Te jūsų susivaldymas gyvuoja ir tarpsta
‛Savo tikėjimu ugdykite... susivaldymą’ (2 PETRO 1:5, 6).
1. Kokiomis neįprastomis aplinkybėmis gali tekti krikščioniui liudyti?
JĖZUS sakė: „Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems“ (Mato 10:18). Jeigu tave pakviestų pas gubernatorių, teisėją ar prezidentą, apie ką tu kalbėtum? Pirmiausia galbūt apie tai, kodėl tu ten patekai, kuo tave kaltina. Dievo dvasia čia padėtų tau (Luko 12:11, 12). Bet ar tu gali įsivaizduoti save kalbantį apie susivaldymą? Ar tu manai, kad tai yra svarbi mūsų krikščioniškos žinios dalis?
2, 3. a) Kaip atsitiko, kad Paulius galėjo liudyti Feliksui ir Druzilei? b) Kodėl susivaldymas buvo derama Pauliaus kalbos tema tomis aplinkybėmis?
2 Apsvarstykime tikrovišką pavyzdį. Vienas iš Jehovos liudytojų buvo suimtas ir atvestas į teismą. Gavęs galimybę kalbėti, jis norėjo paaiškinti savo, kaip krikščionio, liudytojo, įsitikinimus. Tu gali patikrinti teismo protokolą ir sužinosi, kad jis davė teismo parodymus „apie teisingumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą“. Mes kalbame apie atsitikimą su apaštalu Pauliumi Cezarėjoje. Įvyko pirminis tardymas. „Po kelių dienų atėjo Feliksas su savo žmona Druzile, kuri buvo žydė, ir pasišaukęs Povilą, klausėsi jo apie tikėjimą į Jėzų Kristų“ (Apaštalų darbai 24:24, ŠvR). Istorija praneša, kad Feliksas, „turėdamas karališką valdžią, elgėsi kaip tik įmanoma žiauriai ir geidulingai ir vadovavosi visais vergo instinktais“. Jis jau buvo vedęs du kartus — iki to, kai įkalbėjo Druzilę išsiskirti su vyru (pažeidžiant Dievo įstatymą) ir tapti jo trečiąja žmona. Galbūt būtent ji panoro išgirsti apie naują religiją, krikščionybę.
3 Paulius toliau kalbėjo „apie teisingumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą“ (Apaštalų darbai 24:25). Tai būtų aiškiai parodę kontrastą tarp Dievo teisingumo normų ir žiaurumo bei neteisybės, kuriais vadovavosi Feliksas ir Druzilė. Galbūt Paulius tikėjosi paskatinti Feliksą parodyti teisingumą nagrinėjant jo bylą. Bet kodėl jis priminė „susilaikymą ir būsimąjį teismą“? Ta amorali pora klausė, ko reikalauja „tikėjimas į Jėzų Kristų“. Todėl jiems reikėjo sužinoti, kad iš jo pasekėjų reikalaujama valdyti savo mintis, kalbą ir veiksmus, o tai ir yra susivaldymas. Visi žmonės atsakingi Dievui už savo mąstymą, žodžius ir darbus. Todėl daug svarbesnis buvo ne tas nuosprendis, kurį Feliksas skirs Pauliui, bet nuosprendis, kurio gubernatorius ir jo žmona susilauks nuo Dievo (Apaštalų darbai 17:30, 31; Romiečiams 14:10-12). Suprantama, kad, išklausęs Pauliaus žinią, „Feliksas išsigando“.
Tai svarbu, bet nelengva
4. Kodėl susivaldymas yra svarbi tikrosios krikščionybės dalis?
4 Apaštalas Paulius pripažino susivaldymą kaip gyvybiškai svarbią krikščionybės dalį. Vienas artimas Jėzaus bendražygis, apaštalas Petras, tai patvirtino. Rašydamas tiems, kurie „taps dieviškosios prigimties dalininkais“ danguje, Petras ragino juos parodyti tam tikras būtinas savybes, tokias kaip tikėjimas, meilė ir susivaldymas. Taigi susivaldymas buvo įtrauktas į šį užtikrinimą: „Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime“ (2 Petro 1:1, 4-8).
