Saugokimės Šėtono žabangų!

„Jie išsivaduos iš Velnio žabangų“ (2 TIM 2:26).

KAIP ATSAKYTUME?

Kaip turėtume save ištirti, jei kitų atžvilgiu esame pernelyg kritiški?

Ko apie žmonių baimės spąstus pasimokome iš pasakojimų apie Poncijų Pilotą ir Petrą?

Kaip galima atsikratyti pernelyg didelio kaltės jausmo?

1, 2. Apie kokius Šėtono spąstus rašoma šiame straipsnyje?

ŠĖTONUI maga susidoroti su Jehovos tarnais. Skirtingai nei medžiotojas, kuris savo auką nudobia, piktasis dažniausiai stengiasi asmenį ne pražudyti, o sučiupti gyvą ir panaudoti savo tikslams. (Perskaityk 2 Timotiejui 2:24-26.)

² Kad į rankas pakliūtų gyvas grobis, medžiotojas spendžia spąstus. Gyvūną galbūt išvilioja iš jo slėptuvės į atvirą vietą, kur yra įtaisęs kilpą. Arba užmaskuoja dar kokius spąstus su gudriu įtaisu, ir žvėrelis, vos juos užkliudęs, akimirksniu atsiduria nelaisvėje. Dievo tarnus piktasis irgi vilioja į spąstus. Jeigu nenorime patekti į gaudyklę, privalome būti budrūs ir atidžiai žiūrėti, ar tik nebus Šėtonas jos įrengęs kur netoliese. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip išsisaugoti trejų spąstų, kuriais piktasis pagavo jau ne vieną, būtent: 1) neapgalvotų šnekų, 2) baimės ir aplinkinių spaudimo, 3) pernelyg didelio kaltės jausmo. Apie dar dvejus Šėtono spąstus pakalbėsime kitame straipsnyje.

GESINKIME NEAPGALVOTŲ KALBŲ UGNĮ

3, 4. Kas galėtų atsitikti, jei nepažabotume savo liežuvio? Prašom pateikti pavyzdį.

³ Medžiotojas, norėdamas gyvūnus išbaidyti iš tankumyno, kartais sukelia nedidelį gaisrą, o tada jau gaudo sprunkančius. Šėtonas irgi norėtų krikščionių bendruomenę, vaizdžiai tariant, padegti. Įsižiebusi ugnis tikinčiuosius iš saugaus prieglobsčio gintų tiesiog jam į nagus. Kaip galėtų atsitikti, kad mes nejučia imtume jam talkinti ir pakliūtume į tokius spąstus?

⁴ Jokūbas savo laiške liežuvį prilygina ugniai. (Perskaityk Jokūbo 3:6-8.) Netramdydami liežuvio, bendruomenėje tarsi girioje galime sukelti gaisrą. Kaipgi? Įsivaizduokime situaciją. Buvo paskelbta, kad tokia ir tokia sesuo paskiriama reguliariąja pioniere. Po sueigos dvi skelbėjos aptarinėja naujieną. Viena džiaugiasi ir linki anai bendratikei geriausios kloties, o kita iškart abejoja, ar pionieriaus tarnybos sesė imasi iš deramų paskatų, gal tik ieško sau garbės. Su kuria iš tų dviejų skelbėjų norėtum bičiuliautis? Nesunku numanyti, katra savo žodžiais bendruomenėje gali įkurstyti ugnį.

5. Kaip turėtume save ištirti, kad užgesintume neapgalvotų kalbų ugnį?

⁵ Kaip neapgalvotų kalbų ugnį reikėtų gesinti? Jėzus sakė: „Lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12:34). Vadinasi, pirmiausia reikėtų ištirti savo širdį. Ar blogas mintis, kuriomis destruktyvios šnekos ir kurstomos, vejame šalin? Kaip, pavyzdžiui, priimame žinią, jog koks nors brolis siekia atsakingų pareigų? Nuoširdžiai tikime, kad jo motyvai tyri, ar vis dėlto įtarinėjame jį užslėptu savanaudiškumu? Jeigu esame linkę mąstyti skeptiškai, atminkime: ištikimam Dievo tarnui Jobui blogus motyvus primetė ne kas kitas, o Šėtonas (Job 1:9-11). Užuot brolį įtarinėję, verčiau pamąstykime, kodėl į jį žvelgiame nepatikliai. Ar tikrai yra tam pagrindo? O gal mūsų širdį apnuodijo šiais laikais plačiai paplitusi nemeilė? (2 Tim 3:1-4)

6, 7. a) Dėl kokių dar priežasčių galime kitų žmonių atžvilgiu pasidaryti kritiški? b) Kaip turėtume reaguoti, jei esame įžeidinėjami?

