„Dvasios vaisių“ puoselėkime Dievo šlovei

„Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių“ (JN 15:8).

1, 2. a) Kokių turime progų skatinti ir stiprinti aplinkinius? b) Kokia Jehovos dovana tau padeda krikščioniškoje tarnyboje?

ĮSIVAIZDUOKIME tokias dvi situacijas. Krikščionė pastebi, kad jauna tikėjimo sesuo dėl kažko labai susirūpinusi. Pakviečia ją kartu eiti į tarnybą. Radusios laisvą minutėlę jiedvi išsišneka ir sesutė papasakoja, kas jai slegia širdį. Paskui, grįžusi iš tarnybos, jaunoji sesė maldoje dėkoja Jehovai, kad bendratikė parodė tokią meilę ir dėmesį. Kaip tik šito reikėjo! O dabar kita situacija: sutuoktinių pora buvo išvykusi skelbti gerosios naujienos į svečią šalį, bet štai sugrįžo namo. Krikščionių sambūryje jiedu su užsidegimu pasakoja, ką patyrę. Tylomis klausosi ir vienas jaunas brolis. Vėliau, praėjus keleriems metams, jis pats, gavęs panašią užduotį, ruošiasi išvykti į užsienį. Galvoje sukasi mintys apie aną sutuoktinių porą ir įkvepiantį pasakojimą, kurį išgirdęs užsinorėjo tarnauti misionieriumi.

² Tikriausiai ir tavo gyvenime yra žmonių, kuriuos vis norisi paminėti geru žodžiu, taip pat tokių, kuriems pats esi labai pagelbėjęs. Vienas pokalbis, aišku, retai kada pakeičia gyvenimo tėkmę, bet progų aplinkinius skatinti ir stiprinti turime kasdien. O įsivaizduok, kaip būtų nuostabu, jei gerą įtaką jaustum nuolat — jei kokia nors jėga padėtų labiau atsiskleisti tavo sugebėjimams, darytų tave geresniu žmogumi, leistų daugiau nuveikti bendratikių labui ir Dievo šlovei. Tokios jėgos — šventosios dvasios — Jehova ir duoda (Lk 11:13). Kada leidžiamės Dievo dvasios veikiami, ugdomės gražias savybes, ir mūsų tarnystė įgauna dar didesnę vertę. Tai išties neįkainojama dovana! (Perskaityk Galatams 5:22, 23.)

3. a) Kodėl galima sakyti, kad dvasios vaisių puoselėjame Dievo šlovei? b) Kokius klausimus aptarsime?

³ Pasigėrėtinos savybės, kurias šventoji dvasia mumyse ugdo, yra paties Jehovos, dvasios Davėjo, asmenybės atspindys (Kol 3:9, 10). Svarbiausią priežastį, kodėl vidinėmis savybėmis krikščionis turi stengtis su Dievu supanašėti, Jėzus paaiškino tokiais žodžiais: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių“a (Jn 15:8). Jeigu „dvasios vaisių“ puoselėjame, tai aiškiai matosi iš mūsų kalbos ir elgesio, o tada ir Dievui yra šlovė (Mt 5:16). Koks tad būtų skirtumas tarp dvasios vaisiaus ir nuostatų, būdingų sugedusiam pasauliui? Kaip dvasios vaisių puoselėti? Kodėl ne visada tai lengva? Ieškodami atsakymų, pirmiausia pakalbėkime apie šias tris dvasios vaisiaus skilteles: meilę, džiaugsmą ir ramybę, arba taikąb.

Meilė, pagrįsta kilnesniu principu

4. Ką ir kaip mylėti Jėzus mokė savo sekėjus?

⁴ Meilė — ypatinga dorybė, mums skiepijama šventosios dvasios, — nuo pasaulyje įprastos meilės iš esmės skiriasi. Kuo? Ji pagrįsta kilnesniu principu. Skirtumą aiškiai pabrėžė ir Jėzus sakydamas Kalno pamokslą. (Perskaityk Mato 5:43-48.) Geru už gera vieni kitiems atsilygina net nusidėjėliai. Tokia „meilė“ pasiaukojimo nereikalauja ir tėra apsimainymas paslaugomis. Kad būtume „savo dangiškojo Tėvo vaikai“, privalome elgtis kitaip. Užuot tiktai atsidėkoję tuo pačiu, turime į žmones žiūrėti Jehovos akimis ir elgtis su jais taip, kaip elgtųsi Jehova. Tačiau ar įmanoma sekti Jėzaus priesaku ir mylėti savo priešus?

