovės daiktais. Jiems iš paskos ėjo Efraimo, Manaso ir Benjamino giminių dalinys. Ir galiausiai – Dano, Ašero ir Naftalio giminių dalinys. Taigi du patys gausiausi ir stipriausi daliniai ėjo tautos priekyje ir užnugaryje (Sk 10:11–28).
Ar aiškiai regi, kaip Jehova veda savo tautą?
Kaip parodysime, jog Dievo vadovavimą vertiname? Apaštalas Paulius rašė: „Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę“ (Hbr 13:17). Klausyti mums paskirtų ganytojų ne visada lengva. Štai įsivaizduok, kad gyveni Mozės dienomis ir drauge su kitais izraelitais keliauji dykuma. Jau kuris laikas žygiuojate ir stulpas pagaliau sustoja. Kiek ilgai jis liks stovėti? Dieną? Savaitę? Kelis mėnesius? Mintyse svarstai: ar turėčiau išpakuoti visą savo mantą? Iš pradžių galbūt išsiimi tik pačius būtiniausius daiktus. Bet kasdien ko nors prireikia ir tu, pavargęs nuo naršymo, nusprendi iškrauti visus nešulius. Kai jau beveik baigi, stulpas netikėtai pakyla ir vėl turi pulti pakuotis. Susidėti atgal visą turtą tikrai būtų ne juokas! Vis dėlto izraelitai turėdavo „tuoj pat rengtis į kelią“ (Sk 9:17–22, NW).
Kaip yra šiais laikais? Ar paisome visų teokratinių nurodymų? Ar juos vykdome tuoj pat, nieko nelaukdami? O gal delsiame ir viską darome senu papratimu? Pamąstyk: ar žinau, kokių pastaraisiais metais gavome nurodymų dėl to, kaip susidomėjusiems asmenims vesti Biblijos studijas, kaip liudyti kitakalbiams, kaip rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą, kaip į pagalbą pasitelkti ryšių su ligoninėmis komitetą, kaip tinkamai elgtis per kongresus? Pagarbą Dievo vadovavimui rodome ir noriai priimdami pamokymus. Kai reikia apsispręsti dėl svarbių dalykų, kliaujamės ne savo išmintimi, o Jehova, žiūrime, ką pataria jo organizacija. Kaip vaikutis užėjus audrai bėga į tėvų prieglobstį, taip mes, šio pasaulio vėtrų ir žaibų smūgiuojami, randame priebėgą Jehovos organizacijoje.
Ką vertinga radome
it-1-E p. 199, pstr. 3
Sambūriai
Sambūrių svarba. Kaip svarbu dalyvauti sambūriuose, kuriuos Jehova organizavo izraelitų dvasiniam stiprinimui, liudija nurodymai dėl kasmetinės Paschos šventės. Jeigu vyras, kuris nebuvo nei apeiginiu požiūriu susitepęs, nei toli išvykęs, Paschos nešvęsdavo, turėdavo būti nubaustas mirtimi (Sk 9:9–14). Karalius Ezekijas Judo ir Izraelio gyventojus švęsti Jeruzalėje Paschos kvietė tokiais žodžiais: „Izraelio žmonės, grįžkite pas Jehovą [...]. Nebūkite kietasprandžiai kaip jūsų protėviai. Atsiduokite į Jehovos rankas ir ateikite į jo šventyklą, kurią jis yra pašventinęs amžiams. Tarnaukite Jehovai, savo Dievui, ir jis nebedegs ant jūsų pykčiu. [...] Jehova, jūsų Dievas, yra atjautus ir gailestingas. Jeigu pas jį sugrįšite, jis tikrai nuo jūsų nenusigręš“ (2 Met 30:6–9). Tyčia neatvykęs į šventę, žmogus sulaužydavo Dievo įsakymą. Nors krikščionims ir nebereikia švęsti tokių švenčių kaip Pascha, Paulius bendratikius ragino: „Būkime vienas kitam dėmesingi, skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus ir neapleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet vieni kitus raginkime – ypač dabar, kai regite artėjančią dieną“ (Hbr 10:24, 25).
