Ištvermė — gyvybiškai svarbi krikščionims

„Pasistenkite... savo tikėjimu išugdyti... ištvermę“ (2 PETRO 1:5, 6, ŠvR).

1, 2. Kodėl mes visi turime ištverti iki galo?

KELIAUJANTIS prižiūrėtojas ir jo žmona lankė vieną bendrakrikščionį, kuriam buvo daugiau kaip 90 metų. Dešimtmečius jis praleido nuolatinėje tarnyboje. Pokalbio metu senyvas brolis prisiminė kai kurias privilegijas, kurias jis turėjo per tuos metus. „Bet, — skundėsi jis ir ašaros riedėjo per jo veidą, — dabar aš beveik nieko nebegaliu daugiau daryti.“ Keliaujantis prižiūrėtojas atskleidė savo Bibliją ir perskaitė Mato 24:13, kur užrašyti Jėzaus Kristaus žodžiai: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“ Tada prižiūrėtojas pažvelgė į mielą brolį ir tarė: „Galutinė visų mūsų užduotis nepriklausomai nuo to, daug ar mažai galime padaryti, — ištverti iki galo.“

² Taip, kaip krikščionys, mes visi turime ištverti iki šios daiktų sistemos galo arba iki mūsų gyvenimo pabaigos. Nėra kito būdo, kad įgytume Jehovos palankumą išgelbėjimui. Mes esame lenktynėse dėl gyvenimo ir privalome „ištvermingai bėgti“, kol peržengsime finalinę liniją (Žydams 12:1). Apaštalas Petras pabrėžė šios savybės svarbą, kai skatino bendrakrikščionis: „Pasistenkite... savo tikėjimu išugdyti... ištvermę“ (2 Petro 1:5, 6, ŠvR). Tačiau ką tiksliai reiškia ištvermė?

Ištvermė — ką ji reiškia

3, 4. Ką reiškia ištverti?

³ Ką reiškia ištverti? Graikiškas veiksmažodis „ištverti“ (hy·po·meʹno) pažodžiui reiškia „pasilikti arba atlaikyti“. Jį randame Biblijoje 17 kartų. Pagal leksikografus V. Bauerį, F. V. Gingričą ir F. Dankerį, tai reiškia „pasilikti užuot pabėgus..., tvirtai laikytis, išsilaikyti“. Graikiškas daiktavardis „ištvermė“ (hy·po·mo·neʹ) randamas daugiau nei 30 kartų. Apie tai Viljamo Barklio žodyne A New Testament Wordbook sakoma: „Tai dvasinė būsena, kai galima pakelti viską ne šiaip pasidavus likimo valiai, bet su liepsnojančia viltimi... Tai savybė, dėl kurios žmogus laikosi ant kojų, stovėdamas prieš vėją. Tai tokia ypatybė, dėl kurios sunkiausias išmėginimas gali virsti šlove, nes per skausmus jis mato tikslą.“

⁴ Tad ištvermė įgalina mus tvirtai laikytis ir neprarasti vilties, susidūrus su kliūtimis ir sunkumais (Romiečiams 5:3-5). Anapus dabartinių skausmų ji mato tikslą — apdovanojimą, arba dovaną: amžinąjį gyvenimą danguje arba žemėje (Jokūbo 1:12).

Ištvermė — kodėl?

5. a) Kodėl visiems krikščionims reikia ištvermės? b) Į kokias dvi kategorijas galima skirstyti išmėginimus?

⁵ Kaip krikščionims, mums visiems „reikia ištvermės“ (Žydams 10:36). Kodėl? Pirmiausia todėl, kadangi mes „pakliūvame į visokius išmėginimus“. Pagal graikišką tekstą Jokūbo 1:2 reiškia nelauktą ir nemalonų susidūrimą, tarsi su plėšiku. (Palygink Luko 10:30.) Mes susiduriame su išmėginimais, kuriuos galima skirstyti į dvi kategorijas: bendri visiems žmonėms, kaip paveldėtos nuodėmės rezultatas, ir atsirandantys dėl mūsų pasišventimo Dievui (1 Korintiečiams 10:13; 2 Timotiejui 3:12). Kokie yra kai kurie išbandymai?

6. Kaip ištvėrė vienas Liudytojas, susirgęs skausminga liga?

⁶ Rimta liga. Kaip ir Timotiejus, kai kurie krikščionys turi kęsti „dažnus negalavimus“ (1 Timotiejui 5:23). Ypač jei susiduriame su chroniška, galbūt labai skausminga liga, mums reikia kęsti, tvirtai laikytis su Dievo pagalba ir neprarasti savo krikščioniškos vilties. Apsvarstykime vieno Liudytojo pavyzdį, kuriam buvo daugiau kaip 50 metų ir kuris ilgai, sunkiai kovojo su greitai besiplečiančiu piktybiniu augliu. Per dvi operacijas jis tvirtai atsilaikė, nusprendęs nepriimti kraujo perpylimo (Apaštalų darbai 15:28, 29). Bet auglys vėl pasirodė pilvo ertmėje ir išsiplėtė iki stuburo. Jis patyrė neįsivaizduojamą fizinį skausmą, kurio jokiomis medicininėmis priemonėmis negalėjo numalšinti. Tačiau jis žvelgė pro dabartinius skausmus į gyvenimo naujajame pasaulyje dovaną. Jis ir toliau pasakojo gydytojams, medicinos seserims ir lankytojams apie savo liepsnojančią viltį. Jis kentėjo iki pat pabaigos — savo gyvenimo pabaigos. Galbūt tavo problemos dėl sveikatos nėra grėsmingos gyvybei arba jos ne tokios skausmingos kaip to brangaus brolio, bet vis dėlto tai gali būti didelis ištvermės išbandymas.