5. Kaip galėtume parodyti meilę savo persekiotojams?

⁵ Pažiūrėkime vieną pavyzdį iš Biblijos. Paulių ir Silą, atvykusius skelbti gerosios naujienos į Filipus, suėmė, smarkiai nuplakdino ir įgrūdo į vidinę kalėjimo kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą. Ko gero, su jais šiurkščiai elgėsi ir pats kalėjimo viršininkas. Bet naktį kilo žemės drebėjimas, netikėtai atsivėrė durys į laisvę. Ar Paulius su Silu pasinaudojo proga kalėjimo viršininkui atsikeršyti? Ne, kaip tik priešingai — rodė pasiaukojamą meilę, rūpinosi, kad tam žmogui nieko bloga neatsitiktų, skubėjo padėti. Štai todėl viršininkas ir visi jo namiškiai įtikėjo Dievą (Apd 16:19-34). Šiais laikais daugelis mūsų bendratikių elgiasi panašiai — ‘savo persekiotojus laimina’ (Rom 12:14).

6. Kaip galime pasiaukojamą meilę rodyti bendratikiams? (Atkreipk dėmesį į rėmelį 21-ame puslapyje.)

⁶ Mūsų meilė bendratikiams siekia netgi dar toliau. Pasak apaštalo Jono, „turime guldyti gyvybę už brolius“. (Perskaityk 1 Jono 3:16-18.) Šito dažniausiai neprireikia, bet pasiaukojamą meilę parodome ir kitaip. Tarkim, kokiu žodžiu ar poelgiu bendratikį netyčia užgavome. Argi iš meilės patys ir nesiimsime taisyti santykių? (Mt 5:23, 24) O jeigu kas įskaudina mus? Ar nelaikome pagiežos? Ar esame linkę dovanoti? (Ps 86:5) Tikra meilė, kurią širdyje skiepija šventoji dvasia, kitų žmonių menkas klaidas uždengia, skatina atleisti, „kaip Viešpats [mums] atleido“ (Kol 3:13, 14; 1 Pt 4:8).

7, 8. a) Kaip meilė žmonėms siejasi su meile Dievui? b) Kaip galime Jehovą dar labiau pamilti? (Atkreipk dėmesį į iliustraciją puslapio apačioje.)

⁷ Tikėjimo brolius pasiaukojama meile mokėsime mylėti, tik jeigu puoselėsime širdyje meilę Dievui (Ef 5:1, 2; 1 Jn 4:9-11, 20, 21). O meilės ryšiais su dangiškuoju Tėvu tvirčiau susisaistome per tas brangias minutes, kurios prabėga jo artumoje, — tai yra kai skaitome Bibliją, apmąstome dvasinius dalykus, maldoje išsakome Jehovai savo mintis. Kad prie Dievo artintumės, turime tam specialiai paskirti laiko.

⁸ Štai įsivaizduok, kad skaityti Dievo Žodį, jį apmąstyti ir melstis tau būtų leidžiama tiktai nustatytą valandą. Šią laiko atkarpėlę turbūt pavydulingai sergėtum ir kasdien skirtum vien Jehovai, niekam kitam. Aišku, maldoje į Dievą galime kreiptis kiekvieną akimirką, — kas gi uždraus? Dauguma ir Bibliją galime skaityti, kada tik norime. Vis dėlto žiūrėkime, kad darbai ir rūpesčiai į pašėlišką verpetą mūsų pernelyg neįtrauktų: Dievui skirto laiko neužimkime jokia kita veikla. Ar draugystei su Jehova stengiesi laiko surasti kuo daugiau?

„Šventosios Dvasios džiaugsmas“

9. Kuo pasižymi šventosios dvasios teikiamas džiaugsmas?

⁹ Įsidėmėtina, kad dvasios vaisius labai patvarus. Tuo įsitikinsime kalbėdami apie kitą vaisiaus skiltelę — džiaugsmą. Kaip atsparus augalas tarpsta atšiauriomis sąlygomis, taip ir džiaugsmas gyvuoja net sunkiu metu. Įvairiuose kraštuose daug Dievo tarnų ‘priėmė žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu’ (1 Tes 1:6). Kitiems vis tenka kęsti nepriteklių, patirti šiaip visokių vargų. Bet Jehova šventąja dvasia juos palaiko, kad būtų ‘pilni ištvermės ir kantrybės su džiaugsmu’ (Kol 1:11). Iš kur tas džiaugsmas kyla?