⁶ Kritiški galime pasidaryti dar ir dėl kitų priežasčių. Galbūt labai trokštame sureikšminti savo laimėjimus. Ir tada įsivaizduojame, kad kitus menkindami patys atrodysime iškilesni. Arba gal mėginame pasiteisinti, kodėl nesiimame reikiamos iniciatyvos. Ar mūsų lūpomis kalbėtų išdidumas, pavydas ar neryžtingumas, žodžiai vis tiek lengvai gali sukelti gaisrą.

⁷ Kartais manome, jog tam tikrą asmenį tikrai turime už ką kritikuoti. Jis arba ji savo neapgalvotomis šnekomis anksčiau galbūt mus užgavo. Betgi atsilygindami tuo pačiu nieko neišspręstume, tiktai dar pakurstytume ugnį. Tiesą sakant, pasitarnautume ne Dievui, o Šėtonui (2 Tim 2:26). Geriausia čia sekti Jėzaus pavyzdžiu. Įžeidinėjamas „jis neatsakė įžeidimais“. Ne, jis „patikėjo save tam, kuris teisia teisingai“ (1 Pt 2:21-23). Jėzus neabejojo, kad Jehova laikui atėjus viską kuo tinkamiausiai išspręs. Mes irgi sudėkime viltis į Dievą. Maloniais, padrąsinamais žodžiais stiprinkime bendruomenėje „taikos saitą“. (Perskaityk Efeziečiams 4:1-3.)

NEPAKLIŪKIME Į ŽMONIŲ BAIMĖS PINKLES

8, 9. Kodėl Pilotas pasmerkė Jėzų?

⁸ Į pinkles įsipainiojęs gyvūnas nebegali laisvai judėti. Panašiai žmogus, pasidavęs aplinkinių spaudimui ir įsibaiminęs, yra tarsi supančiotas — iš dalies savo veiksmų nebekontroliuoja. (Perskaityk Patarlių 29:25.) Čia prisiminkime du žmones, beje, labai skirtingus. Ir vieną, ir antrą sudėtingoje situacijoje įveikė baimė. Pažiūrėkime, ko iš jų galime pasimokyti.

⁹ Romos vietininkas Poncijus Pilotas žinojo, kad Jėzus nėra prasikaltęs, ir neketino jo bausti. Net pasakė, kad Jėzus nėra padaręs „nieko, dėl ko būtų vertas mirties“. Vis dėlto Pilotas pasmerkė jį mirti. Kodėl? Nes pasidavė spaudžiamas minios (Lk 23:15, 21-25). „Jei šitą paleidi, nesi Cezario draugas!“ — šaukė priešininkai, norėdami žūtbūt su Jėzumi susidoroti (Jn 19:12). Pilotas galbūt baiminosi, kad jeigu už Kristų užsistos, praras savo aukštą postą, gal net gyvybę. Todėl ir leidosi palenkiamas Šėtono valiai.

10. Kas Petrą taip paveikė, kad jis išsigynė Kristaus?

¹⁰ Apaštalas Petras buvo vienas artimiausių Jėzaus bičiulių. Būtent Petras atvirai pripažino, kad Jėzus yra Mesijas (Mt 16:16). Nors kiti mokiniai, nesuprasdami Jėzaus žodžių, pasipiktino ir savo Mokytoją paliko, ištikimasis Petras niekur nesiruošė trauktis (Jn 6:66-69). Ir kai priešai atėjo Jėzaus suimti, Petras griebęs kalaviją puolė savo Viešpaties ginti (Jn 18:10, 11). Bet paskui jis pasidavė išgąsčiui ir net išsigynė Jėzų Kristų pažįstąs. Žmonių baimės tarsi kokių spąstų sukaustytas, apaštalas trumpą valandėlę nebeįstengė veikti ryžtingai (Mt 26:74, 75).