7. Kokį skausmą tenka ištverti kai kuriems mūsų dvasiniams broliams ir seserims?

⁷ Emocinis skausmas. Protarpiais kai kurie Jehovos žmonės susiduria su „sielos liūdesiu“, dėl kurio būna „dvasia prislėgta“ (Patarlių 15:13). Sunki depresija nėra reta šiais „kritiškais laikais, kai sunku susidoroti su problemomis“ (2 Timotiejui 3:1, NW). Žurnalas Science News 1992-ųjų gruodžio 5 numeryje pranešė: „Kiekvienos paskesnės kartos, gimusios po 1915-ųjų, laikotarpiu didėjo sunkių depresijų, dėl kurių dažnai nebepajėgiama dirbti, skaičius.“ Tokių depresijų priežastys įvairios, pradedant nuo fiziologinių faktorių iki skausmingai nemalonių pergyvenimų. Kai kuriems krikščionims ištvermė reiškia kasdieninę kovą — tvirtai laikytis, susidūrus su emociniais skausmais. Tačiau jie nepasiduoda. Jie lieka ištikimi Jehovai, nepaisant ašarų. (Palygink Psalmių 125:5, 6.)

8. Su kokiais finansiniais išmėginimais mes galime susidurti?

⁸ Tarp įvairių išmėginimų, su kuriais susiduriame, gali būti rimti ekonominiai sunkumai. Kai vienas brolis Niudžersyje, JAV, staiga liko be darbo, jis, aišku, rūpinosi, kaip išmaitinti šeimą ir neprarasti savo namo. Tačiau jis neprarado Karalystės vilties. Ieškodamas kito darbo, jis pasinaudojo proga tarnauti pagalbiniu pionieriumi. Galiausiai jis susirado darbą (Mato 6:25-34).

9. a) Kaip dėl mylimo žmogaus mirties gali prireikti ištvermės? b) Kokie Rašto tekstai parodo, kad nėra netinkama lieti skausmo ašaras?

⁹ Jei tu pergyvenai mylimo žmogaus mirtį, tau reikės ištvermės dar ilgai po to, kai kiti jau bus grįžę prie įprastos gyvenimo tvarkos. Tu gal net pastebi, kad kiekvienais metais tau ypač sunku tuo laiku, kai mirė mylimas žmogus. Kenčiant tokią netektį, nereiškia, jog netinka lieti skausmo ašarų. Natūralu liūdėti dėl to, kurį mylėjome, mirties ir tai niekaip neparodo prisikėlimo vilties stokos (Pradžios 23:2; palygink Žydams 11:19). Jėzus „pravirko“, kai mirė Lozorius, nors Jis patikimai buvo pasakęs Mortai: „Tavo brolis prisikels!“ Ir Lozorius prisikėlė! (Jono 11:23, 32-35, 41-44).

10. Kodėl Jehovos tautai reikia ypatingos ištvermės?

¹⁰ Jehovos tautai reikia ypatingos ištvermės ne tik dėl patiriamų visiems žmonėms bendrų išmėginimų. „Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo“, — perspėjo Jėzus (Mato 24:9, NTP). Jis taip pat pasakė: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jono 15:20). Kodėl tokia neapykanta ir persekiojimai? Todėl kad nepaisant to, kur begyventume šioje žemėje kaip Dievo tarnai, Šėtonas bando palaužti mūsų dorumą Jehovos atžvilgiu (1 Petro 5:8; palygink Apreiškimą). Šito siekdamas, Šėtonas dažnai sukelia didelį persekiojimą, sunkiai bandydamas mūsų ištvermę.

11, 12. a) Su kokiu ištvermės išbandymu susidūrė Jehovos Liudytojai ir jų vaikai ketvirtajame dešimtmetyje ir penktojo dešimtmečio pradžioje? b) Kodėl Jehovos Liudytojai atsisakė saliutuoti valstybės vėliavai?