5. Kodėl mes turėtume susivaldymui skirti ypač didelį dėmesį?
5 Tačiau tu žinai, jog lengviau pasakyti, kad mes turime susivaldyti, negu tai iš tikrųjų pritaikyti savo kasdieniniame gyvenime. Viena priežasčių ta, kad susivaldymas yra palyginti retai rodoma savybė. 2 Timotiejui 3:1-5 Paulius aprašė pažiūras, kurios vyraus mūsų laikais, „paskutinėmis dienomis“. Vienas bruožas, charakterizuojantis mūsų laikotarpį, bus tas, kad žmonės bus „nesusivaldantys“. Kad tai tikrai pasitvirtina, mes matome visi aplink save, tiesa?
6. Kaip šiandien pasireiškia susivaldymo stoka?
6 Daugelis žmonių tiki, kad iš esmės yra sveika „išsikrauti“ arba „nuleisti garą“. Jų požiūrį stiprina populiarios visuomenėje garsenybės, kurios atvirai atmeta bet kokį susivaldymą ir paprastai pasiduoda savo impulsams. Pavyzdžiui: daugelis, kurie mėgsta profesionalųjį sportą, įprato audringai reikšti savo jausmus, netgi iki nevaldomo įniršio. Ar tu neprisimeni atvejų — bent iš spaudos, — kur sporto renginių metu kilo žiaurios muštynės ar minios susidūrimai? Bet mūsų pateikta mintis nereikalauja skirti daug laiko apžvalgai pavyzdžių, rodančių susivaldymo stoką. Tu galėtum išvardinti daugelį sričių, kuriose mes turime parodyti susivaldymą — tai valgymas ir gėrimas, mūsų elgesys su priešingos lyties asmenimis ir laikas bei pinigai, išleidžiami laisvalaikio užsiėmimams. Tačiau, užuot apžvelgę daugelį tokių sričių, patyrinėkime vieną svarbiausią, kur mes privalome aiškiai parodyti susivaldymą.
Susivaldymas ir mūsų jausmai
7. Koks susivaldymo aspektas vertas ypatingo dėmesio?
7 Daugelis iš mūsų gana sėkmingai valdo savo poelgius arba nustato jiems ribas. Mes nevagiame, nepasiduodame amoralumui, nežudome; mes žinome, ką sako Dievo įstatymas apie tokias blogybes. Tačiau kaip mums sekasi valdyti savo jausmus? Ilgainiui tie, kurie nustoja ugdyti susivaldymą jausminiu atžvilgiu, dažnai nebegali valdyti ir savo veiksmų. Taigi sutelkime dėmesį į savo jausmus.
8. Ko iš mūsų laukia Jehova mūsų jausmų atžvilgiu?
8 Jehova Dievas nelaukia, kad mes būtume kaip automatai, neturintys ir neparodantys jokių jausmų. Prie Lozoriaus kapo Jėzus „labai susigraudino ir susijaudino“. Po to „Jėzus pravirko“ (Jono 11:32-38). Jis parodė visiškai kitokius jausmus, kai, tobulai valdydamas savo veiksmus, išvarė iš šventyklos pinigų keitėjus (Mato 21:12, 13; Jono 2:14-17). Jo ištikimi mokiniai taip pat parodė stiprius jausmus (Luko 10:17; 24:41; Jono 16:20-22; Apaštalų darbai 11:23; 12:12-14; 20:36-38; 3 Jono 4). Vis dėlto jie suvokė būtinumą susivaldyti, kad jausmai nenuvestų jų į nuodėmę. Efeziečiams 4:26 aiškiai pasakoma: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“
9. Kodėl taip svarbu kontroliuoti savo jausmus?
9 Pavojus yra tas, kad krikščionis gali atrodyti susivaldantis, tačiau iš tikrųjų jis nekontroliuoja savo jausmų. Prisimink reakciją, kai Dievas priėmė Abelio auką: „Tai supyko Kainas taip, kad jo veidas susiraukė. Ir Viešpats tarė Kainui: ‛Kodėl tu supykai ir kodėl tavo veidas susiraukė? Ar neatsitinka, kad gera darydamas, būsi priimtinas? Bet jei gero nedarysi, tai nuodėmė tavęs lauks už durų. Bet neduok jai valios’“ (Pradžios 4:5-7, ŠvR). Kainas nesugebėjo suvaldyti savo jausmų ir dėl to nužudė Abelį. Nevaldomi jausmai privedė prie nevaldomo poelgio.