11. Kokiems gundymams krikščionis turi atsispirti?

¹¹ Kai esame spaudžiami daryti tokius dalykus, kuriuos Dievas smerkia, mes, krikščionys, turime nepasiduoti. Darbdavys arba dar kas nors, tarkim, vers elgtis nesąžiningai, galbūt net amoraliai. Bendramoksliai įkalbinės sukčiauti per įskaitas ir egzaminus, žiūrėti pornografiją, rūkyti, pamėginti narkotikų, pasivaišinti svaigalais, lenks prie palaidumo. Kas gi padės mums atsispirti ir neiti prieš Jehovos valią? Kaip išsisaugosime baimės pinklių?

12. Kodėl Pilotas ir Petras pasidavė žmonių baimei?

¹² Pažiūrėkime, kodėl Poncijus Pilotas ir Petras neatsilaikė, kodėl ir vienas, ir antras pasidavė žmonių baimei. Pilotas apie Kristų nedaug težinojo. Vis dėlto suprato, kad Jėzus niekuo neprasikaltęs ir kad jis nėra paprastas žmogus. Deja, Pilotas nebuvo nuolankus ir tikrojo Dievo nemylėjo. Todėl Šėtonas galėjo nesunkiai juo manipuliuoti. Petras, aišku, Jehovą gerai pažinojo ir jį mylėjo. Bet kartais šiam vyrui pristigdavo kuklumo. Apimtas išgąsčio, jis pasiduodavo aplinkinių įtakai. Dar prieš Jėzų suimant, Petras pasigyrė: „Jei visi kiti ir sukluptų, tai tik ne aš!“ (Mk 14:29) Apaštalas išbandymams būtų geriau pasirengęs, jei kiekviename žingsnyje būtų tvirtai pasikliovęs Dievu, kaip ir psalmininkas, kuris sudėjo tokius žodžius: „Su manimi Viešpats, ir aš nebijau; ką gali žmonės man padaryti?“ (Ps 118:6) Paskutinį vakarą prieš mirtį Jėzus pasivedėjo Petrą ir dar du apaštalus į Getsemanės sodo gilumą. Tačiau Petras su abiem bičiuliais, užuot budėję, įmigo. Juos pažadinęs, Jėzus tarė: „Budėkite ir melskitės, kad neįpultumėte į pagundą“ (Mk 14:38). Petras vėl užsnūdo ir netrukus atsidūrė baimės pinklėse.

13. Ko reikia, kad nepasiduotume aplinkinių spaudimui ir nepasielgtume, kaip nedera?

¹³ Ko pasimokome iš pasakojimų apie Pilotą ir Petrą? Kad spaudžiami nepasiduotume žmonių baimei, turime puoselėti sveiką Jehovos baimę, gerai pažinoti ir mylėti Dievą, būti nuolankūs, kuklūs. Jeigu tikėjimą tvirtai grindžiame žiniomis, apie savo įsitikinimus kalbėsime drąsiai, be jokių dvejonių. Šitaip nesileisime paveikiami žmonių, prieš juos nedrebėsime. Aišku, niekada neturėtume pervertinti savo jėgų. Nuolankiai pripažinkime, jog atsilaikyti įstengiame tiktai su Dievo galybe. Melskime Jehovą šventosios dvasios ir iš meilės Dievui visa darykime jo vardo šlovei, laikykimės jo nustatytų normų. Išbandymams, be to, reikėtų pasirengti iš anksto. Pavyzdžiui, turėtume su savo vaikais melstis ir juos paruošti, kad bendraamžių įkalbinėjami, gal net verčiami pasielgti nederamai, jau žinotų, ką daryti (2 Kor 13:7).a

NESIDUOKIME PRISLEGIAMI PER DIDELIO KALTĖS JAUSMO

14. Kokias mintis dėl padarytų klaidų mums norėtų įpiršti Šėtonas?

¹⁴ Žvėreliui pagauti medžiotojas kartais virš tako, kuriuo tas dažnai vaikšto, įtaiso rąstigalį ar akmens luitą, o apačioje skersai tako ištempia virvelę. Gyvūnas nejučia ją kliudo, kybantis svoris tada krenta ir auką priploja. Į aną sunkų, gniuždantį svarmenį panašus ir besaikis kaltės jausmas. Krikščionis, vis galvojantis apie kokią nors kadaise padarytą klaidą, kamuojasi lyg „labai sudaužytas“. (Perskaityk Psalmyno 38:4-6, 9 [38:3-5, 8, Brb].) Šėtonas norėtų įpiršti mintį, atseit dėl savo nuodėmingumo mes neverti, kad Jehova pasigailėtų, ir nesame pajėgūs laikytis jo normų.