¹¹ Pavyzdžiui, šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir penktojo dešimtmečio pradžioje Jehovos Liudytojai ir jų vaikai Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje tapo persekiojimo objektais, nes jie nesaliutavo valstybės vėliavai, kadangi tai prieštaravo jų sąžinei. Liudytojai gerbia valstybės, kurioje gyvena, vėliavą, bet jie laikosi principo, nurodyto Dievo Įstatyme Išėjimo 20:4, 5: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštybėse danguje ir kas yra žemumoje ant žemės, nei į tai, kas yra vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi: Aš esu Viešpats [„Jehova“, NW], tavo Dievas, galingas ir pavydus [„reikalaujantis ypatingo atsidavimo“, NW].“ Kada kai kurie Liudytojų vaikai buvo pašalinti iš mokyklų, nes norėjo garbinti tik Jehovą Dievą, Liudytojai organizavo jiems mokyti Karalystės mokyklas. Šie moksleiviai grįžo į visuomenines mokyklas tada, kai Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis teismas pripažino jų religinę poziciją, kaip tai daro apsišvietusios šalys šiandieną. Tačiau drąsi vaikų ištvermė tarnauja kaip tikras pavyzdys, ypač krikščionių jaunuoliams, kurie galbūt dabar susiduria su pajuoka, nes stengiasi gyventi pagal Biblijos normas (1 Jono 5:21).

¹² Įvairūs išmėginimai, su kuriais susiduriame, — tiek bendri visiems žmonėms, tiek tie, kurie kliūna mums dėl mūsų krikščioniško tikėjimo, — parodo, kodėl reikalinga ištvermė. Tačiau kaip galime ištverti?

Ištverti iki galo — kaip?

13. Kaip Jehova suteikia ištvermę?

¹³ Dievo tauta turi pranašumą palyginus su tais, kurie negarbina Jehovos. Mes galime kreiptis pagalbos į „ištvermės Dievą“ (Romiečiams 15:5). Tačiau kaip Jehova suteikia ištvermę? Vienas būdas, kaip jis tai daro, — ištvermės pavyzdžiai, užrašyti jo Žodyje, Biblijoje (Romiečiams 15:4). Mąstydami apie juos, mes ne tik įgyjame drąsos ištverti, bet taip pat daug išmokstame, kaip ištverti. Apsvarstykime du žymius pavyzdžius: drąsią Jobo ištvermę ir nepriekaištingą Jėzaus Kristaus ištvermę (Žydams 12:1-3; Jokūbo 5:11).

14, 15. a) Kokius išmėginimus ištvėrė Jobas? b) Kaip Jobas galėjo ištverti tuos išmėginimus, su kuriais susidūrė?

¹⁴ Kokiomis aplinkybėmis buvo išbandyta Jobo ištvermė? Jis kentėjo dėl ekonominių sunkumų, praradęs didumą savo turto (Jobo 1:14-17; palygink Jobo 1:3). Jobas kentė netekties skausmą, kai visi dešimt jo vaikų žuvo per uraganą (Jobo 1:18-21). Jis pergyveno rimtą, labai skausmingą ligą (Jobo 2:7, 8; 7:4, 5). Jo paties žmona vertė jį nusisukti nuo Dievo (Jobo 2:9). Artimi draugai kalbėjo jam užgaulius, nemalonius ir melagingus žodžius. (Palygink Jobo 16:1-3 ir Jobo 42:7.) Tačiau nepaisant viso to, Jobas tvirtai laikėsi likdamas doras (Jobo 27:5). Tai, ką jis atlaikė, panašu į išmėginimus, su kuriais Jehovos tauta susiduria šiandieną.

¹⁵ Kaip Jobas galėjo ištverti visus tuos išmėginimus? Viena, kas Jobą ypač stiprino, — tai viltis. „Medis turi vilties: jei bus nukirstas, jis vėl žaliuoja ir jo šakos želia“, — pasakė jis (Jobo 14:7). Kokią viltį turėjo Jobas? Keletu eilučių žemiau jis pareiškė: „Argi numiręs žmogus vėl bus gyvas?.. Tu šauksi mane, ir aš atsakysiu tau: savo rankų darbui paduosi dešinę“ (Jobo 14:14, 15). Taip, Jobas matė pro jo tuometinį skausmą. Jis žinojo, kad jo išmėginimai nesitęs amžinai. Daugiausia jam reikėtų ištverti iki mirties. Jis laukė su viltimi, kad Jehova, meilingai trokštantis prikelti mirusiuosius, grąžins jį gyventi (Apaštalų darbai 24:15).

16. a) Ko mes mokomės apie ištvermę iš Jobo pavyzdžio? b) Kaip reali turi mums būti Karalystės viltis ir kodėl?

¹⁶ Ko mes mokomės iš Jobo ištvermės? Kad ištvertume iki galo, mes niekada neturime prarasti savo vilties. Taip pat prisimink, kad Karalystės vilties tikrumas reiškia, jog kiekvienas kentėjimas, su kuriuo susiduriame, trunka palyginti ‛akimirką’ (2 Korintiečiams 4:16-18, NTP). Mūsų brangi viltis tvirtai remiasi Jehovos pažadu, kad netoli laikas, kai „jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo [mūsų] akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimas 21:3, 4). Ta viltis, kuri „neapgauna“, turi apsaugoti mūsų mąstymą (Romiečiams 5:4, 5; 1 Tesalonikiečiams 5:8). Ji turi mums būti reali — tokia reali, kad tikėjimo akimis galime matyti save naujajame pasaulyje: nebereikia daugiau kovoti su ligomis ir depresija, tačiau kiekvieną dieną pabundame turėdami gerą sveikatą ir aiškų protavimą; nebesivarginame daugiau dėl rimtų ekonominių sunkumų, bet gyvename aprūpinti; neliūdime daugiau dėl mylimų žmonių mirties, bet patiriame džiaugsmą matydami juos prikeltus (Žydams 11:1). Be tokios vilties dabartiniai išmėginimai gali taip priblokšti, kad mes pasiduosime. Mūsų viltis — koks didžiulis akstinas tęsti kovai, laikytis ištvermingai iki pat pabaigos!