10. Koks yra mūsų džiaugsmo šaltinis?

¹⁰ „Nepatikimi turtai“, kuriuos siūlo šis sugedęs pasaulis, greit pranyksta, o Jehovos dvasiniai lobiai yra nenykstamos vertės (1 Tim 6:17; Mt 6:19, 20). Viena, kuo labai džiaugiamės, — tai begalinė ateitis, visa Dievo mums atverta amžinybė. Džiaugsmas yra ir priklausyti prie pasaulinės krikščionių brolijos. Na, o didžiausią džiaugsmą teikia bendrystė su Dievu. Štai Dovydas, nors priverstas bėgti ir slapstytis atkampiose vietose, Jehovą šlovino giedodamas: „Tavo ištikimoji meilė man brangesnė už gyvastį, mano lūpos skelbia tavo šlovę. Šlovinsiu tave, kol gyvensiu“ (Ps 63:4, 5 [63:3, 4, Brb]). Visiškai pritariame jo žodžiams. Džiaugsmingas gyrius Dievui iš širdies kyla net ir sunkiais gyvenimo momentais.

11. Kodėl svarbu, kad Jehovai tarnautume su džiaugsmu?

¹¹ Apaštalas Paulius bendratikius skatino: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4:4). Kodėl yra svarbu, kad krikščionis tarnautų Jehovai su džiaugsmu? Atminkime, kokį ginčo klausimą Šėtonas iškėlė dėl Jehovos visavaldystės. Jis tvirtina, kad niekas Dievui netarnauja noria širdimi (Job 1:9-11). Jeigu Jehovai tarnautume pareigingai, tačiau be džiaugsmo, mūsų šlovinimo auka nebūtų visavertė. Įsiklausykime į psalmininko paraginimą: „Linksmi tarnaukite Viešpačiui, artinkitės prie jo su džiugia giesme“ (Ps 100:2). Dievą šloviname džiugia, iš norios širdies atliekama tarnyba.

12, 13. Kas mums padėtų kovoti su niūriomis mintimis?

¹² Reikia pripažinti, kad ir atsidavę Jehovos tarnai nusimena. Pozityviam požiūriui išlaikyti kartais reikia didelių pastangų (Fil 2:25-30). Kas čia padėtų? Efeziečiams 5:18, 19 rašoma: „Būkite pilni Dvasios. Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį.“ Kaip šitą patarimą pritaikysime?

¹³ Kada apima slogūs jausmai, melskimės Jehovai ir stenkimės mąstyti apie tai, kas šlovinga. (Perskaityk Filipiečiams 4:6-9.) Kai kam patinka klausytis mūsų giesmių įrašų ir pritariamai niūniuoti, — tai pakelia dvasią, padeda nukreipti mintis gera linkme. Vienas brolis dėl sunkių išgyvenimų dažnai būdavo labai prislėgtas. Ką jis darė? „Kasdien karštai melsdavausi, taip pat išmokau atmintinai keletą mūsų giesmių. Giedodamas Jehovai tas gražias giesmes balsu ar tylomis, jausdavau, kaip mane užlieja ramybė. Maždaug tuo laiku išėjo ir knyga Artinkimės prie Jehovos. Per metus ją perskaičiau dukart. Tai buvo tarsi balzamas širdžiai. Jehova mano pastangas tikrai laimino.“

Vienijantis „taikos ryšys“

14. Kaip mūsų tarpusavio santykiuose pasireiškia taika — šventosios dvasios vaisiaus dalelė?

¹⁴ Mūsų tarptautinių kongresų dalyviai, skirtingų rasių, tautų ir kultūrų, džiaugiasi šilta krikščioniška bendryste. Dievo garbintojų pasaulinė vienybė, akivaizdi tokiuose renginiuose, nebūtų įmanoma, jeigu tarp mūsų neviešpatautų taika. Pašaliečiai dažnai stebisi matydami, kaip skirtingi žmonės — tokie, kokie turėtų vieni kitus laikyti priešais, — ‘uoliai sergi Dvasios vienybę taikos ryšiu’ (Ef 4:3). O pagalvojus, ką daugeliui jų teko savyje nugalėti, šita vienybė išties nepaprasta.

15, 16. a) Kokia nuostata Petrui buvo nuo mažens skiepijama ir kodėl tai buvo nemenkas barjeras? b) Kaip Jehova padėjo Petrui pataisyti požiūrį?