15, 16. Kaip nepakliūti į gniuždančio kaltės jausmo spąstus?

¹⁵ Kaip nepapulti į tokius gniuždančius spąstus? Jeigu padarei didelę nuodėmę, tuojau pat imkis reikiamų priemonių, kad atkurtum gerus santykius su Jehova. Kreipkis pagalbos į vyresniuosius (Jok 5:14-16). Kiek galėdamas stenkis klaidą ištaisyti (2 Kor 7:11). Jei tave sudrausmina, dėl to nenusimink. Auklyba — aiškus ženklas, kad Jehova tave myli (Hbr 12:6). Pasiryžk daugiau nežengti klaidingų žingsnių, atvedusių į nuodėmę, ir sau duoto žodžio laikykis. Tada, kai jau atgailavai ir palikęs negerus darbus vėl elgiesi, kaip dera, tvirtai tikėk, kad Jėzaus Kristaus išperkamoji auka tavo kaltes visiškai padengia (1 Jn 4:9, 14).

¹⁶ Kai kas dėl savo nuodėmių, kurios jau seniai dovanotos, vis dar graužiasi. Jeigu ir pats šitaip kamuojiesi, prisimink, jog Petrui ir kitiems apaštalams Jehova atleido net už tai, kad jo mylimą Sūnų Jėzų sunkiausią valandą paliko vieną. Jehova atleido ir tam žmogui, kuris buvo pašalintas iš Korinto bendruomenės už skandalingą amoralumą, bet paskui atgailavo (1 Kor 5:1-5; 2 Kor 2:6-8). Biblijoje aprašyta ir daugiau atvejų, kai sunkiai nusidėjęs asmuo dėl savo nuoširdžios atgailos pelnė Dievo atleidimą (2 Met 33:2, 10-13; 1 Kor 6:9-11).

17. Ką gera mums duoda išpirka?

¹⁷ Jeigu iš širdies atgailauji ir priimi tau siūlomą Jehovos gailestingumo dovaną, jis tikrai atleis ir tavo padarytų nuodėmių nebeprisimins. Negi manai, kad tavo kaltėms padengti Jėzaus auka per maža? Šitokios mintys tave tik stumia į Šėtono spąstus. Kad ir kokią netiesą piktasis mėgintų įpiršti, tu juk žinai — nusidėjusiam žmogui, kuris atgailauja, Dievas gali viską dovanoti (Pat 24:16). Tikėdamas išpirka, nusimesi nuo pečių didelę kaltės naštą ir įgausi jėgų tarnauti Dievui visa širdimi, protu, siela (Mt 22:37).

ŠĖTONO KĖSLAI MUMS ŽINOMI

18. Kaip išsisaugoti Šėtono spąstų?

¹⁸ Šėtonui visiškai nesvarbu, į kuriuos spąstus papulsime, — svarbu mus pagauti. Kadangi piktojo kėslus puikiai žinome, nesileisime jo pergudraujami (2 Kor 2:10, 11). Melskime išminties, kaip sudėtingomis aplinkybėmis geriausia pasielgti ir kaip į jo paspęstas pinkles neįkliūti. Jokūbas štai rašė: „Jeigu kuris iš jūsų stokoja išminties, tegul prašo Dievą, nes jis dosniai visiems duoda nepriekaištaudamas, ir jam bus suteikta“ (Jok 1:5). O jei maldoje prašome išminties, tai jos ir semkimės — kiekvienas reguliariai studijuokime Dievo Žodį ir, įgiję žinių, visur jomis vadovaukimės. Ištikimo ir nuovokaus vergo leidžiama Biblijos studijų literatūra aiškiai nušviečia, kur slypi Šėtono spąstai, pataria, kaip jų išsisaugoti.

19, 20. Kodėl turime neapkęsti to, kas bloga?

¹⁹ Per maldą ir Biblijos studijas išmokstame branginti tai, kas gera. Bet ne mažiau svarbu yra ugdytis ir neapykantą viskam, kas bloga (Ps 97:10). Apmąstykime, kokios pražūtingos būna pasekmės, kai asmuo tenkina savanaudiškus įgeidžius, ir niekada to nedarykime (Jok 1:14, 15). Jei savo širdį jau nuteikėme bjaurėtis blogiu ir didžiai vertinti, kas teisinga, tada Šėtono spąstuose padėtas masalas mus ne vilios, o priešingai — atbaidys.