17. a) Kokius mėginimus ištvėrė Jėzus? b) Koks faktas rodo, kad Jėzaus kančia, kurią jis ištvėrė, buvo labai sunki? (Žiūrėk išnašą.)

¹⁷ Biblija skatina mus „įdėmiai žiūrėti“ į Jėzų ir „rūpestingai apsvarstyti“. Kokius išmėginimus jis ištvėrė? Kai kurie iš jų kliuvo dėl kitų žmonių nuodėmės ir netobulumo. Jėzus ištvėrė ne tik ‛nusidėjėlių priešgyniavimą’, bet taip pat problemas, kilusias tarp jo mokinių, įskaitant pakartotinius ginčus, kuris iš jų didžiausias. Dar daugiau, jis ištvėrė nesulyginamą tikėjimo išbandymą. Jis „iškentėjo kryžių [„kančių stulpą“]“ (Žydams 12:1-3, NW; Luko 9:46; 22:24). Net sunku įsivaizduoti tą dvasinę ir fizinę kančią dėl skausmo, kai jį prikalė prie stulpo, ir dėl gėdos, kad jam įvykdė egzekuciją kaip šventvagiui.a

18. Pagal apaštalą Paulių, dėl kokių dviejų veiksnių Jėzus ištvėrė?

¹⁸ Kas įgalino Jėzų ištverti iki galo? Apaštalas Paulius mini du veiksnius, dėl kurių Jėzus išlaikė: „prašymai bei maldavimai“ ir taip pat ‛jam priderantys [„jo laukiantys“, NW] džiaugsmai’. Jėzus, tobulas Dievo Sūnus, nesigėdijo prašyti paramos. Jis meldė „su balsiu šauksmu bei ašaromis“ (Žydams 5:7; 12:2). Ypač artėjant jo galutiniam išmėginimui, jis laikė būtinu pakartotinai ir karštai melsti jėgos (Luko 22:39-44). Atsakydamas į Jėzaus maldavimus, Jehova nepašalino išmėginimo, bet pastiprino Jėzų, kad jis ištvertų. Jėzus taip pat ištvėrė todėl, kad jis žvelgė pro kančių stulpą į savo atlyginimą — džiaugsmą, kurį jis patirs, prisidėdamas prie Jehovos vardo pašventinimo ir išpirkdamas žmonių šeimą iš mirties (Mato 6:9; 20:28).

19, 20. Kaip Jėzaus pavyzdys padeda mums turėti realų požiūrį, ką apima ištvermė?

¹⁹ Iš Jėzaus pavyzdžio mes išmokome daug dalykų, kurie padeda mums turėti realų požiūrį, ką apima ištvermė. Ištvermės kelias nėra lengvas. Jei mums atrodo sunku ištverti kurį nors išmėginimą, pasiguosime žinodami, kad net ir Jėzui taip pat buvo sunku. Kad ištvertume iki galo, mes turime dažnai melsti jėgos. Būdami išmėginami, mes galbūt kartais jaučiame, kad esame neverti melsti. Bet Jehova kviečia mus išlieti savo širdį jam, ‛nes jis mumis rūpinasi’ (1 Petro 5:7). Ir Jehova dėl pažadų, duotų savo Žodyje, įsipareigojo suteikti „galybės gausą“ tiems, kurie šaukiasi jo tikėdami (2 Korintiečiams 4:7-9).

²⁰ Kartais mes turime ištverti ašarodami. Jėzui skausmas ant kančių stulpo nebuvo džiaugsmo priežastis. Greičiau džiaugsmas buvo atlyginimas, kuris jo laukė ateityje. Mūsų atveju nerealu tikėtis, kad išmėginimo metu visada būsime linksmi ir pakilios nuotaikos. (Palygink Žydams 12:11.) Tačiau žvelgdami priekin į atlyginimą, mes, net atsidūrę pačiose sunkiausiose aplinkybėse, galime ‛laikyti tai tikru džiaugsmu’ (Jokūbo 1:2-4; Apaštalų darbai 5:41). Svarbu tai, kad mes liktume tvirti — net jei ir su ašaromis. Pagaliau juk Jėzus nepasakė: ‛Kas pralies mažiausiai ašarų, bus išgelbėtas’, bet: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 24:13).

21. a) Pagal 2 Petro 1:5, 6, ką mes esame skatinami ugdyti ištverme? b) Kokius klausimus apsvarstysime kitame straipsnyje?

²¹ Tad ištvermė yra gyvybiškai svarbi dėl išgelbėjimo. Tačiau pagal 2 Petro 1:5, 6, mes esame skatinami ištverme ugdyti maldingumą [„atsidavimą Dievui“, NW]. Kas yra atsidavimas Dievui? Kaip jis susijęs su ištverme ir kaip jį pasiekti? Šiuos klausimus apsvarstysime kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Savo ištverme ugdykite atsidavimą Dievui

„Parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte... ištvermę, ištverme — maldingumą [„atsidavimą Dievui“, NW]“ (2 PETRO 1:5, 6).