¹⁵ Jei žmonių kilmė ir pažiūros nevienodos, vienybė yra sunkiai pasiekiamas dalykas. Kokį barjerą čia tenka įveikti, geriau suprasime pažiūrėję vieną pavyzdį iš pirmojo amžiaus: kaip buvo su apaštalu Petru. Jo nuostatą neapipjaustytų pagonių atžvilgiu gerai nusako šie žodžiai: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį. Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru“ (Apd 10:24-29; 11:1-3). Kad Įstatymas įpareigoja mylėti tik savo tautiečius žydus, Petrui veikiausiai buvo skiepijama nuo mažens, — šitoks įsitikinimas juk buvo visuotinai paplitęs. Ir apaštalui, ko gero, atrodė normalu pagonis laikyti priešais, jų nekęsti.c

¹⁶ Įsivaizduokime, kaip nesmagiai turėjo jaustis Petras, įžengdamas į Kornelijaus namus. Nejaugi žmogus, į pagonis anksčiau žiūrėjęs niekinamai, galės susisaistyti su jais „taikos ryšiu“? (Ef 4:3, 16) Pasirodo, taip! Vos prieš kelias dienas Dievo dvasia atvėrė Petrui širdį, paskatino jį keisti nuostatą, atsisakyti nepakantos. Regėjime Jehova jam aiškiai parodė, kad žmones vertina ne pagal rasę ar tautybę (Apd 10:10-15). Štai todėl apaštalas Kornelijui pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10:34, 35). Petras pakeitė nuomonę ir, nors brolija nuo šiol buvo dar margesnė, su visais bendratikiais jį siejo tikra vienybė (1 Pt 2:17).

17. Kaip smarkiai turi pasikeisti žmogus, nusprendęs stoti į vieningų Dievo garbintojų tarpą?

¹⁷ Petro išgyvenimai rodo, kaip smarkiai savo mąstyseną pakeičia žmogus, nusprendęs stoti į Dievo garbintojų tarpą. (Perskaityk Izaijo 2:3, 4.) O tokių yra milijonai „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“. Jie suvokė ir pripažino „Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula“ (Apr 7:9; Rom 12:2). Anksčiau daugelis jų buvo pilni neapykantos, priešiškumo, vergavo susiskaldžiusiam Šėtono pasauliui. Bet paskui ėmė gilintis į Dievo Žodį ir, šventosios dvasios padedami, išmoko ‘laikytis to, kas pasitarnauja santaikai’ (Rom 14:19). Dabar juos sieja vienybė ir Dievui dėl to yra šlovė.

18, 19. a) Kuo kiekvienas galime prisidėti, kad bendruomenėje klestėtų taika ir vienybė? b) Apie ką bus tolesnis straipsnis?

¹⁸ Kuo kiekvienas galėtume prisidėti, kad Dievo garbintojų būryje taika ir vienybė klestėtų? Daugelyje bendruomenių yra brolių ir sesių, atsikėlusių iš svetur. Galbūt jų ir elgsena kiek kitokia, jiems sunkoka šnekėti mūsų kalba. Ar stengiamės su jais geriau susipažinti? Tai skatina Dievo Žodis. Antai Romos krikščionių bendruomenei, susidedančiai iš žydų ir kitataučių, Paulius rašė: „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei“ (Rom 15:7). Ar savo bendruomenėje nerastum, su kuo susipažinti artimiau?

¹⁹ O kas dar patartina, kad šventoji dvasia mūsų gyvenime netrukdomai veiktų? Apie tai ir apie visas kitas dvasios vaisiaus skilteles rašoma tolesniame straipsnyje.

[Išnašos]

Kaip atsakytum?

• Kokie mūsų poelgiai rodo, kad bendratikius mylime pasiaukojama meile?

• Kodėl yra svarbu, kad Dievui tarnautume su džiaugsmu?

• Kuo galime prisidėti, kad bendruomenėje klestėtų taika ir vienybė?

[Rėmelis 21 puslapyje]

„Šitie yra tikri krikščionys“

Knygoje Between Resistance and Martyrdom—Jehovah’s Witnesses in the Third Reich (Tarp rezistencijos ir kankinystės: Jehovos liudytojai Trečiajame reiche) aprašomi vieno kalinio žydo prisiminimai, kai jis dar visai jaunas buvo uždarytas į Nojengamės koncentracijos stovyklą:

„Kada mus, žydus, iš Dachau atgabeno į šį stovyklos korpusą, kiti žydai tuojau puolė slėpti viską, ką turėjo, kad su mumis nereikėtų dalytis. [...] Laisvėje ėjome vieni už kitus. Bet čionai, mirčiai žvelgiant į akis, kiekvienas pirmiausia gelbėjo savo kailį ir apie kitus negalvojo. O įsivaizduokite, ką darė Biblijos tyrinėtojai. Tuo laiku jiems davė dirbti labai sunkų darbą — remontuoti vandentiekį. Spaudžiant šalčiui, visą dieną prastovėdavo lediniame vandenyje. Niekas nesuprato, kaip jie ištveria. Patys sakydavo, kad stiprybės teikia Jehova. Duonos davinys jiems, kaip ir mums, baisiausiai peralkusiems, buvo gyvybiškai reikalingas. Tačiau ką jie padarė? Surinko visą duoną, kokią tik turėjo, pusę atidėjo sau, o kitą pusę paaukojo iš Dachau atvykusiems bendratikiams. Juos šiltai sutiko, pasveikino bučiniais. Prieš valgydami pasimeldė. Tada visi pasisotino ir buvo laimingi. Sakė, nebejaučia alkio. Tuomet man į galvą ir atėjo mintis: šitie yra tikri krikščionys.“

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Ar tarp visokių dienos darbų specialiai skiri laiko ir tam, kad artintumeisi prie Jehovos?

Ar leidiesi Dievo dvasios vedamas?

„Teveda mane lygiu taku tavo maloningoji Dvasia!“ (PS 143:10).

1, 2. a) Paminėk kelis pavyzdžius, kaip Jehova šventąja dvasia padeda savo tarnams. b) Ar šventoji dvasia veikia tik ypatingais atvejais? Paaiškink.

SU KUO dažniausiai mintyse susieji šventosios dvasios veikimą? Gal su Gideono ir Samsono žygdarbiais? (Ts 6:33, 34; 15:14, 15) O gal pamąstai apie drąsius pirmojo amžiaus krikščionis, prisimeni Steponą, koks ramus jis stovėjo prieš sinedrioną (Apd 4:31; 6:15). Arba galbūt į galvą ateina šių laikų pavyzdžiai: džiaugsmo pertekę tarptautiniai kongresai, už neutralumą kalinamų brolių ištikimybė, stulbinanti evangelizacijos darbo plėtra. Iš viso šito matome, kaip galingai Dievo dvasia veikia.

² Tačiau ar šventosios dvasios veikmė pasireiškia tik ypatingais atvejais, išskirtinėmis aplinkybėmis? Ne. Dievo Žodis sako, kad krikščionys ‘gyvena dvasia’, ‘leidžiasi dvasios vadovaujami’, ‘elgiasi pagal dvasią’ (Gal 5:16, 18, 25). Šie pasakymai liudija, jog šventoji dvasia mūsų gyvenime gali veikti nuolat. Kasdien turėtume Jehovą melsti, kad mūsų mintis, žodžius, mūsų darbus šventąja dvasia nukreiptų į teisingą kelią. (Perskaityk Psalmyno 143:10.) Jeigu dvasiai leidžiame nevaržomai veikti, ji puoselės mumyse gerą vaisių — tokį, kuris malonus aplinkiniams ir kuris Dievui teikia garbę.

3. a) Kodėl mums reikia leistis šventosios dvasios vedamiems? b) Kokius klausimus aptarsime?

³ Kodėl privalu leistis šventosios dvasios vedamiems? Antraip mus lengvai užvaldytų kita jėga, priešinga šventosios dvasios veikimui. Ta jėga Šventajame Rašte vadinama „kūno geismais“, o tai yra mūsų nuodėmingi polinkiai, netobulumas, paveldėtas iš protėvio Adomo. (Perskaityk Galatams 5:17.) Tačiau ką reiškia leistis vedamiems Dievo dvasios? Ką daryti, kad atsispirtume prieš savo nuodėmingą kūną? Dabar apie tai ir pakalbėsime. Kartu aptarsime paskutines šešias „dvasios vaisiaus“ skilteles, būtent „kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę [„tikėjimą“, NW], romumą, susivaldymą“ (Gal 5:22, 23).

Romumu ir kantrybe puoselėjame bendruomenėje santarvę

4. Kaip santarvę bendruomenėje padeda puoselėti romumas ir kantrybė?

⁴ Perskaityk Kolosiečiams 3:12, 13. Romumas ir kantrybė eina koja kojon. Bendruomenės santarvė labai priklauso nuo jų abiejų. Ir viena, ir kita dvasios vaisiaus skiltelė padeda su aplinkiniais elgtis maloningai, greitai nesuirzti, susilaikyti neatsikirtus į nemalonų žodį ar poelgį piktuoju. Jeigu tarp mūsų ir bendratikio įvyksta koks nesusipratimas, apsivilkime kantrybe ir į brolį ar sesę nenumokime ranka. Atsiradusią spragą kaip galėdami stenkimės užtaisyti. Ar bendruomenėje apsieitume be romumo ir kantrybės? Tikrai ne. Visi juk esame netobuli.