KOVO 15–21 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 11–12
„Kodėl nedera murmėti ir skųstis?“
Nepasidarykite užuomaršos klausytojai
20 Didžioji dauguma krikščionių nesusivilioja seksualiniu palaidumu. Vis dėlto turime saugotis nepasidaryti murmėtojai, nes tai baigtųsi Dievo nemalone. Paulius mus įspėja: „Nemėginkime Viešpaties, kaip kai kurie iš [izraelitų] mėgino ir žuvo nuo gyvačių.“ „Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo“ (1 Korintiečiams 10:9, 10; Jr, išnaša). Izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną, net prieš patį Dievą. Jie buvo nepatenkinti stebuklingai duodama mana (Skaičių 17:6 [16:41, Brb]; 21:5). Ar Jehovą mažiau žeidė jų murmėjimas nei paleistuvystė? Biblijoje pasakyta, jog daug murmėtojų mirė nuo gyvačių (Skaičių 21:6). Dar prieš šį įvykį žuvo 14 700 su viršum maištingų murmėtojų (Skaičių 17:14 [16:49, Brb]). Todėl nemėginkime Jehovos kantrybės nepagarba jo dovanoms.
„Visa darykite be murmėjimų“
7 Kaip pasikeitė izraelitų požiūris! Juk iš pradžių jie buvo dėkingi už išvadavimą iš Egipto ir atvertą kelią per Raudonąją jūrą, net giedojo gyrių Jehovai (Išėjimo 15:1–21). Bet atsidūrę dykumoje, kur nebuvo jokių patogumų, ir bijodami kanaaniečių, ėmė reikšti nepasitenkinimą – ne dėkojo Dievui už laisvę, o neteisingai jį kaltino, kad kenčia nepriteklių. Taip parodė nebesą dėkingi Jehovai už jo dovanas. Todėl jis pasakė: „Kiek ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane?“ (Skaičių 14:27; 21:5).
it-2-E p. 719, pstr. 4
Ginčai
Murmėjimas. Murmėjimas ardo vienybę, numuša kitiems dvasią. Netrukus po išėjimo iš Egipto izraelitai pradėjo murmėti prieš Jehovą – ėmė reikšti nepasitenkinimą jo paskirtais vadovais Moze ir Aaronu (Iš 16:2, 7). Sykį, girdėdamas tautos skundus, Mozė taip nusiminė, kad net meldė sau mirties (Sk 11:13–15). Murmėjimas gali nuvesti į pražūtį. Nors izraelitai murmėjo prieš Mozę, Jehova tai priėmė kaip murmėjimą prieš jį patį, kaip nepasitenkinimą jo paties vadovavimu (Sk 14:26–30). Dėl to, kad skleidė tokią negerą dvasią, daugelis izraelitų prarado savo gyvybę.
Ką vertinga radome
it-2-E p. 309
Mana
Skonis ir pavidalas. Mana buvo „kalendros sėklų baltumo“, „panaši [...] į miramedžio sakus“ – pusiau skaidrius vaško konsistencijos grūdelius. Skoniu ji priminė „paplotį su medumi“ (tai yra meduolį) ar „pyragaitį su aliejumi“. Žmonės maną sumaldavo girnomis arba sutrindavo grūstuve, tada ją virdavo ar kepdavo iš jos papločius (Iš 16:23, 31; Sk 11:7, 8).
KOVO 22–28 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 13–14
„Tikėjimas mums įkvepia drąsos“
Drąsūs – per tikėjimą ir dievobaimingumą
5 Tačiau du žvalgai, Jozuė ir Kalebas, troško įžengti į Pažadėtąją žemę. Abu kalbėjo, kad kanaaniečiai izraelitams „yra tik duona“, ir visus tikino: „Jų apsauga paliko juos, o Viešpats yra su mumis. Nebijokite jų!“ (Skaičių 14:9). Ar šie vyrai buvo naivūs optimistai? Visai ne! Juk drauge su savo tautiečiais jiedu matė, kaip Jehova pažemino galingąjį Egiptą ir jo dievus siųsdamas dešimt bausmių. Paskui regėjo, kaip Jehova paskandino faraoną ir jo kariuomenę Raudonojoje jūroje (Psalmyno 136:15). Tad dešimt žvalgų ir tie, kurie persiėmė jų baimės, buvo nepateisinami. „Kodėl jie netiki manimi, matydami visus stebuklus, kuriuos padariau jų akivaizdoje?“ – šie Dievo žodžiai byloja, kaip tauta jį skaudino (Skaičių 14:11, Brb).