1, 2. a) Kas atsitiko, pradedant ketvirtuoju dešimtmečiu Jehovos Liudytojams nacistams pavaldžiose šalyse ir kodėl? b) Kaip Jehovos tauta laikėsi, kai taip žiauriai su jais elgėsi?

TAI BUVO niūrus 20-ojo amžiaus istorijos periodas. Pradedant ketvirtuoju dešimtmečiu, tūkstančiai Jehovos Liudytojų nacistams pavaldžiose šalyse buvo neteisėtai areštuoti ir uždaryti koncentracijos stovyklose. Kodėl? Todėl kad jie išdrįso likti neutralūs ir atsisakė sveikintis „Heil Hitler“. Kaip su jais elgėsi? „Nė su jokia kita kalinių grupe... SS kareiviai nesielgė taip sadistiškai kaip su Biblijos Tyrinėtojais [Jehovos Liudytojais]. Tas sadizmas pasižymėjo nesibaigiančia grandine tokių fizinių ir psichinių kankinimų, kurių neįmanoma aprašyti jokia pasaulio kalba“ (Karlas Vitigas, buvęs Vokietijos valstybės tarnautojas).

² Kaip laikėsi Liudytojai? Istorijos daktarė Kristina E. King savo knygoje The Nazi State and the New Religions: Five Case Studies in Non-Conformity (Nacistinė valstybė ir naujosios religijos: penkių nepaklusnumo atvejų tyrinėjimai) pažymėjo: „Tik prieš Liudytojus [skirtingai nuo kitų religinių grupių] vyriausybei nesisekė.“ Taip, Jehovos Liudytojai, kaip visuma, laikėsi tvirtai, nors šimtams iš jų tai reiškė ištverti iki pat mirties.

3. Kas įgalino Jehovos Liudytojus ištverti griežtus išmėginimus?

³ Kas įgalino Jehovos Liudytojus ištverti tokius išmėginimus ne tiktai nacistinėje Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje? Jų dangiškasis Tėvas padėjo jiems ištverti dėl jų atsidavimo Dievui. „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus [„Dievui atsidavusius“, NW] žmones iš mėginimo“, — paaiškina apaštalas Petras (2 Petro 2:9). Anksčiau tame pačiame laiške Petras patarė krikščionims: „Parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte... ištvermę, ištverme — maldingumą [„atsidavimą Dievui“, NW]“ (2 Petro 1:5, 6). Taigi ištvermė artimai susijusi su atsidavimu Dievui. Iš tikrųjų, kad ištvertume iki galo, mes turime ‛vytis maldingumą [„atsidavimą Dievui“, NW]’, ir jį parodyti (1 Timotiejui 6:11). Tačiau kas tiksliai yra atsidavimas Dievui?

Kas yra atsidavimas Dievui

4, 5. Kas yra atsidavimas Dievui?

⁴ Graikiškas daiktavardis „atsidavimas Dievui“ (eu·seʹbei·a) gali būti pažodžiui išverstas kaip „tinkama pagarba“a (2 Petro 1:6, Kingdom Interlinear). Tai nurodo šiltus, nuoširdžius jausmus Dievui. Pagal V. E. Vainą, būdvardis eu·se·besʹ, pažodžiui reiškiantis „tinkamai pagarbus“, pažymi „energiją, kuri, skatinama šventos pagarbos Dievui, yra panaudojama atsidavusiai veiklai“ (2 Petro 2:9, Int.).

⁵ Todėl posakis „atsidavimas Dievui“ nurodo pagarbą arba atsidavimą Jehovai, dėl ko esame skatinami daryti tai, kas jam patinka. Tai daroma net ir susidūrus su sunkiais mėginimais, nes mes iš širdies mylime Dievą. Tai ištikimas, asmeninis prisirišimas prie Jehovos, išreiškiamas mūsų gyvenimo būdu. Tikrieji krikščionys skatinami melsti, kad galėtų „tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą [„Dievui pašvęstą“, NW] ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Timotiejui 2:1, 2). Pagal leksikografus J. P. Lou ir E. A. Naidą, „į daugumą kalbų [eu·seʹbei·a] 1 Tm 2.2 atitinkamai gali būti išverstas kaip ‛gyventi, kaip Dievas norėtų, kad mes gyventume’ arba ‛gyventi taip, kaip Dievas liepė mums gyventi’”.

6. Koks yra ryšys tarp ištvermės ir atsidavimo Dievui?

⁶ Dabar mes galime geriau suprasti ryšį tarp ištvermės ir atsidavimo Dievui. Kadangi mes gyvename, kaip Dievas nori, — atsidavę Viešpačiui, — patiriame pasaulio neapykantą, kuri neišvengiamai užtraukia tikėjimo išmėginimus (2 Timotiejui 3:12). Bet mes neturėtume jokios paskatos ištverti tokius išmėginimus, jei ne mūsų asmeninis prisirišimas prie savo dangiškojo Tėvo. Be to, Jehova atsiliepia į tokį nuoširdų atsidavimą. Tik įsivaizduok, kaip jis jaučiasi žvelgdamas iš dangaus ir matydamas tuos, kurie dėl savo atsidavimo stengiasi jam įtikti, nepaisant bet kokio pasipriešinimo. Nenuostabu, kad jis nori „išgelbėti maldingus [„Dievui atsidavusius“, NW] žmones iš mėginimo“!