²⁰ Kokie esame Jehovai dėkingi, kad mus sergsti, neduoda įkliūti į Šėtono pinkles! „Nuo piktojo“ jisai mus gelbsti savąja dvasia, taip pat per savo Žodį, per organizaciją (Mt 6:13). Kitame straipsnyje aptarsime, kaip saugotis dar dvejų spąstų, kuriais Šėtonui pavyksta sugauti nemažai Dievo tarnų.

Laikykimės, kad neįpultume į piktojo spąstus!

„Kad pajėgtumėte atsilaikyti prieš Velnio klastas“ (EF 6:11).

KAIP ATSAKYTUME?

Kaip Jehovos tarnui išsisaugoti materializmo spąstų?

Kaip šeimą sukūrusiam krikščioniui neįpulti į svetimavimo duobę?

Kodėl, tavo manymu, verta tvirtai nusistatyti šalintis materializmo ir lytinio amoralumo?

1, 2. a) Kodėl ir pateptiesiems krikščionims, ir „kitoms avims“ Šėtonas rodo neapykantą? b) Apie kokius Šėtono žabangus kalbama šiame straipsnyje?

ŠĖTONAS žmonėms nejaučia jokio gailesčio ir ypač niekina Jehovos tarnus. Su žemėje tebegyvenančiais pateptaisiais krikščionimis jis netgi puola kariauti (Apr 12:17). O tie krikščionys pastaraisiais laikais visur drąsiai skina kelią evangelizacijos darbui ir Šėtoną demaskuoja — atvirai kalba, kad jis esąs šio pasaulio valdovas. Krikščionys iš „kitų avių“ tarpo, ištikimi pateptųjų bendražygiai, irgi tampa piktojo taikiniu (Jn 10:16). Jiems pažadėtas amžinasis gyvenimas, o Šėtonas nebeturi jokių ateities perspektyvų. Nieko keisto, kad jis šitaip niršta. Ar viltumės gyventi danguje, ar žemės rojuje, Šėtonas yra aršiausias mūsų priešas. Su mumis jis nori žūtbūt susidoroti (1 Pt 5:8).

² Mėgindamas mus sučiupti, piktasis prispendė įvairių spąstų. Netikintiesiems jis „apakino protus“, kad gerosios naujienos nepriimtų ir pinklių tiesiog nepastebėtų. Į jo nagus, deja, pakliūva ir vienas kitas iš mūsiškių, jau priėmusių žinią apie Dievo Karalystę (2 Kor 4:3, 4). Aname straipsnyje aptarėme, kaip išsisaugoti trejų Šėtono spąstų: 1) neapgalvotų šnekų, 2) žmonių baimės, 3) pernelyg didelio kaltės jausmo. Dabar pakalbėkime, kaip neįpulti į dar dvejus žabangus — materializmą ir pagundą svetimauti.

MATERIALIZMAS — SMAUGIANČIOS PINKLĖS

3, 4. Kaip šios santvarkos rūpesčiai veda prie materializmo?

³ Viename savo palyginime Jėzus paminėjo sėklas, sėjamas tarp dygiažolių. Žmogus, pasak jo, girdi žodį, „bet šios santvarkos rūpesčiai ir apgaulinga turtų vilionė tą žodį nustelbia, ir jis lieka bevaisis“ (Mt 13:22). Materializmas tikrai yra Šėtono, mūsų priešo, paspęstos pinklės.

⁴ Žodį apie Karalystę nustelbia — galima sakyti, užsmaugia — iškart du dalykai. Vienas — tai „šios santvarkos rūpesčiai“. Paskutinėmis dienomis stojus sunkiems laikams, rūpestį kelia daug kas (2 Tim 3:1). Brangstant pragyvenimui ir didėjant nedarbui, darosi nelengva sudurti galą su galu. Galbūt sukasi nerimastingos mintys dėl ateities: kaip reikės išsilaikyti išėjus į pensiją? Tokie būgštavimai dažną ir pastūmėja vaikytis turto. Žmogus mano, kad pinigai garantuos jam saugumą, stabilumą.