6 Jehova tiesiai nurodė, kodėl tautą apėmė baimė, – dėl netikėjimo. Tikėjimas ir drąsa yra tiek susiję, kad apaštalas Jonas kalbėdamas apie krikščionių dvasinę kovą pasakė: „Štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!“ (1 Jono 5:4). Šiandieną toks kaip Jozuės ir Kalebo tikėjimas įgalina daugiau kaip šešis milijonus Jehovos liudytojų, jaunų ir senų, tvirtų ir silpnų, skelbti visame pasaulyje gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Joks priešininkas nepajėgia užgniaužti šio galingo drąsių skelbėjų balso (Romiečiams 8:31).
Ką vertinga radome
it-1-E p. 740
Kraštas, Dievo dovanotas Izraeliui
Kraštas, kuriame Jehova įkurdino Izraelį, buvo išties puikus. Prieš izraelitams įžengiant į Pažadėtąją žemę Mozė siuntė žvalgus, kad apžiūrėtų kraštą ir parneštų jo vaisių. Žvalgai parnešė figų, granatų ir vynuogių kekę – tokią didelę, kad ją teko ant karties nešti dviem vyrams. Nors dauguma tų žvalgų pristigo pasitikėjimo Jehova ir bijojo kelti koją į tą kraštą, visi pripažino: „Jis išties teka pienu ir medumi“ (Sk 13:23, 27).
KOVO 29–BALANDŽIO 4 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 15–16
„Saugokimės išdidumo ir pernelyg savimi nepasitikėkime“
Kokį Jehova tave pažįsta?
12 Izraelitams keliaujant į Pažadėtąją žemę, Korachas vis dėlto ėmė piktintis, kad tautai vadovaujama ne taip, kaip derėtų, ir norėjo įvesti naują tvarką. Jį palaikė du šimtai penkiasdešimt tautos seniūnų. Visi šie bendrininkai tikriausiai neabejojo savo teisumu, buvo įsitikinę, kad Jehova jų pusėje. Mozei ir Aaronui jie kalbėjo: „Per toli nuėjote! Juk visa bendrija, visi iki vieno yra šventi, ir Viešpats yra tarp jų“ (Sk 16:1–3). Kokie išdidūs jie pasirodė, kaip perdėtai pasitikėjo savimi! Mozė atsiliepė: „Viešpats parodys, kas jam priklauso.“ (Perskaityk Skaičių 16:5.) Rytojaus dienai krypstant vakarop, Korachas su savo maištininkais jau buvo negyvi (Sk 16:31–35).
Kokį Jehova tave pažįsta?
11 Dabar pakalbėkime apie Mozę ir Korachą. Gretindami, kaip elgėsi vienas ir kaip elgėsi kitas, gausime svarbią pamoką: Jehova labai atsižvelgia į tai, ar jo sprendimus ir nustatytą tvarką gerbiame, ar ne. Korachas buvo levitas iš kehatų kilties. Jis, ko gero, savo akimis matė, kaip Izraelio tautą Dievas stebuklingai išgelbėjo pervesdamas per Raudonąją jūrą. Prie Sinajaus kalno Korachas kartu su kitais levitais tikriausiai stojo vykdyti Jehovos nuosprendžio savivaliaujantiems tautiečiams. Paskui jis gavo garbingą užduotį padėti gabenti sandoros skrynią (Iš 32:26–29; Sk 3:30, 31). Iš visko sprendžiant, Jehovai jis ištikimai tarnavo daugelį metų ir todėl pelnė tarp izraelitų pagarbą.
Ką vertinga radome
Pasirink, kas svarbiau!
Jehova žiūrėjo į tai rimčiau. Biblijoje sakoma: „Viešpats tarė Mozei: ‘Tas žmogus turi mirti’“ (Skaičių 15:35, Brb red.). Kodėl Jehova buvo toks griežtas dėl to, ką padarė tas vyras?
Žmonės galėjo šešias dienas rinkti malkas, rūpintis valgiu, drabužiais bei pastoge. Septintąją dieną reikėjo skirti dvasinėms reikmėms. Nors nebuvo bloga rinkti malkas, buvo neteisinga taip išnaudoti laiką, skirtą Jehovai garbinti. Krikščionys nėra pavaldūs Mozės įstatymui, tačiau ar šis atsitikimas nemoko mus šiandien tinkamai nustatyti prioritetus? (Filipiečiams 1:10)
BALANDŽIO 5–11 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 17–19
„Aš esu [...] tavo paveldas“
Ar laikai Jehovą savo paveldu?