5. Kas nutiko tarp Pauliaus ir Barnabo ir ką tai rodo?

⁵ Prisiminkime, kas nutiko tarp Pauliaus ir Barnabo. Evangelizacijos tarnyboje jie nebe pirmus metus darbavosi petys į petį. Ir vienas, ir antras buvo geras krikščionis. Bet sykį tarp jųdviejų „kilo smarkus ginčas, ir jie išsiskyrė“ (Apd 15:36-39). Šis pasakojimas rodo, jog net atsidavę Dievo tarnai kartais gali tarpusavyje nesutarti. O ką krikščioniui daryti, kad nesusipratimas neišprovokuotų barnio ir kad santykiai visiškai nepašlytų?

6, 7. a) Kaip Šventajame Rašte patariama užbėgti kivirčui už akių? b) Ką laimėsi, jeigu būsi „greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti“?

⁶ Pasakymas „kilo smarkus ginčas“ byloja, kad Paulius ir Barnabas susikivirčijo staiga ir gana smarkiai. Jeigu šnekėdamasis su bendratikiu jauti, kaip širdyje kaupiasi apmaudas ar susierzinimas, atmink, kas rašoma Jokūbo 1:19, 20: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.“ Priklausomai nuo aplinkybių, gal bandyk pakeisti temą, atidėk pokalbį kitam kartui arba atsiprašęs visai pasišalink, kol dar nespėjai įsiplieksti (Pat 12:16; 17:14; 29:11).

⁷ Ką laimėsi šiuo patarimu sekdamas? Jeigu duosi laiko savo jausmams atvėsti, rūpimą reikalą išsakysi maldoje ir apgalvosi, kaip pokalbį toliau tęsti, leisiesi Dievo dvasios vedamas (Pat 15:1, 28). Dvasia tau padės išlikti romiam, parodyti kantrybę. Tada gebėsi elgtis, kaip prisakyta Efeziečiams 4:26, 29: „Rūstaudami nenusidėkite! [...] Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams.“ Apsivilkę romumu ir kantrumu, mes tikrai daug nuveiksime, kad bendruomenėje klestėtų taika ir vienybė.

Tavo maloningumas ir gerumas tegul teikia šeimai atgaivą

8, 9. Kas yra maloningumas ir gerumas ir kaip šios dorybės paveikia namų atmosferą?

⁸ Perskaityk Efeziečiams 4:31, 32; 5:8, 9. Kaip per dienos karščius gaivina švelnus vėjelio dvelksmas ar šaltas gėrimas, taip atgaivą teikia ir maloningumas, gerumas. Šiomis dorybėmis namuose kuriama jauki atmosfera. Maloningumas yra patraukli vidinė savybė, kylanti iš nuoširdaus rūpinimosi aplinkiniais — rūpinimosi, įkūnyto paslaugiais darbais, šiltais žodžiais. Gerumas, panašiai kaip maloningumas, irgi skatina veikti — pasireiškia darbais, daromais kitų labui. Ši savybė, pavyzdžiui, neatsiejama nuo dosnumo (Apd 9:36, 39; 16:14, 15). Tačiau vien tuo gerumas neapsiriboja.

⁹ Gerumas — tai ir vidinis taurumas. Asmuo geras yra ne vien savo poelgiais, bet, svarbiausia, visa esybe. Įsivaizduokime šeimininkę: pasiėmusi ji pjausto vaisių ir atidžiai žiūri, kad niekur nebūtų įgedęs, tikrina, ar kiekvienas gabalėlis minkštas, sultingas. Gerumo, išugdyto šventosios dvasios, visa krikščionio gyvensena yra pertekusi kaip tas prinokęs vaisius sulčių.

10. Kas padėtų šeimos nariams puoselėti dvasios vaisių?

¹⁰ Kas padėtų krikščionims šeimoje būti geriems, tarpusavyje elgtis maloningai? Nuodugnus Dievo Žodžio pažinimas (Kol 3:9, 10). Galbūt šeimos galva nuspręs kartu su namiškiais dvasios vaisių pagvildenti per savaitinį dvasinio ugdymo vakarą. Tokias studijas surengti nesunku. Žinių apie kiekvieną skiltelę leidiniuose savo kalba rasite pasitelkę turimas paieškos priemones. Kas savaitę galite aptarti po nedaug, vos po keletą pastraipų, ir kiekvienai vaisiaus skiltelei skirti net po kelias savaites. Gilindamiesi į straipsnius, perskaitykite ir drauge apsvarstykite nurodytas Šventojo Rašto eilutes. Apgalvokite, kaip pritaikysite, ką sužinoję, ir melskite Jehovą jūsų pastangas laiminti (1 Tim 4:15; 1 Jn 5:14, 15). Ar tokios studijos šeimos narių santykius tikrai gali pagerinti?