10. Ko tu mokaisi iš Amano pavyzdžio?
10 Apsvarstykime taip pat pavyzdį iš Mardochėjaus ir Esteros laikų. Pareigūnas, vardu Amanas, supyko, kad Mardochėjas nenusilenkė jam. Vėliau Amanas per klaidą pagalvojo, kad jis bus pagerbtas. „Taigi tą dieną Amanas išėjo linksmas ir smagus. Pamatęs Mardochėją, sėdintį ties rūmų durimis ir ne tik neatsikėlusį prieš jį, bet ir nepasijudinusį iš savo sėdėjimo vietos, jis labai užsidegė pykčiu, tačiau paslėpė rūstybę...“ (Esteros 5:9, 10). Jis greitai pajuto džiaugsmą. Tačiau jis taip pat greitai pajuto įniršį vos tik pamatęs tą, ant kurio griežė dantį. Ar tu manai, kad Biblija, sakydama, jog Amanas „paslėpė rūstybę“, norėjo pasakyti, kad jis mokėjo pavyzdingai susivaldyti? Vargu. Kurį laiką Amanas valdė savo veiksmus ir neparodė jokių jausmų, tačiau jam nepavyko suvaldyti savo pavydaus įniršio. Jo jausmai vedė jį prie to, kad jis sumanė žmogžudystės planą.
11. Kokia problema egzistavo Filipų susirinkime ir kokia galėjo būti to priežastis?
11 Panašiai ir šiandien, nepakankamai valdydami savo jausmus, krikščionys gali patirti didelę žalą. Kai kurie galbūt galvoja: „Ak, susirinkime dėl to nebūtų sunkumų.“ Tačiau yra buvę. Dvi pateptosios krikščionės Filipuose turėjo rimtą nesutarimą, kuris Biblijoje neaprašomas. Įsivaizduokime, kad galėjo būti taip: Evodija pakvietė kai kuriuos brolius ir seseris pietų ar maloniai pabendrauti. Sintichė nebuvo pakviesta ir įsižeidė. Galbūt ji atsakė tuo, kad nepakvietė Evodijos kita proga. Po to abi pradėjo ieškoti viena kitos klaidų; ilgainiui jos beveik nebesikalbėjo. Argi šiuo atveju pagrindinė problema būtų nepakvietimas pietų? Ne. Tai būtų tik kibirkštis. Kai šios abi pateptosios seserys nebesuvaldė savo jausmų, kibirkštis virto miško gaisru. Šita problema tęsėsi ir augo, kad net prireikė apaštalo tarpininkavimo (Filipiečiams 4:2, 3).
Tavo jausmai ir tavo broliai
12. Kodėl Dievas mums duoda patarimą, užrašytą Ekleziasto 7:9?
12 Žinoma, nėra lengva valdyti savo jausmus, kai jaučiamės paniekinti, užgauti ar į mus žiūrima su išankstiniu nusistatymu. Jehova žino tai, nes jis stebi žmonių santykius nuo pat žmogaus sukūrimo. Dievas pataria mums: „Neskubėk užsigauti savo dvasioje, nes užsigavimas pasilieka kvailųjų krūtinėje“ (Ekleziasto 7:9, NW). Įsidėmėk, kad Dievas pirmiausia atkreipia dėmesį į jausmus, ne į veiksmus (Patarlių 14:17; 16:32; Jokūbo 1:19). Paklausk savęs: „Ar aš turėčiau daugiau dėmesio skirti savo jausmų kontrolei?“
13, 14. a) Kas paprastai atsitinka pasaulyje, kai nevaldomos emocijos? b) Kas galėtų krikščionį paskatinti turėti pagiežą?
13 Daugelis pasaulio žmonių, nebevaldantys savo jausmų, pradeda keršto žygius — įnirtingus, netgi žiaurius vaidus dėl tikros ar tariamos neteisybės, kurią patyrė jie patys ar jų giminaitis. Jeigu kartą jausmai nebepasiduoda suvaldomi, jų žalinga įtaka gali pasireikšti ilgą laiką. (Palygink Pradžios 34:1-7, 25-27; 49:5-7; 2 Samuelio 2:17-23; 3:23-30; Patarlių 26:24-26.) Be abejo, krikščionys, neatsižvelgiant į jų tautinę ar kultūrinę kilmę, turi žiūrėti į tokį žiaurų priešiškumą ir pagiežą kaip į blogį, kurio reikia vengti (Kunigų 19:17). Ar tu manai, kad tavo jausmų suvaldymas apima ir tai, kad tu vengi pagiežos?