7. Kodėl reikia išugdyti atsidavimą Dievui?

⁷ Tačiau mes negimstame nei su atsidavimu Dievui, nei automatiškai įgyjame jį iš dievobaimingų tėvų (Pradžios 8:21). Priešingai, tai turi būti ugdoma (1 Timotiejui 4:7, 10). Mes turime dirbti, kad savo ištverme ir savo tikėjimu išugdytume atsidavimą Dievui. Tai, kaip sako Petras, reikalauja „viso stropumo“ (2 Petro 1:5). Tad kaip išugdyti atsidavimą Dievui?

Kaip mes išugdome atsidavimą Dievui?

8. Kaip, pagal apaštalą Petrą, išugdyti atsidavimą Dievui?

⁸ Apaštalas Petras paaiškino, kokia yra priemonė, kad išugdytume atsidavimą Dievui. Jis pasakė: „Malonė ir ramybė teauga jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus [„tiksliu“, NW] pažinimu. Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui [„atsidavimui Dievui tiksliu“, NW] pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga“ (2 Petro 1:2, 3). Taigi, kad tikėjimu ir ištverme ugdytume atsidavimą Dievui, turi augti mūsų tikslus, tai yra visapusiškas, Jehovos Dievo ir Jėzaus Kristaus pažinimas.

9. Kokiu pavyzdžiu galima parodyti, kad tikslios žinios apie Dievą ir Kristų reiškia daugiau negu tik žinoti, kas jie yra?

⁹ Ką reiškia turėti tikslias žinias apie Dievą ir Kristų? Aišku, tai daugiau negu tik žinoti, kas jie yra. Pavyzdžiui, tu gali žinoti, kas tavo artimiausias kaimynas, ir net gali sveikinti jį vardu. Bet ar tu paskolintumei jam didelę pinigų sumą? Ne, kol tu nežinotumei, koks jis iš tikrųjų žmogus. (Palygink Patarlių 11:15.) Panašiai ir tikslus, arba visapusiškas, Jehovos ir Jėzaus pažinimas reiškia daugiau negu tik tikėti, kad jie egzistuoja, ir žinoti jų vardus. Kad būtume pasiruošę ištverti mėginimus dėl jų, jei net ir reikėtų mirti, mes iš tikrųjų turime juos artimai pažinti (Jono 17:3). Su kuo tai susiję?

10. Su kokiais dviem veiksniais susijęs tikslus Jehovos ir Jėzaus pažinimas ir kodėl?

¹⁰ Tiksliam, arba visapusiškam, Jehovos ir Jėzaus pažinimui įgyti būtini du veiksniai: 1) pažinti juos kaip asmenybes — jų savybes, jausmus bei kelius ir 2) sekti jų pavyzdžiu. Atsidavimas Dievui susijęs su nuoširdžiu, asmenišku prisirišimu prie Jehovos ir jis aiškiai matomas iš mūsų gyvenimo būdo. Todėl kad išsiugdytume jį, mes turime pažinti Jehovą asmeniškai ir žinoti jo valią bei kelius tiek nuodugniai, kiek tai įmanoma žmogui. Kad tikrai pažintume Jehovą, pagal kurio paveikslą esame sukurti, mes turime panaudoti tą pažinimą ir stengtis būti panašūs į jį (Pradžios 1:26-28; Kolosiečiams 3:10). O kadangi Jėzus tobulai sekė Jehova savo žodžiais ir veiksmais, tikslus Jėzaus pažinimas yra vertinga parama ugdyti atsidavimą Dievui (Žydams 1:3).

11. a) Kaip mes galime įgyti tikslų Dievo ir Kristaus pažinimą? b) Kodėl svarbu mąstyti apie tai, ką skaitome?

¹¹ Tačiau kaip mes galime įgyti tokį tikslų Dievo ir Kristaus pažinimą? Stropiai studijuodami Bibliją ir ja besiremiančius leidinius.b Tačiau kad savo asmenišku Biblijos studijavimu ugdytume atsidavimą Dievui, labai svarbu skirti laiką mąstyti, arba svarstyti apie tai, ką perskaitėme. (Palygink Jozuės 1:8.) Kodėl tai svarbu? Atsimink, kad atsidavimas Viešpačiui yra šiltas, nuoširdus jausmas Dievui. Rašte dažnai mąstymas susiejamas su simboline širdimi — vidiniu žmogumi (Psalmių 18:15; 48:4; Patarlių 15:28). Kai mes vertindami apmąstome, ką perskaitėme, tai įsiskverbia į vidinį žmogų, sukelia jausmus ir veikia mūsų galvoseną. Tik tada studijavimas gali sustiprinti mūsų asmeninį prisirišimą prie Jehovos ir paskatinti gyventi taip, kad įtiktume Dievui, net jei susidurtume su sunkiomis aplinkybėmis ar sudėtingais mėginimais.