5. Kaip žmogų apgauna „turtų vilionė“?

⁵ Čia pat Jėzus paminėjo kitą dalyką — „apgaulingą turtų vilionę“. Ji kartu su rūpesčiais irgi gali nustelbti žodį. Biblijoje pripažįstama, kad pinigai teikia savotišką „ūksmę“, arba apsaugą (Mok 7:12). Tačiau stengtis praturtėti nebūtų protinga. Daugelis iš savo patirties žino: kuo labiau dėl turto plėšaisi, tuo stipriau įsipainioji materializmo pinklėse. Kai kurie net yra tapę turto vergais (Mt 6:24).

6, 7. a) Kokia situacija darbe gali pastūmėti tave į materializmą? b) Apie ką krikščionis turėtų pagalvoti, kai yra prašomas dirbti viršvalandžius?

⁶ O noras praturtėti atsiranda visai nejučia. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, tokį scenarijų. Darbdavys tau sako: „Turiu gerą naujieną! Firma pasirašė pelningą kontraktą. Ateinančius kelis mėnesiukus teks padirbėti viršvalandžių. Bet būk ramus — už darbą bus gerai atlyginta.“ Kaip į tokį pasiūlymą reaguosi? Aišku, aprūpinti šeimą materialiai yra nemenka atsakomybė, tačiau tai ne vienintelė tavo pareiga (1 Tim 5:8). Vertėtų pagalvoti ir apie kitus dalykus. Kiek reikės dirbti viršvalandžių? Ar darbas netrukdys lankyti bendruomenės sueigas, rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą ir užsiimti kitokia krikščioniška veikla?

⁷ Gerai pasverk, kas tau svarbiau: didinti sąskaitą banke ar stiprinti dvasingumą? Ar troškimas užsidirbti daugiau pinigų nenustelbs ryžto pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės? Pamąstyk, kur materializmas nuves, jeigu nei savo paties, nei šeimos dvasiniais poreikiais nesirūpinsi. Kaip atsilaikysi ir materializmo vilionei pasipriešinsi, jei pats atsidūrei panašioje situacijoje? (Perskaityk 1 Timotiejui 6:9, 10.)

8. Kokie pavyzdžiai iš Šventojo Rašto mums padėtų peržiūrėti savo vertybes?

⁸ Kad tavęs neužsmaugtų materializmas, vis pasitikrink, kokios yra tavo gyvenimo vertybės. Juk tikriausiai nenorėtum pasidaryti kaip Ezavas, kuris akivaizdžiai niekino dvasinius dalykus (Pr 25:34; Hbr 12:16). Ir, aišku, nenorėtum supanašėti su vienu turtingu jaunuoliu, kuris, Jėzaus raginamas parduoti savo turtą, išdalyti vargšams ir sekti paskui jį, tiktai „nuliūdo ir pasitraukė, nes turėjo daug nuosavybės“ (Mt 19:21, 22). Įpuolęs į turto spąstus, anas prarado nepaprastą galimybę — tapti iškiliausio visų laikų žmogaus sekėju. Jeigu jau esame pašaukti būti Jėzaus Kristaus mokiniais, žiūrėkime, kad šios malonės neprarastume.

9, 10. Kaip, tavo manymu, Šventasis Raštas moko žiūrėti į materialinius dalykus?

⁹ Bereikalingos nerimasties dėl pragyvenimo atsikratyti padeda toks Jėzaus patarimas: „Nebūkite susirūpinę ir nesakykite ‘ką valgysime?’ arba ‘ką gersime?’, arba ‘kuo apsivilksime?’, — viso to vaikosi tautų žmonės. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad jums viso to reikia“ (Mt 6:31, 32; Lk 21:34, 35).

¹⁰ Užuot pasidavę apgaulingai turtų vilionei, laikykimės panašios nuostatos kaip Agūras, vienas iš Biblijos rašytojų. Dievą jis prašė: „Neleisk man pernelyg nuskursti nei pernelyg praturtėti. Duok man tik tai, ko reikia“ (Pat 30:8, išversta iš Contemporary English Version). Agūras suprato, kad pinigai teikia tam tikrą saugumą, tačiau puikiai suvokė ir kaip turto blizgesys apgauna. Taigi atmink: šios santvarkos rūpesčiai ir apgaulinga turtų vilionė žmogaus dvasingumą gali greit sužlugdyti. Nerimastavimas dėl pinigų ir daiktų tiktai ryja laiką, sekina jėgas, atima norą aukotis dėl Dievo Karalystės. Šėtoniškų materializmo pinklių iš tolo saugokimės! (Perskaityk Hebrajams 13:5.)