14 Kaip ir Evodijos bei Sintichės atveju, nesugebėjimas suvaldyti jausmų gali sukelti sunkumus ir šiandien. Sesuo gali jaustis ignoruojama, jeigu jos nepakvietė į vestuvių šventę. O galbūt nebuvo pakviestas jos vaikas ar giminaitis. Brolis galbūt nusipirko iš bendrakrikščionio naudotą automobilį, kuris netrukus sugedo. Kad ir kokia būtų priežastis, čia buvo užgauti jausmai, kurie tapo nebekontroliuojami ir tai sukėlė susierzinimą. O kas toliau?
15. a) Prie kokių liūdnų pasekmių veda krikščionių tarpusavio pagieža? b) Ką pataria Biblija, jeigu turime polinkį parodyti pagiežą?
15 Jeigu susierzinęs asmuo nesistengia valdyti savo jausmų ir taikytis su broliu, pagieža gali didėti. Buvo atvejų, kai Liudytojas prašė neskirti jo į tam tikrą Susirinkimo knygos studiją, nes ten dalyvauja kažkuris krikščionis ar šeima, kurių jis „nemėgsta“. Kaip liūdna! Biblija sako, kad krikščionims reikštų pralaimėjimą, jeigu jie bylinėtųsi vienas su kitu pasaulio teismuose; bet ar nebūtų lygiai toks pat pralaimėjimas, jeigu mes vengtume brolio, kuris kažkada įžeidė mus ar mūsų giminaitį. Ar neparodome mes savo emocijomis, kad kraujo giminystės ryšiai mums yra svarbesni negu taika su mūsų broliais ir seserimis? Ar mes sakome, kad esame pasiruošę numirti už mūsų seserį, bet dėl savo emocijų mes dabar su ja beveik nesikalbame? (Palygink Jono 15:13.) Dievas pabrėždamas sako: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta... Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei“ (Romiečiams 12:17-19; 1 Korintiečiams 6:7).
16. Kokį gerą pavyzdį parodė Abraomas, suvaldydamas jausmus?
16 Užuot atkakliai rodę priešiškumą, imkimės priemonių vėl kontroliuoti savo jausmus, susitaikindami ar išsiaiškindami skundo priežastį. Prisimink, kai žemė nebegalėjo išmaitinti didžiulių Abraomo ir Loto bandų, jų samdyti darbininkai ėmė dėl to kivirčytis. Ar Abraomas leido prasiveržti savo emocijoms? O gal jis parodė susivaldymą? Kas pagirtina, jis pasiūlė taikingą konflikto tuo reikalu sprendimą: tegu kiekvienas turi savo atskirą teritoriją. Ir jis leido Lotui pasirinkti pirmajam. Patvirtindamas, kad jis neturėjo piktumo ar pagiežos Lotui, Abraomas vėliau netgi stojo į kovą dėl jo (Pradžios 13:5-12; 14:13-16).
17. Ko vienu atveju nepadarė Paulius ir Barnabas, bet kaip buvo toliau?
17 Iš incidento tarp Pauliaus ir Barnabo mes taip pat galime kai ko pasimokyti apie susivaldymą. Po daugelio metų bendradarbiavimo jie nebesutarė dėl to, imti Morkų į kelionę, ar ne. „Kilo smarkus ginčas, ir jie išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą“ (Apaštalų darbai 15:39). Kad šie subrendę vyrai nesuvaldė savo jausmų tuo atveju, mums turėtų būti perspėjimas. Jeigu taip galėjo atsitikti jiems, tai gali atsitikti ir mums. Tačiau jie neleido išsivystyti ilgalaikei nesantaikai ar kraujo kerštui. Biblija patvirtina, kad jie vėl ėmė kontroliuoti savo jausmus ir vėliau taikingai dirbo kartu (Kolosiečiams 4:10; 2 Timotiejui 4:11).