11, 12. Kuo dviem krikščionių poroms buvo naudinga panagrinėti, kokia dorybė yra maloningumas?

¹¹ Norėdama nuo pat pradžių dėti santuokai tvirtą pamatą, viena jauna pora kaip tik nusprendė išsamiai panagrinėti dvasios vaisių. Kuo tai pravertė? „Sužinojome, kad būti ištikimam reiškia būti ir maloningam, kad šie du dalykai labai susiję. Mūsų santykiai nuo tada įgavo naują atspalvį, — pasakoja žmona. — Išmokome vienas kitam nusileisti, vienas kitam atleisti. Taip pat išmokome padėkoti ir, kai reikia, atsiprašyti.“

¹² Kiti sutuoktiniai, tarpusavyje nebesutardami, matė, kad abiem labiausiai trūksta maloningumo. Tada nusprendė drauge patyrinėti, kas apie maloningumą žinotina. Ar tai buvo naudinga? „Per studijas išsiaiškinome, kad maloningumas skatina įžvelgti kitame žmoguje gėrį. Maloningas asmuo neskuba smerkti, neprimeta kitam blogų motyvų, — pasakoja vyras. — Ėmėme labiau žiūrėti vienas kito poreikių. Stengiausi elgtis maloningai, ir žmona jau galėjo laisvai išsakyti, ką mąsto, ką jaučia, o aš šitą priimdavau nebe kaip įžeidimą. Aišku, turėjau nugalėti išdidumą. Kai vienas kito atžvilgiu tapome maloningesni, mūsų barikados po truputį suiro. Pasijutome tarsi ištrūkę į laisvę.“ Gal dvasios vaisių pagvildenti vertėtų ir jūsų šeimai?

Tikėjimu vadovaukimės ir vienumoje

13. Kokio pavojaus turime saugotis, kad mūsų dvasingumas nenukentėtų?

¹³ Krikščionis turi leistis Dievo dvasios vedamas ir viešumoje, ir vienumoje. Bet pramogų pasaulis dabar itin drąsiai propaguoja žemą moralę, žiūrovui siūloma visa virtinė nepadorių vaizdų. Mūsų dvasingumas todėl yra pavojuje. Ką krikščioniui daryti? Dievo Žodis pataria: „Atsižadėję bet kokios netyrybės bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“ (Jok 1:21). Pakalbėkime, kaip Jehovos akivaizdoje tyriems išlikti mums padėtų dar viena dvasios vaisiaus skiltelė — tikėjimas.

14. Kaip tikėjimo stoka gali vesti prie nekrikščioniško elgesio?

¹⁴ Tikėti iš esmės reiškia Jehovą Dievą giliai širdyje laikyti realiu asmeniu. Jeigu Dievas nebūtų mums realus, greitai galėtume pasielgti taip, kaip krikščioniui nedera. Štai viena pamoka iš senovės. Dievo tautos žmonės slapčia ėmė daryti pasibjaurėtinus darbus. Jehova tai apreiškė pranašui Ezechieliui: „Žmogau, ar matai, ką Izraelio namų seniūnai daro patamsiais, kiekvienas savo stabų kambaryje, sakydami: ‘Viešpats mūsų nemato! Viešpats paliko kraštą!’“ (Ez 8:12). Atkreipkime dėmesį, kur slypėjo šios negerovės šaknys: žmonės netikėjo, kad viskas, ką jie veikia, Jehovai yra gerai žinoma. Jehova jiems nebuvo realus.

15. Kaip esame apsaugoti, jeigu Jehovą tvirtai tikime?

¹⁵ O dabar pakalbėkime apie visai kitokį pavyzdį — apie Juozapą. Nors atsidūrė toli nuo savo šeimos ir savo tautos, Juozapas nesutiko su Potifaro žmona svetimauti. Kodėl? Jo paties žodžiais tariant, „kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ (Pr 39:7-9). Iš tikrųjų Jehova jam buvo realus. Jeigu ir mes Dievą laikome realiu asmeniu, savo malonumui net ir vienumoje netyrų reginių nežiūrėsime, apskritai nedarysime nieko, ką žinome esant negera ir kas Dievą liūdintų. Pasiryšime elgtis kaip psalmininkas, kuris giedojo: „Savo namuose gyvensiu dora širdimi. Į nieką, kas žema, niekada nekreipsiu žvilgsnio“ (Ps 101:2, 3).

