Biblija. Kodėl tiek daug vertimų?

Kodėl šiandien yra tiek daug Biblijos vertimų? Ar, jūsų manymu, nauji vertimai padeda suprasti Bibliją ar trukdo? Kad turėtume teisingą požiūrį, patyrinėkime Biblijos vertimų istoriją.

Pirmiausia pakalbėkime apie tai, kas parašė Bibliją ir kada.

BIBLIJOS ORIGINALAS

Biblija paprastai dalijama į dvi dalis. Pirmą dalį sudaro 39 knygos, kuriose užrašyti „Dievo apreikštieji žodžiai“ (Romiečiams 3:2). Šias knygas Dievo įkvėpti vyrai parašė per maždaug 1100 metų – nuo 1513 iki kažkurio laiko po 443 m. p. m. e. Daugiausia jie rašė hebrajų kalba, tad ši dalis vadinama Hebrajiškaisiais raštais arba Senuoju Testamentu.

Antrą Biblijos dalį sudaro 27 knygos, kurios irgi yra „Dievo žodis“ (1 Tesalonikiečiams 2:13). Ištikimi Jėzaus Kristaus mokiniai Dievo įkvėpti jas rašė apie 60 metų – maždaug nuo 41 iki 98 m. e. m. Jos buvo rašomos daugiausia graikiškai, tad ši Biblijos dalis vadinama Krikščionių graikiškaisiais raštais arba Naujuoju Testamentu.

Šios 66 įkvėptos knygos sudaro visą Bibliją, arba Šventąjį Raštą, – Dievo žinią žmonijai. Tačiau kodėl reikėjo Bibliją perrašinėti ir versti? Tam yra bent trys esminės priežastys.

• Kad žmonės galėtų skaityti Bibliją savo gimtąja kalba.

• Kad būtų pašalintos perrašinėtojų klaidos ir atkurtas Biblijos originalo tekstas.

• Kad Biblijos kalba neskambėtų archajiškai.

Pažiūrėkime, kaip į tai atsižvelgta dviejuose pirmuose vertimuose.

GRAIKIŠKOJI SEPTUAGINTA

Iki Jėzaus dienų likus beveik 300 metų žydų tautybės vertėjai Hebrajiškuosius raštus pradėjo versti į graikų kalbą. Šis vertimas vadinamas Septuaginta. Kodėl jo reikėjo? Kad „šventuosius raštus“ galėtų pažinti ir pamilti daugelis žydų, kurie kalbėjo ne hebrajiškai, o graikiškai (2 Timotiejui 3:15).

Septuaginta, be to, padėjo susipažinti su šventųjų raštų mokymais daugybei graikiškai kalbančių nežydų. Profesoriaus Vilberto Hovardo žodžiais, „nuo pirmojo amžiaus vidurio ja pradėjo naudotis krikščionių bažnyčia, kurios misionieriai skelbdavo sinagogose, iš raštų įrodinėdami, kad Mesijas – tai Jėzus“ (Apaštalų darbų 17:3, 4; 20:20). Pasak Biblijos žinovo Frederiko Bruso, tai buvo viena priežastis, kodėl daug žydų greitai „nustojo domėtis Septuaginta“.

Jėzaus mokiniai ilgainiui parašė Krikščionių graikiškųjų raštų knygas. Sujungtos su Septuaginta – Hebrajiškųjų raštų vertimu, jos sudarė visą Bibliją, kokią turime šiandien.

LOTYNIŠKOJI VULGATA

Praėjus maždaug 300 metų po to, kai Biblija buvo baigta rašyti, teologas Jeronimas išvertė ją į lotynų kalbą; vėliau šį vertimą imta vadinti Vulgata. Vertimų į lotynų kalbą tada jau būta, tad kam prireikė dar vieno? Pasak žinyno The International Standard Bible Encyclopedia, Jeronimas norėjo ištaisyti „netinkamai parinktus posakius, akivaizdžias klaidas ir tai, kas bereikalingai pridėta ar praleista“.

Daugelį tų klaidų Jeronimas ištaisė. Bet vėliau bažnyčios vadovai padarė nepalyginti didesnę klaidą – lotyniškąją Vulgatą paskelbė vieninteliu aprobuotu Biblijos vertimu ir to nutarimo laikėsi keletą šimtmečių. Dėl to Biblija paprastiems žmonėms tapo nebesuprantama knyga, nes ilgainiui dauguma lotynų kalbos nebemokėjo.

NAUJI VERTIMAI

Biblija buvo verčiama ir į kitas kalbas. Vienas jos vertimas, atliktas dar iki penkto m. e. amžiaus, žinomas kaip siriškoji Pešita. Bet po to iki XIV amžiaus niekas nesiėmė versti Šventojo Rašto į paprastų žmonių kalbas.

Keturiolikto amžiaus pabaigoje Anglijoje Džonas Viklifas išvertė Bibliją į anglų kalbą ir taip išvadavo ją iš mirusios kalbos gniaužtų. Netrukus po to Johanas Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, ir tada nauji vertimai į daugelį populiarių kalbų pasklido po visą Europą.

Kai vertimų į anglų kalbą padaugėjo, kritikai ėmė abejoti, ar svarbu turėti kelis vertimus ta pačia kalba. XVIII amžiaus anglų dvasininkas Džonas Luisas rašė: „Kalba sensta ir darosi nebesuprantama, dėl to būtina pataisyti senus vertimus, kad jie skambėtų šiuolaikiškai ir dabartinė karta juos suprastų.“

Šiandien biblistai turi daugiau galimybių redaguoti senesnius vertimus. Jie aiškiau supranta kalbas, kuriomis buvo parašyta Biblija, be to, mūsų laikais rasta vertingų senųjų rankraščių. Tai padeda tiksliau perteikti originalo tekstą.

Taigi nauji Biblijos vertimai labai reikšmingi. Aišku, renkantis juos reikia apdairumo.a Bet jeigu vertėjai darbavosi iš tikros meilės Dievui, jų triūsas gali duoti mums daug naudos.