18. Ką gali daryti subrendęs krikščionis, jeigu įžeisti jo jausmai?
18 Mes galime tikėtis, kad Dievo tautoje gali būti įžeistų jausmų, netgi pagiežos. Tokie jausmai pasireiškė izraelitų laikais ir apaštalų dienomis. Tas taip pat pasitaiko tarp Jehovos tarnų mūsų laiku, kadangi visi esame netobuli (Jokūbo 3:2). Jėzus ragino savo pasekėjus veikti greitai, kad būtų išspręstos tokios brolių tarpusavio problemos (Mato 5:23-25). Tačiau dar geriau yra užkirsti kelią tam pačioje pradžioje, tobulinant mūsų savitvardą. Jeigu tu jautiesi užgautas ar suerzintas palyginti nedidelio dalyko, ką tavo brolis ar sesuo pasakė ar padarė, kodėl tau nesuvaldyti savo jausmų ir paprasčiausiai tai pamiršti? Ar tikrai taip būtina statyti akistaton tą asmenį, tarsi tu nepasitenkintum iki tol, kol jis neprisipažins esąs neteisus? O kaip tau sekasi valdyti savo jausmus?
Tai įmanoma!
19. Kodėl derama, kad mūsų diskusijoje buvo akcentuojamas mūsų jausmų suvaldymas?
19 Mes pagrindinai apžvelgėme vieną susivaldymo aspektą — mūsų jausmų kontrolę. Ir čia yra labai svarbi sritis, kadangi nesugebėjimas valdyti savo emocijų gali būti priežastimi to, kad mes nebekontroliuojame savo liežuvio, savo seksualinių impulsų, savo valgymo įpročių ir daug kitų gyvenimo dalykų, kur turime parodyti susivaldymą (1 Korintiečiams 7:8, 9; Jokūbo 3:5-10). Tačiau nenusimink, nes tu gali tobulėti, kad išlaikytum savitvardą.
20. Kodėl mes galime būti tikri, kad tobulėjimas įmanomas?
20 Jehova nori padėti mums. Kaip mes galime būti tuo įsitikinę? Na, susivaldymas yra vienas iš jo dvasios vaisių (Galatams 5:22, 23). Taigi kokiu mastu mes stengiamės atitikti reikalavimus, kad gautume Jehovos šventąją dvasią ir parodytume jos vaisius, tokiu mastu mes galime tikėtis, kad būsime labiau susivaldantys. Niekada neužmiršk Jėzaus užtikrinimo: „Jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Luko 11:13; 1 Jono 5:14, 15).
21. Ką tu pasiryžęs daryti ateityje dėl savitvardos ir savo jausmų?
21 Nemanyk, kad tai bus lengva. Kai kuriems, kurie užaugo tarp žmonių, nevaržančių savo emocijų, kurie yra jautresnio temperamento arba niekada nebandė susivaldyti, tiems gali būti net sunkiau. Tokiam krikščioniui turėti susivaldymą ir parodyti jį su pertekliumi gali būti tikras iššūkis. Tačiau tai įmanoma (1 Korintiečiams 9:24-27). Kai mes vis labiau artėjame prie dabartinės daiktų sistemos pabaigos, įtampa ir sunkumai didės. Susivaldyti mums reikės ne mažiau, bet vis labiau — daug labiau! Ištirk save, ar esi susivaldantis. Jeigu tu matai, kur tau reikia tobulėti, dirbk šiose srityse (Psalmių 138:23, 24). Prašyk Dievo, kad jis duotų tau daugiau savo šventosios dvasios. Jis išklausys tave ir padės tau taip, kad tavo susivaldymas gyvuos ir tarps (2 Petro 1:5-8).
Klausimai apsvarstymui
◻ Kodėl taip svarbu valdyti savo jausmus?
◻ Ką tu sužinojai iš Amano ir Evodijos bei Sintichės pavyzdžių?
◻ Ką tu sąžiningai bandysi daryti, jeigu bus pagrindas įsižeisti?
◻ Kaip susivaldymas gali tau padėti vengti bet kokios pagiežos?
[Iliustracija 28 puslapyje]
Stovėdamas prieš Feliksą ir Druzilę, Paulius kalbėjo apie teisingumą ir susivaldymą