SVETIMAVIMAS — GUDRIAI UŽMASKUOTA DUOBĖ

11, 12. Kaip darbe krikščionis gali prieiti prie svetimavimo?

¹¹ Stipriam gyvūnui pagauti daromi dar ir kitokie spąstai. Suradęs taką, kur jis dažnai vaikšto, medžiotojas iškasa duobę. Tada ją užmaskuoja šakelėmis, užpila sluoksneliu žemių. Šėtonui bene labiausiai sekasi savo aukas tarsi į duobę įvilioti į amoralumą (Pat 22:14; 23:27). Nemažai krikščionių, būdami neatsargūs, atsiduria tokiose situacijose, kai iki nedoro poelgio tėra vienas žingsnis, ir, deja, į išraustus spąstus įpuola. Nors ir sukūrę šeimą, kai kurie ima puoselėti nederamą emocinį ryšį su kitu žmogumi ir galiausiai nusirita į paleistuvystę.

¹² Romanas tarp dviejų žmonių neretai prasideda darbovietėje. Štai vieno socialinio tyrimo duomenimis, iš tų, kurie svetimavo, daugiau kaip pusė moterų ir beveik trys ketvirtadaliai vyrų užmezgė tokius santykius būtent su bendradarbiais. Gal ir mūsų broliui darbe tenka praleisti daug laiko su moterimis, o sesei su vyrais. Ką pats tokiu atveju darai? Ar nusistatai dalykinio bendravimo ribas ir niekada jų neperžengi? Štai gali būti, kad sesuo ima dažnai šnekučiuotis su vienu bendradarbiu, pajunta jam pasitikėjimą ir net išpasakoja savo šeimynines problemas. Arba galbūt brolis, prisirišęs prie kokios bendradarbės, samprotauja: „Ji visada mane išklauso ir supranta. Ji gerbia mane. O kad žmona su manimi taip elgtųsi!“ Ar supranti, kaip šie krikščionys rizikuoja tapti neištikimi sutuoktiniui?

13. Kaip nederamas emocinis ryšys gali atsirasti tarp bendratikių?

¹³ Nederamas emocinis ryšys gali atsirasti ir tarp bendratikių. Tai pailiustruoja vienas tikras atvejis. Danielius su žmona Saraa tarnavo reguliariaisiais pionieriais. Danielius, bendruomenės vyresnysis, anot jo paties, nemokėjo pasakyti „ne“ ir mielai priimdavo kiekvieną užduotį. Biblijos studijas jis vedė penkiems vaikinams, trys iš jų pasikrikštijo. Naujiesiems broliams reikėjo labai daug pagalbos. Kadangi Danielius bendruomenėje turėjo ir daug kitokių reikalų, pagalbą jiems dažniausiai suteikdavo Sara. Greit susiformavo šablonas: buvusiems Danieliaus studijuotojams reikia emocinės paramos, ir paramą jie gauna iš Saros; šiai reikia dėmesio, ir dėmesį jai rodo Danieliaus studijuotojai. Atsivėrė pražūtingi spąstai. „Ilgus mėnesius aukodamasi dėl kitų, žmona dvasiškai ir emociškai išseko, — pasakoja Danielius. — Tuo tarpu jai trūko mano dėmesio ir viskas baigėsi liūdnai. Ji tapo neištikima, svetimavo su vienu iš mano buvusių studijuotojų. Žmona tiesiog mano panosėje dvasiškai nusilpo, o aš buvau tiek pasinėręs į reikalus, kad nė nepastebėjau.“ Kaip išvengti šitokios nelaimės?

14, 15. Kas šeimą sukūrusiems krikščionims padėtų išsisaugoti svetimavimo?

¹⁴ Kad išsisaugotum svetimavimo duobės, pamąstyk, kaip tave įpareigoja santuokos įžadas. Jėzus pasakė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19:6). Niekada nemanyk, jog pareigos bendruomenėje svarbesnės už sutuoktinį. Ir dar atmink: jeigu atskirai nuo sutuoktinio vis užsiimi kokiais neesminiais dalykais, judviejų vedybinis ryšys, ko gero, jau silpsta. Greitai gali kilti ir pagunda svetimauti.