9 Vėl prisiminkime levitus, neturėjusius žemės paveldo. Kadangi pagrindinis jų darbas buvo vesti tautą prie gyvojo Dievo, jie turėjo visiškai pasitikėti Jehovos pažadu: „Aš būsiu tavo dalis“ (Sk 18:20). Mes tarnaujame ne žmogaus rankų darbo šventykloje, bet irgi privalome ugdytis tokią nuostatą kaip kunigai ir levitai – privalome pasitikėti, kad Jehova būtiniausiais mūsų poreikiais pasirūpins. Ir kuo arčiau pabaiga, tuo daugiau gali rastis sunkumų, todėl rūpestinguoju Dievu pasitikėkime dar labiau (Apr 13:17).
Mano paveldas – Jehova
4 Ką levitams reiškė gauti nuo Jehovos išskirtinę užduotį? Dievas pasakė būsiąs jų dalis, taigi jiems patikėjo ne žemės paveldą, o garbingą, iš tiesų neįkainojamą tarnybą. Jų veldinys buvo „Viešpaties kunigystė“ (Joz 18:7). Žodžių, užrašytų Skaičių 18:20, kontekstas rodo, kad materialiniu atžvilgiu levitai neliko nuskriausti. (Perskaityk Skaičių 18:19, 21, 24.) Jie turėjo gauti „visas dešimtines Izraelyje kaip dalį už tarnybą, kurią jie atlieka“. Levio giminei atiteko 10 procentų Izraelyje nuimamo derliaus ir gyvulių prieauglio. O dešimtą dalį dovanojamų gėrybių – tai, „kas geriausia“, – levitai savo ruožtu turėjo aukoti kunigams išlaikyti (Sk 18:25–29). Kunigams taip pat atitekdavo „visos šventosios atnašos“, kurias izraelitai sunešdavo Dievui į šventovę. Kunigai todėl galėjo neabejoti, kad Jehova jais pasirūpins.
Ką vertinga radome
Druska – vertingas produktas
Laikui bėgant druska tapo pastovumo simboliu. Todėl Biblijoje ilgalaikė sandora vadinama „druskos sandora“, o sandorą sudariusios šalys ją patvirtindavo drauge valgydamos pasūdytą maistą. (Skaičių 18:19) Pagal Mozės įstatymą ant aukuro aukojamos atnašos turėjo būti pasūdytos greičiausiai todėl, kad druska simbolizuodavo apsaugą nuo sugedimo ir suirimo.
BALANDŽIO 12–18 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 20–21
„Išlik romus, kad ir kokios būtų aplinkybės“
Jehova nori, kad siektum romumo
19 Būdami romūs, padarysime mažiau klaidų. Pagalvokime dar apie Mozę. Ištisus dešimtmečius jis buvo romiausias žmogus, labai mielas Jehovai. Tačiau baigiantis tiems keturiasdešimt metų, kai tauta klajojo dykumoje, atsitiko taip, kad Mozė romumo pristigo. Ką tik Kadeše buvo palaidota jo sesuo Mirjama. Mozė turbūt negalėjo negalvoti apie tai, jog kadaise būtent ji Egipte padėjo jam, dar kūdikiui, išlikti gyvam. Negana to, izraelitai vėl ėmė jį kaltinti, kad jais nesirūpina. Šįkart ant Mozės jie barėsi pritrūkę vandens. Žmonės pamiršo, kiek daug stebuklų Jehova per Mozę padarė ir su kokiu atsidavimu tas vyras vedė juos ilgus metus. Tauta piktinosi ne tik dėl troškulio – piktinosi ir pačiu Moze, tarsi jis būtų kaltas dėl susiklosčiusios padėties (Sk 20:1–5, 9–11).
Jehova nori, kad siektum romumo
20 Nebeištvėręs Mozė užsiplieskė pykčiu. Užuot parodęs tikėjimą ir prabilęs į uolą, kaip liepė Jehova, Mozė išliejo kartėlį ant tautos ir sau prisiėmė garbę. Paskui jis du kartus trenkė lazda į uolą, ir iš ten pliūptelėjo srautas vandens. Apimtas išdidumo ir pykčio, jis padarė skaudžią klaidą (Ps 106:32, 33). Akimirką pristigęs romumo, Mozė prarado galimybę įžengti į Pažadėtąją žemę (Sk 20:12).