Praktikuoti atsidavimą Dievui namuose

12. a) Kaip, pagal Paulių, krikščionis gali praktikuoti namuose atsidavimą Dievui? b) Kodėl tikrieji krikščionys rūpinasi pagyvenusiais tėvais?

¹² Atsidavimas Dievui pirmiausia turi būti praktikuojamas namuose. Apaštalas Paulius sako: „Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, tegu pirmiausia išmoksta rūpintis savo namiškiais ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui“ (1 Timotiejui 5:4). Kaip pažymėjo Paulius, rūpinimusi pagyvenusiais tėvais parodomas atsidavimas Dievui. Tikri krikščionys parodo tokį rūpinimąsi ne tik dėl pareigos jausmo, bet iš meilės savo tėvams. Tačiau dar daugiau negu tai, jie pripažįsta, kokiu svarbiu Jehova laiko rūpinimąsi savo šeima. Jie puikiai supranta, kad nusisukti nuo savo tėvų tuomet, kai jiems reikia pagalbos, tolygu ‛užsiginti tikėjimo’ (1 Timotiejui 5:8).

13. Kodėl praktikuoti namuose atsidavimą Dievui gali būti tikrai sunku, tačiau koks būna pasitenkinimas rūpinantis savo tėvais?

¹³ Žinoma, ne visada lengva praktikuoti namuose atsidavimą Dievui. Šeimos nariai gali būti atskirti dideliais atstumais. Suaugę vaikai gal augina savo pačių vaikus ir galbūt kovoja su ekonominiais sunkumais. Reikiamo rūpinimosi tėvais pobūdis ar mastas gali pareikalauti fizinės, dvasinės ir emocinės besirūpinančiųjų sveikatos. Tačiau mes galime jausti tikrą pasitenkinimą žinodami, kad rūpindamiesi savo tėvais ne tik ‛deramai atsilyginame’, bet taip pat įtinkame Tam, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Efeziečiams 3:14, 15).

14, 15. Pateik dievobaimingo vaikų rūpinimosi tėvais pavyzdį?

¹⁴ Apsvarstykime vieną tikrai jaudinantį pavyzdį. Elis ir jo penki broliai bei seserys turi tikrai sunkų uždavinį — rūpintis namuose tėvu. „Mano tėvas 1986-aisiais patyrė smūgį, dėl kurio jį visiškai paralyžiavo“, — aiškina Elis. Šeši vaikai rūpinasi visais tėvo poreikiais, pradedant prausimu ir baigiant reguliariu pervertimu, kad nesusidarytų pragulos. „Mes jam skaitome, kalbamės su juo, duodame pasiklausyti muzikos. Nesame tikri, ar jis supranta, kas aplink jį vyksta, bet mes elgiamės su juo taip, tarsi jis viską suvoktų.“

¹⁵ Kodėl vaikai taip rūpinasi savo tėvu? Elis tęsia: „Po motinos mirties 1964-aisiais tėtis vienas augino mus. Tuomet mums buvo nuo 5 iki 14 metų. Tada jis visada buvo šalia, kai reikėjo mums padėti; dabar mes esame greta jo.“ Aišku, nelengva šitaip rūpintis ir kartais vaikai nusimena. „Bet mes suprantame, kad tėvo būklė yra laikina problema“, — sako Elis. „Mes laukiame to laiko, kai mūsų tėvui bus sugrąžinta gera sveikata ir galėsime būti sujungti su mūsų motina“ (Izaijo 33:24; Jono 5:28, 29). Tikrai toks ištikimas rūpinimasis tėvu turi sušildyti širdį Tam, kuris liepia vaikams gerbti savo tėvus!c (Efeziečiams 6:1, 2).

Atsidavimas Dievui ir mūsų tarnyba

16. Kokia turi būti pirmoji priežastis to, ką mes darome tarnyboje?

¹⁶ Priimdami Jėzaus kvietimą ‛sekti juo’, mes Dievui įsipareigojame skelbti gerąją Karalystės naujieną ir ruošti mokinius (Mato 16:24; 24:14; 28:19, 20). Be abejo, dalyvauti tarnyboje yra krikščioniška pareiga šiomis „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1). Tačiau ne tik pareigos jausmas ar privalomumas turi skatinti mus skelbti ir mokyti. Stipri meilė Jehovai turi būti pirmoji priežastis to, ką mes darome ir kiek darome tarnyboje. „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis“, — pasakė Jėzus (Mato 12:34). Taip, kai mūsų širdys pripildytos meile Jehovai, jaučiame paskatą liudyti apie jį kitiems. Kai mūsų motyvas — meilė Dievui, mūsų tarnyba yra prasminga atsidavimo Viešpačiui išraiška.