¹⁵ Aišku, jeigu esi vyresnysis, kaimenę turi prižiūrėti. Apaštalas Petras rašė: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet noriai, ne dėl nesąžiningo pasipelnymo, bet su atsidavimu“ (1 Pt 5:2). Bendruomenės gerovė tau tikrai turėtų rūpėti. Tačiau kas tada, jei stengdamasis būti rūpestingu ganytoju, nebesi rūpestingas vyras? Kaip neprotinga ir net pavojinga visą save atiduoti bendruomenei, jeigu žmona lieka pamiršta! „Gyvenimo prasmė juk nesusiveda į tai, kad stengiesi trūks plyš atlikti patikėtas užduotis, o savo paties šeimą apleidi“, — priduria Danielius.

16, 17. a) Kaip šeimą sukūręs krikščionis galėtų bendradarbiams aiškiai parodyti, kad neketina užmegzti jokio romano? b) Prašom pateikti pavyzdį, kokie straipsniai padėtų krikščioniui saugotis svetimavimo.

¹⁶ Daug gerų patarimų, kaip sutuoktiniams išvengti svetimavimo spąstų, galima rasti žurnaluose Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Štai Sargybos bokšto 2006 m. rugsėjo 15 d. numeryje buvo rašoma: „Darbovietėje bei kitur venk situacijų, skatinančių abipusį potraukį tarp tavęs ir antro asmens. Pavyzdžiui, į pagundą gali pakliūti, kai kartu su kolega dirbate viršvalandžius. Tu, susituokęs vyras arba moteris, savo kalba ir elgesiu turi aiškiai parodyti, kad neketini užmegzti romano. Juk esi dievobaimingas, tad nenori patraukti dėmesio flirtu arba akį rėžiančiais rūbais bei išvaizda [...]. Darbovietėje laikomos sutuoktinio ir vaikų nuotraukos akivaizdžiai primins pačiam ir kitiems, kad šeima tau didelė vertybė. Būk nusistatęs ne tik pats niekada nekurstyti kito žmogaus aistros, bet visai nesileisti viliojamas.“

¹⁷ Žurnalo Atsibuskite! 2009 m. balandžio mėn. numeryje buvo išspausdintas straipsnis „Santuokinė ištikimybė. Ką iš tikrųjų tai reiškia?“ Prie svetimavimo, kaip straipsnyje teigiama, veda ir seksualinės fantazijos, kuriose figūruoja kas nors kitas, ne sutuoktinis (Jok 1:14, 15). Vyrui ir žmonai vertėtų vis pasiskaityti, kas šiuo klausimu rašoma mūsų leidiniuose. Santuokos institucija juk yra šventa, paties Jehovos įsteigta. Tad, jeigu branginate šventus dalykus, negailėkite laiko aptarti judviejų santykius (Pr 2:21-24).

18, 19. a) Kokios būna svetimavimo pasekmės? b) Ką laimėsi, jeigu sutuoktiniui būsi ištikimas?

¹⁸ Jei kartais kiltų pagunda užmegzti nederamą ryšį su svetimu žmogumi, gerai pagalvok, kokios baisios būna paleistuvavimo ir svetimavimo pasekmės (Pat 7:22, 23; Gal 6:7). Tie, kas elgiasi amoraliai, skaudina Jehovą, griauna gyvenimą sau ir savo antrajai pusei. (Perskaityk Malachijo 2:13, 14.) Taip pat pamąstyk, kiek daug galėsi laimėti, jeigu sutuoktiniui esi ištikimas, tyras. Tu ne tik puoselėsi amžinojo gyvenimo viltį, bet ir dabar jau džiaugsiesi gyvenimu. Tavo sąžinė, be to, bus švari. (Perskaityk Patarlių 3:1, 2.)

¹⁹ Psalmininkas Dievui giedojo: „Didi ramybė mylintiems tavo Įstatymą; jiems nėra suklupimo akmens“ (Ps 119:165). Šiuo metu, kai „dienos yra piktos“, tiesą ypač brangink ir klausyk priesako: „Atidžiai žiūrėkite, kaip elgiatės, — būkite ne kaip neišmintingi, bet kaip išmintingi“ (Ef 5:15, 16). Šėtonas, kėsindamasis į tikrojo Dievo garbintojus, mūsų takuose prispendė daug spąstų. Bet mes žinome, kaip juos apeiti. Jehova duoda visa, ko reikia, idant pajėgtume atsilaikyti ir „užgesinti visas degančias piktojo strėles“ (Ef 6:11, 16).