21 Iš šio atsitikimo pasimokome kai ko svarbaus. Pirma, romūs turime stengtis būti visur ir visada, kad ir kokios susiklostytų aplinkybės. Jeigu bent trumpam užsimirštume, greit viršų paimtų išdidumas ir, ko gero, prišnekėtume neapgalvotų žodžių, pasielgtume neprotingai. Antra, kadangi įtampa mus sekina, turime ypač stengtis romumo neprarasti, kai situacija įtempta.
Teisėjas, kuris teisia teisingai
Pirma, Dievas neliepė Mozei kreiptis į žmones ir tuo labiau vadinti juos maištininkais. Antra, Mozė ir Aaronas nepašlovino Dievo. „Neparodėte mano šventumo izraelitų akivaizdoje“, – tarė jiems Dievas (12 eilutė, Brb). Žodžiais „mudu turime [...] išgauti jums vandens“ Mozė tarsi pasakė, kad vandens stebuklingai davė jis su Aaronu, o ne Dievas. Trečia, šis sprendimas derinosi su ankstesniais Dievo nuosprendžiais. Jis buvo nutaręs neleisti senajai maištininkų kartai įeiti į Kanaaną, taigi neleido ten įžengti ir Mozei su Aaronu (Skaičių 14:22, 23). Ketvirta, Mozė ir Aaronas buvo Izraelio vadovai. O tie, kam suteikti didesni įgaliojimai, yra labiau atskaitingi Dievui (Luko 12:48)
Ką vertinga radome
Ar į žmogišką silpnumą žiūri taip, kaip Jehova?
12 Visais minėtais atvejais Jehova galėjo tuoj pat nubausti Aaroną. Bet Dievas matė, jog Aaronas, nors kartais ir pasiduodavo silpnumui, nebuvo blogas žmogus. Jis suklysdavo, kai pakliūdavo į sudėtingą situaciją arba persiimdavo neteisingos kitų nuomonės. Vis dėlto Aaronas noriai pripažino savo klaidas, stengėsi pasitaisyti ir nuolankiai pritarė Dievo sprendimams (Iš 32:26; Sk 12:11; 20:23–27). Jehova žiūrėjo į gerąsias savo tarno savybes – jis nuoširdžiai atgailavo, rodė tvirtą tikėjimą. Todėl net po daugelio amžių Aaronas ir jo palikuonys buvo minimi kaip dievobaimingi izraelitai (Ps 115:10–12; 135:19, 20).
BALANDŽIO 19–25 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 22–24
„Prakeiksmas virsta palaiminimu“
Skelbiama „geroji naujiena apie Jėzų“
5 Mūsų laikais, kaip ir pirmajame amžiuje, persekiotojų pastangos nutildyti tiesos skelbėjus virsta niekais. Kalinami, tremiami ar priversti trauktis svetur krikščionys nenustoja skleidę Karalystės žinios ir taip ji plinta vis toliau. Štai per Antrąjį pasaulinį karą Dievo tarnams nestigo ryžto liudyti net nacių koncentracijos stovyklose. Vienas žydų tautybės vyras, kalėjęs kartu su mūsų broliais, pasakoja: „Matydamas Jehovos liudytojų tvirtybę, supratau, kad jų tikėjimas tikrai remiasi Biblija. Taip ir pats tapau liudytoju.“
it-2-E p. 291
Beprotystė
Priešintis Jehovai – beprotystė. Pranašas Bileamas, susiviliojęs Moabo karaliaus Balako pasiūlytu atlygiu, sutiko prakeikti Izraelio tautą. Tačiau tai buvo gryna kvailystė. Jehova Bileamo ketinimus pavertė niekais. Apaštalas Petras, užsimindamas apie Bileamą, rašė: „Žmogaus balsu prabilęs nebylus nešulinis gyvulys bandė sulaikyti pranašą nuo beprotystės.“ Žodžiu „beprotystė“ išverstas graikiškas žodis parafronia, kuris paraidžiui reiškia „buvimą šalia proto“ (2 Pt 2:15, 16; Sk 22:26–31).