17. Kaip mes galime išugdyti teisingą motyvą tarnauti?

¹⁷ Kaip mes galime ugdyti teisingą motyvą tarnauti? Vertindamas pamąstyk apie tris iš Jehovos kylančias priežastis jį mylėti. 1) Mes mylime Jehovą dėl to, ką jis jau padarė mums. Jis negalėjo parodyti didesnės meilės kitaip, kaip pateikdamas išpirką (Mato 20:28; Jono 15:13). 2) Mes mylime Jehovą už tai, ką jis dabar daro mums. Mes turime kalbos su Jehova laisvę ir jis atsako į mūsų maldas (Psalmių 64:3; Žydams 4:14-16). Teikdami pirmenybę Karalystės interesams, mes turime visa, kas būtina gyvenimui (Mato 6:25-33). Mes pastoviai gauname dvasinį maistą, kuris padeda išspręsti problemas, su kuriomis susiduriame (Mato 24:45). Ir mes palaiminti, būdami dalis pasaulinės krikščionių brolijos, per kurią tikrai esame atskirti nuo likusio pasaulio (1 Petro 2:17). 3) Mes taip pat mylime Jehovą dėl to, ką jis dar padarys mums. Dėl jo meilės mes turime „gerus pamatus ateičiai“ — amžinąjį gyvenimą (1 Timotiejui 6:12, 19). Kai mąstome apie Jehovos meilę mums, tikrai mūsų širdys skatina su atsidavimu pasakoti kitiems apie jį ir jo vertingus tikslus! Kitiems nereikės sakyti mums, ką daryti ir kiek daryti tarnyboje. Mūsų širdys skatins mus daryti visa, ką galime.

18, 19. Kokią kliūtį įveikė sesuo, kad dalyvautų tarnyboje?

¹⁸ Net susidūrus su sunkiomis aplinkybėmis, širdis, sužadinta atsidavimo Dievui, skatins kalbėti. (Palygink Jeremijo 20:9.) Tai parodo Stelos, labai drovaus būdo krikščionės, atvejis. Tik pradėjusi studijuoti Bibliją, ji pagalvojo: ‛Aš niekada negalėsiu vaikščioti po namus!’ Ji paaiškina: „Aš visada buvau labai nedrąsi. Niekada negalėjau prieiti prie kitų pokalbio pradėti.“ Studijoms toliau tęsiantis, augo jos meilė Jehovai ir ji išugdė karštą troškimą kalbėti kitiems apie jį. „Atsimenu, sakiau savo Biblijos mokytojai: ‛Aš taip noriu kalbėti, bet niekaip negaliu, ir tai tikrai man kelia nerimą.’ Niekada neužmiršiu, ką ji man atsakė: ‛Stela, būk dėkinga, kad tu nori kalbėti.’“

¹⁹ Gana greitai Stela jau liudijo artimiausiai kaimynei. Po to ji žengė milžinišką žingsnį — pirmą kartą dalyvavo tarnyboje po namus (Apaštalų darbai 20:20, 21). Ji prisimena: „Savo įžangą aš buvau užsirašiusi. Tačiau taip baiminausi, kad net negalėjau pažvelgti į užrašus, nors laikiau juos priešais save!“ Dabar, praėjus daugiau nei 35 metams, Stela vis dar labai drovaus būdo. Tačiau ji mėgsta lauko tarnybą ir toliau prasmingai joje dalyvauja.

20. Koks pavyzdys rodo, kad Jehovos Liudytojams net persekiojimas ar įkalinimas negali užčiaupti burnos?

²⁰ Net persekiojimas ir įkalinimas nepajėgia atsidavusiems Jehovos Liudytojams užčiaupti burnos. Apsvarstykime Ernsto ir Hildegardos Seligerių iš Vokietijos pavyzdį. Dėl savo tikėjimo jiedu, kartu sudėjus, praleido daugiau kaip 40 metų nacistinėse koncentracijos stovyklose ir komunistiniuose kalėjimuose. Net kalėjime jie atkakliai liudijo kitiems kaliniams. Hildegarda prisimena: „Kalėjimo tarnautojai nutarė, kad aš esu labai pavojinga, nes, kaip pasakė viena prižiūrėtoja, kalbu apie Bibliją ištisą dieną. Todėl jie mane uždarė į kamerą, esančią rūsyje.“ Kai pagaliau jie atgavo laisvę, brolis ir sesuo Seligeriai pašventė visą savo laiką krikščioniškai tarnybai. Jiedu ištikimai tarnavo iki pat savo mirties: brolis Seligeris iki 1985-ųjų, o jo žmona iki 1992-ųjų.

21. Ką mes turime daryti, kad savo ištverme ugdytume atsidavimą Dievui?

²¹ Stropiai studijuodami Dievo Žodį ir skirdami laiką vertingai apmąstyti tai, ko mokomės, mes plėsime tikslų Jehovos Dievo ir Jėzaus Kristaus pažinimą. Dėl to savo ruožtu didesne apimtimi išsiugdysime vertingą savybę — atsidavimą Dievui. Be atsidavimo Dievui neįmanoma ištverti įvairių mėginimų, užklumpančių mus, kaip krikščionis. Taigi laikykimės apaštalo Petro patarimo ir toliau ‘savo tikėjimu ugdydami ištvermę, ištverme — maldingumą [„atsidavimą Dievui“, NW]’ (2 Petro 1:5, 6).