Rodydamas susivaldymą, saugai savo širdį

16, 17. a) Kaip „berniokas be sveikos nuovokos“ patenka į nuodėmės pinkles? b) Kaip šiandien asmuo, nesvarbu, kokio amžiaus, panašiai gali statyti save į pavojų? (Atkreipk dėmesį į iliustraciją 26-ame puslapyje.)

¹⁶ Susivaldymas, paskutinė dvasios vaisiaus skiltelė, įgalina mus Dievo smerkiamiems dalykams pasakyti „ne“. Ši dorybė, be to, padeda saugoti širdį (Pat 4:23). Pažiūrėkime scenarijų, aprašytą Patarlių 7:6-23, kai „berniokas be sveikos nuovokos“ susigundo paleistuvės vilionėmis. Į pinkles jis įsipainioja eidamas „gatve netoli kampo, žengdamas keliu jos namų link“. Į šią vietą jis atsidangino galbūt smalsumo vedamas. Ir pats nesupranta, kad puola į didžiausią kvailystę, kuri „kainuos jam gyvastį“.

¹⁷ Kaip jaunuolis būtų galėjęs pražūtingos klaidos išvengti? Jam reikėjo paisyti perspėjimo: „Nenuklyskite į jos takus“ (Pat 7:25). Štai pamoka: jeigu norime, kad mums vadovautų Dievo dvasia, tų takų, kur laukia pagunda, venkime iš tolo. Į kvailystę, nelyginant anas „berniokas be sveikos nuovokos“, asmuo gali įpulti, pavyzdžiui, be tikslo perjunginėdamas televizijos kanalus arba naršydamas po internetą. Netyčia, o gal ir sąmoningai jis užkliūva už tokių scenų, kurios kelia lytinį jaudulį. Pornografijos, netyrų vaizdų, žiūrėjimas ilgainiui tampa įpročiu ir tai labai suteršia sąžinę, atitolina žmogų nuo Dievo. Galiausiai tai net gali kainuoti gyvastį. (Perskaityk Romiečiams 8:5-8.)

18. Kokių priemonių krikščionis gali imtis savo širdžiai apsaugoti ir kodėl čia reikia susivaldymo?

¹⁸ Aišku, jei pamatome gundantį vaizdą, galime ir net privalome parodyti susivaldymą — tučtuojau bėgti nuo pavojaus. Dar geriau būtų, jei tokių situacijų apskritai vengtume (Pat 22:3). Susivaldymą rodysime taip pat nusistatydami dėl saugumo tam tikras taisykles ir jų paisydami. Štai kompiuterį būtų patartina laikyti visiems gerai matomoje vietoje. Kai kurie krikščionys nusprendė kompiuteriu naudotis ir televizorių žiūrėti tiktai kitiems esant šalia arba išvis atsisakė interneto. (Perskaityk Mato 5:27-30.) Kad apsisaugotume patys ir apsaugotume šeimos narius, imkimės visų būtinų priemonių. Tada galėsime Jehovą garbinti „iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo“ (1 Tim 1:5).

19. Kodėl verta leistis šventosios dvasios vedamiems?

¹⁹ Vaisius, kurį išaugina šventoji dvasia, yra visokeriopai vertingas. Romumas ir kantrybė prisideda prie to, kad bendruomenėje klestėtų santarvė. Maloningumas ir gerumas kuria šeimoje jaukią atmosferą. Tikėjimas ir susivaldymas padeda laikytis šalia Jehovos, išlikti jo akyse tyriems. Galatams 6:8 užrašyti žodžiai mus patikina: „Kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.“ Dėl Kristaus išperkamosios aukos Jehova begalinę ateitį savo dvasia atvers visiems, kas leidžiasi šventosios dvasios vedami.

Kaip atsakytum?

• Kaip savo romumu ir kantrybe puoselėjame bendruomenėje santarvę?

• Kas padėtų krikščionims šeimoje būti geriems, elgtis maloningai?

• Kodėl savo širdžiai apsaugoti reikia tikėjimo ir susivaldymo?

[Iliustracija 24 puslapyje]

Ką patartina daryti, kad nekiltų barnis?

[Iliustracija 25 puslapyje]

Pagvildenti dvasios vaisių naudinga būtų ir jūsų šeimai

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kokių pavojų išsisaugome rodydami tikėjimą ir susivaldymą?