Ką vertinga radome
Skaičių knygos apžvalga
22:20–22. Kodėl Jehova supyko ant Balaamo? Jehova pasakė pranašui Balaamui, kad nedrįstų prakeikti izraelitų. (Skaičių 22:12) Tačiau šis keliavo su Balako vyrais aiškiai ketindamas tai padaryti. Balaamas norėjo įtikti Moabo karaliui ir gauti atlygį. (2 Petro 2:15, 16; Judo 11) Net kai buvo priverstas palaiminti, o ne prakeikti Izraelį, pranašas siekdamas karaliaus palankumo paskatino garbinančias Baalą moteris suvedžioti izraelitų vyrus. (Skaičių 31:15, 16) Todėl Dievas supyko ant Balaamo už nežabotą gobšumą.
BALANDŽIO 26–GEGUŽĖS 2 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | SKAIČIŲ 25–26
„Ką gali pakeisti vienas žmogus?“
„Bėkite nuo ištvirkavimo!“
ŽVEJYS atkulniuoja į savo mėgstamą vietą. Žinodamas, kokią gaudys žuvį, parenka masalą ir užmeta meškerę. Po kelių akimirksnių valas įsitempia, meškerė sulinksta ir štai – meškeriotojas jau traukia laimikį. Jis patenkintas, kad parinko tinkamą jauką.
2 Panašiai sykį nutiko 1473 m. p. m. e. Toks Bileamas irgi gudriai rinkosi masalą. Tik žvejojo jis ne žuvį, o Dievo tautos žmones, įsirengusius stovyklą Moabo lygumose, prie pat Pažadėtosios žemės. Bileamas teigė esąs Jehovos pranašas, o iš tiesų buvo goduolis, papirktas prakeikti Izraelį. Užuot prakeikus tautą, jam teko ją palaiminti, mat įsikišo pats Jehova. Tačiau Bileamą ir toliau masino žadėtas atlygis, tad jis kaipmat sumetė galįs užtraukti izraelitams paties Dievo prakeiksmą, jei tik pavyktų sukurstyti juos sunkiai nusidėti. Ir štai Bileamas pasirenka jauką – dailias Moabo moteris (Skaičių 22:1–7; 31:15, 16; Apreiškimo 2:14).
„Bėkite nuo ištvirkavimo!“
4 Kodėl nutiko tokia nelaimė? Daugelis izraelitų buvo sugadinę savo širdį, nes atsitolino nuo Jehovos – Dievo, išvadavusio juos iš Egipto, maitinusio dykumoje ir saugiai atvedusio iki pat Pažadėtosios žemės (Hebrajams 3:12). Primindamas tuos įvykius apaštalas Paulius rašė: „Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai“ (1 Korintiečiams 10:8).
Ką vertinga radome
it-1-E p. 359, pstr. 1–2
Ribos
Vadinasi, dalijant kraštą buvo ne tik metami burtai, bet ir atsižvelgiama į kiekvienos giminės dydį. Galimas dalykas, burtai tik apytikriai rodė, kurioje vietoje kursis kiekviena giminė, pavyzdžiui, šiaurėje ar pietuose, rytuose ar vakaruose, lygumose palei jūrą ar kalnuotame regione. Burtai krito taip, kaip norėjo Jehova, todėl giminės neturėjo pagrindo pavydėti viena kitai ar imti dėl žemės ginčytis (Pat 16:33). Ir, aišku, Dievas viską pakreipė taip, kad išsipildytų pranašiški žodžiai, kuriuos prieš mirtį ištarė tautos patriarchas Jokūbas (Pr 49:1–33).
Burtais išsiaiškinus, į kurį krašto regioną tam tikra giminė kelsis, reikėjo nuspręsti, kiek žemės jai derėtų paskirti. Čia buvo svarbu atsižvelgti į giminės dydį, kaip nurodė Jehova: „Žemę padalysite šeimoms mesdami burtus. Didesnei duosite didesnį paveldą, mažesnei – mažesnį. Kiekviena šeima gaus tai, ką parodys burtai. Visi gaus nuosavybę savo giminės valdoje“ (Sk 33:54). To, ką lėmė burtai, keisti nebuvo galima, tačiau reikėjo nuspręsti dėl giminės teritorijos dydžio. Antai paaiškėjus, kad Judo giminė gavo per daug žemės, dalis jos buvo atiduota Simeono palikuoniams (Joz 19:9).